Paulius Normantas: mano žmona – kuprinė

Kas žino, kurioje Himalajų vietoje saulėtekiu šiandien grožisi keliaujantis fotomenininkas Paulius Normantas (60). Į Europą, kurią vadina koncentracijos stovykla, šįsyk jis buvo grįžęs trims mėnesiams: kad Vengrijoje atidarytų jubiliejinę parodą, Vilniuje paminėtų gražią savo gyvenimo sukaktį ir toliau spręstų stringančius Rytų Azijos meno muziejaus kūrimo klausimus. Sukdamasis tarp begalės reikalų jis skaičiavo dienas, kai pagaliau galės traukti Everesto link.

Pastaruoju metu maždaug vienodai laiko garsus keliautojas ir fotografas praleidžia Europoje ir Rytų kraštuose. Kovą grįžo iš Himalajų, kur prabuvo puspenkto mėnesio. Po trijų mėnesių, skirtų Vengrijai ir Lietuvai, pirmosiomis liepos dienomis išvykęs į Nepalą, vėl žada grįžti spalį, kai Vilniaus dailės akademijos galerijoje atidarys retrospektyvinę savo kūrybos parodą. „Čia mane laiko visokiausio plauko reikalai. Gražiausią Europoje miestą Vilnių vadinu darbo koncentracijos stovykla. Man čia – kaip Osvencimas. Nepaprastai daug reikalų… Vieni sekasi, kitus reikia kartoti tris kartus. Muziejaus klausimą sprendžiu penktus metus. Noriu tautai dovanoti Rytų Azijos meno kolekciją – apie tūkstantį du šimtus eksponatų, bet labai sunkiai sekasi“, – Paulius svajoja, kad per dvejus trejus metus formalumus visgi pavyks sutvarkyti ir į Europą galės grįžti gerokai rečiau.

Ekonomisto diplomą apgraužė žiurkės

Paulius pabrėžia, kad yra gimęs Ugninės Žiurkės metais, todėl 2008-ieji jam sėkmingesni nei praėjusieji. Dėl to, kad nenorėjo prarasti draugų, sutiko dalyvauti jo šešiasdešimtmečio jubiliejui skirtoje šventėje Vilniaus rotušėje. „Matyt, tam atėjo metas. Kai man sukako penkiasdešimt, gimimo dieną – birželio aštuntąją – sėdėjau tėvo Everesto glėbyje šešių tūkstančių metrų aukštyje, – mintimis grįžta dešimtmečiu atgal. – Mano kaimynai ir sveikintojai buvo paukščiai, uolos ir iš alpinių pievų atslinkęs jakas.“ Ką galima dovanoti žmogui, per gyvenimą keliaujančiam su kuprine ir fotoaparatu? Paulius šypsosi: geriausia būtų jam pagelbėti išleisti dešimtą fotoalbumą, šįsyk – apie Butano karalystę. „Ką dar man galima dovanoti? Kad Lietuva nebūtų tokia nusiminusi, geriau gyventų. Kad lietuviai, išvažiavę kitur ieškoti darbo, grįžtų namo. Tai būtinai parašykite!“
Gimęs Žemaitijoje, prie Papilės piliakalnio, vidurinę mokyklą baigęs Viekšniuose, mokęsis Kauno politechnikos institute, o paskui perėjęs į Vilniaus universitetą, 1974 metais Paulius ten baigė Prekybos ekonomikos fakultetą. Juokiasi diplomą tebeturintis – dokumentas guli stalčiuje, tik truputį apgraužtas žiurkių. Į pirmąją kelionę, trukusią penkerius su puse metų, jis išsirengė praėjus metams po studijų baigimo; trisdešimt penkerius – daugiau nei pusę gyvenimo – tęsiasi nuolatinės ilgos ekspedicijos. „Kai 1975 metų spalį išvykau per Gruziją, Kaukazą, Jakutską iki Kurilų salų, Kamčiatkos, ta kelionė truko veik šešerius metus, – nusako pirmąjį maršrutą. – Neskubėjau išvažiuoti, bet kai pagaliau iškeliavau, buvau tam gerai pasiruošęs. Kelionė tęsiasi iki šiol.“ Kodėl taip traukia tolimi kraštai? Paulius svarsto, kad turbūt tai – karminiai dalykai. Viekšniuose, kur prabėgo vaikystė, jo artimųjų nebelikę. Turi galimybę ten grįžti tik pas kaimynus. Šiemet būdamas Lietuvoje nuvažiuoti iki Papilės, aplankyti tėvų, senelių ir prosenelės kapų nespėjo – kaip voverė rate sukosi darbų verpete Vilniuje. „Jaučiuosi tris mėnesius praleidęs ne Europoje, o ant ledynų, kur nemačiau gamtos, saulės“, – menininkas guodžiasi, kad tarp miesto mūrų, bėgdamas į susitikimus su nuolat skambančiu telefonu jaučiasi ne savo vietoje.

Ilgiau sustoja Vengrijoje, Vilniuje ir Delyje

Paulius pasakoja paskutinę taurę viskio išlenkęs prieš penkerius metus Luklos oro uoste Nepale, po ekspedicijos į Everestą. Jau dvidešimt aštuonerius metus jis yra vegetaras. Tiek pat laiko sako per parą miegantis nuo valandos iki trijų. „Angelas sargas turbūt ilsisi dar mažiau negu aš. Jei aš kur nors Indijos traukiniuose, perėjose, ant ledynų, angelas sargas turi darbo už du“, – šypsodamasis taria. Kam save taip alinti? „Vieną sykį reikės baigti arba iškeliausiu ten, kur mane paskirs Dievo kanceliarija, – prabyla sparnuotomis frazėmis. – Įpratau taip gyventi. Europoje esu toks pat žmogus, kaip ir visi čia gyvenantieji. Vienu metu reikia dirbti Vengrijoje, Vilniuje ir Delyje.“
Kur Pauliaus namai? Pastaruoju metu jis ilgiau sustoja trijose pasaulio vietose – Vilniuje, rytinėje Vengrijoje esančiame Nyredhazos mieste ir Indijos sostinėje Delyje. Vilniuje glaudžiasi pas seną bičiulį. Norėtų čia turėti kūrybos studiją, bet kol kas tai – tik svajonė. Jau ketvirtį amžiaus jis gyvena Vengrijoje, Nyredhazoje. Ten, pasakoja, turįs nedidelį dviejų kambarių butą. „Jame nėra nei skalbimo mašinos, nei televizoriaus. Jei mane rodo per televiziją, nueinu pas tokią tetulę Katalin, šimto metų kaimynę, ir pasižiūriu, – juokdamasis pasakoja. – Nyredhazos televizija mane gaudo beveik kasdien. Vengrijoje esu galbūt mažiau žinomas, bet labiau apdovanotas negu Lietuvoje.“ Kodėl lietuvį taip mėgsta ir vertina vengrai? Paulius pasakoja, kad dėl to, jog pratęsė jų šaknų paieškas: surengė aštuonias ekspedicijas į senąsias ugrų-finų gyvenimo vietas. Kitais metais vengrų kino kūrėjai jį kviečia važiuoti į chantų kraštus – ten norėtų apie lietuvį kurti filmą. Maždaug penkiolika metų Paulius turi ir vengrišką pasą, moka vietos kalbą.
Delyje, kur rugsėjį atidarys šiemet jau antrąją fotoparodą „Indijos atšvaitai“, anksčiau apsistodavo pas pažįstamus vengrų diplomatus. Bičiuliams išvykus iš šalies, pastaruoju metu ten būdamas nakvoja žemiausios kategorijos svečių namuose. Penkis dolerius už nakvynę kainuojančiame kambaryje, pasak jo, ne visada būna šiltas vanduo ir tualetas. Jei Nepale randa kur apsistoti už du tris dolerius, lieka pagyventi ilgiau – kad galėtų apibendrinti, ką nuveikė ekspedicijoje. „Indijoje norėčiau turėti nedidelį, dviejų kambariukų, namą. Prieš vienuolika metų buvau pradėjęs rimtai kurti projektą lietuvių kūrybos namams Nepalo sostinėje statyti. Jeigu ne pilietinis karas, gal tą projektą būčiau įgyvendinęs, – pasakoja apie savo kurtus ir nepalankių aplinkybių sugriautus planus. – Paskui galvojau įsikurti Tailande, bet ten per karštas klimatas. Mąsčiau ir apie Šri Lanką, tačiau kai porą kartų ten padirbėjau, pamačiau, kad klimatas ne man, daugiau kaip porą mėnesių neįmanoma iškęsti, nes sostinė Kolombas – vienas bjauriausių Rytų miestų. Kartais iliuzijos dingsta vos pačiupinėjus tą daiktą, aplankius tą vietą… Mūsų karta – iki panagių romantikai. Jaunimas į pasaulį žiūri gal blaiviau, dalykiškiau.“

Šeimyninis gyvenimas truko trejus metus

Niekur nesustojantis daugiau kaip keliems mėnesiams Paulius užsimena, kad kartą ilgai – trejiems metams – Vengrijoje buvo sustabdytas šeimyninio gyvenimo. „Dabar gyvenu ir dirbu kitoje šviesoje, kitoje laimėje. Stengiuosi daugiau laiko būti vienuolynuose, o ne restoranėliuose ar kazino, – pasakoja nesąs priklausomas nuo jokio žmogaus. – Kazino nesu buvęs nė karto ir nerekomenduočiau niekam ten atsidurti.“ Paulius šypsosi, kad jau kokius trejus metus yra atsparus moteriškiems kerams, o galbūt nenurimstančio keliautojo jokia moteris nebando sugauti. „Malda man atstoja daug ką, žmoną – kuprinė. Ji mane visada apkabina“, – juokdamasis taria. Sako į ekspedicijas vykstąs net su dviem žmonomis – ima dvi kuprines. Kelionėse į jas telpa visas Pauliaus gyvenimas. Taip, buities jis neturi. Tačiau sako neturintis ir atostogų. „Mano rutina blogesnė nei sėsliai gyvenančių žmonių. Jie namuose šluostydami dulkes gali pasikalbėti su gėlyte, o aš, bėgdamas per miestą su reikalais, neturiu laiko išsitiesti ant dobiliukų pievelės šalia šaligatvio, – neslepia, kad miestai jį slegia. – Himalajuose prigulu ir ant uolų, ir ant didžiulių akmenų, kad su jais pasikalbėčiau. Su akmeniu galima pasikalbėti ir daug sužinoti. Jis turi atmintį.“
„Apie vaikus norėčiau papasakoti daug, bet su dukra ir sūnumi problemos dar nesibaigusios, – prabilus apie Vengrijoje gyvenančias dvi atžalas Pauliaus žvilgsnis apsiblausia. – Buvusi žmona jų mažiukų man neleisdavo matyti po dvejus metus ir daugiau. Dvidešimt dvejų dukra Andrėja man – pati gražiausia Vengrijoje mergaitė. Ji labai tvirta. Sūnui dvidešimt penkeri. Pranas gyvena tame pačiame mieste, kaip ir aš – Nyredhazoje, dirba mėgėjiškame teatriuke apšvietėju, prie garso įrašų ir baigia gimnaziją. Pranuką myliu, o dukrą – dar labiau, nors ji nenori manęs matyti. Per metus gal kartą telefonu dešimt minučių pasikalbame. Su sūnumi kai kada susitinkame labai dažnai. Neblogas žmogus iš jo išaugs, tik yra kiek ištižęs ir tinginys. Už sūnų ir dukrą kas rytą meldžiuosi, kad su jais galėčiau bendrauti kaip tėvas su vaikais.“
Kodėl charizmatiškas keliautojas iki šiol nerado asmeninės laimės? Jis svarsto, kad kiekvienam likimas skiria kitokių uždavinių. „Labai nuostabūs tie vyrai, kurie šeimoje gali būti kaip ūkvedžiai. Negaliu sakyti, kad mano gyvenimas vertingesnis nei jų, bet aš turiu būti Namisėda ir keliauti per pasaulį. Namisėda kažkada buvo mano kūrybinis vardas. Dabar poetinis pseudonimas yra Lai Vėjus – Laisvas Vėjas.“

Laimingiausios akimirkos – kuriant eiles bambukų namelyje

Paulius į fotografijos pasaulį atėjo trisdešimt dvejų. „Kada nors ją norėčiau ir mesti“, – drąsiai taria. Kaip tada išreikš save? Sako, liks rašymas. „Mano haiku stiliumi sukurtas eiles šių metų pradžioje išleido Tokijuje kas trys mėnesiai pasirodantis pasaulinės haiku organizacijos žurnalas. Labai nudžiugau, nes mano kūryba buvo gerai įvertinta“, – įvairiapusis kūrėjas patenkintas parodytu dėmesiu. Prasitaria, kad netrukus, nusileidęs nuo Everesto, planuoja visą rugpjūtį rašyti eilėraščius. „Keturiasdešimt kilometrų nuo Katmandu, pustrečio kilometro aukštyje, yra toks tylus Nagarkoto kaimelis su ryžių laukais, bambukų giraitėmis. Turiu ten eilėraščių dirbtuvę, – pasakoja Paulius. – Vežuosi tik gerą plunksnakotį – fotokameras palieku seife pas draugą Katmandu. Gyvenu bambukų namelyje, pro kurio langą, jei nėra rūko, ryte prabudęs regiu Everestą ir dar dvi viršukalnes, nors iki jų – apie pusantro šimto kilometrų. Tai – pačios laimingiausios dienos ir savaitės. Dėl to verta gyventi ir ištverti košmarą Budapešte, Vilniuje ir Delyje. Žinau, ateis diena, kai Katmandu stotyje sėsiu į klibantį autobusą ir serpantinais pasikelsiu į Nagarkotą, kur laukia dieviškas gyvenimas.“ Pirmą sykį lietuvių keliautojui draugai patarė į tą kaimelį nuvykti maždaug prieš septynerius metus. Nuo to laiko Paulius ten vis grįžta rašyti haiku. Už bambukų namelį kaimo pakraštyje jam nieko nereikia mokėti.
Nejaugi į ilgas nenuspėjamas ekspedicijas, kuriose labiausiai mėgsta būti vienas, vykstantis fotomenininkas niekada nepajunta, kad kišenėse švilpauja vėjai? Gal visgi praverčia kadaise įgytas ekonomisto diplomas: Paulius sako, kad niekada nėra likęs be pinigų. Kartais iš Europos atvykęs su krūva, juos išleidžia pirkdamas eksponatus būsimam muziejui. Juokiasi, kad tada tenka greitai spausti namo, nes užklupus ligai su keliais doleriais Rytuose neišsisuktų. „Daugelyje valstybių ir miestų turiu draugų, bet bėdos atveju visada reikia turėti kelių šimtų dolerių rezervą“, – pasakoja. Jis keliauja neapsidraudęs sveikatos ir gyvybės. Anksčiau skiepydavosi, bet, įpratęs prie ekspedicijų ritmo, dabar tuo nebesirūpina. Be to, kai kurie skiepai veikia daugybę metų. Pasakoja, kad sunkiausiai per ilgas klajones buvo sunegalavęs užpernai: Nepalo sostinėje Katmandu susigriebė dizenteriją ir vos liko gyvas. Tuomet atsigauti padėjo tibetietiški vaistai. Paskui kopė į penkių su puse kilometro aukštį ir sėkmingai pasiekė užsibrėžtą tikslą. Rytuose daug laiko praleidžiantis menininkas seniai organizmą stiprina ir gydosi tibetietiškais medikamentais. Pasakoja, kad jie vartojami ciklais: mėnesį ar du, priklauso nuo sveikatos būklės. Anot jo, spalį reikia rengtis žiemai, balandį ar gegužę, kai pradeda sprogti pumpurai, – vasarai. Kartais, kai paprašo draugai, kokių nors egzotiškų natūralios medicinos dalykų parveža į Lietuvą. Šįsyk jo kuprinėje buvo energijos teikianti ir tonusą kelianti džiovinta vėžlio tulžis. Sako ją, nors yra nenusakomai karti, galįs valgyti gryną. Kiti vartoja jos užpiltinę.
„Jaunystėje keliauti buvo nepaprastai lengva, nes buvau labai geros sveikatos. Dabar padeda atsargumas ir angelas sargas. Jei esi nusipelnęs, jis gelbės nuo visko: vagysčių, ligų, nelaimių, pražūčių, – Paulius į daugelį dalykų stengiasi žiūrėti filosofiškai. – Viskas priklauso nuo to, kiek kartų žmogus per dieną meldžiasi. Aš meldžiuosi ryte ir vakare. Žmonės daro klaidą, į sudėtingą kelionę nepasiimdami Dievo. Visada su manimi – keturiolika Himalajų kelionių atlaikiusi tėvo Stanislovo dovanota maldaknygė. Jei galiu, nueinu į katalikų bažnyčią. Nesu praktikuojantis budistas, tik labai daug ko iš budizmo išmokęs“, – teigia ne kartą su dvasiniu Tibeto lyderiu Dalai Lama bendravęs keliautojas.