Šiaip ne taip pavyksta juos pagauti kartu tik sekmadienį. Populiarūs aktoriai Ramūnas Cicėnas (28) ir Gintarė Latvėnaitė (28) po interviu žada eiti į kiną ar pasivaikščioti. Retai pasitaikantis malonumas. Ypač pastaruoju metu, nes Gintarė filmuojasi seriale „Moterys meluoja geriau", vaidina „Le Broniaus šou" laidoje, o Ramūnas - serialo „Garbės kuopa" karys, įvairių renginių vedėjas. Galų gale abiem tuoj prasidės dar ir naujas teatro sezonas.
Kada pagaliau gyvensite sau? Kada šeimyniškai į namus susirinksite vakarienės?
Gintarė: Kai pasensime, turbūt... Nors šeimyniškos vakarienės ir dabar susėdame. Juk negrįžtame kiekvieną dieną pirmą valandą nakties.
Ramūnas: Jeigu repetuoji kokį spektaklį, tada iš tikrųjų sėdi teatre nuo ryto iki vakaro, namo grįžti tik pernakvoti. Bet, pavyzdžiui, filmavimai prasideda anksti ryte - šeštą, septintą, baigiasi antrą ar ketvirtą dienos. Va, greitai dar turbūt imsiu įgarsinti antrą animacinio filmuko „Madagaskaras" dalį. Lyg jau ir persilaužiau šiame darbe. Prieš tai įgarsinau „Kung Fu Pandą". Nežmoniškai sunku buvo, ilgai neišėjo, išgyvenau. Bet paskui kūrėjai atsiuntė laišką, kad jiems patiko ir kad matyti, jog smagiai ir lengvai dirbosi. Aha...
Patinka vaidmenys, kuriuos kuriate serialuose? Suprantu, kad negalite sakyti: „Nepatinka"...
Ramūnas: Pasakysiu labai paprastai: tai yra tiesiog darbas. Seniau dėstytojai mums kalė: „Kad nematyčiau televizoriuje!" O dabar didieji kritikai patys neretai rodosi visokiuose šou. Mums tada pakliūti į reklamą didžiausia laimė būdavo - metų stipendiją galėdavai užsidirbti. Gal dešimčiai reklamų studijuodamas nusifilmavau. Prieš kameras dirbti išmokau seriale „Lietuviškas tranzitas".
Gintarė: O aš pirmą kartą nusifilmavau vienos studentės juostoje, paskui AXX filme „Perspektyvi pora". Vėliau buvo Baltijos televizijos laida „Šalia kelio". Televizinė mano praktika kur kas mažesnė... Ar patinka dirbti seriale „Moterys meluoja geriau"? Man patinka, kad vaidinu neteigiamą personažą. Bet labiausiai džiaugiuosi dėl to, jog manęs niekas gatvėje neatpažįsta. Seriale nesu tokia kaip gyvenime. O jeigu žmonės pradės atkreipti dėmesį, vėl nusipirksiu naujus akinius ir niekas nebepažins.
Bet juk aktoriaus profesijoje užkoduota: tai - matoma veikla. Vadinasi, ir viešumo, žurnalistų dėmesio negali vengti. O tuos matomiausius ir prodiuseriai ar režisieriai mieliau kviečia...
Ramūnas: Vieni mėgsta dėmesį ir mano, kad jis - svarbiausias: jeigu nusifotografuosi kokiam žurnalui ar pavaikščiosi į vakarėlius, tave labiau įsidėmės. Bet ne pagal tai režisieriai renkasi.
Gintarė: Mes nelabai mėgstame vaidentis vakarėliuose ir leidinių puslapiuose.
Ramūnas: Geriau būti nematomam gyvenime ir matomam scenoje. Aš nesu nei iš tų, kurie skelbia, kad reikia nuolat būti dėmesio centre, nei iš tų, kurie slepia, ką valgo ir kur miega. Tiesa, mes niekada neskambinsime į žurnalus pasakyti, kad nusipirkome naują šuniuką...
Gintarė: ...ar kada kelsime krikštynas...
Šiais serialų klestėjimo laikais darbo turbūt retas aktorius neturi...
Ramūnas: Kodėl gi, konkurencija yra, nes aktorių kasmet prirenka didžiausius kursus.
Gintarė: Bet, aišku, dažnai pakviečia ir be atrankų. Juk Lietuvoje visi apie visus viską žino.
Ramūnas: O jeigu nežino, tai kam nors iš pažįstamų paskambina ir paklausia. Ir aš esu sulaukęs skambučių: „Ką tu manai apie tą aktorių?" Tikiu, kad kuo daugiau bus filmuojama, tuo didės konkurencija ir kils kokybė. Žiūrėk, ir iki gero kino užaugsime. Viskas tik į naudą.
Gintarė: Tegu žmonės lietuviškus filmus ir serialus geriau žiūri - juk parduotuvėje irgi lietuvišką produktą stengiesi pirkti.
Išduokite, kokia dviejų aktorių šeimos stabilumo paslaptis? Gal nekritikuoti vienam kito? O gal mažiau matytis?
Gintarė: Visų pirma mes esame vyras ir žmona. Aš tekėjau ne už aktoriaus, o už vyro. Svarbu - koks jis žmogus, o ne ką dirba.
Ramūnas: Mokydamasis esu išgyvenęs vadinamąjį baltą pavydą. Kartais net ir ne baltą... Pyksti, kodėl ne tu gavai tą ar kitą vaidmenį. Bet galiausiai suvoki: moterų vaidmenų juk vis tiek nesukursi, o draugo sėkme reikia tik džiaugtis. Jeigu negavai to vaidmens, vadinasi, ne tau skirtas.
O kaip dėl pavydo, kai vyras turi daugiau vaidmenų nei žmona, kai jos ar jo nuotraukų daugiau patenka į spaudą?
Ramūnas: Tokia konkurencija netgi labai reikalinga, ji - spyris į užpakalį judėti į priekį. Jeigu žmona daugiau uždirba, vyrui nedera ramiai įsitaisyti prie kompiuterio ar televizoriaus. Turi stengtis, daryti, kurti.
Vienas kito darbus žiūrite?
Ramūnas: Gintarė paprašė pažiūrėti pirmąją „Moterys meluoja geriau" seriją. Pažiūrėjau, viskas gerai. Jeigu kas nepatiko, pasakai, bet vienas kito nekritikuojame. Tam yra režisierius ir jis turi komentuoti.
Ar spėjate pabūti tėvais?
Gintarė: Šį savaitgalį buvome.
Ramūnas: Spėjame, bet jeigu neturėtume tokios geros auklės, nežinia, kaip būtų.
Gintarė: Gerai, kad iš sauskelnių išaugome. Kristupas jau didelis žmogus. Bet labai pedantiškas - jei mieste koks tualetas labai dvokia, paprašo geriau užmauti sauskelnes.
Ar per savo darbus nepražiopsojote, kada sūnus pradėjo vaikščioti, kada taip ūgtelėjo?
Gintarė: Aš pamatau... Tiesa, pražiopsojome, kai ėmė vaikščioti. Išvažiavome slidinėti ir jau kalnuose sulaukėme močiutės skambučio su naujienomis.
Ramūnas: Būna, palieki ilgesniam laikui pas senelius, atvažiuoji ir matai, kad Kristupas jau kokią naują mandrybę daro. Išvažiavau į Gruziją filmuotis, dar jis su sauskelnėmis vaikščiojo, grįžtu po savaitės - jau nereikia.
Gintarė: Negalima sakyti, kad sūnus mus mažai mato. Tikrai nėra, kad išeitume ryte, kai jis dar miega, ir grįžtume vakare, kai jis jau miega.
Ramūnas: Buvo toks momentas...
Gintarė: Bet, manau, daugelyje šeimų tokių laikotarpių būna. Sakiau, bus nedrąsus berniukas, o išaugo visiškas pramuštgalvis, kuriam tik mašinos ir dviračiai rūpi. Jau pareiškė, kad bus tolimųjų reisų vairuotojas.
Teatro užkulisiuose, kaip įprasta aktorių vaikams, jūsiškis neaugo?
Ramūnas: Ne. Aš labai skeptiškai į tai žiūriu. Gal seniau aktorių vaikai ir trindavosi teatre, kad mažiau auklių buvo.
Gintarė: Žinau, sovietiniais laikais Operos ir baleto teatre net specialus kambarys buvo, kur visos balerinos sunešdavo savo vaikus ir palikdavo auklėtojai. Bet mes įsitikinę, kad vaikas turi augti namuose.
O kaip dirbti, lipti į sceną, jeigu žinai, kad vaikas namie sunkiai serga, karščiuoja?
Gintarė: Eini ir vaidini. Motiniški instinktai įsijungia nulipus nuo scenos.
Ramūnas: Būna ir baisesnių situacijų, kai aktorius sužino, kad neteko vaiko, ir vis tiek turi lipti į sceną. Tai - patys nemaloniausi mūsų profesijos niuansai, bet bilietą į spektaklį nusipirkusiam žiūrovui jokio skirtumo, koks ten tavo artimasis serga.
Pasvajojate apie savo giminės aktorių dinastiją?
Ramūnas: Tik laikas parodys, ar tai įmanoma. Dažnai pagalvoju, kad bandysiu realiai vertinti savo vaiko gabumus. Jei matai, kad neišeina, nereikia prievarta stumti, nereikia jam ir pačiam sau įrodinėti, kad vaikas - pats gabiausias. Taip, norėčiau, kad sūnus susidomėtų futbolu, bet juk su diržu po aikštelę negainiosiu.
Kristupui - jau dveji su puse. Apie šeimos gausėjimą dar nesvarstote? Sako, treji metai - geras vaikų amžiaus skirtumas...
Gintarė: Sako, geras... Vakar mamos draugės kaip tik irgi įrodinėjo, kad dabar labai tinkamas laikas antram vaikui. Bet mūsų planuose daug vėliau yra tas „tinkamas" laikas.
Ramūnas: Na, kodėl... Jau kaip Dievas duos. Čia gi ne pakelį cigarečių nueiti nusipirkti.
Tarp aktorių įprasta nesituokti, ilgai ieškoti poros. Kodėl jūs tokie, galima sakyti, netradiciniai?
Gintarė: Gal senamadiški esame? Šiaip tai man baba liepė tekėti (juokiasi)... Dabar, kai susituokę esame jau trejus metus, manau, turbūt galėjome turėti vaiką ir kartu gyventi be jokių vedybų. Bet tada atrodė, kad jų reikia. Turbūt jei tada nebūčiau ištekėjusi, visą gyvenimą svajočiau, kaip noriu prie altoriaus. Galvočiau: ach, kada ištekėsiu?..
Ramūnas: O padarai ir sužinai, žmogus, ko daugiau niekada gyvenime nedarysi.
Jūs kartu jau...
Ramūnas: Dešimt metų. Pirmame kurse pradėjome draugauti.
Gintarė: Kitų metų vasario mėnesį bus dešimt metų. Jau daug, per tiek laiko ir atsibosti vienas kitam spėji, ir vėl įdomus pasidarai (valiūkiškai šypsosi)...
Pagundoms jūs atsparūs?
Gintarė: Gerbėjai man neegzistuoja. O dėl pagundų: na, susigundei, tai susigundei. Praeis. Vėl atsisuksi į tą patį savo žmogų...
Ramūnas: Labai gerai suprantu besituokiančias ir besiskiriančias Holivudo poras. Jeigu kuriamas filmas, jie ištisus mėnesius gyvena tik darbu, filmavimo aikštelėje ir už jos ribų būna vis su tais pačiais žmonėmis. Susimaišo kinas ir gyvenimas. O mūsų darbe kitaip: apie kokią romantiką gali būti kalba, jeigu mes net graudžiausias scenas kurdami tokių pokštų priskaldome... Aktorius juk - apgavikas, nes nėra tas, kuo pasirodo žiūrovams. Ir kuo profesionaliau, tikroviškiau pameluosi, tuo labiau patikės. Žmogus perka bilietą į spektaklį ir tikisi, kad jį apgaus kuo geriau.
Po dešimties bendravimo metų romantikos santykiuose dar būna?
Ramūnas: Aišku. Tiek santykiuose, partnerystėje, tiek vaidyboje galioja ta pati taisyklė: kol žmogus moka tave stebinti, tol jis tau įdomus. Kol tai sugebame, tol esame kartu.
Gintarė:Romantiką turbūt suprantu savotiškai. Rožių žiedlapiai ir žvakės man - banalu.
Ramūnas: Bet yra buvę ir to. Degioju žvakes po namus ir pats juokiuosi iš savęs: ką aš čia darau? Smagu, kai parduotuvėje pamatai romantiškai nusiteikusį vyrą. Kaip tokį atskirti? Jis būtinai pirks šokolado, šampano, prezervatyvų ir kojinių. Romantiška realybė...
Jeigu aktorius - apgavikas, kaip tikėti juo, sakančiu, kad myli?
Gintarė: Jau praėjo laikas, kai atakavau Ramūną klausimu, ar jis mane myli. Pati supratau.
Ramūnas: Aš ne iš tų, kurie tokiais žodžiais mėtosi į kairę ir dešinę.
Apie ką svajoja aktoriai? Naujus vaidmenis, šeimos pagausėjimą, atostogas...
Ramūnas: Apie visa tai, ką išvardijote. Kita vertus, apie vaidmenis nėra tikslo svajoti, nes bus taip, kaip bus. O vaidmuo, kurį jau turi, yra tiesiog darbas, bet ne svajonė. Apie keliones irgi nesvajoji, jas tiesiog planuoji.
Gintarė: O prie svajonės apie šeimos gausėjimą prisideda dar daugybė kitų fantazijų: didesni namai, daugiau vietos...
Ramūnas: Man dabar kaip tik paieškų etapas - svajoju apie naują veiklą, o gal naujus mokslus. Vidinis balsas sako, kad reikia pradėti ką nors nauja daryti. Pažįstate jausmą, kai atrodo, jog aplink tave - stovintis vanduo. Seniau darbas buvo malonumas, dabar - jau tik darbas. Ir man tai labai nepatinka. Norisi iššūkių, pokyčių, ką nors vėl pradėti nuo nulio.
