„Atvyko Valinskas į Kauną. Eina Laisvės alėja - niekas nepažįsta. Senamiestyje - tas pats. Užsuka į barą, klausia padavėjos: „Ar žinot, kas aš?" Toji atsako: „Šimukauskai, maivykis Vilniuje, o Kaune būk savo vietoje. Gersi alaus?" Šis viename žurnale perskaitytas anekdotas kauniečiui aktoriui Ramūnui Šimukauskui (33), „Dviračio šou" vaidinančiam Seimo Pirmininką, skamba kaip didžiausias pagyrimas.
Jau beveik keturiolika metų Kauno mažajame teatre dirbantį, įvairiuose meno projektuose dalyvaujantį Ramūną Laikinojoje sostinėje ir anksčiau daug kas žinojo ir pažinojo. Tačiau populiarioje humoro laidoje sėkmingai įkūnytas Arūno Valinsko personažas pridėjo populiarumo tiek, kad gatvėje ėmė kalbinti drąsesni praeiviai. Kai kurių žmonių, mačiusių teatre kurtus rimtus jo vaidmenis, liaupsės Ramūnui šiandien atrodo keistokos. „Mano atvejis patvirtina karčią tiesą: tai, kas parodyta per televiziją, žinoma labiau nei daugybė kitų dalykų, pasiektų mažiau masinėse ir komercinėse srityse. Štai neseniai su jaunu įdomiu kompozitoriumi išleidome Shakespeare sonetų, verstų amžinatilsį Sigito Gedos, kompaktinę plokštelę. Bet juk giria dažniau ne dėl to. Suvokiu realybę, tad nei skaudina, nei glumina tai, kad pasirodęs per televiziją sulaukiau pastabų: „Geras artistas, nes Valinską vaidina", - šypteli aktorius. - Kita vertus, ko čia krimstis, jei net dažnai žiauriausiais kritikais tampantys praeiviai sako tik komplimentus? O ir pats vaidmuo reikalauja nemažai darbo ir pastangų: „Dviratyje" kitaip nebūna. Ten visose grandyse dirba profesionalai."
Kas pasikeitė, kai pradėjote nuolat rodytis per televiziją?
Tiesiog dažniau atvažiuoju į gražiąją sostinę - maždaug dukart per savaitę. Nors ir anksčiau čia vykti tekdavo - filmavausi seriale „Broliai". Kurį laiką derinau abu darbus. Dabar liko tik „Dviračio šou".
Politika pačiam nors kiek įdomi?
Negaliu sakyti, kad esu apolitiškas. Klausausi ir žiūriu žinių laidas. Juk politikoje - gana daug absurdo ir nesąmonių. Biurokratija įsigalėjo taip, kad dėl įstatymų raizgalynių nustumiamas sveikas protas. Tai kartais tampa paradoksaliai juokinga (ar tik ne populiariojo personažo įtaka, kad aktorius žodžius ima pinti lyg tikras politikas?) ir yra įdomu. Nesu iš principo į ją įsigilinęs, kad galėčiau svariai ką nors komentuoti. Bet stebiu, kas vyksta.
Savo personažo prototipu, ko gero, išskirtinai domitės?
Tai neišvengiama, nes juo dabar domisi didžioji dalis žiniasklaidos. Tad nori nenori paskaitau, kaip jam sekasi. Ir nuoširdžiai suprantu, kad Arūnui Valinskui dabar sunku. Bent jau toks įspūdis susidaro iš spaudos. Smalsu, kiek viskas truks, kuo baigsis.
Ir jūsų, ir Arūno Valinsko laukia prezidento rinkimai...
Mašinoje per radiją išgirdau, kad Dalia Grybauskaitė apsisprendė dalyvauti šiuose rinkimuose. Todėl, manau, klausimų niekam negalėtų būti. Juk visi reitingai pakankamai aiškūs.
Ilgai stebėjote Seimo Pirmininką, kad tiksliai atkartotumėte jo judesius, mimiką?
Kai paskambino laidos prodiuseriai, su teatru gastroliavome Vokietijoje. Kai grįžau, po rinkimų vyko debatai, ekrane jis buvo dažnai rodomas. Žinoma, žiūrėjau.
Neteko sutikti „tikro" Valinsko?
Seniai seniai matėmės, bet nesame pažįstami. Net nežinau, kaip jis į tą mano vaidybą reaguoja. Bet pasukęs į politiką turėjo suprasti, kad toks personažas neišvengiamai atsiras.
Sunkiau vaidinti teatro scenoje ar parodijuoti tikrą žmogų?
Parodijuoti reikia labai greitai - vaidini šios arba vakar dienos aktualijas. Kartais norėtųsi situacijas šlifuoti ne valandą, o kur kas ilgiau. Atrodo, padarytume daug įvairių dalykų. Bet toks tempas... Atvažiuoju, šoku į kostiumą, užsidedu akinius, kurių stiklai - be dioptrijų, ir vaidinu. Reikia viską daryti staigiai, dar nesuvokus teksto. O prieš spektaklį ramiai įsigilini į kūrinį, nusiteiki. Viskas kitaip.
Laidoje jūsų personažas nuolat kartoja „nafik". Šis žodis prasprūsta ir po filmavimų?
Aišku, prasprūsta. Ne tik man - nemažai daliai Lietuvos šis žodis tapo bendrinis. Nors stengiuosi atsiriboti nuo šio personažo. Išeinant iš scenos reikia pamiršti vaidmenį. Kitaip gali prasidėti aktorinė šizofrenija, kai žmogus nebeatsirenka, kas tikra, o kas - suvaidinta. Taip galima greitai atsidurti tam tikrose įstaigose minkštomis sienomis...
Kodėl tapote aktoriumi?
Visai atsitiktinai. Ir kitaip nei visi. Nesimokiau Muzikos ir teatro akademijoje, baigiau studiją prie teatro. Pradėjau nuo kažkokių vaidmenukų ir žingsnis po žingsnio judėjau į priekį. Paskui prasidėjo didesni darbai. Kai ką pavyko padaryti geriau, paskui - dar geriau... Tada supratau, kad ši profesija - dėkinga, nes kiekvienas vaidmuo - tam tikras iššūkis, kurį turi įveikti ir kartu patobulėti. Kitu atveju tapsi nuobodus sau, režisieriui ir publikai. Siekti tobulybės čia - labai konkretus ir aiškus reikalavimas.
Niekada nesigailėjote pasirinkęs tokią nepraktišką profesiją?
Greta teatro man teko išbandyti ir kitų užsiėmimų. Iš sunkvežimio į butus nešiojau baldus ir - atvirkščiai. Vasarą esu prekiavęs naudotomis skalbimo mašinomis. Tad profesijų esu išbandęs... Bet teatre supratau, kad tas kelias mane domina labiausiai. Jis įdomus ir savotiškai stebuklingas.
Kuriame teatre jus dažniausiai galima išvysti?
Kauno mažajame. Dar muzikiniame. Nors nedainuoju, atlieku vaidmenis, kur nereikia operinio balso. Ėmiausi keleto nepriklausomų projektų - tai Arvydo Lebeliūno pastatytos keturios Antono Čechovo komedijos. Gastroliuojame po visą Lietuvą. Taip pat - Sigučio Jačėno spektaklis. Kartais per radiją ką pašneku. Tai ten, tai kitur - vis kur nors pasirodau.
Ką veikiate, kai nevaidinate?
Tingiu. Juk tik tingėjimas skatina žmogų svajoti. Man gera pagulėti su knyga, nusnausti ar pažiūrėti „Discovery" kanalą. Dar - važiuojant iš Kauno į Vilnių klausytis žinių, muzikos. Arba nusipirkti kelioninį puodelį arbatos ir tiesiog tą valandą mašinoje pasvajoti.
