Operos solistas Rafailas Karpis laimingas. Nei darbų, nei kūrybinio polėkio ar meilės jam netrūksta. Praėjusių metų sėkmė ir atradimai, regis, persikėlė ir į šiuos metus.
Rafailai, esate iš tų žmonių, kuriems nepaprastai sekasi. Galbūt gimėte su marškinėliais?
Man regis, be jų (juokiasi). Reikėtų dar paklausti mamos. Žinoma, sėkmė labai reikalinga, bet be darbo ir pastangų ji nepadės. Kartais nė pats nežinai, kur įgyji vienokios ar kitokios patirties, reikalingos profesinėje srityje. Tikiu, kad visas pasaulis, kuris tave supa nuo pat vaikystės, turi įtakos tam, kas vyksta vėliau.
Kalbate apie savo vaikystę?
Prisimenu ją su didžiule šypsena, iš vaikystės liko patys šilčiausi prisiminimai. Augau vienas: neturėjau nei brolių, nei seserų, bet juos man kompensavo draugai. Iš pradžių kiemo, vėliau darželio, mokyklos, choro ir Akademijos. Būtent nuo Akademijos prasidėjo savarankiškesnis mano gyvenimas ir individualus darbas.
Papasakokite daugiau apie tai, kokioje aplinkoje augote.
Gimiau ir augau Vilniuje, Antakalnyje, nuostabioje aplinkoje. Iš ten nesikrausčiau dvidešimt penkerius metus. Iki šiol jaučiu tam rajonui ypatingų sentimentų – labai myliu savo miestą (šypsosi).
Tačiau jau kuris laikas gyvenate Užupyje…
Taip, bet nemanau, kad amžinai čia liksiu (žvelgia pro Užupio kavinukės langą). Užupyje aš daugiau nei metai. Dabar nuomojuosi butą.
Vis dar gyvenate su draugu?
Ne, su drauge.
Prieš metus tvirtinote kitaip… Tikriausiai sutikote nepaprastą asmenybę?
Taip, ta asmenybė nepaprastai kūrybinga.
Maža žvaigždutė?
Nesiverčia liežuvis nei jos, nei savęs taip vadinti (šypsosi). Neringa – labai talentinga ir gabi mergina. Draugaujame nuo balandžio, o kartu gyvename nuo šių metų lapkričio.
Taigi dabar viską keliate kvadratu?
Kubu (juokiasi).
Dažnai maloniai nustebinate antrąją pusę?
Jei nematau ilgesnį laiką, natūraliai norisi padovanoti gėlių ar nudžiuginti kokiu nors maloniu siurprizu.
Gal prisimenate pirmąjį savo pasimatymą?
Prisimenu (šypsosi). Gal ir galima jį vadinti pirmuoju? Buvo labai juokinga, nes ir aš, ir ta mergina į pasimatymą atėjome ne vieni. Tik vėliau dviese pasilikome. Tikriausiai abiem labai nedrąsu buvo... Čia dar baigiant mokyklą (nutyla).
Iki tol tokių kaip pasimatymų nebūdavo, bent jau susitikimų taip nevadindavome. Gal dabar moksleiviai drąsesni ir viską daug paprasčiau priima?
Vadinasi, tas nejaukumo jausmas jums pažįstamas?
Pažįstamas (šypsosi). Nesu labai drąsus ir geras pasimatymų skyrimo meistras... Man pasimatymas – paslapties kupinas dalykas. Žinoma, juokingiausi ir įdomiausi būtent pirmieji pasimatymai. Visi jų bijo, nes nežino, kas ir kaip (šypsosi).
Kaip vertinate Valentino dienos reikalingumą Lietuvoje?
Anksčiau tos dienos nebuvo ir niekam netrūko. Dabar iš jos padaryta didelė komercinė šventė. Bet gal tai nėra labai blogai? Tik aš manau, kad rodyti dėmesį reikėtų kiekvieną dieną, ne tik vasario 14-ąją.
Daugelis žmonių, pamatę jus scenoje, šypteli. Kaip manote, dėl simpatijos jums ar jūsų kurtiems personažams?
Labai sunku pasakyti kodėl, bet aš tuo nepaprastai džiaugiuosi.
Jau teko susidurti su aplinkinių pavydu?
Berods, prieš metus, kai buvau priimtas į Operos ir baleto teatrą, perskaičiau labai įdomų komentarą. „Lietuvoje tiek daug gerų dainininkų, o priėmė R. Karpį. Pažiūrėkime, kur mes ritamės, nejau mums reikalingi pajacai?“
Manau, kad nepagrįstas pavydas parodo silpnumą ir bejėgiškumą, jei galėtum padaryti geriau, parodytum tai savo darbais, ne tuščiais žodžiais.
Nepavargote kurdamas vien charakteringuosius vaidmenis?
Tikrai ne. Charakteringieji vaidmenys be galo įdomūs, juose tiek skirtingų spalvų. Nėra vienos linijos: „Aš myliu ir dėl tos meilės viską padarysiu, kur tu, mano mieloji, kaip aš myliu, kaip aš myliu…“ Būdingieji vaidmenys nepaprastai sudėtingi ir įdomūs.
Tikriausiai dažnai esate šaukiamas vaikiškų personažų vardais?
Vaikų dėmesys visada labai smagus. Prisimenu, kartą vaikai, matę „Mažąjį princą“, man įkandin šaukė: „Garbėtroška garbėtroška!“ Atsisukau ir nutaisiau tam tikrą grimasą. Taip gera pabūti vaiku… Tai suteikia daug žavesio ir palengvina bendravimą. Siūlau niekam neslopinti vaikiškumo!
Rafailai, ar tiesa, kad jūs būnate kompanijos siela?
Pastaruoju metu vis mažiau, nors kiekvienas iš mano draugų vertas tokio apibūdinimo. Visi jie nemažai prisidėję prie to, ką darau scenoje. Aplinka ir tai, su kuo bendrauji, augi, dalijiesi gyvenimo patirtimi, daro didžiulę įtaką žmogaus asmenybei.
Gyvenate pagal griežtą dienotvarkę?
Pastatymų metu ji gana griežta. Po trijų repeticijų būnu kaip reikiant išsunktas… Bet aš labai džiaugiuosi, kad nepaisant sunkmečio Lietuvoje verda kultūrinis gyvenimas. Mūsų šalis unikali: čia tiek daug aukščiausio lygio menininkų, operos dainininkų… Konkurencija didelė, bet kurti meną dirva labai palanki.
Komunikabilioms asmenybėms sunkiausiai pakeliamas dalykas – vienatvė. Smalsu, kiek ilgai galite išbūti neiškėlęs kojos iš namų...
Labai pavargęs galiu išbūti dieną. Ne ilgiau. Be darbų ir bendravimo su aplinkiniais, reikia pripažinti, man išties labai sunku.
Esate tikintis?
Galiu drąsiai sakyti, kad tikiu, tik negaliu įvardyti, kuo tiksliai. Netikinčiam žmogui turėtų būti labai sunku. Be tikėjimo gyvena, matyt, visiški pragmatikai. Juk visi išpažįsta tą patį Dievą, tik vadina jį skirtingais vardais.
Ar lengva pelnyti jūsų pasitikėjimą?
Pats su žmonėmis bendrauju gana nuoširdžiai. Esu linkęs pasitikėti, bet nėra taip, kad tikiu viskuo, ką man sako. Visada, prieš priimdamas labai svarbius sprendimus, gerai pagalvoju.
Kaip manote, kas padaro žmogų žmogumi?
Pagalba kitam asmeniui. Jei kam nors labai sunku, būtina padėti, o ne darytis iš to pinigus. Ėjimas prieš savo sąžinę – didžiausias nusikaltimas. Priėmęs klaidingas žaidimo taisykles, gali pamiršti gyvenimo taisykles, o tada jau nepastebėsi, kaip viskas prieš tave atsisuks.
Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Be šeimos ir, draugų, be muzikos ir vaidybos.
Kada švenčiate savo gimtadienį?
Balandžio dešimtąją. Aš – Avinas iš A didžiosios (juokiasi).
Pasikliaujate astrologų prognozėmis?
Negaliu sakyti, kad tikiu, gal greičiau prisiklausau? Nereikia kiekvieno dalyko suprasti pažodžiui. Svarbiausia – padaryti teisingas išvadas. Manau, anksčiau gyvenę žmonės neatmesdavo to, ko nežinodavo. O jeigu buvo tikima anksčiau, tai kodėl turėtume atsiriboti dabar? Žinoma, astrologijos srityje aš – visiškas diletantas.
Kokie jūsų pomėgiai?
Mėgaujuosi geru kinu, muzika, istorinėmis knygomis. Esu didelis „bitlų“ gerbėjas. Anksčiau ištaikęs laisvą pusdienį mėgdavau pamiegoti.
Ar tai likę nuo vaikų darželio laikų?
Ne, darželyje jo nekęsdavau. Su kuo tik pašneku – visi sako nemėgdavę pietų miego.
Galėtumėte apibendrinti, kokie jums buvo praėjusieji metai?
Be galo sėkmingi tiek kūrybine, tiek asmenine prasme. Teko dalyvauti labai įdomiuose projektuose, netrūko darbo, o metų pabaigoje operos ir baleto teatre pelniau „Operos vilties“ apdovanojimą. Šis įvykis tarsi vainikavo gerus metus.
Taip pat atmintyje ilgai išliks gastrolės Ispanijoje. Vežėme ten vieną gražiausių šviesios atminties operos režisieriaus Antonio Mingelos pastatytą spektaklį „Madam Baterflai“. Trečią kartą lankiausi senove dvelkiančiame Izraelyje, jame rodėme operą „Salomėja“.
Jaučiate tam kraštui ypatingų sentimentų?
Kadangi esu žydų tautybės, Izraelis man be galo artimas. Ten mano šaknys. Nežinau, kiek mano protėvių kartų jau gyvena Lietuvoje. Paskutinis, kurį sugebu atsekti, gimęs Merkinėje. Aš pats savo gimtine ir tėvyne laikau Lietuvą. Į šį klausimą sau jau labai seniai atsakiau.
Ko tikitės iš 2009-ųjų?
Na, jie prasidėjo labai neblogai, bet man nepatinka niūrios žmonių nuotaikos. Reikia labiau pasistengti, vieni kitus palaikyti, kad išbristume iš vadinamojo sunkmečio. Manau, kad pavasaris, duok Dieve, viską sudėlios į vietas.
Rafailai, esate iš tų žmonių, kuriems nepaprastai sekasi. Galbūt gimėte su marškinėliais?
Man regis, be jų (juokiasi). Reikėtų dar paklausti mamos. Žinoma, sėkmė labai reikalinga, bet be darbo ir pastangų ji nepadės. Kartais nė pats nežinai, kur įgyji vienokios ar kitokios patirties, reikalingos profesinėje srityje. Tikiu, kad visas pasaulis, kuris tave supa nuo pat vaikystės, turi įtakos tam, kas vyksta vėliau.
Kalbate apie savo vaikystę?
Prisimenu ją su didžiule šypsena, iš vaikystės liko patys šilčiausi prisiminimai. Augau vienas: neturėjau nei brolių, nei seserų, bet juos man kompensavo draugai. Iš pradžių kiemo, vėliau darželio, mokyklos, choro ir Akademijos. Būtent nuo Akademijos prasidėjo savarankiškesnis mano gyvenimas ir individualus darbas.
Papasakokite daugiau apie tai, kokioje aplinkoje augote.
Gimiau ir augau Vilniuje, Antakalnyje, nuostabioje aplinkoje. Iš ten nesikrausčiau dvidešimt penkerius metus. Iki šiol jaučiu tam rajonui ypatingų sentimentų – labai myliu savo miestą (šypsosi).
Tačiau jau kuris laikas gyvenate Užupyje…
Taip, bet nemanau, kad amžinai čia liksiu (žvelgia pro Užupio kavinukės langą). Užupyje aš daugiau nei metai. Dabar nuomojuosi butą.
Vis dar gyvenate su draugu?
Ne, su drauge.
Prieš metus tvirtinote kitaip… Tikriausiai sutikote nepaprastą asmenybę?
Taip, ta asmenybė nepaprastai kūrybinga.
Maža žvaigždutė?
Nesiverčia liežuvis nei jos, nei savęs taip vadinti (šypsosi). Neringa – labai talentinga ir gabi mergina. Draugaujame nuo balandžio, o kartu gyvename nuo šių metų lapkričio.
Taigi dabar viską keliate kvadratu?
Kubu (juokiasi).
Dažnai maloniai nustebinate antrąją pusę?
Jei nematau ilgesnį laiką, natūraliai norisi padovanoti gėlių ar nudžiuginti kokiu nors maloniu siurprizu.
Gal prisimenate pirmąjį savo pasimatymą?
Prisimenu (šypsosi). Gal ir galima jį vadinti pirmuoju? Buvo labai juokinga, nes ir aš, ir ta mergina į pasimatymą atėjome ne vieni. Tik vėliau dviese pasilikome. Tikriausiai abiem labai nedrąsu buvo... Čia dar baigiant mokyklą (nutyla).
Iki tol tokių kaip pasimatymų nebūdavo, bent jau susitikimų taip nevadindavome. Gal dabar moksleiviai drąsesni ir viską daug paprasčiau priima?
Vadinasi, tas nejaukumo jausmas jums pažįstamas?
Pažįstamas (šypsosi). Nesu labai drąsus ir geras pasimatymų skyrimo meistras... Man pasimatymas – paslapties kupinas dalykas. Žinoma, juokingiausi ir įdomiausi būtent pirmieji pasimatymai. Visi jų bijo, nes nežino, kas ir kaip (šypsosi).
Kaip vertinate Valentino dienos reikalingumą Lietuvoje?
Anksčiau tos dienos nebuvo ir niekam netrūko. Dabar iš jos padaryta didelė komercinė šventė. Bet gal tai nėra labai blogai? Tik aš manau, kad rodyti dėmesį reikėtų kiekvieną dieną, ne tik vasario 14-ąją.
Daugelis žmonių, pamatę jus scenoje, šypteli. Kaip manote, dėl simpatijos jums ar jūsų kurtiems personažams?
Labai sunku pasakyti kodėl, bet aš tuo nepaprastai džiaugiuosi.
Jau teko susidurti su aplinkinių pavydu?
Berods, prieš metus, kai buvau priimtas į Operos ir baleto teatrą, perskaičiau labai įdomų komentarą. „Lietuvoje tiek daug gerų dainininkų, o priėmė R. Karpį. Pažiūrėkime, kur mes ritamės, nejau mums reikalingi pajacai?“
Manau, kad nepagrįstas pavydas parodo silpnumą ir bejėgiškumą, jei galėtum padaryti geriau, parodytum tai savo darbais, ne tuščiais žodžiais.
Nepavargote kurdamas vien charakteringuosius vaidmenis?
Tikrai ne. Charakteringieji vaidmenys be galo įdomūs, juose tiek skirtingų spalvų. Nėra vienos linijos: „Aš myliu ir dėl tos meilės viską padarysiu, kur tu, mano mieloji, kaip aš myliu, kaip aš myliu…“ Būdingieji vaidmenys nepaprastai sudėtingi ir įdomūs.
Tikriausiai dažnai esate šaukiamas vaikiškų personažų vardais?
Vaikų dėmesys visada labai smagus. Prisimenu, kartą vaikai, matę „Mažąjį princą“, man įkandin šaukė: „Garbėtroška garbėtroška!“ Atsisukau ir nutaisiau tam tikrą grimasą. Taip gera pabūti vaiku… Tai suteikia daug žavesio ir palengvina bendravimą. Siūlau niekam neslopinti vaikiškumo!
Rafailai, ar tiesa, kad jūs būnate kompanijos siela?
Pastaruoju metu vis mažiau, nors kiekvienas iš mano draugų vertas tokio apibūdinimo. Visi jie nemažai prisidėję prie to, ką darau scenoje. Aplinka ir tai, su kuo bendrauji, augi, dalijiesi gyvenimo patirtimi, daro didžiulę įtaką žmogaus asmenybei.
Gyvenate pagal griežtą dienotvarkę?
Pastatymų metu ji gana griežta. Po trijų repeticijų būnu kaip reikiant išsunktas… Bet aš labai džiaugiuosi, kad nepaisant sunkmečio Lietuvoje verda kultūrinis gyvenimas. Mūsų šalis unikali: čia tiek daug aukščiausio lygio menininkų, operos dainininkų… Konkurencija didelė, bet kurti meną dirva labai palanki.
Komunikabilioms asmenybėms sunkiausiai pakeliamas dalykas – vienatvė. Smalsu, kiek ilgai galite išbūti neiškėlęs kojos iš namų...
Labai pavargęs galiu išbūti dieną. Ne ilgiau. Be darbų ir bendravimo su aplinkiniais, reikia pripažinti, man išties labai sunku.
Esate tikintis?
Galiu drąsiai sakyti, kad tikiu, tik negaliu įvardyti, kuo tiksliai. Netikinčiam žmogui turėtų būti labai sunku. Be tikėjimo gyvena, matyt, visiški pragmatikai. Juk visi išpažįsta tą patį Dievą, tik vadina jį skirtingais vardais.
Ar lengva pelnyti jūsų pasitikėjimą?
Pats su žmonėmis bendrauju gana nuoširdžiai. Esu linkęs pasitikėti, bet nėra taip, kad tikiu viskuo, ką man sako. Visada, prieš priimdamas labai svarbius sprendimus, gerai pagalvoju.
Kaip manote, kas padaro žmogų žmogumi?
Pagalba kitam asmeniui. Jei kam nors labai sunku, būtina padėti, o ne darytis iš to pinigus. Ėjimas prieš savo sąžinę – didžiausias nusikaltimas. Priėmęs klaidingas žaidimo taisykles, gali pamiršti gyvenimo taisykles, o tada jau nepastebėsi, kaip viskas prieš tave atsisuks.
Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Be šeimos ir, draugų, be muzikos ir vaidybos.
Kada švenčiate savo gimtadienį?
Balandžio dešimtąją. Aš – Avinas iš A didžiosios (juokiasi).
Pasikliaujate astrologų prognozėmis?
Negaliu sakyti, kad tikiu, gal greičiau prisiklausau? Nereikia kiekvieno dalyko suprasti pažodžiui. Svarbiausia – padaryti teisingas išvadas. Manau, anksčiau gyvenę žmonės neatmesdavo to, ko nežinodavo. O jeigu buvo tikima anksčiau, tai kodėl turėtume atsiriboti dabar? Žinoma, astrologijos srityje aš – visiškas diletantas.
Kokie jūsų pomėgiai?
Mėgaujuosi geru kinu, muzika, istorinėmis knygomis. Esu didelis „bitlų“ gerbėjas. Anksčiau ištaikęs laisvą pusdienį mėgdavau pamiegoti.
Ar tai likę nuo vaikų darželio laikų?
Ne, darželyje jo nekęsdavau. Su kuo tik pašneku – visi sako nemėgdavę pietų miego.
Galėtumėte apibendrinti, kokie jums buvo praėjusieji metai?
Be galo sėkmingi tiek kūrybine, tiek asmenine prasme. Teko dalyvauti labai įdomiuose projektuose, netrūko darbo, o metų pabaigoje operos ir baleto teatre pelniau „Operos vilties“ apdovanojimą. Šis įvykis tarsi vainikavo gerus metus.
Taip pat atmintyje ilgai išliks gastrolės Ispanijoje. Vežėme ten vieną gražiausių šviesios atminties operos režisieriaus Antonio Mingelos pastatytą spektaklį „Madam Baterflai“. Trečią kartą lankiausi senove dvelkiančiame Izraelyje, jame rodėme operą „Salomėja“.
Jaučiate tam kraštui ypatingų sentimentų?
Kadangi esu žydų tautybės, Izraelis man be galo artimas. Ten mano šaknys. Nežinau, kiek mano protėvių kartų jau gyvena Lietuvoje. Paskutinis, kurį sugebu atsekti, gimęs Merkinėje. Aš pats savo gimtine ir tėvyne laikau Lietuvą. Į šį klausimą sau jau labai seniai atsakiau.
Ko tikitės iš 2009-ųjų?
Na, jie prasidėjo labai neblogai, bet man nepatinka niūrios žmonių nuotaikos. Reikia labiau pasistengti, vieni kitus palaikyti, kad išbristume iš vadinamojo sunkmečio. Manau, kad pavasaris, duok Dieve, viską sudėlios į vietas.
