Prieš keletą savaičių jis nusipirko paveikslą su Londono vaizdais. Pasikabino ant sienos prie savo lovos. Atsikelia, ryte pažiūri ir bėga į treniruotę. Labai gali būti, kad tas paveikslas prisidės prie sunkiaatlečio Ramūno Vyšniausko (32) pergalės Londono olimpinėse žaidynėse. „Jaučiu, atomazga artėja..." - prisipažįsta Ramūnas ir tikina pagaliau išsikabarojęs iš juodosios savo gyvenimo duobės. Ateitis, sako, laukia šviesi: su medaliais ir vestuvėmis.
Po nesėkmės Pekino olimpiadoje užtrenkei namų duris netgi artimiausiems bičiuliams, o vienoje televizijos laidoje, jau šiek tiek atsikvėpęs, prasitarei, kad buvo kilę minčių apie savižudybę. Nejau dar neišmokai, kad giriama tik už gerus darbus?
Siauras (LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius - red. past. ) gerai pasakė: „Aš žinau kitokią žurnalistiką." Tikrai, žurnalistai labai pasikeitė. Man tai teko gal net daugiau nei Audriui pajusti. Sakai, giria už gerus darbus? Nė velnio negiria! Kai viskas gerai, atrodo, niekas nepastebi, o, žiūrėk, nesėkmė - užpuls taip, kad amą prarasi. Tokios štai pamokos.
Nors iš kitos pusės - jei esi sportininkas, žmonės tave žino, tai turi ir elgtis padoriai.
Gal reikia žmogaus, kuris laiku tau pirštu pamojuotų?
Daug kas bando mojuoti ir moralus skaityti, bet kas iš to? Jei pats nesuprasi, pats per visą mėšlą neperlipsi, nieko nebus. Pasiseka, jei padarytos klaidos neskaudžios ir tampa tik geromis pamokomis.
Pekino olimpiada buvo didelė tavo svajonė, tiek vilčių į ją buvai sudėjęs...
Gal netgi per daug! O juk negali per daug norėti, negali perlenkti. Ne veltui žmonės kalba apie aukso vidurį. Jį turėtume atrasti visur - ir svajodami, ir sportuodami. Kai pernelyg įsisvajoji, kiti laideliai atsileidžia. Visiškai aiškiai tai dabar suprantu.
Ir kaip įsivaizdavai? Kilnojai štangą Klaipėdoje arba Trakuose, o matei save ant aukščiausio laiptelio Pekine?
Pavasarį Italijoje, kur vyko Europos sunkiosios atletikos čempionatas, buvau labai geros formos (Europos čempionate sportininkas laimėjo sidabro medalį - red. past.). Žinai, kaip sako: pralaimėjimai grūdina, o pergalės - minkština. Matyt, man taip atsitiko. Daug apie tai galvoju.
Manei, išrovęs ir išstūmęs keturis šimtus penkis kilogramus esi labai stiprus? Ir dirbti tau nebereikia...
Dirbti reikia! Visą laiką daug dirbau, niekas tinginystės neprikiš. Čia - kas kita, psichologiniai dalykai.
Ar tai reiškia, kad svorį pirmiausia turi pakelti galvoje, o tik tada iškelsi jį rankomis?
Gali būti... Yra tokia sena lietuviška patarlė: „Neperšokęs duobės, nesakyk „op"." Garsiai to „op" gal ir neištariau, bet viduje sau, matyt, pasakiau. Virgilijus Alekna mane kartą mokė: „Jei tik susiplanuoji: ten nuvažiuosiu, tą laimėsiu, tiek pinigų gausiu, tai, žiūrėk, imi ir praskrendi.." Taip ir man buvo. Praskridau...
O gal atvirkščiai, gal reikėtų sau įteigti: esu stiprus, aš galiu, aš nugalėsiu... Kodėl pasitikėjimas savimi kartais ima ir atsisuka prieš tave?
Daug dalykų susidėjo. Būdavo, stengiuosi, bet neina ir gana! Staiga - Europos čempionatas, medalis, argi ne puiku!? Gal ir daugiau būčiau ten pakėlęs... Grįžau namo, rezultatai geri, darbas vyksta, treniruotės, bet tigro akių nebėra - juk žinau, kad viskas bus taip, kaip reikia.
Iki olimpiados tėtis ir treneris Bronius Vyšniauskas buvo paėmęs tave į rankas, - jokiais telefonais nepasieksi...
Ne tėvukas nusprendė, kad telefonu neatsiliepsiu - aš pats.
Bet netgi draugams nepavykdavo tau prisiskambinti...
Taip ir buvo. Pastarieji treji metai mano gyvenime - baisi duobė. Lyg ir bandau iš jos išlipti, bet ir vėl - atgal. Ne vien apie sportą kalbu, apie asmeninį gyvenimą - irgi. Lyg ir sportuoji, lyg ir dirbi, bet viskas - be ugnelės. Žinai, kad reikia, bet noro - mažai. Ir staiga Europos čempionatas! Atrodė, atsigavau, be jokio vargo tuos du šimtus trisdešimt olimpiadoje padarysiu.
Kokia pirmoji mintis šovė į galvą supratus, kad nepavyks?
Patikėk... Sėdžiu, visas gyvenimas prabėgo prieš akis, sako, taip prieš mirtį būna. Priėjo tokia moteris iš tarptautinės federacijos, apsikabino, sako: „Viskas bus gerai, tu gali, kas tas du šimtai dvidešimt?" Kur ten galiu, jei skausmą malšinančius vaistus leidžia, einu, o atrodo, kad rankoje - nė vieno raumens. Niekam tokio jausmo nelinkėčiau...
O kaip pajutai, kad blogai? Suskaudo?
Kai roviau šimtą aštuoniasdešimt, nudiegė ranką. Iškėliau, bet supratau, kad neišlaikysiu, numečiau. Galvoju: tiek to, medalio nebus, bet dalyvausiu stūmimo rungtyje. Ji - mano mėgstamiausia, juk esu vienas stipriausių pasaulyje. Tik ką ten stumsi, kai rankose jėgos nebeliko... Skausmas kerta, nervą „atjungė", sėdžiu, nė neįsivaizduoji, lyg širdį būtų kas išplėšę iš krūtinės. Grįžau į viešbutį, nors restoranas vakarienei užsakytas, draugai susirinkę... Visi telefonu žinutes rašo: „Na, juk ne pasaulio pabaiga, bus dar tų laimėjimų." Užmigti tą naktį negalėjau, pražilau gal.
Tikriausiai visą naktį galvojai: štai, grįšiu ir vėl visi varys...
O štai tokios minties nebuvo! Kad varys - ir taip žinojau. Tik man nerūpi, kas ką apie mane šneka. Įpratau per tiek metų, visko juk prikalbėta. O štai sau nepasiteisinsi... Vėl ketverius metus arti, galvoju. Ir taip, aišku, būčiau aręs, bet kai turi medalį - viskas kitaip. Yra dėl ko. Šiais metais laukia dvejos varžybos - pasaulio čempionatas ir Europos čempionatas. Europa - kovo gale. Jei bus geras startas, atsigausiu. Ir tai bus ne laimėjimas kitiems, o sau pirmiausia.
Treniruojiesi kiekvieną dieną?
Grįžęs iš Pekino sportavau mažiau. Jei būčiau visai nesportavęs, būčiau išprotėjęs. Atsikeliu ryte, pasitreniruoju ir iš namų daugiau niekur neišeinu. Tik savaitgaliais draugai kur nors išsitempdavo. Su vienu bičiuliu, kuris dalyvavo rinkimuose, pasivažinėjau po Lietuvos kaimus. Pamatę mane žmonės sako: „Taigi tu laimėjai olimpiadą!" Sakau: „Nelaimėjau, gal kada ir laimėsiu..." Paskui nė nebeaiškinau. Pasirodo, nelabai kam kaime tie laimėjimai ir svarbūs.
Grįžęs iš olimpiados viešai prasitarei: „Dabar tėčio klausysiu." Ar tai buvo tik emocija?
Nesu mažas vaikas, kuriam gali pirštu pagrūmoti. Žinau viena: kaip tėtis sakė, taip ir reikėjo daryti. O aš - ne, maniau, geriau už jį viską žinau. Taigi nusprendžiau: savo gyvenimu pats rūpinuosi, o štai sportu, treniruotėmis - tėtis. Esu visiškai tikras: tai, ką jis sako, - teisinga.
Daug kam atrodo, kad jis tave uždaro į narvą su štanga ir tik retsykiais išleidžia pasilakstyti...
Tai kad jis man gyvenime nėra ką nors uždraudęs daryti.
Juk žinai, kai atsitinka kas nors bloga, lieka patys artimiausi, o tie, kuriuos vadinai draugais, ima ir išsilaksto...
Labai keista, kad po olimpiados gavau daug palaikančių žinučių. Ne prieš, o po jos... „Bus dar tų medalių..." - visi man rašė. Nė vienam neatsakiau, kai kurių nė neprisimenu, tačiau buvo labai malonu pranešimus skaityti, kai viskas praėjo, kai atsigavau.
Ar tavo trauma jau išnyko?
Peties nebeskauda, bet į riešą dar leidžia vaistus, liko dvi injekcijos į jo sąnarį. Nuo pat pradžių reikėjo viską daryti kitaip... Tik aš stengiuosi žvelgti filosofiškai: gal taip ir geriau. Viena nesėkmė gal mus apsaugo nuo didesnės nesėkmės.
Kartą prilipusios „šoumeno" etiketės atsikratyti sunku. Kai tau nepavyksta, daug kas tiesiog numoja ranka: taigi jis - bičas iš pramogų pasaulio, ko iš jo norėti?!
Į vakarėlius seniai nebevaikštau, nors ir pasakyti, kad jų visiškai nebeliko mano gyvenime, negalėčiau. Yra ir vakarėlių, ir draugų, ir taurė vyno viena kita. Labai retai ir labai saikingai. Jei dėl visų savo nesėkmių reikėtų ką nors apkaltinti, kaltinčiau vidinę savo būseną, tuos trejus metus, kai vis negalėjau išsikapstyti iš psichologinės duobės.
Vis dėlto asmeninis gyvenimas daro įtaką laimėjimams. Argi tavo nesėkmės neprasidėjo tada, kai ėmė kilti nesutarimų su tuomete mylimąja Egle Jokužyte?
Jos prasidėjo anksčiau. Ir išvis nebenoriu apie tas meiles pasakoti, tai - praeitis, nesugrąžinsi. Sporto funkcionieriai, žurnalistai puola, bet jei kas bent suprastų, kaip tada jaučiausi, ką išgyvenau... Buvo tokių dienų, kad oi, oi, oi... Suprantu, visiems reikia rezultatų. Kol veži pergales, puiku, kai pralaimi - „varo". Tik aš ant nieko nepykstu... Sportuosiu ilgai, ateis pergalių laikas. Pradedu atsipeikėti po nesėkmių, jaučiu, kad atomazga artėja.
Prieš keletą savaičių nusipirkau paveikslą su Londono vaizdais. Prabundu iš ryto, pasižiūriu. Dabar jau žinau, kad nereikia kaip aš - arba medalis olimpiadoje, arba kapo duobė. Viskas! Jokių gal... Supratau vieną svarbų dalyką: privalai dėti visas pastangas, paskutines jėgas atiduoti, o kaip išeis... Svarbiausia, kad pats jaustumeisi gerai. Baisu, kai lieki prisimelavęs sau. Ne kitiems, sau...
Ramūnai, ar sportininkai vaikšto pas psichologus?
Vaikšto, visur vaikšto, bet man Alekna dar seniai yra pasakęs: „Geriausias psichologas sau esi pats." Dėl sielos - tas pats kaip dėl dantų. Skauda? Suvalgei vaistų, nustojo, bet veikimas baigėsi - ir vėl. Išpasakoji savo bėdas, išsiverki ant peties psichologui, atrodo, pagerėja, bet jei pats nerasi sprendimo, jei neišsiaiškinsi priežasčių, nieko nebus. Visaip galvoju: taip darysiu, taip elgsiuosi. Tik negali pasikeisti per vieną dieną. Be to, tam reikia laiko ir kantrybės. Juokingos tos jaunos merginos. Kaip drąsiai jos sako: „Jau žinau, jau išmokau, jau supratau!" Nėra taip paprasta. Laimingas žmogus apie savo laimę nekalba.
Nesakau, kad man dabar yra gera ar labai bloga. Sakau, kad noriu pasikeisti ir keičiuosi: atsigavau po olimpiados, ruošiuosi startams. Kiekvienas bjaurus įvykis užgrūdina. Labai norėčiau, kad mano nesėkmės baigtųsi. Nuoskaudos pamažu pasimiršta... Dar daugiau oro įkvėpsiu, jei gerai pasirodysiu Europos čempionate.
Ar nebūtų lengviau, jei šalia atsirastų žmogus, su kuriuo galėtum dalytis savo nesėkmėmis ir džiaugsmais?
Daug lengviau būtų, daug lengviau. Meilė žmogui suteikia sparnus. Vienu metu mane buvo užvaldžiusi mintis: reikia susirasti žmoną, labai noriu vaikų. Net depresuoti pradedi, juk metų jau - daug. Aš toks: susipažįstu su mergina, iš proto einu, žinutės, gėlės, prisipažinimai ant kelių, eilėraščiai. Merginos ir išsigąsta... Dabar galvoju: na, ką aš dabar? Meilė - ne valgis. Kai užsinori valgyti, valgai. O kai nuotakos užsigeidi? Juk nebūtinai ji iškart pasirodys... Ieškojau, neslėpsiu, ieškojau meilės, kaip grybų miške. Tačiau laikas, kurį praleidau vienumoje, padėjo ir tai išspręsti. Dabar mano tikslas - Londonas. Aišku, norėčiau, kad atsirastų ir mylima moteris, ir vaikelis, ir medalį laimėčiau, bet dabar nebebus kaip prieš Pekiną - arba laimėsiu, arba mirsiu. Protingos knygos rašo, kad prieš srovę nepasiirsi, tad gal geriau paleisti, „let it go".
Niekada nepagalvojai, kad moterys tavęs šiek tiek bijo?
Gal... Ne apie jaunas mergiotes kalbu, joms užtenka tik pirštu pamoti. Jokių problemų merginą vienai nakčiai susirasti, bet aš tokių santykių atsikandęs. Anksčiau kiekviena pergalė lovoje buvo svarbi, o dabar norisi pastovumo, šilumos, pokalbių. Manydavau, šeima sportui kenkia, bet dabar galvoju - netiesa tai. Turi subręsti tokioms mintims. Kaip ir pergalėms, matyt.
Atėnų olimpinėse žaidynėse užsimečiau du šimtus dvidešimt septynis, atsistojau, jei būčiau išstūmęs - medalis. Tada štanga užspaudė miego arteriją, numečiau, nors buvau vos per plauką nuo medalio. Įsivaizduok, jei 2004-aisiais būčiau jį turėjęs? Gal šiandien griovy gulėčiau arba išprotėjęs būčiau, rimtai! Juk toks emocionalus esu...
Anksčiau ar vėliau vyrai subręsta. Ir aš nebesu berniukas, kuris po Vilnių siausdavo rožinėmis kelnėmis. Sakau, net drebėdavau: imsiu šiandien ir vesiu! O dabar sakau: „Ir ko aš čia, kaip nenormalus?.." Kai viską paleidi, viskas ima dėliotis.
Ir meilė dėliojasi?
Meilė dar ne. Viskam, tikiu, savas laikas.
