„Nesirenkame šalių ir maršrutų – skrendame ten, kur yra žmonių istorijų“, – sako ką tik iš Pietų Amerikos grįžusi laidos „Nepriklausoma paieškų tarnyba“ vedėja Palmira Galkontaitė (47). Po įtempto darbo keletui dienų Argentinoje ir Urugvajuje žurnalistė liko susipažinti su vietomis, apie kurias seniai svajojo. Žinoma, neišvengė ir nuotykių...
„Nepriklausomos paieškų tarnybos“ ryšys su Pietų Amerika – Argentina ir Urugvajumi – užsimezgė prieš ketverius metus. Tuomet ten vyko laidos bendraautoris, Palmiros vyras Egidijus Knispelis. Kadangi nuo tada nesiliovė plaukti užklausos, ar kas nors atvyks dar kartą, užsienyje esančių lietuvių bendruomenių veikla susidomėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas finansavęs žurnalistų komandiruotę, Palmira su operatoriumi Audriumi Gudeliūnu išvyko ieškoti laiko ir atstumo išskirtų žmonių. Žurnalistė į Argentiną važiavo kamuojama nežinios: su vietiniais susitarti konkrečiau, ką nors planuoti – labai sunku. Į užklausas gaudavo atsakymus: „Argentinos žemė laukia tavęs!“, „Mylime, bučiuojame, iki pasimatymo!“
„Skrisdami nenumanėme, kad ten esame tokie įdomūs ir reikalingi. Tai buvo ne filmavimai laidai, o misija ar ekspedicija: žmonės pas mus ėjo kaip pas daktarą į priimamąjį, su polietileno maišeliuose saugomais tėvų ir senelių dokumentais, pasais, vizomis, – bando nupasakoti pribloškusį vaizdą. – Visas kasetes, kurias nusivežėme, prirašėme per pirmąsias tris dienas Argentinoje. Ten turėjome vykti mėnesiui…“
Į Buenos Airių gatves Palmira ir Audrius eidavo naktį. Vietos lietuvė jiems parodė Prezidentūrą ir garsųjį Evos Peron balkonėlį, spalvingąją Caminito gatvę, nuo kurios pradėjo kurtis Buenos Airės, kur gimė tango kultūra. Prieš išvykdami dirbti į Urugvajų juodu spėjo paragauti ir garsiųjų argentinietiškų kepsnių: Palmira valgė laukinio ožio, Audrius – jautienos.
Urugvajuje taip pat laukė įtemptas darbas, tad pajusti tenykštį gyvenimo pulsą lietuviai galėjo tik naktį. Palmira sakė į asmeninių regėtų įspūdingiausių vietų sąrašą įtrauksianti vieną Montevidėjaus kavinę, kur tango šoka ne profesionalūs artistai, o mėgėjai. „Buenos Airėse, Caminito gatvėje, tango šokama turistams. Tikrą tango, kuriuo išsakomi jausmai, radome Montevidėjuje, – prisimena sujaudinusį reginį. – Ten renkasi paprasti žmonės, norintys pašokti. Stebėjau vieną porą: jie šoko matydami tik vienas kitą. Nuo pirmo apkabinimo iki pabaigos judesiais buvo tiek daug pasakyta... Ten būnant mums sustojo laikas: naktis, šilta, sėdi balkonėlyje, gurkšnoji vyną, stebi šokį, o po kojomis šurmuliuoja gatvė.“
Palmira nežino, kiek istorijų parsivežė laidai: jų pilnos 28 keturiasdešimt penkių minučių trukmės kasetės. Tad kai kas nors klausia, ar viską įvykdė, ką planavo, atsako, kad atliko tris šimtus procentų. Po savaitės intensyvaus darbo operatorius su nufilmuota medžiaga ir aparatūra išvyko namo, o Palmira viena, savo lėšomis, leidosi į nuotykių ir nepakartojamų reginių kupiną gilesnę pažintį su Pietų Amerika.
Pirmiausia patraukė į Argentinos šiaurėje esančią Iguazu vietovę, kuri priklauso ir Brazilijai bei Paragvajui. Žurnalistė norėjo išvysti garsiuosius Iguazu krioklius. „To negali įsivaizduoti nepamatęs: nerealus garsas, trys vaivorykštės, garai ir kvapas, kurio neperteiks jokia kamera, – sako dabar jau įsivaizduojanti, kas tai yra. – Upės dumblo, žolių ir kalkių kvapą pajunti anksčiau, nei pamatai krioklį.“ Šios vietovės – buvusios indėnų gvaranių gyvenvietės. „Regis, už posūkio tuoj pamatysi indėnų pirogą, - grožėdamasi srauniomis akmeningomis upėmis Palmira pasijuto lyg Jameso Cooperio romanų herojė. – Šilta, aplinkui brokolių kudlotumo žaluma, įvairių spalvų paukščiai, čirškiantys dar įvairesniais balsais – pasijunti lyg rojuje. Supranti, kad grįžus laukia katorgiškas darbas, bet žinai, jog dabar – laisvės, džiaugsmo akimirkos, ir norisi jų sugerti kuo daugiau.“ Tačiau Iguazu ji buvo suplanavusi praleisti tik vieną dieną. Kitą, vos nepavėlavusi į lėktuvą, mat nežinojo, kad šiame mieste – Brazilijos laikas, žurnalistė jau keliavo į Argentinos pietuose esančią Patagoniją, garsią išskirtiniu gamtos grožiu. Palmira buvo girdėjusi, kad tai – lyg zoologijos muziejus po atviru dangumi, kur galima pamatyti laisvėje gyvenančius pingvinus, delfinus, lamas. Nuskridus į didžiausią šios provincijos miestą Trelewą paaiškėjo, kad iki pingvinų dar šimtas kilometrų, bet autobuso tą dieną nebebus, o kitą Palmira turi tęsti kelionę – per Buenos Aires skristi į Čilę. Teliko viena galimybė pamatyti išsvajotąjį reginį: kviesti taksi. Viešbučio darbuotojai paaiškino, kad kelionė pirmyn ir atgal, pora valandų ten kainuotų apie šimtą dolerių. Nieko nelaukusi Palmira išsirengė į krūmais apaugusią smėlėtą pakrantę. Juokiasi, kad jos ispanų kalbos žinios – pokalbių žodyno lygio, bet per kelionę su taksi vairuotoju spėjo ispaniškai pasišnekėti apie Lietuvą, žurnalistiką ir pingvinus.
Tai, ką išvydo, pranoko visus lūkesčius. Namiškiams rašė žinutes, kad jau žino vietą, kur reikėtų visiems atvykti ilgesniam laikui...
Kitą dieną ją lėktuvas jau skraidino į Čilę. „Kai kas nors paklausdavo, ką per dvi dienas spėsiu ten pamatyti, atsakydavau, kad mane šildys ir suvokimas, jog Santjago kavinukėje geriu vyną“, – žurnalistė sau nekėlė per didelių tikslų. Tačiau būtent tame mieste patyrė pirmųjų neigiamų įspūdžių: supainiojusi peso kursą, nes kiekvienoje šalyje jis vis kitoks, už kelionę taksi iš oro uosto į viešbutį paklojo veik šimtą dolerių. O susiruošusi pasivaikščioti po vakarinį miestą išgirdo įspėjimą viešbutyje palikti papuošalus. „Centrinėje Santjago gatvėje vakare pamatytas vaizdas išgąsdino: pilna agresyvių elgetų, po šiukšlių maišus kuičiasi žmonės ir šunys. Tikiu, kad ten yra prabangių kvartalų ir gerai gyvenančiųjų, bet tą vakarą jų nemačiau, – pasakoja pirmuosius įspūdžius iš Čilės. – Užmigau su mintimi, kad Santjago bijau, nesuprantu vietinių ispanų kalbos – kitą dieną praleisiu viešbutyje. Tačiau smalsumas daro savo: ryte nutariau išslinkti į gatvę apsidairyti dienos šviesoje. Pamačiau, kad šviesiu paros metu ten viskas kitaip, saugiau: daug žmonių, vaikšto policijos patruliai.“ Tai Palmirą padrąsino ir ji nusprendė važiuoti į Ramiojo vandenyno kurortą – Jules Verne aprašomą piratų miestą Valparaisą. Aišku, ir ten neapsieita be nuotykių: nesusikalbėjusi su autobuso vairuotoju žurnalistė vos neliko ten nakvoti...
Vis dėlto trumpos atostogos ir komandiruotė baigėsi sėkmingai. Per dvi savaites Palmira patyrė dešimt skrydžių, įveikė beveik keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Juokiasi namo sėkmingai pargabenusi ir du lauktuvių pilnus lagaminus, ir Buenos Airėse, Caminito gatvėje, įsigytą paveikslą, kuris kartu skrido į Patagoniją bei Čilę, ne kartą buvo pamirštas. „Pietų Amerika mane visada labai viliojo. Pagalvojau, gal kito šanso nebus: net nebuvo minties nepasinaudoti proga ir nenuvažiuoti pamatyti ko nors daugiau“, – tolimame krašte Palmira nesijautė vieniša. Moteris džiaugiausi tai padariusi. Net įgijusi ne itin smagios patirties Čilėje, akis užmerkusi ji pakartotų tą patį ir pasiimtų dar daugiau!
„Nepriklausomos paieškų tarnybos“ ryšys su Pietų Amerika – Argentina ir Urugvajumi – užsimezgė prieš ketverius metus. Tuomet ten vyko laidos bendraautoris, Palmiros vyras Egidijus Knispelis. Kadangi nuo tada nesiliovė plaukti užklausos, ar kas nors atvyks dar kartą, užsienyje esančių lietuvių bendruomenių veikla susidomėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas finansavęs žurnalistų komandiruotę, Palmira su operatoriumi Audriumi Gudeliūnu išvyko ieškoti laiko ir atstumo išskirtų žmonių. Žurnalistė į Argentiną važiavo kamuojama nežinios: su vietiniais susitarti konkrečiau, ką nors planuoti – labai sunku. Į užklausas gaudavo atsakymus: „Argentinos žemė laukia tavęs!“, „Mylime, bučiuojame, iki pasimatymo!“
„Skrisdami nenumanėme, kad ten esame tokie įdomūs ir reikalingi. Tai buvo ne filmavimai laidai, o misija ar ekspedicija: žmonės pas mus ėjo kaip pas daktarą į priimamąjį, su polietileno maišeliuose saugomais tėvų ir senelių dokumentais, pasais, vizomis, – bando nupasakoti pribloškusį vaizdą. – Visas kasetes, kurias nusivežėme, prirašėme per pirmąsias tris dienas Argentinoje. Ten turėjome vykti mėnesiui…“
Į Buenos Airių gatves Palmira ir Audrius eidavo naktį. Vietos lietuvė jiems parodė Prezidentūrą ir garsųjį Evos Peron balkonėlį, spalvingąją Caminito gatvę, nuo kurios pradėjo kurtis Buenos Airės, kur gimė tango kultūra. Prieš išvykdami dirbti į Urugvajų juodu spėjo paragauti ir garsiųjų argentinietiškų kepsnių: Palmira valgė laukinio ožio, Audrius – jautienos.
Urugvajuje taip pat laukė įtemptas darbas, tad pajusti tenykštį gyvenimo pulsą lietuviai galėjo tik naktį. Palmira sakė į asmeninių regėtų įspūdingiausių vietų sąrašą įtrauksianti vieną Montevidėjaus kavinę, kur tango šoka ne profesionalūs artistai, o mėgėjai. „Buenos Airėse, Caminito gatvėje, tango šokama turistams. Tikrą tango, kuriuo išsakomi jausmai, radome Montevidėjuje, – prisimena sujaudinusį reginį. – Ten renkasi paprasti žmonės, norintys pašokti. Stebėjau vieną porą: jie šoko matydami tik vienas kitą. Nuo pirmo apkabinimo iki pabaigos judesiais buvo tiek daug pasakyta... Ten būnant mums sustojo laikas: naktis, šilta, sėdi balkonėlyje, gurkšnoji vyną, stebi šokį, o po kojomis šurmuliuoja gatvė.“
Palmira nežino, kiek istorijų parsivežė laidai: jų pilnos 28 keturiasdešimt penkių minučių trukmės kasetės. Tad kai kas nors klausia, ar viską įvykdė, ką planavo, atsako, kad atliko tris šimtus procentų. Po savaitės intensyvaus darbo operatorius su nufilmuota medžiaga ir aparatūra išvyko namo, o Palmira viena, savo lėšomis, leidosi į nuotykių ir nepakartojamų reginių kupiną gilesnę pažintį su Pietų Amerika.
Pirmiausia patraukė į Argentinos šiaurėje esančią Iguazu vietovę, kuri priklauso ir Brazilijai bei Paragvajui. Žurnalistė norėjo išvysti garsiuosius Iguazu krioklius. „To negali įsivaizduoti nepamatęs: nerealus garsas, trys vaivorykštės, garai ir kvapas, kurio neperteiks jokia kamera, – sako dabar jau įsivaizduojanti, kas tai yra. – Upės dumblo, žolių ir kalkių kvapą pajunti anksčiau, nei pamatai krioklį.“ Šios vietovės – buvusios indėnų gvaranių gyvenvietės. „Regis, už posūkio tuoj pamatysi indėnų pirogą, - grožėdamasi srauniomis akmeningomis upėmis Palmira pasijuto lyg Jameso Cooperio romanų herojė. – Šilta, aplinkui brokolių kudlotumo žaluma, įvairių spalvų paukščiai, čirškiantys dar įvairesniais balsais – pasijunti lyg rojuje. Supranti, kad grįžus laukia katorgiškas darbas, bet žinai, jog dabar – laisvės, džiaugsmo akimirkos, ir norisi jų sugerti kuo daugiau.“ Tačiau Iguazu ji buvo suplanavusi praleisti tik vieną dieną. Kitą, vos nepavėlavusi į lėktuvą, mat nežinojo, kad šiame mieste – Brazilijos laikas, žurnalistė jau keliavo į Argentinos pietuose esančią Patagoniją, garsią išskirtiniu gamtos grožiu. Palmira buvo girdėjusi, kad tai – lyg zoologijos muziejus po atviru dangumi, kur galima pamatyti laisvėje gyvenančius pingvinus, delfinus, lamas. Nuskridus į didžiausią šios provincijos miestą Trelewą paaiškėjo, kad iki pingvinų dar šimtas kilometrų, bet autobuso tą dieną nebebus, o kitą Palmira turi tęsti kelionę – per Buenos Aires skristi į Čilę. Teliko viena galimybė pamatyti išsvajotąjį reginį: kviesti taksi. Viešbučio darbuotojai paaiškino, kad kelionė pirmyn ir atgal, pora valandų ten kainuotų apie šimtą dolerių. Nieko nelaukusi Palmira išsirengė į krūmais apaugusią smėlėtą pakrantę. Juokiasi, kad jos ispanų kalbos žinios – pokalbių žodyno lygio, bet per kelionę su taksi vairuotoju spėjo ispaniškai pasišnekėti apie Lietuvą, žurnalistiką ir pingvinus.
Tai, ką išvydo, pranoko visus lūkesčius. Namiškiams rašė žinutes, kad jau žino vietą, kur reikėtų visiems atvykti ilgesniam laikui...
Kitą dieną ją lėktuvas jau skraidino į Čilę. „Kai kas nors paklausdavo, ką per dvi dienas spėsiu ten pamatyti, atsakydavau, kad mane šildys ir suvokimas, jog Santjago kavinukėje geriu vyną“, – žurnalistė sau nekėlė per didelių tikslų. Tačiau būtent tame mieste patyrė pirmųjų neigiamų įspūdžių: supainiojusi peso kursą, nes kiekvienoje šalyje jis vis kitoks, už kelionę taksi iš oro uosto į viešbutį paklojo veik šimtą dolerių. O susiruošusi pasivaikščioti po vakarinį miestą išgirdo įspėjimą viešbutyje palikti papuošalus. „Centrinėje Santjago gatvėje vakare pamatytas vaizdas išgąsdino: pilna agresyvių elgetų, po šiukšlių maišus kuičiasi žmonės ir šunys. Tikiu, kad ten yra prabangių kvartalų ir gerai gyvenančiųjų, bet tą vakarą jų nemačiau, – pasakoja pirmuosius įspūdžius iš Čilės. – Užmigau su mintimi, kad Santjago bijau, nesuprantu vietinių ispanų kalbos – kitą dieną praleisiu viešbutyje. Tačiau smalsumas daro savo: ryte nutariau išslinkti į gatvę apsidairyti dienos šviesoje. Pamačiau, kad šviesiu paros metu ten viskas kitaip, saugiau: daug žmonių, vaikšto policijos patruliai.“ Tai Palmirą padrąsino ir ji nusprendė važiuoti į Ramiojo vandenyno kurortą – Jules Verne aprašomą piratų miestą Valparaisą. Aišku, ir ten neapsieita be nuotykių: nesusikalbėjusi su autobuso vairuotoju žurnalistė vos neliko ten nakvoti...
Vis dėlto trumpos atostogos ir komandiruotė baigėsi sėkmingai. Per dvi savaites Palmira patyrė dešimt skrydžių, įveikė beveik keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Juokiasi namo sėkmingai pargabenusi ir du lauktuvių pilnus lagaminus, ir Buenos Airėse, Caminito gatvėje, įsigytą paveikslą, kuris kartu skrido į Patagoniją bei Čilę, ne kartą buvo pamirštas. „Pietų Amerika mane visada labai viliojo. Pagalvojau, gal kito šanso nebus: net nebuvo minties nepasinaudoti proga ir nenuvažiuoti pamatyti ko nors daugiau“, – tolimame krašte Palmira nesijautė vieniša. Moteris džiaugiausi tai padariusi. Net įgijusi ne itin smagios patirties Čilėje, akis užmerkusi ji pakartotų tą patį ir pasiimtų dar daugiau!
