Kai atvažiuodavau į Vilnių pas tetą dar mokinukė, mes visada nusipirkdavome „7 meno dienas” ir planuodavome, ką veiksime. Pas tetą visada būdavo begalybė spaudos kultūros temomis. Ir nuo tada man atrodo, kad turėti šiuos leidinius reiškia kažką gražaus, bohemiško, įdomaus, nekasdieniško, kad jie kas savaitę tau padeda atrasti dar nežinomus dalykus, ko pati gal ir nepastebėtum ar niekas kitas neparodytų. Va vieną dieną perskaičiusi straipsnį tokiu gražiu pavadinimu „Kur bučiavaisi vakar?“ puoliau ieškoti, kur Vilniuje yra lenta K.Vasiliauskui su užrašu „Jis buvo vaikščiojanti meilė“. Ar tu galėtum sugalvoti gražesnių žodžių žmogui apibūdinti? Iki šiol tai vis dar daugiausia malonių šiurpuliukų keliantys žodžiai. Būti vaikščiojančia meile turėtų būti taip ypatinga!
Ir nebūtinai aš viską perskaitau, būna, kad tik permetu akimis ir pasidedu prie lovos, o kartais visą savaitgalį tik ir leidžiu įkišusi nosį į recenzijas, atsiliepimus, kritikas, nuomones ir keistus rašinius. Mėgstu „Literatūroje ir mene“ rasti pranešimus, kokias knygas ruošiasi išleisti mūsų leidyklos, pasižymiu, ko laukti ir ieškoti knygunuose, „Šiaurės Atėnuose“ tarsi nesibaigiančią meilės istoriją sekdavau skaitydama skiltį „Visi laiškai – žirafos“, „7 meno dienos” žavi savo išsamiomios rezencijomis apie renginius, festivalius, parodas. O jei nerandu meilės įkvėpimų, rašinių, kurie nustebintų ar priblokštų, ištiesusi laikraštį ant palangės džiovinu ant jo liepžiedžius arba nokinu nektarinus. Nes visai ne pats turinys man svarbiausia, o pats penktadieninis ritualas sulaukti šių laikraščių. Tarsi laukti mažų Kalėdų.
Kokie tavo kasdieniniai džiaugsmai?
Ištraukos iš 2011 m. liepos 15 d. „Literatūros ir meno“ :
Mari Posson. Išmintingas tėtis. Gyvenimo pamokos
3. Moterų žinovas
Mūsų tėtis buvo moterų žinovas. Kartą jis gražiai nuramino paaugliškas mano širdies dramas. „Atmink, dukra, – sakė, – tas, kuris skrieja ratu, visada grįžta. Apsuka ratą ir grįžta. Kaip po nakties diena, kaip po žiemos vasara. Tai neišvengiama.“
O gal jis buvo vyrų žinovas, tas mūsų tėtis, kai dabar pagalvoju…
4. Meluoti
Mūsų tėtis yra man kartą ir visam gyvenimui išaiškinęs, kad meluoti galima tik prikišus prie lūpų lūpas.
14. Skaitymas
Pasakas mums skaitydavo mama. Tėtis tuomet su didžiąja staline lempa išeidavo į kitą kambarį ir ten skaitydavo pats sau vienas.
Jei mums skaitydavo tėtis, tai Tolstojų. „Aną Kareniną“, o paskui ir visą „Karą ir taiką“.
Mama sėdėdavo kartu su mumis ir siuvinėdavo.
Dar vaikas būdama supratau, kad tėčiui būtų prapuolęs noras garsiai skaityti, jei ji siuvinėti būtų išėjusi į kitą kambarį.
20. Mamos vynas
Mama negalėdavo nedaryti vyno. Daryti vyną buvo mūsų mamos silpnybė. Su tėčiu nuolatos ką nors rinkdavom jos vynui: serbentus, agrastus, šermukšnius, pienes…
Labai stengėmės surasti jai dar ką nors, iš ko ji galėtų daryti vyną. Kartą su jaunesniuoju broliu Liu mirtinai susiginčijom – gali ar negali mama padaryti smilgų vyno.
„Tėti, ar mama gali?..“ Tėtis atsakė, kad mama gali viską.
27. Vyno gėrimas
Tėtis kartą gėrė su manimi mamos vyną ir įsiliedo į kalbas, kodėl aš jokiu būdu neturėčiau studijuoti filosofijos.
Tik vyrai gali statyti tiltus iš žodžių. Moterys – ne. Moterys turi viską padaryti. Nes jos gali viską padaryti. Jos gali net žmogų padaryti.
Kadangi jaučiausi labai pagerbta ir suaugusi (dėl geriamo vyno), be galo atidžiai klausiausi jo girtų išvedžiojimų. Ne tas žodis – aš leipau iš pasididžiavimo.
31. Priekyje
Vis atidėliojau užrašyti, nes nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Tačiau šiandien užrašau. Gal kas nors supras tai, ko aš nesuprantu visą gyvenimą.
Tėtis man tiesiog primygtinai liepė niekada gyvenime nepamiršti, kad moterys eina priekyje maždaug per dvi dienas.
38. Strategija
Tėtis sykį apmokė mane mergaitiškų strategijų. Sakė, kad prieš atsakant į laišką visų pirma reikia nustatyti, ar jis reikalauja atsakymo. Į tuos, kurie nereikalauja atsakymo, atsakinėti strategiškai nenaudinga., net jei įtari, kad vaikinas tiesiog nemoka rašyti laiškų. Pamačiau, kaip mama blykstelėjo akimis. Tėtis pridūrė, kad tą jis sužinojo iš mamos tuomet, kai pat nemokėjo rašyti meilės laiškų.
48. Kurį imti
Tėtis sakė, kad jei vyras turi sparnus, tai jau didelis privalumas. Bet imti galima tik tą, kurio jokiais būdais, jokiom išgalėm, jokiomis pastangomis neįmanoma praignoruoti. (Praignoruoti – nevartotinas žodis, bet tėtis taip sakydavo).
55. Diada
Tėtis sakė, kad diados amžinumas priklauso vien tik nuo dėmesio. Nėra dėmesio – ir du draugai jau ne draugai, mylimieji – nebe mylimieji, mokytojas ir mokinys – nebe mokytojas ir mokinys. „Jūs su Liu esate brolis ir sesuo tik tol, kol kreipiate vienas į kitą dėmesį.“ Mama kilstelėjo galvą nuo rankdarbio. Tėtis pasilenkė ir pabučiavo jai dešinę ranką su adata ir žydru „Muline“ siūlu.
(Ar žinojai, kad Mari Posson – lietuvių rašytoja? Aš jau ieškau daugiau informacijos apie ją, nes šiose gyvenimiškose pamokose pamačiau tokius stiprius jausmus šeimai, tokią brangią tėčio išmintį ir begalinę meilę mamai. Kai tavo šeimoje viskas paremta meile, tik tada gali semtis ir išminties.)
Visą įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt