Aktorė, fotonamų „RedLuk" įkūrėja, laiminga žmona ir puiki mama Redita Dominaitytė tikrai gali džiaugtis įvairiaspalviu savo gyvenimu. Dar daugiau atspalvių jame atrado pradėjusi dirbti žaismingoje televizijos laidoje „Asistentai".
Redita, senokai jus matėme žydruosiuose ekranuose. Iškart priėmėte pasiūlymą persikūnyti į namų fėją TV laidoje „Asistentai"?
Tikrai nereikėjo ilgai sukti galvos apsisprendžiant - šis pasiūlymas pasirodė labai patrauklus. Viskas mano gyvenime labai dėsninga. Įvykiai išsirikiuoja tvarkinga seka. Tokio projekto, kuriame dabar dirbu, link ėjau ne vienerius metus. Laidoje „Asistentai" man patikėta atnaujinti namus, sukurti jų jaukumą, „prikelti" dvasią. Tokia veikla man puikiai pažįstama - mūsų su Deiviu įkurtuose fotonamuose man tenka rūpintis interjeru, ne tik žmonių, bet ir nuotraukų stiliumi. Tie klientai, kurie pas mus atvažiuoja fotografuotis, nori nuotraukas kabinti ant sienų, o ne dėti į albumus. Todėl su jais daug diskutuojame apie nuotraukų stilių, namų interjerą. Neretai prieš fotosesiją esu kviečiama apžiūrėti kliento namus. Taip nejučiomis nuotrauka tampa meno kūriniu. Neretai nuotraukomis puošiamos ne tik namų sienos, jomis dekoruojami ir baldai. Netgi esame jas klijavę ant plytelių. Abu su Deiviu stengiamės plėsti žmonių akiratį, lavinti jų skonį. Eksperimentuodami tobulėjame ir patys. Taigi dirbdama laidoje „Asistentai" jaučiuosi savo kailyje.
Televizijos projektuose, kuriuose dirbote, išbandėte aktorės arba laidos vedėjos amplua, o šioje laidoje turite daug laisvės kūrybai, improvizacijai. Ar jaučiate didesnę atsakomybę?
Iš tiesų tokio amplua dar nebuvo. Anksčiau visi televizijos darbai apsiribodavo teksto perskaitymu ar tam tikros scenos suvaidinimu. Į darbą laidoje „Asistentai" žiūriu labai atsakingai, jaudinuosi. Net televizijos senbuviai prieš kiekvieną naują projektą negali suvaldyti jaudulio. Ir tai normalu. Džiaugiuosi ir esu dėkinga visai kūrybinei grupei, kuri mane laiko lygiaverte laidos kūrėja. Daug diskutuojame, ginčijamės. Tikrai turiu daug laisvės. Šimtu procentų jaučiuosi save realizuojanti.
O kaip vyras Deivis žiūri į jūsų naują veiklą?
Jis ne tik stebi situaciją iš šono, bet ir realiai padeda. Deivis pasako savo nuomonę, nemažai man pataria. Meno srityje jis - tikras profesionalas, o išeiti iš namų ir man naudinga. Juk iki šiol visus darbus dirbome drauge. Dabar namuose užverda ir naujos diskusijos. Deivis tikrai mane skatina eiti į priekį.
Abu esate kūrybingi žmonės. Vis dėlto kuris yra idėjų generatorius, o kuriam tenka tas idėjas „nutupdyti" ant žemės?
Deivis ir yra tas idėjų generatorius. Jo galva knibždėte knibžda naujų minčių. Pagal horoskopą jis - Avinas, o aš - Jautis, žemiškasis ženklas, kuriam ir tenka nuspręsti, ar idėja tinka realiam gyvenimui. Būna, kad mintis gal ir labai puiki, bet supranti, jog reikia jos atsisakyti. Nepuolame daryti visko, kas šauna į galvą. Esu praktiška, gerai apsvarstau, ar pavyks iš to duoną valgyti. Ne visada ir ne viską juk galima sau leisti.
Taigi jūsų žodis būna paskutinis?
Būna įvairiai. Kartais tenka nusileisti vienam, kartais kitam.
Dirbti drauge su vyru daugiau pliusų ar minusų?
Pliusų tikrai yra be galo daug. Mes puikiai vienas kitą suprantame ir papildome. Tačiau, neslėpsiu, yra ir minusų, juk tarp mūsų įsiterpia ir buitis, rutina.
Žemiškasis Jautis paprastai su buitimi susitvarko lengvai...
Tiesa, man buitis nėra didelė kančia. Esu namų, šeimos žmogus. Negaliu ilgai ištverti be vaikų. Štai ir dabar, pabuvusi be jų porą dienų, lekiu į Klaipėdą baisiai išsiilgusi. Ir gaminti mėgstu.
O pačiai pavalgyti ne visada laiko užtenka...
Esu darbomanė - kai pasineriu į darbus, tai ir valgyti nereikia (juokiasi). Tik svarbu, kad vaikai neliktų alkani. Būna, kartais mama, pamačiusi mane kokioje televizijos laidoje, skambina ir žeria pastebėjimus, kaip prastai atrodau, klausia, ar spėju užkąsti. Skubu visus nuraminti - tikrai nebadauju (juokiasi).
Ir fotonamus įkūrėte dėl to, kad negalite nusėdėti vietoje?
Tai mūsų su Deiviu svajonės įgyvendinimas. Jis norėjo tapti nepriklausomu fotografu, dirbti sau. Aš irgi buvau pavargusi nuo nestabilaus darbo televizijoje. Būdavo, baigiasi televizijos sezonas ir nežinai, turėsi nuo rudens darbą ar neturėsi. Norėjosi susikurti gerovę. Idėja fotografuoti besilaukiančias mamas, poras bei mažus kūdikėlius išties buvo puiki. Mes pirmieji Lietuvoje ėmėmės tokios veiklos. Juk niekas iki mūsų to nedarė - buvo populiaru fotografuoti gražias merginas, aktus.
Nesusidūrėte su prietaru, kad besilaukiančios moters fotografuoti nevalia?
Į mūsų studiją ateina tos moterys, kurios netiki tokiais prietarais. Tiesa, neretai tenka pabūti ir psichologe, padėti žmonėms susidoroti su jų pačių kompleksais. Mūsų bendras darbas prasideda ne nuo fotografavimo, o nuo pokalbio. Žmogus turi jaustis jaukiai, patogiai. Jei nepavyks jo apgaubti šiluma, nukentės galutinis rezultatas. Su vaikais bendravimas vėlgi išskirtinis. Kiekvieną mažylį turiu paliesti, pajausti, perprasti.
Taip aktyviai dirbant saviems vaikams Upei ir Ugniui dėmesio nestinga?
Mano darbas neatsietas nuo kasdienio gyvenimo - iki šiol visą laiką buvau su vaikais. Vilniuje senelių nėra, todėl kai reikėdavo kur nors išeiti, nelabai turėjome kam juos palikti. Iš pradžių net mūsų studija buvo namuose - viskas vienoje erdvėje. Dabar vaikai jau ūgtelėję, gali ir vieni namuose pabūti.
Ko dar iš gyvenimo gali norėti moteris, turinti širdžiai mielą darbą, supratingą vyrą, puikius vaikus?
Norėčiau neturėti skolų (juokiasi). Iš tiesų turiu labai daug, kuo nuoširdžiausiai už tai dėkoju Dievuliui. Viskas, apie ką svajojau, išsipildė. Svarbiausia, kad būtų sveikatos.
Išsipildžius vienoms svajonėms, gimsta kitos...
Tiesa, negaliu sustoti vietoje. Tačiau niekada savęs neprievartauju - darau tai, ką norisi daryti, kam jaučiuosi subrendusi. Kai pati laukiausi, fotografavome besilaukiančias moteris. Dabar - kitas etapas. Galiu išduoti vieną paslaptį - norime išbandyti naują specializaciją: pradėjome fotografuoti brandžias moteris. Tobulėjame patys, keičiasi ir mūsų grožio samprata. Šiuo metu man nieko nėra gražiau už sąmoningą, subrendusią, seksualią, žinančią, ko nori 30-50-metę. Neseniai fotografavome 52 metų moterį. Kokia ji man buvo graži! Gražesnė už bet kurią dvidešimtmetę.
Kalbant apie išorinį grožį, kurti savo įvaizdį, stilių jums yra malonumas ar didelis darbas?
Džiaugiuosi vien tuo, kad žinau, ko noriu ir kas man iš tiesų tinka. Nebereikia gaišti laiko ir eksperimentuoti ieškant savojo stiliaus. Laikui bėgant supratau, kad klasikinis stilius tikrai ne man. Paskutinį kartą tuo įsitikinau, kai buvau pasišovusi įsigyti klasikinius juodus batelius. Visas parduotuves apėjau - oi, kiek privargau (juokiasi). Ir žinote, galiausiai vis tiek neradau tinkamų. Taigi likau ištikima savam stiliui, o batelius aviu vis tokius pačius: linksmus, spalvotus, šiek tiek „išprotėjusius" (juokiasi). Svarbu pačiam žinoti, koks esi, ir nebandyti tapti kitokiu.
