Vasarą, šeštą valandą ryto, kai saulės spinduliai prasiskverbia pro rudus kotedžų stogus, savo namų balkone aktorius Ramūnas Rudokas (40) ir jo mylimoji Indrė Mišeniovaitė (27) geria kvapnią arbatą. Rudenį pro didžiulius langus žvelgia į parudavusius miškus, o žiemą gėrėsis apsnigtomis pušų viršūnėmis. Dėl šių vaizdų aktorius pasakė „taip" naujam savo būstui siauroje Pylimėlių gatvėje Saulėtekyje.
„Čia nėra raudonų Vilniaus stogų, nesimato dangoraižių", - balkone cigaretę prisidega Ramūnas. Žavėtis miesto vaizdais - ne jo stilius. Per dieną iki valios prisibendravęs, savoje erdvėje jis nori matyti mišką. „Nepaliauju žavėtis medžiais ir dangumi", - prisipažįsta ir neslepia kažkada manęs kitaip. Gyvenęs Vokiečių gatvėje, užtektinai prisiklausęs Pylimo gatvės triukšmo, išbandęs blokinius Žirmūnų namus ir naujai statytus Jeruzalėje, šiandien aktorius mėgaujasi tyla. „Čia gaidžiai rytais gieda, - tarsteli jo mylimoji Indrė, - gyvename lyg kaime." „Saulėtekis... Argi ne gražiai skamba?" - šypsosi iš balkono grįžtantis Ramūnas. „Ir Pylimėliai - gražiai", - pagalvoju.
„Ramybė, tyla, o iki miesto automobiliu - vos septynios minutės kelio", - pranašumus vardija aktorius. Ir kas, kad kasdien reikia važiuoti pro Rokantiškių kapines. „Kapinės tam ir yra, kad pagalvotum, jog viskas šioje žemėje laikina", - šypteli.
Anąkart pamėgino centrą pasiekti pėsčiomis. Iki Katedros aikštės užtruko lygiai 57 minutes. Paneriu, paneriu - vienas malonumas pasivaikščioti.
Dviratis jo garaže irgi nerūdija. Kai išvažiuoja, po apylinkes sukaria dvidešimt penkis ar trisdešimt kilometrų. Minti pedalus smagu, juk miškai aplinkui ir kalneliai... Kalbėti apie rajono pranašumus jam patinka kur kas labiau nei prisiminti beveik metus trukusį remontą.
Nors... Tiek jam to remonto ir teko. Netrukus, kai būstą išsirinko, Ramūnas išvyko į teatro gastroles. Indrei teko tvarkyti pirkimo dokumentus ir imtis visai nemoteriškų darbų. „Važinėdavau čia kasdien, po keletą kartų - kaip į darbą", - prisipažįsta mergina. Tai jai Ramūnas turėtų dėkoti už moderniai įrengtus namus.
Ir dėkoja... „Tu manęs neklausk apie remontą, Indrutė viską apie jį žino. Aš parvažiuodavau, pažiūrėdavau ir vėl išvažiuodavau. Pabambėdavau, kad spalvos - ne tos. Vėliau pasirodė, kad spalva čia bus tik viena - balta."
Keistas buto erdves jiedu prisijaukino iškart. Ir sutarė: kuo mažiau daiktų ir baldų čia turi būti. „Kai kam gali pasirodyti, kad mūsų butas - ne pats geriausias iš tų, kuriuos tame name galėjome išsirinkti, - sako Ramūnas. - Niekada iš anksto negalvoju, kaip bus, nefantazuoju, kokio daikto norėčiau. Mano gyvenime improvizacijos yra daugiau nei pragmatiškų sprendimų. Pamenu, su Indre apėjome visą namą, visus butus išlandžiojome. Kai užėjau į šitą ir pamačiau vaizdą pro langą, abejonių nebeliko."
Būsimuose namuose pora rado plikas sienas. „Ir tai šiuolaikinių trobelių statytojai vadina daline apdaila?! - stebisi aktorius. - Gal tegu pasitikrina žodynuose, ką reiškia „dalinė apdaila"?" Butas, kuriame gyvena dabar, jam pačiam kelia nuostabą. Indrė tiek daug padarė!
Nuo tada, kai pasirašė dokumentus, praėjo beveik metai. Įsikraustė į naujus namus Ramūnas su Indre prieš tris mėnesius. „Buvo nekantru?" - klausiu. Jiedu linksi galvomis ir juokiasi, jog įsikelti buvę taip nekantru, kad bute dar yra galybė dalykų, kurių nereikėtų fotografuoti ir apie juos kalbėti. Abu nusprendė taip: jau geriau tegu kabo paprastos lemputės nei šviestuvas, kuris nepatinka. Tas, kuris patinka, dar šviečia parduotuvėje. Ir tikrai - ne Lietuvoje.
Kėdžių šiame bute nėra ir nebus. Ant tamsių svetainės grindų savo vietą tarp sėdkrepšių turėtų rasti ir žema itališka sofutė. Ji jau užsakyta pas gana žinomą italų dizainerį, tik Pilymėlių kol kas nepasiekė. Ramūnas ir Indrė reiklūs: baldai turi būti geriausios kokybės. „Davė Dievas dantis, duos ir duonos, - juokauja aktorius. - Uždirbsiu tiems keliems šviestuvams..."
„Kaip neuždirbs, - galvoju, - juk ant nosies - Kalėdų šventės." Nors ir ekonominė krizė, užsakymų populiariam vedėjui netrūksta.
Vaikščiodamas po išgrynintas erdves, šeimininkas keiksnoja ne tik statybininkus, bet ir architektus: „Visi įmanomi konsultantai, kurie čia kartkartėmis atvykdavo ir išsakydavo savo patarimus, tik įvarė stresą. Tai jiems tas negerai, tai - anas. O man - kad tik kuo toliau nuo statybų. Žinau, kas tai yra, juk tėvas - statybos inžinierius. Tą vasarą, kai stojau į Muzikos akademiją, abu betonavome. Buvo didžiulis užsakymas. Kaip pavargdavau! Vakarais rankos nutįsdavo iki čiurnų, net į šokius savaitgaliais nesinorėdavo. Dirbome po keturiolika penkiolika valandų per dieną, uždirbome nemažai. Tėvas dar tokią pat sumą ant stalo padėjo ir pasakė: jei stočiau mokytis į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dar ir savo dalį atiduotų. Bandė perpirkti, kad tik mesčiau iš galvos mintį apie aktorystę. Bet jam nepavyko... Papurčiau galvą: „Užtenka, kiek pats užsidirbau."
Man atrodo, kad mums butą įrengęs mano pusbrolis, kurį drąsiai pavadinčiau statybininku kūrėju, viską padarė kaip reikiant. Betgi ėmėm ir susipykom. Puikus meistras, geras žmogus, o tapom vos ne pikčiausiais priešais. Žinojau, kad nereikia į statybas painioti giminių ir draugų, betgi ne, norėjau pasitikrinti. Įvyko taip, kaip žmonės kalba..."
Ramūnas neabejoja: su pusbroliu susitaikys. Išgers kada drauge arbatos, išlies nuoskaudas ir paspaus vienas kitam ranką. „Beje, arbatos ceremonija tam itin tinka", - atveria vienoje nišoje įkurdintos spintelės dureles. Už jų - arbatos karalystė. „Gersime žaliąją", - nusprendžia už visus ir vieną po kito traukia arbatos gėrimo reikmenis: miniatiūrinę dujinę viryklę, keraminį arbatinuką, mažučius porceliano puodelius. „Pačios tikriausios arbatžolės auga Kinijoje..." - pradeda paskaitą ir tiesia kvepiančius puodelius. Neabejoju, Indrė mus mieliau pavaišintų vynu ir savo tėčio gaudytais vėžiais.
„Ar jūs čia ką gaminate?" - dairausi po baltutėlę tviskančią virtuvę. „Gaminame gaminame, jūs išeisite, lašišą kepsime, - juokiasi Indrė ir prisipažįsta namus su šluoste dažniausiai pati apeinanti. - Bandžiau samdytis tvarkytoją, bet man parodomoji tvarka nereikalinga." Ramūnas negailestingai priduria: „Ji - tikra pedantė. Teko ir man prie jos prisitaikyti."
Vos tik meistrai įrengė virtuvę, Ramūnas ir Indrė iškart persikraustė į naujuosius namus. Daiktų iš senųjų beveik nesivežė. „Kuo mažiau butas apkrautas daiktais, baldais, paveikslais, užuolaidomis, tuo geriau - nelieka į ką atsiremti nei fiziškai, nei dvasiškai", - įsitikinęs aktorius.
Drauge su juo į Pylimėlius atkeliavo didžiulis žalias medis. „Iš jo iškritau, kai iš beždžionės tapau vyru", - šmaikštauja. Kartu su medžiu į naująjį būstą persikėlė arbatos staliukas ir sukaupta porceliano puodelių, arbatinukų kolekcija. „Neturiu manieros paskui save tampytis daiktų, tarp kurių gyvenau. Jeruzalėje mano butas buvo gal dviejų šimtų „kvadratų". Į vieną šimtą sukišau tiek pinigų, kiek tuo metu kainavo nepigus butas Rokiškyje. Man reikėjo ypatingos muzikos aparatūros. Po grindimis meistrai išvedžiojo auksinius ir sidabrinius laidus - jais garsas geriau sklinda. Ar išsikraustydamas turėjau juos lupti? Aišku, kad palikau. Visa laimė, atsirado pirkėjas, kuris tai įvertino. Jam ten patiko viskas. Šitame bute auksinių laidų man nereikia - iš tiesų aš ne toks melomanas, koks maniau esantis. „Pasitūsinome" ir užtenka. Anuose namuose rengdavau tokius vakarėlius! Susirinkdavo po keturiasdešimt, šešiasdešimt žmonių! Čia - kitokie namai. Muzikos man nebereikia. Galiu ramiausiai vienas sėdėti, gerti arbatą ir girdėti tik save..."
Nereikalingus daiktus aktorius išmeta arba išdalija kitiems. O tai, kas sentimentalu? „Na, žinoma, keletas dokumentų, vos kelios nuotraukos ir krūvelė „Žmonių" žurnalų..." - juokiasi ir tikina supratęs, kaip svarbu neprisirišti prie daiktų. Jam atrodo, kad sena komoda, spinta ar stalas turi stovėti ten, kur jiems ir dera, - senoviniame name. Perkelti kitur, tokie daiktai tiesiog nebetenka prasmės, energijos ir auros. Baldai juk kuriami tam tikrai erdvei.
Spėję prisijaukinti savo namus, naujakuriai apie nuosavą namą kol kas negalvoja. Ramūnas juokiasi: „Dar nesu toks senas, kad turėčiau namą. Ir niekaip nesuprantu tų, kurie gyvena susispaudę sodo sklypuose langas į langą." Jei nori pabūti gamtoje, Ramūnas su Indre aplanko Rokiškyje gyvenančius jo tėvus. Tėčio namas - ant ežero kranto, o aplink mamos namus - trys hektarai erdvės. Jokių automobilių, lėktuvai neskraido, tik svirpliai vasarą čirpia. Apie kokį geresnį namą galėtum svajoti?!
Naujasis būstas Pylimėliuose Ramūnui - ne pirmasis. „Man juk ne dvidešimt. O žinai, kaip būna: dvidešimties proto nėra, vadinasi, ir nebus, keturiasdešimties buto neturi, vadinasi, ir neturėsi", - žarsto gyvenimo išmintį. Ir jam, ir Indrei smagu savuose namuose. „Kur bebūčiau - Jungtinėse Valstijose, Jamaikoje, Kinijoje ar po Europą važinėčiau, labiausiai noriu grįžti namo, į Pylimėlius", - tikina populiarusis aktorius.
