„Mokslas jau neneigia, kad egzistuoja energiškai gerų ir blogų vietovių, kad „juodosios dėmės“ keliuose yra daugelio avarijų kaltininkės, o netinkamoje vietoje pastatyta lova gali būti ligų priežastis“, – sako fizikos mokslų daktaras, Geologijos ir geografijos instituto Radioizotopinių tyrimų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas Rimantas Petrošius.
Kas jus paskatino pasirinkti mokslininko kelią?
Nuo vaikystės domėjausi mus supančiu pasauliu, ypač visokiais mechanizmais, elektros reiškiniais. Gimiau Molėtų rajone, netoli Alantos miestelio. Mano vaikystė prabėgo prie miškų, pelkių, drėgnų vietų. Gal todėl anksti pradėjau justi ypatingą gamtos poveikį, beje, ne visada teigiamą. Tai, ko gero, turėjo įtakos didesniam nervų sistemos jautrumui, polinkiui į peršalimo ligas. Bet jeigu nebūtų šių problemų, nebūčiau susidūręs ir su tokia įdomia sritimi kaip Žemės laukai.
Iki šiol su šeima laisvalaikiu traukiame į gamtą, ten atgauname energiją.
Nei šeimoje, nei giminėje mokslininkų nebuvo: tėvai buvo paprasti kaimo žmonės, galbūt dėl gyvenimo aplinkybių neatskleidę savo gebėjimų. Polinkis į mokslą sustiprėjo mokykloje, skaitant įvairias knygas bei žurnalus.
Kada pirmąsyk pastebėjote subtiliųjų žemės energijų įtaką žmogui?
Subtiliųjų žemės energijų įtaką intuityviai jutau seniai. Viskas prasidėjo nuo to, kai kartą kaime reikėjo iškasti šulinį ir mano kolega pamokė, kaip virgulėmis rasti vandens gyslą. Rimtai biolokacija (moksliškai kalbant, radiostezija) susidomėjau gana vėlai, beveik keturiasdešimties. 1991 metais Maskvoje apsigynęs technikos mokslų kandidato disertaciją apie radioaktyvių izotopų taikymą gamtinių vandenų tyrimuose, netikėtai susidomėjau netradicine medicina. O paskui ir biolokacija.
Iš pat pradžių pasirodė labai įdomu ne tik sveikatos požiūriu, bet ir norėjosi pritaikyti arčiau savo veiklos srities, gamtinių tyrimų. Susipažinau su Lietuvos ir užsienio specialistais, tiriančiais Žemės laukų įtaką gyviems organizmams. Sužinojau, kad tokie tyrimai Lietuvoje buvo atliekami ir anksčiau. Pamažu įsitraukiau į Baltijos šalių Radiostezijos asociacijos veiklą, teko aktyviai dalyvauti, net vadovauti rengiant tarptautinius mokslo seminarus. Mano veikla susidomėjo ir Instituto vadovybė, ji pasiūlė dalyvauti kompleksinėje tyrimų programoje apie unikalaus gamtos kampelio – Raigardo slėnio kilmę ir energines ypatybes.
Kuo šis slėnis ypatingas?
Iš mano tyrinėtų objektų prie Druskininkų esantis Raigardo slėnis ypač išsiskiria energoinformacinėmis ypatybėmis. Tai – unikalus gamtos ir kultūros paminklas, kurio geografinė padėtis, vietovės geologinė sandara jau seniai domina mokslininkus. Jo kilmė siejama su ledynmečiais vykusiais geologiniais procesais, taip pat susijusiais ir su tektoniniais žemės kristalinio pamato lūžiais. Iki šiol slėnis dar formuojasi dėl įvairių gamtinių procesų, juos ypač skatina požeminės vandens srovės.
Geologai, archeologai, ir menotyrininkai mėgino išsiaiškinti, kaip atsirado šis slėnis ir kas paskatino jame apsigyventi žmones. Kiekvienas detaliai ištyrė savo sritį, tačiau trūko bendrų sąsajų, todėl pakvietė mane. Mano užduotis buvo radiostezijos metodu ištyrinėti slėnio energoinformacinius laukus, jų įtaką psichikai, emocijoms ir net meninei kūrybai. T. y. pajusti energinių laukų poveikį ir aprašyti savo pojūčius.
O jie buvo ypatingi. Būnant slėnyje, sklindantys energiniai srautai ypač sužadina vaizduotę ir dvasią, duoda peno apmąstymams, iškreipia erdvės ir laiko pojūtį. Neatsitiktinai M. K. Čiurlionis čia nutapė vieną garsiausių savo kūrinių – garsųjį triptiką „Raigardas“.
O kuo mokslininkus domina Velnio akmuo?
Išties šalia Raigardo slėnio esančiame Švendubrės kaime yra įdomus gamtos paminklas – mitologinis Velnio akmuo. Tyrinėjant radiostezijos metodu, buvo pastebėta, kad akmuo guli ten, kur susikerta geoaktyviosios energinės juostos. Šį akmenį būtų galima palyginti ir su senoviniais natūraliai gamtoje esančiais bioenerginiais „įrenginiais“ – mengyrais, kurių randama įvairiose pasaulio vietose. Teko skaityti, kad mengyrai iš gelmių sklindančią neigiamą Žemės energiją sukeičia ir toje vietoje išspinduliuoja teigiamą energiją. Ne veltui šalia akmens juntamas ypatingas subtilus spinduliavimas. Archeologai rado ant akmens duobutes, kurios būdingos senovės kulto vietoms. Spėjama, kad čia senovės gyventojai žemdirbiai atlikdavo apeigas, kad geriau augtų derlius ir kt.
Jūs tyrinėjote ir legendomis apipintą Aukštadvario duobę...
Taip. Ilgai svarsčiau, kodėl ją pavadino Velnio duobe. Mano kolega geologas V. Baltrūnas, tyrinėjęs šią vietą, pasvarstė: „Galbūt žmonės šią vietą pavadino taip dėl to, kad ji esą prakeikta, baisi. Jos dugne telkšo liūnas, kuriame paskęsdavo aplinkinių žmonių gyvuliai.“ Daugiau kaip šimto metrų skersmens ir 40 metrų gylio idealiai apvalus stačiais šlaitais krateris atrodo tikrai mistiškai. Geologų nuomone, duobė atsirado, kai šioje vietoje įsmuko žemė ištirpus nuo ledynmečio likusiam didžiuliam ledo luitui.
Bioenergetikai ties Velnio duobe yra nustatę didelę energinio lauko anomaliją. Čia itin aktyvi vieta, susikerta įvairių stiprumų geobiolaukų struktūros. Dėmesį patraukia tai, kad duobėje ir aplink ją yra nemažai augimo anomalijomis išsiskiriančių medžių. Ši vieta stipriai veikia ne tik šios vietovės augmeniją, bet ir žmogaus organizmą. Kai kurie mano pažįstami žmonės čia prastai pasijusdavo arba atsisakydavo eiti į energiškai „blogas“ vietas.
Kaip paaiškintumėte, kad vienoje vietoje žmogus pavargsta, o kitoje pajunta energijos antplūdį?
Geopatija yra gana naujas mokslas apie sveikatai kenksmingas vietas ir būdus, kaip jas panaikinti. Jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų austrų tyrinėtoja K. Bachler ištyrė daugiau kaip tris tūkstančius gyvenamųjų vietų, kuriose buvo vienuolika tūkstančių žmonių (6,5 tūkstančių suaugusiųjų, 3 tūkstančiai paauglių ir 1,5 tūkstančio kūdikių). Ji nustatė, kad yra geopatogeninių zonų, kurios kenkia sveikatai. Dėl jos atradimo daugelis žmonių buvo išvaduoti nuo sunkių ligų ir kančių. Kad daugelį žmonių išgelbėtų nuo ankstyvos mirties tiesiogine šio žodžio prasme, tereikėjo į saugesnę gyvenamąją vietą perkelti lovą, darbo stalą ir pan. Skeptikams, kurie netiki net mokslininkų išvadomis, priminsiu, jog visi be išimties K. Bachler knygose aprašyti atvejai griežtai suregistruoti ir patvirtinti gydytojų. Pastarieji stebėjo tiriamų žmonių sveikatą prieš eksperimentą ir po jo.
Kas, anot mokslininkų, lemia vadinamųjų blogų zonų atsiradimą?
Moksliškai šios blogos vietos vadinamos geopatogeninėmis zonomis. Žinomos trys pagrindinės jų atsiradimo priežastys: požeminių vandens srautų persikirtimai, viršutinių ir giluminių žemės plutos sluoksnių geologiniai lūžiai bei globalių energinių Hartmano bei Kari tinklų mazgų sankirtos, jų dariniai. Būtent mazgų susikirtimo taškai, tinklų ir vandens srautų linijos sudaro ypač pavojingas vietas, kuriose žemės spinduliavimas susikoncentruoja kaip dėmės, kurių matmenys 10x10 cm arba 20x20 cm. Būdamas ilgą laiką jų veikimo zonoje, žmogus suserga vėžiu, išsėtine skleroze ir kitomis sunkiomis ligomis.
Iš naujausių mokslinių atradimų norėčiau paminėti įdomią anglų mokslininko eksperimentatoriaus Roy Riggs teoriją. Anot jo, gyvendami šiuolaikiniuose daugiaaukščiuose, prarandame ryšį su žeme, dėl to pakinta mūsų organizmo elektrostatiniai elektros krūviai. Tai neigiamai veikia visas mūsų organizmo sistemas. Mokslininkas ištyrė, kad miegodami įžemintose vietose galime pagerinti savo ryšį su natūraliais Žemės laukais. Įžeminus lovą ir sujungus su laidžiu užtiesalu, kuris yra paklojamas po paklode ant kurios miegama, gydomosios žemės energijos elektronai plūsta į kūną. Dabar žmogus gali miegoti taip, kaip gamta yra sumodeliavusi, kad išlaikytų žmogų jam palankioje žemės laukų įtakoje.
Ar daug Lietuvoje yra energiškai blogų vietovių?
Visur yra minėtų geopatogeninių zonų. Vienos jų patenka į gyvenamųjų namų bei įstaigų teritorijas, kitos pasireiškia kaip „juodosios dėmės“ keliuose.
Lietuvoje oficialiai yra užregistruota daugiau kaip šimtas „juodųjų dėmių“, kurios žymi autokatastrofų vietas keliuose. Daugelis jų susijusios su blogomis kelio sąlygomis, t. y. blogu matomumu, didelio eismo intensyvumu kelių sankryžose. Tačiau yra daug „juodųjų dėmių“, kurias nepavyksta taip lengvai paaiškinti. Tai ir yra mūsų tyrimų sritis.
Ką tik grįžau iš mokslinio seminaro Estijoje, kur su kolegomis pristačiau pranešimą apie „juodųjų dėmių“ tyrimus Vilniaus apylinkėse. Tikrinome hipotezę, kad vietos, susijusios su stipriomis geopatogeninėmis zonomis, pablogina vairuotojo reakciją ir orientavimąsi kelyje. Mūsų tyrimų rezultatai sudomino estų, latvių bei kitų šalių mokslininkus, planuojame tęsti pradėtą darbą, ištirti daugiau „juodųjų dėmių“. Kazachijos mokslininkai jau yra sukūrę apsauginius prietaisus, kuriuos įrengia avaringiausiose „juodųjų dėmių“ vietose.
Ką daryti, jei namas stovi geopatogeninėje zonoje?
Dažnai žmonės pasistato namą anomalioje vietoje. Beje, dažniausiai gražios gamtos vietos prie skardžių ir upių krantų būna patogeninės. Blogai namą statyti ir vietoje, kurioje kadaise buvo kapinės ir t. t.
Iš karto žmogus nepajunta nieko bloga, ypač jeigu jis yra stiprios sveikatos. Tačiau ilgai miegant arba dirbant vienoje vietoje, esančioje ant požeminės vandens gyslos, tektoninio lūžio ar kitoje anomalioje zonoje, atsiranda funkciniai nervų, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai, galintys peraugti į rimtas ligas. Todėl ypač patarčiau atkreipti dėmesį į vietas, kur statoma lova arba darbo stalas, t. y. kur daugiausia praleidžiame laiko. Daugelis mokančiųjų dirbti virgule ar švytuokle gali patys nusistatyti geopatogenines vietas. O dar geriau pasikviesti radiostezijos specialistą.
Būna atvejų, kai neįmanoma išvengti blogų zonų, t. y. perstatyti baldų (lovos, darbo stalo). Tada naudojami specialūs įrenginiai neutralizatoriai, gaminami ir užsienyje, ir pas mus. Jie pakeičia neigiamų spinduliavimų dažnius arba nukreipia juos tolyn.
Ar jus dažnai žmonės kviečiasi į pagalbą?
Taip, dažnai tenka ieškoti ir vietos šuliniui ar tvenkiniui iškasti. Daugiausia dirbu virgule, t. y. metaliniu rėmeliu. Tačiau ir intuityviai dažnai pajuntu anomalias zonas. Pavyzdžiui, dar nemokėdamas dirbti virgule, intuityviai išsirinkau geriausią darbo vietą savo kabinete. Žinoma, šiais laikais jau yra sukurta tam tikrų prietaisų, kurie, deja, tik iš dalies pakeičia virgules.
Kas jus paskatino pasirinkti mokslininko kelią?
Nuo vaikystės domėjausi mus supančiu pasauliu, ypač visokiais mechanizmais, elektros reiškiniais. Gimiau Molėtų rajone, netoli Alantos miestelio. Mano vaikystė prabėgo prie miškų, pelkių, drėgnų vietų. Gal todėl anksti pradėjau justi ypatingą gamtos poveikį, beje, ne visada teigiamą. Tai, ko gero, turėjo įtakos didesniam nervų sistemos jautrumui, polinkiui į peršalimo ligas. Bet jeigu nebūtų šių problemų, nebūčiau susidūręs ir su tokia įdomia sritimi kaip Žemės laukai.
Iki šiol su šeima laisvalaikiu traukiame į gamtą, ten atgauname energiją.
Nei šeimoje, nei giminėje mokslininkų nebuvo: tėvai buvo paprasti kaimo žmonės, galbūt dėl gyvenimo aplinkybių neatskleidę savo gebėjimų. Polinkis į mokslą sustiprėjo mokykloje, skaitant įvairias knygas bei žurnalus.
Kada pirmąsyk pastebėjote subtiliųjų žemės energijų įtaką žmogui?
Subtiliųjų žemės energijų įtaką intuityviai jutau seniai. Viskas prasidėjo nuo to, kai kartą kaime reikėjo iškasti šulinį ir mano kolega pamokė, kaip virgulėmis rasti vandens gyslą. Rimtai biolokacija (moksliškai kalbant, radiostezija) susidomėjau gana vėlai, beveik keturiasdešimties. 1991 metais Maskvoje apsigynęs technikos mokslų kandidato disertaciją apie radioaktyvių izotopų taikymą gamtinių vandenų tyrimuose, netikėtai susidomėjau netradicine medicina. O paskui ir biolokacija.
Iš pat pradžių pasirodė labai įdomu ne tik sveikatos požiūriu, bet ir norėjosi pritaikyti arčiau savo veiklos srities, gamtinių tyrimų. Susipažinau su Lietuvos ir užsienio specialistais, tiriančiais Žemės laukų įtaką gyviems organizmams. Sužinojau, kad tokie tyrimai Lietuvoje buvo atliekami ir anksčiau. Pamažu įsitraukiau į Baltijos šalių Radiostezijos asociacijos veiklą, teko aktyviai dalyvauti, net vadovauti rengiant tarptautinius mokslo seminarus. Mano veikla susidomėjo ir Instituto vadovybė, ji pasiūlė dalyvauti kompleksinėje tyrimų programoje apie unikalaus gamtos kampelio – Raigardo slėnio kilmę ir energines ypatybes.
Kuo šis slėnis ypatingas?
Iš mano tyrinėtų objektų prie Druskininkų esantis Raigardo slėnis ypač išsiskiria energoinformacinėmis ypatybėmis. Tai – unikalus gamtos ir kultūros paminklas, kurio geografinė padėtis, vietovės geologinė sandara jau seniai domina mokslininkus. Jo kilmė siejama su ledynmečiais vykusiais geologiniais procesais, taip pat susijusiais ir su tektoniniais žemės kristalinio pamato lūžiais. Iki šiol slėnis dar formuojasi dėl įvairių gamtinių procesų, juos ypač skatina požeminės vandens srovės.
Geologai, archeologai, ir menotyrininkai mėgino išsiaiškinti, kaip atsirado šis slėnis ir kas paskatino jame apsigyventi žmones. Kiekvienas detaliai ištyrė savo sritį, tačiau trūko bendrų sąsajų, todėl pakvietė mane. Mano užduotis buvo radiostezijos metodu ištyrinėti slėnio energoinformacinius laukus, jų įtaką psichikai, emocijoms ir net meninei kūrybai. T. y. pajusti energinių laukų poveikį ir aprašyti savo pojūčius.
O jie buvo ypatingi. Būnant slėnyje, sklindantys energiniai srautai ypač sužadina vaizduotę ir dvasią, duoda peno apmąstymams, iškreipia erdvės ir laiko pojūtį. Neatsitiktinai M. K. Čiurlionis čia nutapė vieną garsiausių savo kūrinių – garsųjį triptiką „Raigardas“.
O kuo mokslininkus domina Velnio akmuo?
Išties šalia Raigardo slėnio esančiame Švendubrės kaime yra įdomus gamtos paminklas – mitologinis Velnio akmuo. Tyrinėjant radiostezijos metodu, buvo pastebėta, kad akmuo guli ten, kur susikerta geoaktyviosios energinės juostos. Šį akmenį būtų galima palyginti ir su senoviniais natūraliai gamtoje esančiais bioenerginiais „įrenginiais“ – mengyrais, kurių randama įvairiose pasaulio vietose. Teko skaityti, kad mengyrai iš gelmių sklindančią neigiamą Žemės energiją sukeičia ir toje vietoje išspinduliuoja teigiamą energiją. Ne veltui šalia akmens juntamas ypatingas subtilus spinduliavimas. Archeologai rado ant akmens duobutes, kurios būdingos senovės kulto vietoms. Spėjama, kad čia senovės gyventojai žemdirbiai atlikdavo apeigas, kad geriau augtų derlius ir kt.
Jūs tyrinėjote ir legendomis apipintą Aukštadvario duobę...
Taip. Ilgai svarsčiau, kodėl ją pavadino Velnio duobe. Mano kolega geologas V. Baltrūnas, tyrinėjęs šią vietą, pasvarstė: „Galbūt žmonės šią vietą pavadino taip dėl to, kad ji esą prakeikta, baisi. Jos dugne telkšo liūnas, kuriame paskęsdavo aplinkinių žmonių gyvuliai.“ Daugiau kaip šimto metrų skersmens ir 40 metrų gylio idealiai apvalus stačiais šlaitais krateris atrodo tikrai mistiškai. Geologų nuomone, duobė atsirado, kai šioje vietoje įsmuko žemė ištirpus nuo ledynmečio likusiam didžiuliam ledo luitui.
Bioenergetikai ties Velnio duobe yra nustatę didelę energinio lauko anomaliją. Čia itin aktyvi vieta, susikerta įvairių stiprumų geobiolaukų struktūros. Dėmesį patraukia tai, kad duobėje ir aplink ją yra nemažai augimo anomalijomis išsiskiriančių medžių. Ši vieta stipriai veikia ne tik šios vietovės augmeniją, bet ir žmogaus organizmą. Kai kurie mano pažįstami žmonės čia prastai pasijusdavo arba atsisakydavo eiti į energiškai „blogas“ vietas.
Kaip paaiškintumėte, kad vienoje vietoje žmogus pavargsta, o kitoje pajunta energijos antplūdį?
Geopatija yra gana naujas mokslas apie sveikatai kenksmingas vietas ir būdus, kaip jas panaikinti. Jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų austrų tyrinėtoja K. Bachler ištyrė daugiau kaip tris tūkstančius gyvenamųjų vietų, kuriose buvo vienuolika tūkstančių žmonių (6,5 tūkstančių suaugusiųjų, 3 tūkstančiai paauglių ir 1,5 tūkstančio kūdikių). Ji nustatė, kad yra geopatogeninių zonų, kurios kenkia sveikatai. Dėl jos atradimo daugelis žmonių buvo išvaduoti nuo sunkių ligų ir kančių. Kad daugelį žmonių išgelbėtų nuo ankstyvos mirties tiesiogine šio žodžio prasme, tereikėjo į saugesnę gyvenamąją vietą perkelti lovą, darbo stalą ir pan. Skeptikams, kurie netiki net mokslininkų išvadomis, priminsiu, jog visi be išimties K. Bachler knygose aprašyti atvejai griežtai suregistruoti ir patvirtinti gydytojų. Pastarieji stebėjo tiriamų žmonių sveikatą prieš eksperimentą ir po jo.
Kas, anot mokslininkų, lemia vadinamųjų blogų zonų atsiradimą?
Moksliškai šios blogos vietos vadinamos geopatogeninėmis zonomis. Žinomos trys pagrindinės jų atsiradimo priežastys: požeminių vandens srautų persikirtimai, viršutinių ir giluminių žemės plutos sluoksnių geologiniai lūžiai bei globalių energinių Hartmano bei Kari tinklų mazgų sankirtos, jų dariniai. Būtent mazgų susikirtimo taškai, tinklų ir vandens srautų linijos sudaro ypač pavojingas vietas, kuriose žemės spinduliavimas susikoncentruoja kaip dėmės, kurių matmenys 10x10 cm arba 20x20 cm. Būdamas ilgą laiką jų veikimo zonoje, žmogus suserga vėžiu, išsėtine skleroze ir kitomis sunkiomis ligomis.
Iš naujausių mokslinių atradimų norėčiau paminėti įdomią anglų mokslininko eksperimentatoriaus Roy Riggs teoriją. Anot jo, gyvendami šiuolaikiniuose daugiaaukščiuose, prarandame ryšį su žeme, dėl to pakinta mūsų organizmo elektrostatiniai elektros krūviai. Tai neigiamai veikia visas mūsų organizmo sistemas. Mokslininkas ištyrė, kad miegodami įžemintose vietose galime pagerinti savo ryšį su natūraliais Žemės laukais. Įžeminus lovą ir sujungus su laidžiu užtiesalu, kuris yra paklojamas po paklode ant kurios miegama, gydomosios žemės energijos elektronai plūsta į kūną. Dabar žmogus gali miegoti taip, kaip gamta yra sumodeliavusi, kad išlaikytų žmogų jam palankioje žemės laukų įtakoje.
Ar daug Lietuvoje yra energiškai blogų vietovių?
Visur yra minėtų geopatogeninių zonų. Vienos jų patenka į gyvenamųjų namų bei įstaigų teritorijas, kitos pasireiškia kaip „juodosios dėmės“ keliuose.
Lietuvoje oficialiai yra užregistruota daugiau kaip šimtas „juodųjų dėmių“, kurios žymi autokatastrofų vietas keliuose. Daugelis jų susijusios su blogomis kelio sąlygomis, t. y. blogu matomumu, didelio eismo intensyvumu kelių sankryžose. Tačiau yra daug „juodųjų dėmių“, kurias nepavyksta taip lengvai paaiškinti. Tai ir yra mūsų tyrimų sritis.
Ką tik grįžau iš mokslinio seminaro Estijoje, kur su kolegomis pristačiau pranešimą apie „juodųjų dėmių“ tyrimus Vilniaus apylinkėse. Tikrinome hipotezę, kad vietos, susijusios su stipriomis geopatogeninėmis zonomis, pablogina vairuotojo reakciją ir orientavimąsi kelyje. Mūsų tyrimų rezultatai sudomino estų, latvių bei kitų šalių mokslininkus, planuojame tęsti pradėtą darbą, ištirti daugiau „juodųjų dėmių“. Kazachijos mokslininkai jau yra sukūrę apsauginius prietaisus, kuriuos įrengia avaringiausiose „juodųjų dėmių“ vietose.
Ką daryti, jei namas stovi geopatogeninėje zonoje?
Dažnai žmonės pasistato namą anomalioje vietoje. Beje, dažniausiai gražios gamtos vietos prie skardžių ir upių krantų būna patogeninės. Blogai namą statyti ir vietoje, kurioje kadaise buvo kapinės ir t. t.
Iš karto žmogus nepajunta nieko bloga, ypač jeigu jis yra stiprios sveikatos. Tačiau ilgai miegant arba dirbant vienoje vietoje, esančioje ant požeminės vandens gyslos, tektoninio lūžio ar kitoje anomalioje zonoje, atsiranda funkciniai nervų, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai, galintys peraugti į rimtas ligas. Todėl ypač patarčiau atkreipti dėmesį į vietas, kur statoma lova arba darbo stalas, t. y. kur daugiausia praleidžiame laiko. Daugelis mokančiųjų dirbti virgule ar švytuokle gali patys nusistatyti geopatogenines vietas. O dar geriau pasikviesti radiostezijos specialistą.
Būna atvejų, kai neįmanoma išvengti blogų zonų, t. y. perstatyti baldų (lovos, darbo stalo). Tada naudojami specialūs įrenginiai neutralizatoriai, gaminami ir užsienyje, ir pas mus. Jie pakeičia neigiamų spinduliavimų dažnius arba nukreipia juos tolyn.
Ar jus dažnai žmonės kviečiasi į pagalbą?
Taip, dažnai tenka ieškoti ir vietos šuliniui ar tvenkiniui iškasti. Daugiausia dirbu virgule, t. y. metaliniu rėmeliu. Tačiau ir intuityviai dažnai pajuntu anomalias zonas. Pavyzdžiui, dar nemokėdamas dirbti virgule, intuityviai išsirinkau geriausią darbo vietą savo kabinete. Žinoma, šiais laikais jau yra sukurta tam tikrų prietaisų, kurie, deja, tik iš dalies pakeičia virgules.
