Jei galvotume, kad vienas iš skandalingojo „Radishow“ įkūrėjų, peliukas iš „Dviračio šou“ arba Budulis iš kultinės jaunimo laidos „Baltish“ tikrame gyvenime pasižymi tokiomis pat savybėmis, kaip ir jo personažai, labai sutriktume pasiklausę Rimo Šapausko (36). Tikriausiai taip ir bus, kai perskaitysite šį interviu. Tačiau man Rimas ir jo žmona Lina (30) pasirodė kaip niekada nuoširdūs.
Keistas tas mūsų gyvenimas pasidarė: valgome bet ką, skubame bet kur, susitinkame su bet kuo...
Rimas: Priežastis paprasta. Mūsų vertybės pakrikusios. Daugybė žmonių mano esantys naujoji karta, kuriai reikia greitai valgyti, greitai užsidirbti, viską daryti greitai. Juk laikas – pinigai... Jie stabteli tik tada, kai gauna skaudų smūgį. Ima rūpintis savimi, netgi perdėtai. Guli SPA, klausosi meditacinės muzikos, valgo tik sušį ir tai pabrėžia.
Lina: Kraštutinumai nėra gerai.
Išmintingi žmonės sako, kad gyventi laikantis aukso vidurio – sudėtingiausia... Ar judu esate nusistatę gyvenimo taisykles?
Rimas: Gerai pakapstę, gal atrastume... Esama stereotipų, kuriais vadovaujiesi. Keliesi tuo pačiu laiku, važiuoji į darbą, valgai. Žaviuosi, kaip pietauja prancūzai. Gaila, kad pas mus nėra tradicijos prie stalo sėdėti po dvi tris valandas. Prancūzai nelaksto su sumuštiniais dantyse, nesako: „Oi, šiandien neturėjau laiko pavalgyti, grįžau dešimtą. Rytoj penktą vėl keltis...“
Lina: Kartais gali atsitikti, tačiau taip gyventi kasdien... Puikiai žinau: jei nesustoji, tave ima ir sustabdo. Gyvenime turi būti pusiausvyra. Mokėk dirbti, mokėk ilsėtis.
Daug kam atrodo, kad pramogų versle niekas labai ir nedirba, linksminasi sau kitus linksmindami...
Rimas: O aš girdėjau kitaip: esame taip baisiai užsiėmę, pervargstame, nežmoniška psichologinė įtampa...
Lina: Ir čia yra tiesos.
Rimas: Yra, bet aš linkęs į daugelį dalykų žiūrėti filosofiškai. Blogai, kai darbas tampa tavo gyvenimu. Lygiai taip pat blogai, kai gyvenimo būdas tampa darbu. Ribos išsitrina, o tada nebeaišku, kur žmogus, o kur – personažas. Stengiuosi rasti laiko poilsiui, pabūti su šeima, su draugais.
Na, ribos tarp tavęs ir tavo personažo – ypač išsitrynusios. Žmonėms atrodo, kad „Dviračio šou“ peliukas tave tiesiog įkalinęs...
Rimas: Gali būti, kad po interviu daug kas traukys pečiais: „Ką čia dabar peliukas kalba? Visai kitaip nei televizoriuje!“
Kaip keista, žmonės aktorių paprastai netapatina su vaidmenimis, o štai jus, iš televizijos, beveik visada... Atrodo, kad toks ir esi – blogas, nepakantus, cinikas.
Rimas: Įdirbis! Juk mes su Algiu išgarsėjome savo kūryba. Normalu, jei žmonės mano, kad Budulis ar Bronius mus užvaldę.
Lina: Teatras – uždara erdvė. Televizijoje žmonės dažniau matomi, užtat ir tapatinami. Įpranta prie vaidmens, atrodo, kitaip būti nė negali.
Lina, kai tu susipažįsti su žmogumi, argi jis nesistebi sužinojęs, jog esi TO paties Šapausko žmona?
Lina: Kartais nustemba, bet juk leidi žmogui galvoti, ką tik jis nori. Nejau imsi auklėti arba visu balsu šaukti, kad Rimas – visai ne toks?! Tik tokių – nedaug. Vilniuje prie mūsų įpratę, pažįsta.
Rimas: Kokios mes čia žvaigždės?!
Lina: „Saint Germain“ restorane šalia mūsų sėdėjo aktorius Jerremy Ironsas. Štai jis – žvaigždė. Noromis nenoromis imi žvilgčioti į jo pusę.
Rimas: Iš tiesų per tiek metų esu susipažinęs su daugybe žmonių. Sutinki, o neprisimeni, nei kur, nei kokiomis aplinkybėmis. Nesu princas Charlesas, kuris stebuklingu būdu prisimena visus, su kuriais buvo susitikęs.
Rimai, kai dabar atsigręži atgal ir prisimeni „Radioshow“ laikus, kaip viskas atrodo?
Rimas: Buvome jauni, įžūlūs, atrodė, kad viskas galima. Dabar, jei darytum, gal darytum kitaip. Tik kas buvo, nei ištrinsi, nei pagražinsi. Buvo juokingų dalykų, buvo nenusisekusių.
Lina: Tačiau viskas laiku ir vietoje.
Lina, nejau domėjaisi tokiomis nesąmonėmis?!
Lina: Tikrai ne! Tik ausis ta informacija vis tiek pasiekdavo, juk nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie „Radioshow“.
Rimas: Ir aš manau, kad „Radioshow“ buvo savo laiku ir savo vietoje.
O kas buvo ne savo laiku ir ne savo vietoje?
Rimas: Tai, ką darėme su Algiu vėliau: „Be tabu savaitė“, „Orbita“ buvo dar neblogai, o „Ragai“, „Baltish“ – tik „Radioshow“ atspindys.
Sakei, „Dviračio šou“ susijungia geri laidos kūrėjų tekstai ir jūsų vaidyba. Ar judviem su Algiu nesinori pasisakyti?
Rimas: Pamenate: „Paksius nekaltas – aplinka kalta?“ Idėjos maišosi, sunku atskirti, kas ką daro.
Pareini namo, o Lina tau sako: „Na, nekaip šiandien kalbėjote…“
Lina: Rimas nemėgsta kalbėti apie darbą. Nieko man nepasakoja.
Rimas: Mes apie darbą namie nesikalbame.
Lina: Rimas sugeba nuo savo darbų atsiriboti, o aš – ne. Vis pasakoju jam, pasakoju... Tikriausiai tai – moteriškas bruožas.
Lina tokia pleputė kūmutė. Rimai, ar nebandei jos pavilioti į televiziją?
Lina: Ką aš ten veiksiu? Be to, esu didelė, netilpsiu į ekraną.
Rimas: Lina – labai komunikabili. Kai susipažinome, per pirmąjį pokalbį nustebau, kad galima taip lengvai bendrauti. Nereikia mykti, traukti žodžių, vaidinti.
O gal tiesiog supranti, kad tavo akiratyje pasirodė TAS žmogus?
Rimas: Per tą pokalbį ir pasirodė (juokiasi)…
Nuo jūsų vestuvių praėjo šešeri metai. Pirmosios krizės lyg ir įveiktos?
Rimas: Beigbederinės krizės – „meilė trunka trejus metus“?
Lina: Artėja septynerių (šypsosi)…
Rimas: Kažkaip mums tų krizių pasisekė išvengti. Organiškai susigyvenome. Būna, pasipyksti, bet jei ne, vadinasi, kažkas negerai. Žiūrėk, su Dievo pagalba gal septynerius ar dar daugiau pragyvensime.
Sunku būtų ginčytis, kad derinimosi vienas prie kito procesas egzistuoja...
Rimas: Tikriausiai... Dar prieš tuokdamasis suvokiau, kad rengiuosi būti su žmogumi, su kuriuo kasdien reikės dalytis duona. Nenurašau romantikos, bet kai žinai, kad dalysiesi duona dvi dienas, septynias, o paskui – gal ir septynis tūkstančius dienų, lengviau suvokti pareigas.
Tokių kaip jūs, suvokiančių, nedaug. Tarsi santuoka darytųsi tiesiog nebemadinga...
Rimas: Nesu išminčius, kad mokyčiau kitus, tačiau visiškai tikras: šeimoje labai padeda tikėjimas. Nori to ar ne, bet santuoka pagal Bažnyčios mokymą yra Sakramentas. Žiūrėdamas į savo mylimą žmogų, matai Dievo veikimą. Štai tada ir išsisprendžia daugybė problemų. Mažėja tavo paties egoizmas, susitelki. Kodėl Katalikų bažnyčia taip pasisako už šeimos vertybes? Nes santuoka – irgi pasiaukojimo aktas. Jei imsi tenkinti savo vizijas, svajones, aistras, susikursi psichologinių problemų.
Kai kas savo gyvenimo be prašmatnios vestuvių dienos tiesiog neįsivaizduoja. Gal tą dieną jie nuoširdžiai mano, kad gyvens kartu iki karsto lentos, bet staiga durys ima trankytis...
Rimas: Na, suskamba durys, o kas paskui? Tada ką darysim?
Lina: Atversime duris iš kitos pusės?
Rimas: Sprendimą privalu rasti. Juk galiu mesti viską, išeiti, o visi: „Rimai, Rimai, palauk...“ Kvaila!
Nejau taip nė karto nebuvo?
Lina: Jis nesitranko durimis.
Rimas: Paauglystėje gal ir esu pridirbęs panašių demaršų, tačiau laikas suteikia išminties.
Dabar nebetrankau.
Šiandien madinga sakyti, kad spaudas pase nieko nekeičia...
Rimas: Visada sakau, kad šeimoje turi būti trečias – Dievas.
Lina: Be jo neįmanoma nugalėti savo egoizmo.
Rimas: Be jo šeimoje atsiranda problemų.
Lina: Kiekvienam sunku kovoti su savo egoizmu, o jei dar reikia kovoti su kito...
Rimas: Santuoka nėra institucija, kuri ims ir išspręs asmenines tavo problemas. Kartais žmonės tuokiasi manydami, kad metams bėgant kitas pasikeis, sužibės...
Lina: Tačiau niekas nepasikeičia. Lieki su savo ydomis, savo charakteriu, savo bėdomis.
Rimas: Štai ims, praūš karas, liksi su savimi pačiu, nei turtų, nei karjeros – ką turi, tą turi.
Lina: Anksčiau ar vėliau prieisi aklagatvį, jei iš santuokos kažko tikėsiesi – pinigų, garbės. Tiesiog atsitrenksi į sieną.
Kiek metų jums buvo, kai susituokėte?
Lina: Man – dvidešimt penkeri.
Rimas: O man – trisdešimt.
Lina: Senukai...
Na, ne senukai, bet subrendę žmonės į santuoką, matyt, žiūri kitaip.
Lina: Nors patarlė sako, kad anksti vedęs nesigailėsi, gyvenime būna visaip.
Rimas: Esama puikių šeimų, kurios gyvena laimingai, nors tuokėsi tuojau po mokyklos.
Lina: O būna keturiasdešimtmečių, kurie išsiskiria po mėnesio. Kiekvieno istorija – ypatinga.
Kažkodėl prisiminiau garsiąją Vilniuje mylimojo Bertrando Cantat nužudytos prancūzų aktorės Marie Trintignant istoriją. Jūs buvote labai arti, kai vyko teismo procesas. Lina vertėjavo Cantat tėvams. Ar kartais nesinori, kad įvykiai ne tiesiog ramiai ristųsi pro šalį, o trykštų jausmų audromis?
Rimas: Tokių aistrų aš nenoriu!
Lina: Aš – irgi!
Rimas: Gerai prisimenu tą laiką. Sutikome visokiausių žmonių, patyrėme įvairių situacijų – toks mažytis gyvenimo universitetas. Tomis dienomis susipažinome su pačiais istorijos dalyviais, ir negalėčiau tvirtinti, jog šis įvykis buvo nuspalvintas viena spalva, kaip stengėsi pateikti žiniasklaida. Pas mus dažnai viskas paprasta – arba juoda, arba balta.
Ar ryšiai su Cantat šeima išliko?
Rimas: Praėjusią vasarą Prancūzijoje aplankėme Bertrando tėvus. Tą naktį, kai turėjome atvažiuoti, susirgo mama. Kai turėjome išvažiuoti, ji mirė. Mūsų likimai vėl susipynė.
Lina: Jie taip ir sakė: mums vėl bėda, ir jūs – čia! Keistas dalykas. Vis sakiau, reikia, reikia nuvažiuoti. Kas žino, kada dar pasimatysime? O jie mūsų laukė, ruošėsi.
Rimas: Kai kurių visai neturėjome sutikti. Bertrando sesuo buvo išvykusi į Maroką. Tačiau nelaimė mus suvedė. Pamatėme visus, netgi Bertrandą. Prancūzijos spauda nė nesuuodė, kad jį trumpam išleido iš kalėjimo.
Iš tiesų tai, ką kartais mums siūlo gyvenimas, sunku nuspėti...
Rimas: Kai vyko Bertrando mamos laidotuvės Bordo, mudu su Lina buvome Paryžiuje. Ant Mari kapo padėjome Dievo Gailestingumo paveikslėlį ir sukalbėjome Dievo Gailestingumo vainikėlį. Vėl – sutapimas. Mistika.
Lina: O dar didesnė mistika, kad Vilniuje susipažinome su Bertrando mamos drauge, irgi prancūze. Ji – vieniša moteris. Aplankydavau ją, padėdavau. Ta moteris mirė birželio dvidešimtąją, o Bertrando mama – lygiai po mėnesio. Ir vieną palaidojome, ir kitą.
Kiekvienas susidūrimas su mirtimi, matyt, mus ko nors išmoko...
Rimas: Kažkur skaičiau: žmonės pamiršo, kad yra mirtingi. Galime kurti iliuzijas, bet praeis dar šešiasdešimt metų ir visi, kurie sėdime prie stalo, gulėsime kapuose. Akimirka...
Kai galvoji apie tai, daugybė dalykų darosi tiesiog nesvarbūs...
Rimas: Tiems, kurie nemato gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia labai turtingi, neturi gražaus žaisliuko, būtų labai sveika užsukti į onkologijos ligoninę. Pavaikštai, pasižiūri, kokie žmonės guli, kaip guli, ką jiems tenka iškęsti, tada supranti, kad gyveni čia ir dabar, o ne kažkur ir kažkada.
Lina: Tikinčiam žmogui mirtimi niekas nesibaigia. Užtat jam lengviau...
Rimas: Neseniai perskaičiau rusų stačiatikių dvasininko Aleksandro Menio mintis. Jis kalbėjo apie keistą sąvoką „pratempti laiką“. Juk „dienos – piktos“, tik mirkt, mirkt, ir jų nebėra.
Lina: Jei staiga sužinotum, kad liko dvi ar trys dienos, kaip jas vertintum, kaip brangintum! Bet iš tiesų juk nė vienas nežinome, kiek mums skirta. Diena? Savaitė? Metai ar dvidešimt?
Kokiuose dalykuose jūs matote prasmę?
Rimas: Visame kame. Gyventi ir yra prasmė. Vien, kad tu esi, prasmė.
Lina: Argi sergančio žmogaus gyvenimas mažiau prasmingas nei to, kuris dirba nepakeldamas galvos ir daro karjerą? Esame ne šiaip sau čia, ne šiaip sau žmones sutinkame.
Ar buvo žmonių, kurie jūsų gyvenimams padarė didelę įtaką?
Rimas: Oi, man tai – daug. Ir žurnalistas Giedrius Druktenis, ir Londone dirbantis teisininkas Dovydas Vitkauskas, ir tas pats Algis Ramanauskas, ir kunigas Julius Sasnauskas, Pakutuvėnuose gyvenantis pranciškonas Gediminas Numgaudis...
Lina: Kiekvienas, kuris ateina į tavo gyvenimą, jį keičia. Vienas ryškiau, kitas ne taip ryškiai.
Rimas: Dar – Lina! Ir Virgis Savickis. Su draugu, dabar jau šviesaus atminimo Evaldu Vegiu atėjome į laikraštį „XXI amžius“. Kostiumai per dideli, bet žurnalistais labai norime būti. Juokingi, lyg iš Guy Ritchie filmų. Liepė išsivalyti kabinetą – iš Spaudos rūmų buvo ką tik išsinešdinę okupantai.
Smulkmenos keičia likimus. Kažkada Giedrius Druktenis klausė: „O tu nenori prie pulto pabandyti? Čia vienas kompaktas, čia – kitas, jei norėsi pašnekėti, tai spausk rudą knopkę.“ Taip pradėjau darbą radijuje.
Lina: Kunigas Antanas Saulaitis sakydavo: „Kiekvienas žmogus yra tau siųstas laiškas, tik sugebėk jį perskaityti.“
Dabar galvoju: jei ne bažnyčia, gal būtumėte ir nesusitikę?
Lina: Yra toks filmas „Atsargiai! Durys užsidaro“. Net jei pasirenki kitą kelią, pabaiga – tokia, kokia tau skirta. Dažnai sakau: kas lemta, to neišvengsi.
Rimas: Vienoje psalmėje panašiai sakoma: „Dievas mane pažinojo prieš gimstant.“
Linai dažnai tenka vertėjauti prancūzų poroms, kurios Lietuvoje įsivaikina beglobius vaikus. Ar jums patiems niekada nekilo toks noras?
Lina: Galvojame. Kai dažnai matai įvaikintus, šeimose laimę radusius, visos baimės išgaruoja, stereotipai dingsta.
Rimas: Linutė kartą iš vienų vaikų namų grįžo labai sukrėsta. Juose buvo berniukas, kurio niekas nenorėjo pasiimti.
Lina: Jis pasikūkčiodamas verkė: „Aš niekam nereikalingas, manęs niekas nenori! Matyt, aš negeras, netinkamas.“
Rimas: Tąsyk man širdis sudrebėjo: gal važiuojam ir pasiimam jį? Neidealizuoju Izraelio, tačiau toje valstybėje nėra vaikų namų. Ar bus taip kada Lietuvoje?
Keistas tas mūsų gyvenimas pasidarė: valgome bet ką, skubame bet kur, susitinkame su bet kuo...
Rimas: Priežastis paprasta. Mūsų vertybės pakrikusios. Daugybė žmonių mano esantys naujoji karta, kuriai reikia greitai valgyti, greitai užsidirbti, viską daryti greitai. Juk laikas – pinigai... Jie stabteli tik tada, kai gauna skaudų smūgį. Ima rūpintis savimi, netgi perdėtai. Guli SPA, klausosi meditacinės muzikos, valgo tik sušį ir tai pabrėžia.
Lina: Kraštutinumai nėra gerai.
Išmintingi žmonės sako, kad gyventi laikantis aukso vidurio – sudėtingiausia... Ar judu esate nusistatę gyvenimo taisykles?
Rimas: Gerai pakapstę, gal atrastume... Esama stereotipų, kuriais vadovaujiesi. Keliesi tuo pačiu laiku, važiuoji į darbą, valgai. Žaviuosi, kaip pietauja prancūzai. Gaila, kad pas mus nėra tradicijos prie stalo sėdėti po dvi tris valandas. Prancūzai nelaksto su sumuštiniais dantyse, nesako: „Oi, šiandien neturėjau laiko pavalgyti, grįžau dešimtą. Rytoj penktą vėl keltis...“
Lina: Kartais gali atsitikti, tačiau taip gyventi kasdien... Puikiai žinau: jei nesustoji, tave ima ir sustabdo. Gyvenime turi būti pusiausvyra. Mokėk dirbti, mokėk ilsėtis.
Daug kam atrodo, kad pramogų versle niekas labai ir nedirba, linksminasi sau kitus linksmindami...
Rimas: O aš girdėjau kitaip: esame taip baisiai užsiėmę, pervargstame, nežmoniška psichologinė įtampa...
Lina: Ir čia yra tiesos.
Rimas: Yra, bet aš linkęs į daugelį dalykų žiūrėti filosofiškai. Blogai, kai darbas tampa tavo gyvenimu. Lygiai taip pat blogai, kai gyvenimo būdas tampa darbu. Ribos išsitrina, o tada nebeaišku, kur žmogus, o kur – personažas. Stengiuosi rasti laiko poilsiui, pabūti su šeima, su draugais.
Na, ribos tarp tavęs ir tavo personažo – ypač išsitrynusios. Žmonėms atrodo, kad „Dviračio šou“ peliukas tave tiesiog įkalinęs...
Rimas: Gali būti, kad po interviu daug kas traukys pečiais: „Ką čia dabar peliukas kalba? Visai kitaip nei televizoriuje!“
Kaip keista, žmonės aktorių paprastai netapatina su vaidmenimis, o štai jus, iš televizijos, beveik visada... Atrodo, kad toks ir esi – blogas, nepakantus, cinikas.
Rimas: Įdirbis! Juk mes su Algiu išgarsėjome savo kūryba. Normalu, jei žmonės mano, kad Budulis ar Bronius mus užvaldę.
Lina: Teatras – uždara erdvė. Televizijoje žmonės dažniau matomi, užtat ir tapatinami. Įpranta prie vaidmens, atrodo, kitaip būti nė negali.
Lina, kai tu susipažįsti su žmogumi, argi jis nesistebi sužinojęs, jog esi TO paties Šapausko žmona?
Lina: Kartais nustemba, bet juk leidi žmogui galvoti, ką tik jis nori. Nejau imsi auklėti arba visu balsu šaukti, kad Rimas – visai ne toks?! Tik tokių – nedaug. Vilniuje prie mūsų įpratę, pažįsta.
Rimas: Kokios mes čia žvaigždės?!
Lina: „Saint Germain“ restorane šalia mūsų sėdėjo aktorius Jerremy Ironsas. Štai jis – žvaigždė. Noromis nenoromis imi žvilgčioti į jo pusę.
Rimas: Iš tiesų per tiek metų esu susipažinęs su daugybe žmonių. Sutinki, o neprisimeni, nei kur, nei kokiomis aplinkybėmis. Nesu princas Charlesas, kuris stebuklingu būdu prisimena visus, su kuriais buvo susitikęs.
Rimai, kai dabar atsigręži atgal ir prisimeni „Radioshow“ laikus, kaip viskas atrodo?
Rimas: Buvome jauni, įžūlūs, atrodė, kad viskas galima. Dabar, jei darytum, gal darytum kitaip. Tik kas buvo, nei ištrinsi, nei pagražinsi. Buvo juokingų dalykų, buvo nenusisekusių.
Lina: Tačiau viskas laiku ir vietoje.
Lina, nejau domėjaisi tokiomis nesąmonėmis?!
Lina: Tikrai ne! Tik ausis ta informacija vis tiek pasiekdavo, juk nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie „Radioshow“.
Rimas: Ir aš manau, kad „Radioshow“ buvo savo laiku ir savo vietoje.
O kas buvo ne savo laiku ir ne savo vietoje?
Rimas: Tai, ką darėme su Algiu vėliau: „Be tabu savaitė“, „Orbita“ buvo dar neblogai, o „Ragai“, „Baltish“ – tik „Radioshow“ atspindys.
Sakei, „Dviračio šou“ susijungia geri laidos kūrėjų tekstai ir jūsų vaidyba. Ar judviem su Algiu nesinori pasisakyti?
Rimas: Pamenate: „Paksius nekaltas – aplinka kalta?“ Idėjos maišosi, sunku atskirti, kas ką daro.
Pareini namo, o Lina tau sako: „Na, nekaip šiandien kalbėjote…“
Lina: Rimas nemėgsta kalbėti apie darbą. Nieko man nepasakoja.
Rimas: Mes apie darbą namie nesikalbame.
Lina: Rimas sugeba nuo savo darbų atsiriboti, o aš – ne. Vis pasakoju jam, pasakoju... Tikriausiai tai – moteriškas bruožas.
Lina tokia pleputė kūmutė. Rimai, ar nebandei jos pavilioti į televiziją?
Lina: Ką aš ten veiksiu? Be to, esu didelė, netilpsiu į ekraną.
Rimas: Lina – labai komunikabili. Kai susipažinome, per pirmąjį pokalbį nustebau, kad galima taip lengvai bendrauti. Nereikia mykti, traukti žodžių, vaidinti.
O gal tiesiog supranti, kad tavo akiratyje pasirodė TAS žmogus?
Rimas: Per tą pokalbį ir pasirodė (juokiasi)…
Nuo jūsų vestuvių praėjo šešeri metai. Pirmosios krizės lyg ir įveiktos?
Rimas: Beigbederinės krizės – „meilė trunka trejus metus“?
Lina: Artėja septynerių (šypsosi)…
Rimas: Kažkaip mums tų krizių pasisekė išvengti. Organiškai susigyvenome. Būna, pasipyksti, bet jei ne, vadinasi, kažkas negerai. Žiūrėk, su Dievo pagalba gal septynerius ar dar daugiau pragyvensime.
Sunku būtų ginčytis, kad derinimosi vienas prie kito procesas egzistuoja...
Rimas: Tikriausiai... Dar prieš tuokdamasis suvokiau, kad rengiuosi būti su žmogumi, su kuriuo kasdien reikės dalytis duona. Nenurašau romantikos, bet kai žinai, kad dalysiesi duona dvi dienas, septynias, o paskui – gal ir septynis tūkstančius dienų, lengviau suvokti pareigas.
Tokių kaip jūs, suvokiančių, nedaug. Tarsi santuoka darytųsi tiesiog nebemadinga...
Rimas: Nesu išminčius, kad mokyčiau kitus, tačiau visiškai tikras: šeimoje labai padeda tikėjimas. Nori to ar ne, bet santuoka pagal Bažnyčios mokymą yra Sakramentas. Žiūrėdamas į savo mylimą žmogų, matai Dievo veikimą. Štai tada ir išsisprendžia daugybė problemų. Mažėja tavo paties egoizmas, susitelki. Kodėl Katalikų bažnyčia taip pasisako už šeimos vertybes? Nes santuoka – irgi pasiaukojimo aktas. Jei imsi tenkinti savo vizijas, svajones, aistras, susikursi psichologinių problemų.
Kai kas savo gyvenimo be prašmatnios vestuvių dienos tiesiog neįsivaizduoja. Gal tą dieną jie nuoširdžiai mano, kad gyvens kartu iki karsto lentos, bet staiga durys ima trankytis...
Rimas: Na, suskamba durys, o kas paskui? Tada ką darysim?
Lina: Atversime duris iš kitos pusės?
Rimas: Sprendimą privalu rasti. Juk galiu mesti viską, išeiti, o visi: „Rimai, Rimai, palauk...“ Kvaila!
Nejau taip nė karto nebuvo?
Lina: Jis nesitranko durimis.
Rimas: Paauglystėje gal ir esu pridirbęs panašių demaršų, tačiau laikas suteikia išminties.
Dabar nebetrankau.
Šiandien madinga sakyti, kad spaudas pase nieko nekeičia...
Rimas: Visada sakau, kad šeimoje turi būti trečias – Dievas.
Lina: Be jo neįmanoma nugalėti savo egoizmo.
Rimas: Be jo šeimoje atsiranda problemų.
Lina: Kiekvienam sunku kovoti su savo egoizmu, o jei dar reikia kovoti su kito...
Rimas: Santuoka nėra institucija, kuri ims ir išspręs asmenines tavo problemas. Kartais žmonės tuokiasi manydami, kad metams bėgant kitas pasikeis, sužibės...
Lina: Tačiau niekas nepasikeičia. Lieki su savo ydomis, savo charakteriu, savo bėdomis.
Rimas: Štai ims, praūš karas, liksi su savimi pačiu, nei turtų, nei karjeros – ką turi, tą turi.
Lina: Anksčiau ar vėliau prieisi aklagatvį, jei iš santuokos kažko tikėsiesi – pinigų, garbės. Tiesiog atsitrenksi į sieną.
Kiek metų jums buvo, kai susituokėte?
Lina: Man – dvidešimt penkeri.
Rimas: O man – trisdešimt.
Lina: Senukai...
Na, ne senukai, bet subrendę žmonės į santuoką, matyt, žiūri kitaip.
Lina: Nors patarlė sako, kad anksti vedęs nesigailėsi, gyvenime būna visaip.
Rimas: Esama puikių šeimų, kurios gyvena laimingai, nors tuokėsi tuojau po mokyklos.
Lina: O būna keturiasdešimtmečių, kurie išsiskiria po mėnesio. Kiekvieno istorija – ypatinga.
Kažkodėl prisiminiau garsiąją Vilniuje mylimojo Bertrando Cantat nužudytos prancūzų aktorės Marie Trintignant istoriją. Jūs buvote labai arti, kai vyko teismo procesas. Lina vertėjavo Cantat tėvams. Ar kartais nesinori, kad įvykiai ne tiesiog ramiai ristųsi pro šalį, o trykštų jausmų audromis?
Rimas: Tokių aistrų aš nenoriu!
Lina: Aš – irgi!
Rimas: Gerai prisimenu tą laiką. Sutikome visokiausių žmonių, patyrėme įvairių situacijų – toks mažytis gyvenimo universitetas. Tomis dienomis susipažinome su pačiais istorijos dalyviais, ir negalėčiau tvirtinti, jog šis įvykis buvo nuspalvintas viena spalva, kaip stengėsi pateikti žiniasklaida. Pas mus dažnai viskas paprasta – arba juoda, arba balta.
Ar ryšiai su Cantat šeima išliko?
Rimas: Praėjusią vasarą Prancūzijoje aplankėme Bertrando tėvus. Tą naktį, kai turėjome atvažiuoti, susirgo mama. Kai turėjome išvažiuoti, ji mirė. Mūsų likimai vėl susipynė.
Lina: Jie taip ir sakė: mums vėl bėda, ir jūs – čia! Keistas dalykas. Vis sakiau, reikia, reikia nuvažiuoti. Kas žino, kada dar pasimatysime? O jie mūsų laukė, ruošėsi.
Rimas: Kai kurių visai neturėjome sutikti. Bertrando sesuo buvo išvykusi į Maroką. Tačiau nelaimė mus suvedė. Pamatėme visus, netgi Bertrandą. Prancūzijos spauda nė nesuuodė, kad jį trumpam išleido iš kalėjimo.
Iš tiesų tai, ką kartais mums siūlo gyvenimas, sunku nuspėti...
Rimas: Kai vyko Bertrando mamos laidotuvės Bordo, mudu su Lina buvome Paryžiuje. Ant Mari kapo padėjome Dievo Gailestingumo paveikslėlį ir sukalbėjome Dievo Gailestingumo vainikėlį. Vėl – sutapimas. Mistika.
Lina: O dar didesnė mistika, kad Vilniuje susipažinome su Bertrando mamos drauge, irgi prancūze. Ji – vieniša moteris. Aplankydavau ją, padėdavau. Ta moteris mirė birželio dvidešimtąją, o Bertrando mama – lygiai po mėnesio. Ir vieną palaidojome, ir kitą.
Kiekvienas susidūrimas su mirtimi, matyt, mus ko nors išmoko...
Rimas: Kažkur skaičiau: žmonės pamiršo, kad yra mirtingi. Galime kurti iliuzijas, bet praeis dar šešiasdešimt metų ir visi, kurie sėdime prie stalo, gulėsime kapuose. Akimirka...
Kai galvoji apie tai, daugybė dalykų darosi tiesiog nesvarbūs...
Rimas: Tiems, kurie nemato gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia labai turtingi, neturi gražaus žaisliuko, būtų labai sveika užsukti į onkologijos ligoninę. Pavaikštai, pasižiūri, kokie žmonės guli, kaip guli, ką jiems tenka iškęsti, tada supranti, kad gyveni čia ir dabar, o ne kažkur ir kažkada.
Lina: Tikinčiam žmogui mirtimi niekas nesibaigia. Užtat jam lengviau...
Rimas: Neseniai perskaičiau rusų stačiatikių dvasininko Aleksandro Menio mintis. Jis kalbėjo apie keistą sąvoką „pratempti laiką“. Juk „dienos – piktos“, tik mirkt, mirkt, ir jų nebėra.
Lina: Jei staiga sužinotum, kad liko dvi ar trys dienos, kaip jas vertintum, kaip brangintum! Bet iš tiesų juk nė vienas nežinome, kiek mums skirta. Diena? Savaitė? Metai ar dvidešimt?
Kokiuose dalykuose jūs matote prasmę?
Rimas: Visame kame. Gyventi ir yra prasmė. Vien, kad tu esi, prasmė.
Lina: Argi sergančio žmogaus gyvenimas mažiau prasmingas nei to, kuris dirba nepakeldamas galvos ir daro karjerą? Esame ne šiaip sau čia, ne šiaip sau žmones sutinkame.
Ar buvo žmonių, kurie jūsų gyvenimams padarė didelę įtaką?
Rimas: Oi, man tai – daug. Ir žurnalistas Giedrius Druktenis, ir Londone dirbantis teisininkas Dovydas Vitkauskas, ir tas pats Algis Ramanauskas, ir kunigas Julius Sasnauskas, Pakutuvėnuose gyvenantis pranciškonas Gediminas Numgaudis...
Lina: Kiekvienas, kuris ateina į tavo gyvenimą, jį keičia. Vienas ryškiau, kitas ne taip ryškiai.
Rimas: Dar – Lina! Ir Virgis Savickis. Su draugu, dabar jau šviesaus atminimo Evaldu Vegiu atėjome į laikraštį „XXI amžius“. Kostiumai per dideli, bet žurnalistais labai norime būti. Juokingi, lyg iš Guy Ritchie filmų. Liepė išsivalyti kabinetą – iš Spaudos rūmų buvo ką tik išsinešdinę okupantai.
Smulkmenos keičia likimus. Kažkada Giedrius Druktenis klausė: „O tu nenori prie pulto pabandyti? Čia vienas kompaktas, čia – kitas, jei norėsi pašnekėti, tai spausk rudą knopkę.“ Taip pradėjau darbą radijuje.
Lina: Kunigas Antanas Saulaitis sakydavo: „Kiekvienas žmogus yra tau siųstas laiškas, tik sugebėk jį perskaityti.“
Dabar galvoju: jei ne bažnyčia, gal būtumėte ir nesusitikę?
Lina: Yra toks filmas „Atsargiai! Durys užsidaro“. Net jei pasirenki kitą kelią, pabaiga – tokia, kokia tau skirta. Dažnai sakau: kas lemta, to neišvengsi.
Rimas: Vienoje psalmėje panašiai sakoma: „Dievas mane pažinojo prieš gimstant.“
Linai dažnai tenka vertėjauti prancūzų poroms, kurios Lietuvoje įsivaikina beglobius vaikus. Ar jums patiems niekada nekilo toks noras?
Lina: Galvojame. Kai dažnai matai įvaikintus, šeimose laimę radusius, visos baimės išgaruoja, stereotipai dingsta.
Rimas: Linutė kartą iš vienų vaikų namų grįžo labai sukrėsta. Juose buvo berniukas, kurio niekas nenorėjo pasiimti.
Lina: Jis pasikūkčiodamas verkė: „Aš niekam nereikalingas, manęs niekas nenori! Matyt, aš negeras, netinkamas.“
Rimas: Tąsyk man širdis sudrebėjo: gal važiuojam ir pasiimam jį? Neidealizuoju Izraelio, tačiau toje valstybėje nėra vaikų namų. Ar bus taip kada Lietuvoje?
