Natalija (25) ir Deivydas (30) Zvonkai suskaičiavo: kartu jiedu – 50 mėnesių. „Tai – labai mažai, kai visas gyvenimas prieš akis“, – sako Natalija. Deivydas pritariamai linkteli galvą. Per tuos mėnesius būta visko. Begalinės aistros, įplieskusios meilę, vestuvių ir to, apie ką jie dar nė karto nėra prasitarę, – nusivylimo vienas kitu. „Stovėjome ant skyrybų slenksčio“, – kaip niekada atvira viena garsiausių pramogų pasaulio porų.
Ar yra klausimų, kurių jums dar niekas neuždavė? Ar yra atsakymų, kurių jūs niekada garsiai neištarsite?
Natalija: Visi mano, kad Zvonkė – atvira liaudžiai. Bet ir aš brėžiu ribas. Viešai parodau tik vieną pusę, kitą pasilieku sau. Žurnalistai gali užeiti į mano miegamąjį, tik vargu ar kas iš tiesų užeis į mano vidų. Jei nenorėsiu, niekas neįlįs ir nežinos, ką galvoju.
Vargu ar kas gali priversti mus įsileisti svetimus ten, kur nenorime...
Natalija: Aš leidžiu labai daug. Kartais dėl to paskui verkiu apsikabinusi pagalvę. Juk ne visada sakai tai, kas būtina, išsprūsta neapgalvota frazė, žodis. Būna, nuskamba neskaniai, ne taip, kaip norėjau. Išgyvenu dėl savo klaidų.
Juk galvos tau niekas nekerta ir surišęs nereikalauja, kad atskleistum savo paslaptis. O gal reikalauja?
Deivydas: Yra žmonių, kurie tai sau leidžia.
Natalija: Kartais spaudžia ir netgi labai stipriai.
Deivydas: Mažų mažiausiai tie žmonės nėra labai protingi. Dirba užsakomąjį darbą, o sukuria asmeninį konfliktą, kuris liks net tada, kai jie pakeis darbą.
Natalija: Ir tai susiję su ypatingomis temomis...
Na, pavyzdžiui: „Koks buvo tavo pirmas kartas“?
Natalija: Pernelyg banalu... Reikėjo pamatyti, kaip pešėsi televizijos laidos, kuri gaus leidimą filmuoti mano gimtadienį! Galėjau jį parduoti! Noriu būti atvira visiems, o draugai protina: „Gal kvaila?! Parduok informaciją apie save. Ir brangiai!“ Tačiau man smagu draugauti su visais.
Ne tik Deivydas, bet ir tu pati turėtum suprasti: kai traukinys įsivažiuoja, jį sustabdyti labai sudėtinga...
Natalija: Neįmanoma! Pačiai to padaryti neįmanoma! Atrodo, sumanysiu, neduosiu interviu, ir viskas. Gerai prispaus – duosi.
Prisiminkite, ką darėte tada, kai kūrėte žvaigždę, laiką, kai buvo kuriama YVA?
Natalija: Tuomet visiems buvo įdomi mūsų meilės istorija. Visi norėjo sužinoti, kas toji mergina šalia Deivydo.
Deivydas: Tuo metu grupė „Bavarija“ buvo populiariausia Lietuvoje.
Natalija: O aš – niekam nežinoma mergina.
Deivydas: Visada atvirai pasakodavau apie save. Pasirodė, Natalija – irgi. Visi ir užkibo ant to jos atvirumo.
Vadinasi, iš pradžių sąmoningai skandalų nekūrėte?
Deivydas: O kas yra skandalas?
Natalija: Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kai esu prašiusi žurnalistų: „Žinai, turiu naujieną, gal galėtum parašyti?“ Kur kas dažniau jie skambina man ir klausia, kas naujo. Esu iki skausmo atvira ir sugebu pateikti tokias detales, kurios, neabejoju, juos sudomins. Žinios gali būti šiek tiek pagražintos, gal pakreiptos man naudinga linkme, bet tikrai įdomios.
Kaip tai vadinasi? Rinkodara? Viešieji ryšiai?
Deivydas: Na, gal... Tik noriu pasakyti, kad visi tie straipsniai, žinutės mums neduoda tiesioginės naudos.
Nors visiems atrodo...
Natalija: Gerai būtų, jei po kiekvieno straipsnio mums į kišenę byrėtų pinigėliai!
Buvo laikas, kai Natalija buvo šalia Deivydo. Vėliau viskas apsisuko – Deivydas yra šalia Natalijos. Kada tai įvyko?
Natalija: Kai išpopuliarėjo YVA.
Deivydas: Iš tiesų – po mūsų vestuvių. Sąmoningai į priekį pradėjau stumti Nataliją – populiarumas mane buvo gerokai išvarginęs. Kai su „bavarais“ pardavėme triskart platininį albumą, bijodavau važiuoti į prekybos centrą. Mane erzindavo komentarai, kuriuos girdėdavau už nugaros, netgi vaikai, nors juos labai myliu. Kai trisdešimt susirenka į būrį ir bėga paskui... Ar man dėl to į parduotuves nevaikščioti?
Važiuodavai į nuošalias, mažas arba naktį?
Deivydas: Na, iki to nepriėjo. Tačiau retsykiais būdavo labai nejauku. Manau, Natalija viso to dar atsikąs.
Natalija: Dar atsikąs?! Iš pradžių man norėjosi būti atpažįstamai, lyg ir patiko, kad žmonės kuždasi, tačiau dabar į parduotuvę stengiuosi nuvažiuoti visai prieš uždarymą. Jokiu būdu ne šeštadienį!
Deivydas: Baisiausia, kad to nepakeisi, neišjungsi. Privalai su tuo gyventi.
Dažnai skaitome apie užsienio žvaigždes, kurios paskęsta alkoholyje, savo karjerą žlugdo narkotikais ar vaistais. Argi tai nėra bėgimas nuo populiarumo?
Deivydas: Privalai apskaičiuoti savo jėgas. Jei įsivaizduoji, kad per metus patempsi tris šimtus koncertų, labai klysti. Po penkerių metų tikrai atsidursi reabilitacijos klinikoje, kur gydysiesi nuo mažiausiai keturių priklausomybių.
Natalija: O man atrodo, kad visi tie narkotikai, alkoholis yra per didžiulius pinigus. Žmonės mano, kad gali sau leisti absoliučiai viską: noriu, tą padarau, noriu – aną.
Deivydas: Ir tai – priežastis, bet daugiau – bandymas pabėgti nuo nuovargio, noras atsipalaiduoti.
Ar judu su Deivydu pirkote namą užmiestyje, kad pabėgtumėte nuo žmonių?
Deivydas: Aš gyvenimo mieste, beje, pasiilgstu. Mėgstu vaikščioti pėsčiomis, visada, jei nereikia skubėti, mieste pastatau automobilį ir vaikštau.
Neperki dviračio?
Deivydas: Jei būsiu geras, žmona gal kada padovanos (juokiasi)!
Man atrodo, kad tu ir taip pernelyg geras. Visokios gimtadienio staigmenos, sumuštiniai su žvakutėmis, kava į lovą. O juk moterims gerumas greitai pabosta. Vieną dieną jos susižavi blogais berniukais...
Natalija: Tuose žodžiuose esama tiesos, tikrai. Bet juk Deivydas visoks moka būti. Tik nejaugi apie tai viešai kalbėsi... Gal jis nesitvarko, gal naktimis nepareina, gal nemyli manęs?! Nepasakosiu apie tai, norėdama išlaikyti tokį šeimos įvaizdį, kokį sukūrėme.
Net jei pasakytum, kad Deivydas tranko kumščiu į stalą, nelabai kas patikėtų...
Natalija: Nebūtų skanu. Mudu kuriame šeimos idilę. Kartais pasipykstame... Nori ar nenori, spauda vis tiek išknisa nebūtų istorijų, meilės trikampių, pripučia burbulų. Blogų dalykų ir taip užtenka, užtat ir norisi pasakoti geruosius. Niekas iš savo namų nenori laukan nešti purvo.
Deivydas: Su Natalija esame kalbėjęsi: jeigu kada tektų išsiskirti, niekada nesiaiškinsime santykių spaudoje.
Natalija: Savo džiaugsmą svetimiems gali rodyti, bet skausmą, nusivylimą pasilaikyk sau.
Jei esate apie tai kalbėjęsi, vadinasi, skyrybų klausimas šeimoje buvo kilęs?
Deivydas: Mes apie daug ką esame kalbėjęsi!
Ir vis dėlto daugelį porų ištinka pusantrų metų krizė. Sunku patikėti, kad ji jus būtų aplenkusi...
Natalija: Dar niekada apie tai nesame kalbėjęsi, bet, prisipažįstu, mus buvo ištikusi toji krizė. Jei visai atvirai, netgi buvome atsidūrę ant skyrybų slenksčio.
Deivydas: Nedramatizuok!
Natalija: Na, panašiai... Susitarėme išlaukti pusmetį. Jei niekas nesikeis, skirsimės. Per daug buvimo kartu, per daug koncertų, baisus nuovargis, pradėjome erzinti vienas kitą. Aš nuolat bėgau, nuolat skubėjau, raumenys skauda, namuose nesinori būti, vyras dėmesio reikalauja. Pradėjo atrodyti, kad netinkame vienas kitam, kad esame per daug skirtingi.
Devydas: Tas susitarimas išlaukti, stabtelėti buvo protingas. Kam kankinti vienas kitą, jei negalime būti drauge?
Natalija: Lyg ir buitis sutvarkyta, lyg ir viskas gražu, bet namo grįžti nesinori! Vasarą, kol dar „Šokių dešimtuko“ nebuvo, vis eidavau į kiemą, knisdavausi, ravėdavau, kad tik nebūčiau kambaryje.
Ar prie to, kad jūsų santykiai atšalo, prisidėjo ir Natalijos dalyvavimas šokių projekte „Lietuvos šokių dešimtukas“?
Natalija: Tai įvyko gerokai anksčiau. Tačiau nelaimė, nutikusi šokių projekte, mus labai suartino.
Deivydas: Atsirado didžiulis noras rūpintis, nebegalvojau apie tai, kokia pikta ji būdavo. Sustiprėjo ryšio pojūtis – man jos iš tiesų labai trūksta, reikia.
Natalija: Reanimacijos palatoje stipriosios Zvonkės nebeliko. Gulėjau visiškai bejėgė ir verkiau. Negalėjau paimti šaukšto, net galvos pajudinti, o jau apie nuėjimą į tualetą...
Stipriam žmogui sunkiausia suvokti, jog esi priklausomas nuo kitų. Ligoninėje žlugo visi mano planai, juk norėjau šokti, norėjau „Lietuvos šokių dešimtuke“ eiti iki galo. Tas įvykis buvo geras spyris ne tik man, bet ir Deivydui. Jis turėjo gaminti valgį, vežioti į ligoninę, o reanimacijos palatoje buvo nuolatos.
Tikriausiai ligoninės lovoje nebegalvoji apie tai, kad neatrodai taip seksualiai kaip norėtum, nebesi tokia graži...
Deivydas: Ji vis sakydavo: „Na, mane jau laikas peršukuoti...“
Beje, žmonės kalbėjo apie meilės trikampį. Nejau žavusis šokėjas Linas Lukošiūnas neturėjo jokios įtakos atšalusiems jūsų santykiams?
Deivydas: Nesvarbu, koks vyras būtų šalia, kalbos vis tiek būtų pasklidusios...
Natalija: Juo labiau kad šalia – gyvas pavyzdys: Rūta ir Deividas (Rūta Ščiogolevaitė ir Deividas Meškauskas – red. past.).
Deivydai, nejaugi tavęs tomis dienomis nebuvo apėmęs nerimas?
Deivydas: Rimtas pavydas nebuvo apėmęs, tačiau pokalbis kažkoks, pamenu, vyko. Man atrodė, kad jų pasilinksminimai drauge nuskamba pernelyg viešai.
Natalija: Nueini į klubą, kitą rytą skambina žurnalistai. „Buvai klube? Su partneriu? Bučiavotės?!“ Nejaugi jie įsivaizduoja, kad pulsiu pasakotis. Ypač jei taip ir būtų buvę... Iš tiesų šokėjai privalo nusibrėžti ribą, kur yra gyvenimas, o kur – šokiai.
Ar tau buvo sunku ją nubrėžti?
Natalija: Ne. Gal todėl, kad Linas – ne mano skonio vyras, ne toks, kokį galėčiau įsivaizduoti šalia savęs. O svarbiausia, kad esu ištekėjusi ir tai – jau riba.
Pramogų pasaulyje priimta manyti, kad santuokos čia retai būna laimingos...
Natalija: Gyvenime dabar skyrybų, matyt, daugiau nei vestuvių. Visi mes, iš pramogų verslo, esame lyg ant balto popieriaus lapo, užtat šie įvykiai ryškiai matomi.
Nenustebsite sužinoję, kad visi laukia jūsų skyrybų?
Natalija: O aš maniau, kad visi laukia vaikų (juokiasi). Juk aš jau dveji metai laukiuosi... Tai pilvukas matosi, tai pro polikliniką vaikštau. Kada nors tikriausiai ir pagimdysiu, o jau tuomet tegu kalba apie skyrybas. Tik išsiskirsime mes, kad patys norėsime. Ir vaikus gimdysime ne pagal kažkieno užsakymą.
Ar jau sudėliojote savo gyvenimą: dabar bus albumas, jį pristatysime, tada gimdysime vaiką?..
Natalija: Nejau vaiką gali suplanuoti? Planuok, kiek nori, bet gyvenimas ima ir pakiša koją. Deivydas planuotojas, o aš tik palinksiu galva, jam pritardama. Daugų daugiausia gali planuoti pusmetį į priekį.
Deivydas: Ir taip pasvarsčiusi Natalija sutiko pasiimti iš banko paskolą keturiasdešimčiai metų...
Natalija: Aš bute dainuoti negalėdavau, man kaimynai barškindavo į sieną. Dabar savo namuose galiu daryti, ką noriu. Tai – didžiulė laisvė.
Tai, kad dirbate kartu, turi ir pliusų, ir minusų...
Natalija: Nors esame skirtingi, vienas kitą suprantame. Galiu apibendrinti, kokios dainos norėčiau, jis dainą sukuria, paskui ją šiek tiek patvarkome ir – jau yra. Dar nė su vienu prodiuseriu rezultatas nebūdavo toks greitas.
Deivydas: Mes abu dirbame skirtingus darbus.
Natalija: Aš rūpinuosi rinkodara, vadyba, koncertų organizavimu, Deivydas – muzika ir tuo, kaip mūsų dainos skambės koncertuose.
Tai – vis pliusai, o minusai?
Natalija: Įsiplieskiu labai greitai, tada visos strėlės lekia į Deivydą. Įprasta situacija: išeiname iš namų, skubame, jis kažką pamiršo... Net jeigu aš pamiršau, aprėksiu jį. Iš tiesų mane pakęsti gana sunku. Deivydas labiau paskendęs savyje, labiau išsiblaškęs, bet reikia suprasti – jis menininkas. Tai aš mūsų šeimoje verslininkė.
Deivydas: Natalija kartais pakelia balsą, kai to visai nereikia. Man tai atrodo kvaila. Ir ji negali paaiškinti, kodėl leidžia sau būti tokia kvaila.
Natalija: Tačiau tokie dalykai vyksta tik tarp artimų žmonių.
Bent jau iš to, ką apie tave skaitome, galima suprasti, jog esi stipri moteris. Na, tokia, kuriai nėra neįmanomų dalykų.
Natalija: Yra! Aš, pavyzdžiui, noriu dviviečio automobilio, bet kol kas negaliu sau jo leisti.
Deivydas: Kam tau dvivietis? Apskritai nesuprantu, kam tokie automobiliai sugalvoti?
Gal Natalija svajoja pasisodinti tave šalia savęs, ir judu dviese leidžiatės į romantišką kelionę...
Deivydas: Na, tu dar negali nusipirkti sraigtaspario...
Natalija: Negaliu, tačiau užsinorėjusi paskraidyti galiu.
Ne vien daiktais matuojama: galiu – negaliu...
Natalija: Gal praeiviui gatvėje atrodo, kad Natalija eina iškėlusi galvą. Tačiau eidama aš visai nenoriu matyti piktų žvilgsnių. Kažkodėl egzistuoja nuomonė: viską, ką daro Natalija Zvonkė, yra blogai. Jei tą patį darbą darytų kitas, būtų gerai. Visa laimė, kad tėvai mane supranta. Pasirodė nuogos nuotraukos, bet juk mama mato, kad tai – ne aš. Tėvai niekada manęs nemoralizuoja.
Ar tavo tėvai vis dar dirba turguje?
Natalija: Na, taip, pamenu, kaip mane visi smerkė, kai pasipasakojau, jog dirbau turguje. Aš norėjau užsidirbti. Toks darbas žvaigždei prie veido netinka!? Ir mano tėvai iki šiol dirba turguje. Jei nuvažiuoju pas mamą, visada jai padedu. Ar žmonės, prekiaujantys turguje, yra žemesni už kitus? Mažiau gerbiami? Mano tėvai iš to gyvena ir nesiskundžia. Nereikia tąsytis po darbo biržas ir prašyti pinigų iš valstybės.
Jūsų šeimos gyvenimas man primena mažą realybės šou. Ar jūs taip nesijaučiate?
Deivydas: Visi mūsų santykiai nuo pat pradžių buvo realybės šou. Nuo tada, kai pasipylė pirmieji straipsniai. Tik pradžioje tai buvo galima sustabdyti, dabar – jau nebe. Nelabai mes ir spardomės...
Natalija: Tik aš vis dažniau patyliu, užuot sakiusi: „Taip. Aš turiu naujieną!“
Po jūsų gyvenimą besiknaisiojantiems, nė neabejoju, atrodo, kad kiekvieną vakarą, pasipuošusi dailiais naktinukais, Natalija savo Zvonkui šoka striptizą...
Natalija: O aš į lovą įlipu...
Deivydas: Su trimis dydžiais per dideliais mano marškinėliais...
Natalija: Man reikia, kad būtų minkšta, paprasta... Nuoga miegoti nemėgstu. Nors labiau tiktų pasakyti, kad būtent taip ir yra.
Ir šiandien iš Klaipėdos atvažiavote į Vilnių. Jūs daug laiko praleidžiate automobilyje. Įsivaizduoju, kaip smagu ilgai važiuojant dviese pasikalbėti!
Deivydas: Natalija su visais kalbasi daug, tik ne su manimi. Kai esame dviese, traukiu iš jos po žodį. Jei užduodu tris klausimus iš eilės, nesupranta, ko iš jos noriu.
Natalija: Namuose aš mažai kalbu. Užsidarau, slunkiauju, sėmkučių išsikepu, išsidrebiu ant fotelio, katinas nors ir ant galvos gali lipti.
Nejau niekada atvirai ir nepasikalbate? Deivydas žino visas tavo meilės istorijas?
Natalija: Aišku, kad žino!
Kiek butelių vyno išgeriate?
Deivydas: Ne daugiau kaip vieną.
Natalija: Labai gerai jaučiu ribą. Nors yra vienas atvejis buvęs...
Deivydas: Juk visi vyrai svajoja, kad jų moterys mažai kalbėtų arba išvis nekalbėtų. Vadinasi, Natalija – tikra svajonių moteris.
Ar yra klausimų, kurių jums dar niekas neuždavė? Ar yra atsakymų, kurių jūs niekada garsiai neištarsite?
Natalija: Visi mano, kad Zvonkė – atvira liaudžiai. Bet ir aš brėžiu ribas. Viešai parodau tik vieną pusę, kitą pasilieku sau. Žurnalistai gali užeiti į mano miegamąjį, tik vargu ar kas iš tiesų užeis į mano vidų. Jei nenorėsiu, niekas neįlįs ir nežinos, ką galvoju.
Vargu ar kas gali priversti mus įsileisti svetimus ten, kur nenorime...
Natalija: Aš leidžiu labai daug. Kartais dėl to paskui verkiu apsikabinusi pagalvę. Juk ne visada sakai tai, kas būtina, išsprūsta neapgalvota frazė, žodis. Būna, nuskamba neskaniai, ne taip, kaip norėjau. Išgyvenu dėl savo klaidų.
Juk galvos tau niekas nekerta ir surišęs nereikalauja, kad atskleistum savo paslaptis. O gal reikalauja?
Deivydas: Yra žmonių, kurie tai sau leidžia.
Natalija: Kartais spaudžia ir netgi labai stipriai.
Deivydas: Mažų mažiausiai tie žmonės nėra labai protingi. Dirba užsakomąjį darbą, o sukuria asmeninį konfliktą, kuris liks net tada, kai jie pakeis darbą.
Natalija: Ir tai susiję su ypatingomis temomis...
Na, pavyzdžiui: „Koks buvo tavo pirmas kartas“?
Natalija: Pernelyg banalu... Reikėjo pamatyti, kaip pešėsi televizijos laidos, kuri gaus leidimą filmuoti mano gimtadienį! Galėjau jį parduoti! Noriu būti atvira visiems, o draugai protina: „Gal kvaila?! Parduok informaciją apie save. Ir brangiai!“ Tačiau man smagu draugauti su visais.
Ne tik Deivydas, bet ir tu pati turėtum suprasti: kai traukinys įsivažiuoja, jį sustabdyti labai sudėtinga...
Natalija: Neįmanoma! Pačiai to padaryti neįmanoma! Atrodo, sumanysiu, neduosiu interviu, ir viskas. Gerai prispaus – duosi.
Prisiminkite, ką darėte tada, kai kūrėte žvaigždę, laiką, kai buvo kuriama YVA?
Natalija: Tuomet visiems buvo įdomi mūsų meilės istorija. Visi norėjo sužinoti, kas toji mergina šalia Deivydo.
Deivydas: Tuo metu grupė „Bavarija“ buvo populiariausia Lietuvoje.
Natalija: O aš – niekam nežinoma mergina.
Deivydas: Visada atvirai pasakodavau apie save. Pasirodė, Natalija – irgi. Visi ir užkibo ant to jos atvirumo.
Vadinasi, iš pradžių sąmoningai skandalų nekūrėte?
Deivydas: O kas yra skandalas?
Natalija: Galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kai esu prašiusi žurnalistų: „Žinai, turiu naujieną, gal galėtum parašyti?“ Kur kas dažniau jie skambina man ir klausia, kas naujo. Esu iki skausmo atvira ir sugebu pateikti tokias detales, kurios, neabejoju, juos sudomins. Žinios gali būti šiek tiek pagražintos, gal pakreiptos man naudinga linkme, bet tikrai įdomios.
Kaip tai vadinasi? Rinkodara? Viešieji ryšiai?
Deivydas: Na, gal... Tik noriu pasakyti, kad visi tie straipsniai, žinutės mums neduoda tiesioginės naudos.
Nors visiems atrodo...
Natalija: Gerai būtų, jei po kiekvieno straipsnio mums į kišenę byrėtų pinigėliai!
Buvo laikas, kai Natalija buvo šalia Deivydo. Vėliau viskas apsisuko – Deivydas yra šalia Natalijos. Kada tai įvyko?
Natalija: Kai išpopuliarėjo YVA.
Deivydas: Iš tiesų – po mūsų vestuvių. Sąmoningai į priekį pradėjau stumti Nataliją – populiarumas mane buvo gerokai išvarginęs. Kai su „bavarais“ pardavėme triskart platininį albumą, bijodavau važiuoti į prekybos centrą. Mane erzindavo komentarai, kuriuos girdėdavau už nugaros, netgi vaikai, nors juos labai myliu. Kai trisdešimt susirenka į būrį ir bėga paskui... Ar man dėl to į parduotuves nevaikščioti?
Važiuodavai į nuošalias, mažas arba naktį?
Deivydas: Na, iki to nepriėjo. Tačiau retsykiais būdavo labai nejauku. Manau, Natalija viso to dar atsikąs.
Natalija: Dar atsikąs?! Iš pradžių man norėjosi būti atpažįstamai, lyg ir patiko, kad žmonės kuždasi, tačiau dabar į parduotuvę stengiuosi nuvažiuoti visai prieš uždarymą. Jokiu būdu ne šeštadienį!
Deivydas: Baisiausia, kad to nepakeisi, neišjungsi. Privalai su tuo gyventi.
Dažnai skaitome apie užsienio žvaigždes, kurios paskęsta alkoholyje, savo karjerą žlugdo narkotikais ar vaistais. Argi tai nėra bėgimas nuo populiarumo?
Deivydas: Privalai apskaičiuoti savo jėgas. Jei įsivaizduoji, kad per metus patempsi tris šimtus koncertų, labai klysti. Po penkerių metų tikrai atsidursi reabilitacijos klinikoje, kur gydysiesi nuo mažiausiai keturių priklausomybių.
Natalija: O man atrodo, kad visi tie narkotikai, alkoholis yra per didžiulius pinigus. Žmonės mano, kad gali sau leisti absoliučiai viską: noriu, tą padarau, noriu – aną.
Deivydas: Ir tai – priežastis, bet daugiau – bandymas pabėgti nuo nuovargio, noras atsipalaiduoti.
Ar judu su Deivydu pirkote namą užmiestyje, kad pabėgtumėte nuo žmonių?
Deivydas: Aš gyvenimo mieste, beje, pasiilgstu. Mėgstu vaikščioti pėsčiomis, visada, jei nereikia skubėti, mieste pastatau automobilį ir vaikštau.
Neperki dviračio?
Deivydas: Jei būsiu geras, žmona gal kada padovanos (juokiasi)!
Man atrodo, kad tu ir taip pernelyg geras. Visokios gimtadienio staigmenos, sumuštiniai su žvakutėmis, kava į lovą. O juk moterims gerumas greitai pabosta. Vieną dieną jos susižavi blogais berniukais...
Natalija: Tuose žodžiuose esama tiesos, tikrai. Bet juk Deivydas visoks moka būti. Tik nejaugi apie tai viešai kalbėsi... Gal jis nesitvarko, gal naktimis nepareina, gal nemyli manęs?! Nepasakosiu apie tai, norėdama išlaikyti tokį šeimos įvaizdį, kokį sukūrėme.
Net jei pasakytum, kad Deivydas tranko kumščiu į stalą, nelabai kas patikėtų...
Natalija: Nebūtų skanu. Mudu kuriame šeimos idilę. Kartais pasipykstame... Nori ar nenori, spauda vis tiek išknisa nebūtų istorijų, meilės trikampių, pripučia burbulų. Blogų dalykų ir taip užtenka, užtat ir norisi pasakoti geruosius. Niekas iš savo namų nenori laukan nešti purvo.
Deivydas: Su Natalija esame kalbėjęsi: jeigu kada tektų išsiskirti, niekada nesiaiškinsime santykių spaudoje.
Natalija: Savo džiaugsmą svetimiems gali rodyti, bet skausmą, nusivylimą pasilaikyk sau.
Jei esate apie tai kalbėjęsi, vadinasi, skyrybų klausimas šeimoje buvo kilęs?
Deivydas: Mes apie daug ką esame kalbėjęsi!
Ir vis dėlto daugelį porų ištinka pusantrų metų krizė. Sunku patikėti, kad ji jus būtų aplenkusi...
Natalija: Dar niekada apie tai nesame kalbėjęsi, bet, prisipažįstu, mus buvo ištikusi toji krizė. Jei visai atvirai, netgi buvome atsidūrę ant skyrybų slenksčio.
Deivydas: Nedramatizuok!
Natalija: Na, panašiai... Susitarėme išlaukti pusmetį. Jei niekas nesikeis, skirsimės. Per daug buvimo kartu, per daug koncertų, baisus nuovargis, pradėjome erzinti vienas kitą. Aš nuolat bėgau, nuolat skubėjau, raumenys skauda, namuose nesinori būti, vyras dėmesio reikalauja. Pradėjo atrodyti, kad netinkame vienas kitam, kad esame per daug skirtingi.
Devydas: Tas susitarimas išlaukti, stabtelėti buvo protingas. Kam kankinti vienas kitą, jei negalime būti drauge?
Natalija: Lyg ir buitis sutvarkyta, lyg ir viskas gražu, bet namo grįžti nesinori! Vasarą, kol dar „Šokių dešimtuko“ nebuvo, vis eidavau į kiemą, knisdavausi, ravėdavau, kad tik nebūčiau kambaryje.
Ar prie to, kad jūsų santykiai atšalo, prisidėjo ir Natalijos dalyvavimas šokių projekte „Lietuvos šokių dešimtukas“?
Natalija: Tai įvyko gerokai anksčiau. Tačiau nelaimė, nutikusi šokių projekte, mus labai suartino.
Deivydas: Atsirado didžiulis noras rūpintis, nebegalvojau apie tai, kokia pikta ji būdavo. Sustiprėjo ryšio pojūtis – man jos iš tiesų labai trūksta, reikia.
Natalija: Reanimacijos palatoje stipriosios Zvonkės nebeliko. Gulėjau visiškai bejėgė ir verkiau. Negalėjau paimti šaukšto, net galvos pajudinti, o jau apie nuėjimą į tualetą...
Stipriam žmogui sunkiausia suvokti, jog esi priklausomas nuo kitų. Ligoninėje žlugo visi mano planai, juk norėjau šokti, norėjau „Lietuvos šokių dešimtuke“ eiti iki galo. Tas įvykis buvo geras spyris ne tik man, bet ir Deivydui. Jis turėjo gaminti valgį, vežioti į ligoninę, o reanimacijos palatoje buvo nuolatos.
Tikriausiai ligoninės lovoje nebegalvoji apie tai, kad neatrodai taip seksualiai kaip norėtum, nebesi tokia graži...
Deivydas: Ji vis sakydavo: „Na, mane jau laikas peršukuoti...“
Beje, žmonės kalbėjo apie meilės trikampį. Nejau žavusis šokėjas Linas Lukošiūnas neturėjo jokios įtakos atšalusiems jūsų santykiams?
Deivydas: Nesvarbu, koks vyras būtų šalia, kalbos vis tiek būtų pasklidusios...
Natalija: Juo labiau kad šalia – gyvas pavyzdys: Rūta ir Deividas (Rūta Ščiogolevaitė ir Deividas Meškauskas – red. past.).
Deivydai, nejaugi tavęs tomis dienomis nebuvo apėmęs nerimas?
Deivydas: Rimtas pavydas nebuvo apėmęs, tačiau pokalbis kažkoks, pamenu, vyko. Man atrodė, kad jų pasilinksminimai drauge nuskamba pernelyg viešai.
Natalija: Nueini į klubą, kitą rytą skambina žurnalistai. „Buvai klube? Su partneriu? Bučiavotės?!“ Nejaugi jie įsivaizduoja, kad pulsiu pasakotis. Ypač jei taip ir būtų buvę... Iš tiesų šokėjai privalo nusibrėžti ribą, kur yra gyvenimas, o kur – šokiai.
Ar tau buvo sunku ją nubrėžti?
Natalija: Ne. Gal todėl, kad Linas – ne mano skonio vyras, ne toks, kokį galėčiau įsivaizduoti šalia savęs. O svarbiausia, kad esu ištekėjusi ir tai – jau riba.
Pramogų pasaulyje priimta manyti, kad santuokos čia retai būna laimingos...
Natalija: Gyvenime dabar skyrybų, matyt, daugiau nei vestuvių. Visi mes, iš pramogų verslo, esame lyg ant balto popieriaus lapo, užtat šie įvykiai ryškiai matomi.
Nenustebsite sužinoję, kad visi laukia jūsų skyrybų?
Natalija: O aš maniau, kad visi laukia vaikų (juokiasi). Juk aš jau dveji metai laukiuosi... Tai pilvukas matosi, tai pro polikliniką vaikštau. Kada nors tikriausiai ir pagimdysiu, o jau tuomet tegu kalba apie skyrybas. Tik išsiskirsime mes, kad patys norėsime. Ir vaikus gimdysime ne pagal kažkieno užsakymą.
Ar jau sudėliojote savo gyvenimą: dabar bus albumas, jį pristatysime, tada gimdysime vaiką?..
Natalija: Nejau vaiką gali suplanuoti? Planuok, kiek nori, bet gyvenimas ima ir pakiša koją. Deivydas planuotojas, o aš tik palinksiu galva, jam pritardama. Daugų daugiausia gali planuoti pusmetį į priekį.
Deivydas: Ir taip pasvarsčiusi Natalija sutiko pasiimti iš banko paskolą keturiasdešimčiai metų...
Natalija: Aš bute dainuoti negalėdavau, man kaimynai barškindavo į sieną. Dabar savo namuose galiu daryti, ką noriu. Tai – didžiulė laisvė.
Tai, kad dirbate kartu, turi ir pliusų, ir minusų...
Natalija: Nors esame skirtingi, vienas kitą suprantame. Galiu apibendrinti, kokios dainos norėčiau, jis dainą sukuria, paskui ją šiek tiek patvarkome ir – jau yra. Dar nė su vienu prodiuseriu rezultatas nebūdavo toks greitas.
Deivydas: Mes abu dirbame skirtingus darbus.
Natalija: Aš rūpinuosi rinkodara, vadyba, koncertų organizavimu, Deivydas – muzika ir tuo, kaip mūsų dainos skambės koncertuose.
Tai – vis pliusai, o minusai?
Natalija: Įsiplieskiu labai greitai, tada visos strėlės lekia į Deivydą. Įprasta situacija: išeiname iš namų, skubame, jis kažką pamiršo... Net jeigu aš pamiršau, aprėksiu jį. Iš tiesų mane pakęsti gana sunku. Deivydas labiau paskendęs savyje, labiau išsiblaškęs, bet reikia suprasti – jis menininkas. Tai aš mūsų šeimoje verslininkė.
Deivydas: Natalija kartais pakelia balsą, kai to visai nereikia. Man tai atrodo kvaila. Ir ji negali paaiškinti, kodėl leidžia sau būti tokia kvaila.
Natalija: Tačiau tokie dalykai vyksta tik tarp artimų žmonių.
Bent jau iš to, ką apie tave skaitome, galima suprasti, jog esi stipri moteris. Na, tokia, kuriai nėra neįmanomų dalykų.
Natalija: Yra! Aš, pavyzdžiui, noriu dviviečio automobilio, bet kol kas negaliu sau jo leisti.
Deivydas: Kam tau dvivietis? Apskritai nesuprantu, kam tokie automobiliai sugalvoti?
Gal Natalija svajoja pasisodinti tave šalia savęs, ir judu dviese leidžiatės į romantišką kelionę...
Deivydas: Na, tu dar negali nusipirkti sraigtaspario...
Natalija: Negaliu, tačiau užsinorėjusi paskraidyti galiu.
Ne vien daiktais matuojama: galiu – negaliu...
Natalija: Gal praeiviui gatvėje atrodo, kad Natalija eina iškėlusi galvą. Tačiau eidama aš visai nenoriu matyti piktų žvilgsnių. Kažkodėl egzistuoja nuomonė: viską, ką daro Natalija Zvonkė, yra blogai. Jei tą patį darbą darytų kitas, būtų gerai. Visa laimė, kad tėvai mane supranta. Pasirodė nuogos nuotraukos, bet juk mama mato, kad tai – ne aš. Tėvai niekada manęs nemoralizuoja.
Ar tavo tėvai vis dar dirba turguje?
Natalija: Na, taip, pamenu, kaip mane visi smerkė, kai pasipasakojau, jog dirbau turguje. Aš norėjau užsidirbti. Toks darbas žvaigždei prie veido netinka!? Ir mano tėvai iki šiol dirba turguje. Jei nuvažiuoju pas mamą, visada jai padedu. Ar žmonės, prekiaujantys turguje, yra žemesni už kitus? Mažiau gerbiami? Mano tėvai iš to gyvena ir nesiskundžia. Nereikia tąsytis po darbo biržas ir prašyti pinigų iš valstybės.
Jūsų šeimos gyvenimas man primena mažą realybės šou. Ar jūs taip nesijaučiate?
Deivydas: Visi mūsų santykiai nuo pat pradžių buvo realybės šou. Nuo tada, kai pasipylė pirmieji straipsniai. Tik pradžioje tai buvo galima sustabdyti, dabar – jau nebe. Nelabai mes ir spardomės...
Natalija: Tik aš vis dažniau patyliu, užuot sakiusi: „Taip. Aš turiu naujieną!“
Po jūsų gyvenimą besiknaisiojantiems, nė neabejoju, atrodo, kad kiekvieną vakarą, pasipuošusi dailiais naktinukais, Natalija savo Zvonkui šoka striptizą...
Natalija: O aš į lovą įlipu...
Deivydas: Su trimis dydžiais per dideliais mano marškinėliais...
Natalija: Man reikia, kad būtų minkšta, paprasta... Nuoga miegoti nemėgstu. Nors labiau tiktų pasakyti, kad būtent taip ir yra.
Ir šiandien iš Klaipėdos atvažiavote į Vilnių. Jūs daug laiko praleidžiate automobilyje. Įsivaizduoju, kaip smagu ilgai važiuojant dviese pasikalbėti!
Deivydas: Natalija su visais kalbasi daug, tik ne su manimi. Kai esame dviese, traukiu iš jos po žodį. Jei užduodu tris klausimus iš eilės, nesupranta, ko iš jos noriu.
Natalija: Namuose aš mažai kalbu. Užsidarau, slunkiauju, sėmkučių išsikepu, išsidrebiu ant fotelio, katinas nors ir ant galvos gali lipti.
Nejau niekada atvirai ir nepasikalbate? Deivydas žino visas tavo meilės istorijas?
Natalija: Aišku, kad žino!
Kiek butelių vyno išgeriate?
Deivydas: Ne daugiau kaip vieną.
Natalija: Labai gerai jaučiu ribą. Nors yra vienas atvejis buvęs...
Deivydas: Juk visi vyrai svajoja, kad jų moterys mažai kalbėtų arba išvis nekalbėtų. Vadinasi, Natalija – tikra svajonių moteris.
