„Vis pagalvoju, kodėl aš vėl grįžau į televiziją?" - duodama interviu prasitaria menininkė ir TV3 laidos „Be grimo" vedėja Nomeda Marčėnaitė (44). Moteris apgailestauja, kad dėl gausybės atsiradusių darbų šiuo metu nebeužtenka laiko menui. Pašnekovė net juokauja: „Nuėjau į kairę... Pasukau į televiziją."
Nomeda, kai baigėsi pirmasis Jūsų pokalbių šou „Nomeda", sakėte, kad televizijos užtektinai atsikandote. Kas Jus vėl privertė sugrįžti?
Spėjau pailsėti, juk kurį laiką nedirbau televizijoje. Aišku, man tas laikas neprailgo (šypteli). Aš ir dabar kartais savęs klausiu: „Ko į tą televiziją atėjau?" Kiekvieną dieną apie tai mąstau. Man labai svarbu, kad mano buvimas televizijoje būtų prasmingas. Laidoje turi likti tai, dėl ko aš ją kuriu. Dirbti tik dėl laidos reitingų ir užsidirbti pinigų nėra mano tikslas. Tai neįdomu.
Gal gailitės, kad atėjote į televiziją?
Aš niekada nieko gyvenime nesigailiu. Tiesiog aš noriu, kad viskas, ką darau, būtų labai gerai ir prasminga.
Ar Jūsų nevargina dėmesys, kurio paprastai netrūksta žymiems žmonėms?
Žinoma, šiek tiek vargina. Tačiau svarbiausia, kad gaunamas dėmesys nėra neigiamas, jis - pozityvus. Tiesa, pastaruosius kelerius metus viskas buvo aprimę, tačiau dabar, vėl atsiradus televizijos projektui, dėmesys padidėjo.
Kaip elgiatės, kai prie Jūsų prieina įkyrus žmogus ir pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją, o Jūs tam neturite laiko?
Pirmiausia stengiuosi išlikti mandagi. Man nepriimtinas grubumas. Žmogus, kuris taip elgiasi, nekaltas, kad man gali būti per daug dėmesio. Kita vertus, mūsų visuomenėje daugeliui žmonių trūksta mandagumo. Būna, fotografai nori mane įamžinti viešoje vietoje, tačiau neklausia, ar aš neprieštarauju ir ar esu tam pasiruošusi. Daugeliui trūksta kultūros. Dabar ir aš nervinuosi dėl vieno dalyko: per paskutinį laidos „Be grimo" filmavimą per daug familiariai pakalbėjau su vienu pašnekovu. Dėl to net šią naktį nubudau. Būna ir man, kad persistengiu, per atvirai kažko paklausiu. Niekas nuo to neapsaugotas. Tiesiog po tokių situacijų kiekvienam reikia prieiti tam tikrų išvadų.
Nepasitaikė perdėm įkyrių gerbėjų?
Ne, kažkokių tragiškų ir sudėtingų situacijų nebuvo. Nors kartą mane persekiojo... Todėl aš stengiuosi slėpti mobiliojo telefono numerį, teko kelis kartus jį net keisti.
Laida „Be grimo", kurią dabar vedate, turbūt atima nemažai laiko. Ar pakanka jo menui?
Nebeužtenka, nebeliko laiko visai. Dabar dar vienu projektu esu užsiėmusi, bet ne televizijos. Tai nebus ir biografinė knyga (šypteli). Nors jau sulaukiau tokio pasiūlymo, nemanau, kad biografinei knygai mano gyvenimas yra pakankamai įdomus. Jei norėčiau kažką rašyti, tai tik pati. Beje, šiuo metu kai ką rašinėju - tai man teikia daug džiaugsmo (šypteli). Aš pritariu vienai nuomonei, kurią neseniai išgirdau klausydamasi radijos. Paprastai sakoma: „Jei gali nerašyti, nerašyk." Aš manau, kad reikėtų sakyti taip: „Jei gali rašyti, rašyk." Nebūtina viską išleisti, galima tiesiog rašyti, nes tai skatina susimąstyti. Tokiu atveju aš net grafomaniją pateisinu. Tai yra geriau, nei krapštyti nosį ir bambėti, kad viskas blogai!
O Jūsų šeima dar nesiskundžia, jog jiems skiriate per mažai laiko?
Ne, jiems dėmesio netrūksta, nes vietoj laiko menui, jį skiriu šeimai. Nors vietoj dėmesio Mariui (Nomedos vyrui dalininkui Mariui Jonučiui - aut. past.), kartais jį tenka skirti televizijai. Kitaip tariant - tai yra ėjimas į kairę (juokiasi): tu nesi savo vyro moteris, šiuo metu esi tarsi ištekėjusi už televizijos, nuėjusi į kairę dėl televizijos. Man pačiai nepatinka šis jausmas, todėl artimiausiu metu norėčiau viską surikiuoti taip, kad būtų geriau. Gal nemoku to padaryti? Gal aš toks žmogus? Tiesiog į viską žvelgiu emocionaliai. Mano perfekcionizmas yra liguistas. Norisi, kad viskas būtų kuo puikiausiai, tačiau ne visada tai pavyksta. Beje, į save televizoriuje negaliu žiūrėti!
Kodėl?
Vakar žiūrėjau savo laidą. Nuoširdžiai sakau, kad mane nuo savęs televizijoje supykino. Aš save erzinu, man bjauru, nematau nieko gera. Nesuprantu, už ką mane televizijoje laiko?.. Turbūt retai normalūs žmonės grožisi savimi veidrodyje ir televizijoje. Geriau jau nematyčiau (juokiasi)...
Jūsų sūnus Dovas sėkmingai sukūrė šeimą su stiliste Indra Dovydėnaite. Ar neklausiate jų, kada padovanos Jums anūkę ar anūką?
Oi, ne! Tokių dalykų aš niekada neklausiu. Tai jų asmeninis reikalas. Mes su Dovu ir Indra kalbamės labai daug, bet tada, kai jie patys to nori.
O Jūs jau pasiruošusi tapti močiute?
Gyvenime aš esu bet kam ir visada pasiruošusi. Tai juk jau seniai galėjo nutikti (šypteli)! Tačiau aš nemėgstu tokiomis kalbomis spausti. Jeigu pradėčiau Dovui ir Indrai sakyti, kad laukiu nesulaukiu anūkų, tai būtų tarsi spaudimas. O jei sakyčiau, jog man nerūpi, tuomet pamanytų, kad visai sužvėrėjau! Tiesiog ši tema yra mano sūnaus ir marčios reikalas. Kai tai nutiks, aš būtinai papasakosiu, ką aš išgyvenau.
Ar nekilo minčių susilaukti dar vieno vaikelio arba dar vieną įsivaikinti? Juk Jūs laikoma vaikų globėjos simboliu!
Oi!.. Dabartiniai mano dešimtmečiai vaikai yra tokie veiklūnai!.. Jie iš manęs atima labai daug energijos. Žinoma, aš niekada nesakau niekada. Nesu iš tų žmonių, kurie planuoja gyvenimą. Džiaugiuosi šia akimirka ir tuo, ką dabar turiu... Plaukiu ir mėgaujuosi tėkme, kartais išmesdama inkarą. Plaukimas greitai jokiu būdu nereiškia, kad gyveni greitai - tiesiog mažėja laiko. Kuo sparčiau plauki, tuo jo mažiau. Todėl retsykiais norisi pristabdyti laiką ir tai darau sąmoningai (šypteli).
