Buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės žaidėjas Nerijus Barasa (30), su profesionaliuoju sportu atsisveikinęs prieš daugiau nei metus, dabar kamuolį spardo savo malonumui ir neslepia, kad pagaliau gyvena „dėl dūšios". Ambicingų verslo planų turintis vyras į Lietuvą ilgam grįžti nežada - 2001-aisiais atsidūręs tolimojoje Samaroje, namais vadina būtent šį Rusijos miestą. Čia gyvena jo šeima - žmona Jana (25) ir dukrelė Milana (5).
Ir šį kartą į gimtinę Nerijus grįžo trumpam. Tvarkėsi dokumentus, susitiko su draugais, apsilankė gimtuosiuose Mažeikiuose ir išskubėjo atgal į Samarą. Į šį miestą prieš daugiau nei septynerius metus jauną ir perspektyvų Lietuvos sportininką nubloškė futbolas, o ilgam sulaikė meilė. Kai Nerijus išvyko atstovauti „Krylja Sovetov" komandai, nė neįtarė, kad Rusijos gilumoje įleis šaknis, sukurs šeimą. Jo ir Janos pažinties istorija buvo netradicinė, nes iš pradžių lietuvis sutiko ne savo išrinktąją, o... būsimą uošvę Nadeždą Rusakovą: „Mes su komanda daug skraidydavome, o ji oro uoste dirbo barmene. Išsikalbėjome. Parodė dukros nuotrauką. Iš karto paprašiau telefono. Grįžęs iš kelionės jai paskambinau, paskui - ji man." Tik gerokai vėliau Nerijus sužinojo: jo pažįstama oro uosto barmenė dirba ne dėl to, kad šeimai trūktų pinigų. Gražuolės dukters nuotrauką parodžiusi ponia - į turtingiausių Rusijos verslininkų sąrašus patenkančio Samaros naftos produktų bendrovės STK bei viešbučių ir parduotuvių tinklo bendrasavininkio Andrejaus Rusakovo žmona. „Ji visą gyvenimą nieko nedarė, bet vieną dieną atsibodo sėdėti namie ar vaikščioti po parduotuves, todėl pradėjo dirbti savo malonumui. Tebedirba iki šiol", - pasakoja buvęs futbolininkas. Uošviams Nerijus negaili gražių žodžių: „Jie mane į šeimą labai gerai priėmė, iki šiol nesiskundžiu. Mano uošvienė - labai šauni moteris, kaip ir jos draugės: mėgsta bendrauti, turi puikų humoro jausmą. O su uošviu mes visų pirma esame draugai ir tik paskui - giminaičiai."
Kadangi Samara Nerijui tapo sava, baigus karjerą abejonių, kur apsistoti, net nebuvo. Maža to, jei ne būtinybė prasitęsti Rusijos vizą, apsilankymai Lietuvoje būtų dar retesni: „Grįžti, tėvą pamatai (mama dažniausiai būna pas mane arba pas Italijoje gyvenančią mano seserį Eriką), bet norisi namo, pas šeimą. Butą Vilniuje pardaviau - jis man nereikalingas. Kiek aš čia būnu, kam man tas vargas. Savo ateitį matau Rusijoje, galvoju atsisakyti ir Lietuvos pilietybės. Nebent būtų galimybė turėti dvigubą - ir Lietuvos, ir Rusijos. Dar kol žaidžiau, viskas kitaip buvo, o dabar šios mintys ramybės neduoda."
Vietoj sporto - verslas
Paklaustas, kodėl taip anksti ant vinies pakabino sportinius batelius, juk metų tiek, kad dauguma jo bendraamžių dar svarsto galimybę pasirašyti naujas sutartis, Nerijus prisipažįsta pavargęs klajoti po pasaulį, norėjosi pabūti namie, matyti, kaip auga dukra. Tiesa, prisidėjo ir nemalonių aplinkybių - nesibaigiančios traumos ir kai kurių futbolo pasaulio atstovų nenoras padėti sportininkui atsistoti ant kojų. Nerijus neslepia, kad po šio sunkaus laikotarpio „nebeliko noro žaisti, nebebuvo stiprios motyvacijos, o gal tiesiog atėjo laikas naujam etapui". Juokiasi, nusprendęs keisti gyvenimą, pasitarė su šeima, tačiau galutinis žodis buvo jo. Jana vyro noru palikti futbolo aikštę buvo labai nepatenkinta: „Ji ir dabar nori, kad žaisčiau. Nori būti futbolininko, o ne verslininko žmona."
Dar būdamas profesionalus sportininkas, Nerijus Samaroje užsiėmė su futbolu visai nesusijusia veikla. Su dviem partneriais pastatė betono gamyklą ir ji ėmė sėkmingai dirbti. Dabar verslas plečiasi. Nesusilaikau nepaklaususi, ar tik nebus prie visko nagų prikišęs turtingas ir įtakingas uošvis? Tačiau pašnekovas juokiasi, kad apie betoną su juo beveik nekalba: „Šioje srityje dabar aš jam galiu patarti, o ne jis man." Anot Nerijaus, iš pradžių ir pats nieko apie betono gamybą neišmanė, daug mokėsi, bet dabar „yra žmonių, kurie už visą procesą atsakingi, o įmonės įkūrėjai daugiau dirba su klientais, nes Rusijoje daug ką reiškia pažintys, be jų - niekur".
Tačiau gamykla buvęs futbolininkas neapsiriboja. Prieš Naujuosius metus Samaroje jis ketina atidaryti viešbutį „Barasa House", kurį vadina ilgai brandintu savo ir žmonos projektu. Viskas atrodys maždaug taip: didelis namas, jame - penki numeriai, malkomis kūrenama pirtis. Nerijus užsidegęs pasakoja, kad jau seniai svajojo apie vietą, kur, atvažiavęs su kompanija ir sumokėjęs tegu nemažą sumą pinigų, žmogus gali netrukdomas pailsėti ir atsipalaiduoti. Tikina, kad ant Volgos kranto stovinčiame jo viešbutyje bus tikrai aukšto lygio aptarnavimas, svečiai čia gaus visko, ko širdis geidžia. Pavyzdžiui, jei prireiks katerio upe paplaukioti, jis tuoj pat bus. Ar automobilio su vairuotoju. „Orientuosimės ne į vidutines pajamas gaunančius klientus, bet į turtingesnius. Žinoma, vonių čiaupai bus ne auksiniai, tačiau tikrai neprasti", - šypsosi Nerijus. Beje, numerio „Barasa House" viešbutyje kaina - apytiksliai du su puse tūkstančio litų už parą. Tačiau, anot buvusio futbolininko, norinčių čia pagyventi klientų yra jau dabar: „Pažįstami futbolininkai ketina viešbutuką nuomotis ir mėnesiui. Ypač jei padarysiu gerą nuolaidą..."
Nerijus rūpinosi šalia šeimos namo esančio viešbučio statybomis, o „Barasa House" interjero įrengimas - jo žmonos darbas. Visi penki viešbučio kambariai - skirtingi. Vienas - kiniško stiliaus, kitas - arabiško, trečias - prancūziško. Vyras džiaugiasi, kad Janai puikiai sekėsi: „Ji tikrai turi tam gyslelę - ir mūsų butą įrengė, ir namą, kuriame gyvename. Visiems jos darbas patinka." Jana sugalvojo ir viešbučio pavadinimą, kuris iš pradžių pačiam Nerijui nepatiko. Tačiau dabar apsiprato ir juokiasi, kad Rusijoje jo pavardę žmonės žino gal net geriau nei Lietuvoje, todėl tikrai atsiras bent vienas kitas klientas, kuris panorės „Barasa House" apsistoti iš smalsumo. Beje, jei viskas klostysis gerai, Nerijus svajoja ir apie visą panašių poilsio vietų tinklą: „Planų yra ir daugiau, tik reikia laiko juos įgyvendinti."
Šeimos santykiai pagerėjo
Ne vienas buvęs sportininkas guodžiasi, kad, baigus karjerą ir užsibuvus ilgėliau namuose, šeimos santykiai ima prastėti. Taip nutinka, nes iki tol sutuoktiniai įpranta mažai matytis, bendrauti per atstumą, o kasdien būnant kartu buities smulkmenos pasirodo nebe tokios malonios. Tačiau Nerijus nuoširdžiai džiaugiasi, kad, jei kas jo namuose ir pasikeitė, tai tik į gerąją pusę. Prisipažįsta, kad palikęs futbolą ir pats tapo kitoks: „Kai esi pats sau viršininkas, nesikeli septintą ryto ir miegodamas neleki į darbą, neprivalai šeimos palikti sunkiomis minutėmis, gyvenimas teka gerokai ramiau. Išvažiuoji į miestą, dirbi, bet, jei reikia, gali kokią dieną ir namie pabūti. Tiesiog dabar gyvenu „dūšiai". Nesakau, kad futbolas man buvo nemielas, bet, kol žaidžiau, buvau tarsi įspraustas į rėmus - negali neiti į treniruotę ar praleisti rungtynių. Dabar - kitoks gyvenimas, daugiau skirtas šeimai." Nors veiklos nestokoja nė vienas Barasų šeimos narys, atsipalaiduoti padeda bendras poilsis: „Esu „ligonis" dėl pirčių, gal kas antrą dieną kaitinuosi. Kai draugai atvažiuoja, tai ir kasdien. O kur dar žvejyba, vėžiavimas... Einame su žmona į koncertus, pristatymus, restoranus. Vedamės kartu ir Milaną. Paliekame ją su namų tvarkytoja nebent tada, jei renginys užtrunka iki vėlumos."
Nerijus neslepia, kad grįžęs į Samarą stengiasi kuo daugiau laiko leisti su dukra. Juokiasi, mergaitė jo labiausiai klauso. Ypač - kai paima diržą. Negi net jo prireikia? - negaliu patikėti žinodama, kaip tėtis dievina Milaną. Tačiau buvęs futbolininkas tikina, kad be šios auklėjimo priemonės nežinia, kas būtų: „Pas mus jau daug metų dirba namų tvarkytoja. Jei ne diržas, nežinia, kaip Milana su ja elgtųsi. Diržu ne tik pagąsdinu, bet kartais jį ir panaudoju, nors dažniausiai paties vaizdo užtenka. Tada bėga mamai guostis, o kai mama guodžia, tai abi gauna (juokiasi)..." Diržas diržu, bet meilės, dėmesio ir dovanų mažajai Milanai tikrai netrūksta: „Visus drabužius jai perka žmona, nes aš paprasčiausiai to daryti nemoku. Dažnai skraidome į Italiją apsipirkti, todėl ko jau ko, bet drabužių netrūksta... Tik žaislus tenka man dažniau pirkti, nes dukra moka širdį suminkštinti." Tėtis negali atsispirti ir Milanos prašymams įsigyti naminių gyvūnėlių. Iš pradžių jai reikėjo kanarėlių, paskui - triušių, kuriuos vėliau suėdė šunys. „Maniau, kad bent verks, bet apsisuko ir viskas gerai - suėdė tai suėdė, ką darysi. Dabar nupirkom katiną, tai žaidžia. Ir dar mažo šuniuko nori. Bus visas zoologijos sodas", - apie dukros įgeidžius pasakoja Nerijus. Žaislų namuose tiek, kad kas pusę metų dalį jų sukrauna į maišus ir veža į vaikų namus. Milana žaidžia ne tik su lėlėmis. Penktojo gimtadienio proga tėvas padovanojo jai dar vieną milžinišką žaislinį džipą („ir pats juo galėčiau važinėtis"), bet paskui gailėjosi, nes dukra išvažinėjo visus gėlynus. Barasų atžala taip pat mėgsta dažnai keisti mobiliuosius telefonus.
Tačiau Milana ne tik pramogauja. Jau antrus metus ji tris kartus per savaitę vaikšto į ikimokyklinį skyrių gimnazijoje. Be to, lanko lauko teniso treniruotes, plaukimą, šokių būrelį, jogą. Kai mergaitės į treniruotes negali nuvesti tėvai, ją palydi namų tvarkytoja. Nerijus su dukra bendrauja rusiškai ir bent jau kol kas jos mokyti gimtosios kalbos neketina: „Man jau pačiam į Lietuvą grįžus reikia dienos kitos, kad „persijungčiau". Per sunku jai dar būtų mokytis lietuviškai." Ar Milana neliūdi šeimoje viena? Broliuko arba sesutės neprašo? Nerijus juokiasi, gal ir norėtų, bet bijo, kad tuomet tėvai ją mažiau mylės. Tačiau neslepia: „Planuojam planuojam daugiau vaikų, kai tik baigsim viešbučio statybas."
Džipais tėtis apdovanoja ne tik dukrą. Nors naują automobilį žmonai ketino pirkti tik kai šeimoje jau krykštaus antras mažylis, nusprendė tai padaryti jau dabar - dar šiais metais Jana važinės naujutėlaičiu „Porsche Cayenne" visureigiu. Tačiau Nerijus juokiasi, kad nupirkti transporto priemonę mylimai moteriai nėra taip lengva: „Ji sunkiai renkasi - kas dvi dienas nuomonė keičiasi, reikia išlaukti."
Išeiti reikia gražiai
Nors Nerijus neslepia, kad šiuo metu tiesiog mėgaujasi gyvenimu (ir pabeldžia tris kartus į kavinės stalą), futbolas taip lengvai jo nepalieka. Vieną kartą per savaitę, o kai kada ir du žaidžia miesto pirmenybėse, jau laimėjo taurę: „Kol žaidžiau kaip profesionalas, buvau gynėjas. Dabar esu puolėjas, jau daugiau kaip keturiasdešimt įvarčių įmušiau... Juokauju, kad visus buvusius trenerius reikia gaudyti ir klausti, kodėl neleido žaisti puolėjo pozicijoje, o paliko gynyboje. Ir su Samaros „Krylja Sovetov" treneriais pajuokaujame. Sakau jiems: perkat visokius brangius žaidėjus, o čia vietoje geras futbolininkas yra..." - šypsosi Nerijus.
Laisvalaikiu jis mielai nueina ir į Rusijos aukščiausioje lygoje žaidžiančios buvusios savo komandos rungtynes, iki šiol puikiai sutaria su jos treneriais, žaidėjais, klubo valdžia. Ir vis dėl to ar įmušus gražų įvartį Samaros miesto pirmenybėse negraužia sąžinė, kad tą patį galėtų daryti bent jau Rusijos čempionate? Nerijus rimtai patikina, kad gyvenimas futbolu nesibaigia: „Reikėtų dviejų mėnesių formai atgauti, kad grįžčiau į aikštę. Yra ir kur. Bet pats padėjau tašką ir manau, kad išeiti reikia gražiai, nevažiuoti „prisibaiginėti" į šeštąsias lygas. Nebent į Lietuvą, mėgstamą klubą. Be to, ateina laikas, kai reikia grįžti į šeimą ir matyti, kaip auga vaikai."
