„Nesinori komentuoti šito darbo, nes dar per mažai laiko praėjo", - kukliai prasitaria prozininkė, poetė, dramaturgė Renata Šerelytė (39), nuo šiol padėsianti rašyti kalbas Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Taip kukliai ir nenoriai kalbate apie naująjį darbą. Kitas, jumis dėtas, girtųsi!
Oi, ne ne. Nėra kuo girtis. Labai noriu pabrėžti, kad tai - komandinis darbas. O aš - tik viena iš komandos narių.
Bet menininkas paprastai būna individualistas. Jums sunku dirbti su komanda?
Mokausi... Be to, ne visi menininkai - individualistai.
Daug kam atrodo, kad rašytoja - padebesiais skrajojanti, nei šeimai, nei rimtiems darbams nesukurta moteris. Jūs paneigiate šiuos stereotipus: turite vyrą, du vaikus, kadaise net vedėte televizijos laidą, o dabar gavote naujas atsakingas pareigas.
Pažįstu daug rašytojų moterų, laužančių visus stereotipus: jos - racionalios, sugebančios organizuoti, geros kūrėjos. Pažįstu ir daug kolegų vyrų - nepakeičiamų meistrų namuose. Stereotipus mes mėgstame, nes įsivaizduoti nevykėlį ar „paplaukusį" rašytoją smagiau ir patogiau. Reikia prisiminti, kad tik žiūrėdamas į debesis kūrėjas nieko nesukurs. O ir jo honorarai bus labai maži.
Ar ne pinigų stygius jus verčia rašyti Prezidentei kalbas?
Oi, ne! Man mažai reikia.
Tada - veiklos trūkumas? O gal jums įdomu iššūkis?
Veiklos turiu užtektinai. Bet norisi išbandyti save kitoje srityje.
Gal tai - garbės reikalas?
Garbė, šlovė nėra gyvenimo vertybės. Pinigai, materialūs dalykai reikalingi tik tikslui pasiekti. Tiesiog daug ką įdomu išbandyti... Bet kokia veikla, atverianti naujų perspektyvų, skatinanti mokytis, tobulėti, yra labai svarbi. Negalima aptingti, tenkintis tuo, ką turi. Reikia eiti į priekį, mokytis, nebijoti klaidų.
Kaip pasikeitė jūsų dienos ritmas atsiradus naujam darbui? Juk rašytojas - dažniausiai laisvas žmogus, nesuvaržytas darbo grafiko.
Gyvenimo ritmas iš tiesų pasikeitė. Grafikas pasidarė gana griežtas, nes turiu susidėlioti visus darbus ir namie, ir darbe.
Liks laiko poezijai, romanams?
Yra to laiko, tiesiog jį reikia iš ko nors pavogti: miego, poilsio, buvimo su šeima. Šito labai nenorėčiau daryti, nes per dieną turi ir artimiesiems dėmesio skirti. Kūrybai paprastai lieka savaitgaliai. Bet labai nesinori įsisukti į darbus, dar rūpi pažiūrėti, kaip gražiai saulė leidžiasi, pagauti krintantį raudoną klevo lapą...
Gal vėliau parašysite biografinę knygą apie Prezidentę?
Manyčiau, kad ir pati Prezidentė galėtų... Savo biografiją žmogus turi rašyti pats. Tada ji bus tikra.
Prieš gerus šešerius metus viename interviu prisipažinote, kad knygų kompiuteriu nerašote, tik ranka. Gal per tą laiką nuostata pasikeitė?
Suprantu, kad rašymas ranka, paskui perrašymas daug laiko suryja. Bet jeigu rašyčiau kompiuteriu, neliktų kūrybos proceso. Man labai svarbi ir popieriaus faktūra, ir kokiu tušinuku ar parkeriu rašau. Kompiuteris riboja kūrybinę saviraišką: jei žodyje padarei klaidą, programa pabraukia ir verčia ištaisyti. Jeigu per lėtai galvoji ir baksnoji klaviatūrą, tuoj pradeda pypsėti, įspėja, skubina, mirksi, ūžia... O kuriant negalima skubėti. Todėl man kur kas labiau patinka nebylus ir neblaškantis popierius.
Bet dabartinis rašytojas įsivaizduojamas visai kitoks. Jūs nesijaučiate rašanti kitokiu, ne šiuolaikiniu, stiliumi?
Knygų yra ir turi būti visokiausių. Bet dar yra toks dalykas kaip išliekamoji vertė. Turi užčiuopti siūlelį, kuris tave sietų ne tik su šia diena, bet ir su praeitimi bei ateitimi. Galbūt keičiasi pasakojimo maniera, bet temos nesikeičia nuo antikos laikų. Viskas jau parašyta, o mes prisimename tai, kas sukurta, ir savo kalba pakartojame. Skirtumas tik tas, kad vieni giliau prisimena, kiti - perčiuožia paviršiumi.
Prisipažinsiu, jus buvo sunkoka „pagauti", nes neturite net mobiliojo telefono...
Noriu būti laisva (juokiasi).
Keista, kaip šiais laikais galima išgyventi be mobiliojo...
...galima ir be televizoriaus, ir be kompiuterio. Nenoriu nuvertinti technologijų ir pasiekimų, bet apsieiti galima be daugelio dalykų.
Viena, jeigu jūs esate tipiška rašytoja ir daugiausia laiko praleidžiate namuose. Visai kas kita, jeigu išeinate į miestą, į darbą ir gyvenate šiuolaikinio žmogaus ritmu. Kaip tada apsieinate be daugumai įprastų kasdienių atributų?
Stengiuosi neskubėti ir viską taip surikiuoti, kad nereikėtų nieko perdėlioti. Pasakau: grįšiu tada ir tada, dirbsiu tiek ir tiek...
O jūsų vaikai mobiliuosius turi?
Sūnus jau antrą pametė... Manom, kad jam nereikia jo, jeigu mėto.
Išduokite paslaptį - kaip įmanoma šiais laikais neskubėti?
Reikia tiesiog turėti prioritetus ir pačiam nuspręsti, dėl ko verta plėšytis ir dirbti. Mano nuomone, verta dėl asmenybės tobulėjimo. O pinigų reikia tik tiek, kad gyventum ramiai, padoriai, sąžiningai sumokėtum mokesčius, išlaikytum šeimą, padėtum, kam reikia pagalbos... Daiktai, baldai, ypatingos pramogos manęs nedomina.
Negi jūsų vaikai neprašo, kad nueitumėte į kavinę, vandens ar pramogų parką?..
O Dieve, kaip tik prieš interviu ieškojau, kur dukrai nupirkti bilietą į Rybako koncertą. Niekas manęs į tokius renginius varu nenuvarytų, o jai labai norisi. Pasižadėjo būti gera, mokytis... Galima sakyti, kad vaikai mane integruoja į šiuolaikinį pasaulį. Jeigu ne jie, turbūt gyvenčiau visai kitaip.
