Buvusiam krepšininkui, pastaruoju metu populiariausių lietuviškų serialų kūrėjui Rolandui Skaisgiriui ši vasara itin aktyvi. Bet dėl to jis tikrai neišgyvena, atvirkščiai – džiaugiasi turėdamas galimybę dirbti itin įdomų darbą.
Serialus kuriate gerą dešimtmetį. Ar sunkiai pasiekėte tai, kuo galite džiaugtis šiandien?
Tiesiog dirbu, ir tiek. Kai pradėjau šią veiklą, neturėjau patirties. Atėjau dirbti į visiškai naują sritį. Žinojau, koks populiarus pasaulyje yra televizijos ir pramogų verslas. Iš pradžių teko viską daryti pačiam, bet iš savo klaidų mokomės visi: režisieriai, scenaristai... Tikrai nedirbčiau per prievartą. Be to, prisirišau prie žmonių, su kuriais dirbu. Man įdomus tas darbas. Juk serialų kūrimas – tam tikras saviraiškos būdas. Galiu atsiskleisti, išsilieti, fantazuoti. Kol ši veikla bus įdomi, kol jausiu pasitenkinimą, tol ir dirbsiu.
Kaip pats keitėtės per tuos dešimt metų?
Žinoma, kad laikui bėgant keitiesi. Tai rimtėji, tai kvailėji (juokiasi).
O koks dabar esate?
Aš keičiuosi nuolatos. Kadangi esu labai spontaniškas ir neprognozuojamas, vieną akimirką galiu būti rimtas, kitą – linkęs pakvailioti. Iš tiesų nemanau, kad mane, kaip asmenybę, darbas televizijoje pakeitė. Tikrai ne. Tiesiog kiekvieno žmogaus gyvenimas yra banguotas ir kiekvienam pasitaiko visokių akimirkų: tiek džiugių, tiek liūdnų.
Tiesa, kad siužetus serialams diktuoja pats gyvenimas?
O taip, serialuose tikrai apstu situacijų iš realaus gyvenimo: pasikalbi su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, kai ką perkeli į filmus.
Tikriausiai juose galima aptikti ir jūsų gyvenimo faktų?
Yra situacijų ir iš mano gyvenimo, bet neturiu ko apie save pasakoti. Tiesa, kurdamas serialus, pasinaudoju pasauline filmų kūrimo praktika – juk dviračio čia neišrasi. Tačiau aklai nekopijuoju – dirbu vadovaudamasis sava patirtimi, savais atradimais.
Pats dažnai vaikštote į kiną?
Į kiną einu tikrai dažnai. Man tai – didžiulis malonumas.
Norite pasakyti, kad nesergate profesine liga ir filmą žiūrite ramiai, nemąstydamas apie tai, kaip jis sukurtas?
Žiūrėdamas filmą, visiškai atsipalaiduoju. Beje, mėgstu žiūrėti įvairaus žanro filmus. Neignoruoju nei trilerių, nei melodramų, nei „seksodramų“, nei muilo operų. Kiekvienas žanras yra savaip įdomus.
Kokius serialus pasiūlysite rudenį Lietuvos žiūrovams?
Šiuo metu filmuojame net keturis serialus. Vienas jų – daugelio pamėgtas „Moterys meluoja geriau“, trečioji dalis. Kiti trys visiškai nauji: „Emilija“, „Moterų alėja“ ir po Naujųjų startuosiantis „Aiškiaregio dukra“. Visi jie – skirtingi.
Pavyzdžiui, serialą „Moterų alėja“ filmuojame Kaune. Tikiuosi, apie šį miestą daugelis susidarys labai gerą nuomonę. Tai bus itin smagus filmas su gera doze humoro. Jame bus pasakojama apie žymų ir populiarų verslo prodiuserį, kuriam gyvenime sekasi viskas, išskyrus santykius su moterimis. Seriale, kaip ir gyvenime, bus visko: meilės, juoko, ašarų...
Kaunas jums kelia sentimentų?
Jei Kauno valdžiai nelabai rūpi miesto įvaizdis, kodėl man turėtų rūpėti? Kita vertus, norisi, kad apie Kauną visi sužinotų kuo daugiau. Ir iš gerosios pusės. Pastebiu, kad dažnas apie šį miestą yra susidaręs nekokią nuomonę, bet man jis labai „fainas“. Filmuojame labai gražiose vietose. Kaunas šiame seriale tikrai bus įamžintas.
Kitus serialus nusprendėte filmuoti taip pat skirtinguose miestuose?
Naująjį serialą „Emilija“ – Vilniuje, o „Aiškiaregio dukra“ bus kuriamas Šiaulių rajone, kaime. Prie kaimo gyvenimo tenka pratintis ir aktoriams. Provincijoje filmuojame pirmą kartą.
Serialuose vaidina nemažai neprofesionalių aktorių. Ar lengvai juos atsirenkate darbui?
Kasdienybėje sutinku daug įvairių žmonių: jaukių, šiltų, atstumiančių... Kai kuriems pasiūlau ateiti ir pabandyti. Jei žmogus yra įdomus, turi „šarmo“, puiku. Vieni filmavimo aikštelėje lengvai „persilaužia“, kiti – ne. Su pastaraisiais tenka atsisveikinti. Nėra laiko laukti, kol vienas ar kitas „persilauš“.
Girdėjau, į vieną jūsų serialų įsiprašė naktinio klubo apsaugininkas. Su jumis dėl darbo susitarti lengva?
Nesakau, kad visus kviečiu išbandyti jėgas. Tokia galimybė pasitaiko nedaugeliui. Yra nemažai žmonių, kurie patys siūlosi vaidinti.
Kaip atsiginate nuo tokių įkyruolių?
Kodėl įkyruolių? Teisingai jie daro, kad patys siūlosi. O ir man gerai – atsiranda naujų žmonių. Tikrai dauguma neprofesionalių aktorių vaidina kuo puikiausiai.
Kad ir naujame seriale „Emilija“ pagrindinė herojė – ne profesionali aktorė, tačiau, tikiu, ją pamils žiūrovai. Į serialą kviestis žmones „iš gatvės“ labai populiaru visame pasaulyje. Nieko naujo neišradau. Paprasti žmonės, pasirodę televizijos serialuose, neretai tampa didžiausiomis žvaigždėmis.
Kaip tada jaustis aktoriams profesionalams?
Tikrai nenoriu sumenkinti aktoriaus profesijos, bet nesuprantu tų režisierių, kurie draudžia aktoriams vaidinti televizijos serialuose – neva televizija aktorių sugadins. Nesąmonė. Serialo filmavimas nėra kažkokia treniruotė. Tai yra labai intensyvus ir sunkus darbas. Reikėtų nepamiršti, kad televizijos serialai – tai TV klasika. Net BBC rodo savus serialus.
Kas mano, kad būti televizijos serialo aktoriumi lengva, tas labai klysta. Tokiems skeptikams paprastai atsakau: „Ogi ateikite ir patys pabandykite padirbėti.“ Kai per dieną žmogui reikia nusifilmuoti keliose visiškai skirtingose scenose ir dar reikšti priešingus jausmus (džiaugsmą, liūdesį, pyktį...), patikėkite, nelabai lengva. Tai tikrai sunkus, tačiau, neneigsiu, ir įdomus darbas.
Teko girdėti, kaip dažnas serialų aistruolis dejuoja dėl „ištemptų“ scenų, veiksmo trūkumo.
Bet juk filme, kaip ir gyvenime, ne vien veiksmo scenos egzistuoja. Jei ilgiau rodome, pavyzdžiui, gamtos peizažą, tai ne dėl to, kad neturėtume ką rodyti. Tokios scenos skirtos tam tikrai emocijai sukurti, pamąstyti. Juk realiame gyvenime, kad ir įsimylėjus, įvykiai klostosi taip pat pamažu, su įvairiomis pauzėmis. Vieną emociją keičia kita. Toks tas mūsų gyvenimas.
O pats koks gyvenime dažniausiai būnate?
Taip pat visoks: ir linksmas, ir liūdnas. Mėgstu draugiją, bet man taip pat reikia laiko pabūti visiškai vienam.
Kokį Rolandą galima pamatyti po visų darbų, užtrenkus namų duris?
Apie namus aš nekalbu. Mielai kalbu apie darbą.
Esate nukentėjęs nuo žurnalistų?
Nesu nukentėjęs, bet pastaruoju metu to daryti tiesiog nėra poreikio. Yra daugybė jaunų žmonių, kurie mielai pasakoja apie savo namus, asmeninį gyvenimą.
Bet daugelis jaunų žmonių neturi tokios gyvenimo patirties kaip jūs...
Nežinau, kaip būtų, jei viską pradėčiau pasakoti (juokiasi). Iš tiesų nėra nieko ypatinga, ką saugočiau, slėpčiau, tiesiog nenoriu apie save kalbėti. Visgi esu nenuspėjamas, todėl ateityje gal ir kalbėsiu apie asmeninį gyvenimą (šypsosi).
Rolandai, o koks esate vadovas?
To reikėtų klausti su manimi dirbančių žmonių. Net nežinau... Na, savo darbuotojams leidžiu viską: gerti, rūkyti, ateiti ir išeiti iš darbo kada patys nori, tikrai suteikiu laisvę. Jokių taisyklių, išskyrus vieną – atlikti darbą, nėra.
Esate laimingas?
Ar esu laimingas? Esu spontaniškas (juokiasi). Visko mano gyvenime pasitaiko. Tiesa, kartais pats tyčia susigalvoju kokių nors gyvenimo sukrėtimų. Kad būtų įdomiau.
Laisvalaikį leidžiate aktyviai?
Tik aktyviai. Mėgstu ir pasportuoti. Esu laisvas, ką noriu, tą ir veikiu. Štai po pokalbio su jumis trauksiu į kiną. Tiesa, ne visada viskas pavyksta, kaip suplanuoju. Neseniai su režisieriumi Alvydu Šlepiku važiavome į kaimą rašyti scenarijaus. Ir ką jūs manote – nesukūrėme nė vienos eilutės! Visas tris dienas „aktyviai“ prasėdėjome (juokiasi).
Tikite tuo, jog savo likimą kuriame patys?
Kad ir kaip norėčiau tuo tikėti, gyvenu neatsiskyręs nuo pasaulio. O gyvendami tarp žmonių esame priklausomi vieni nuo kitų: nuo šeimos narių, draugų, verslo partnerių. Visiems mums reikalinga kitų pagalba. Taigi nebūna taip, kad visada gautume tai, ko norime.
Serialus kuriate gerą dešimtmetį. Ar sunkiai pasiekėte tai, kuo galite džiaugtis šiandien?
Tiesiog dirbu, ir tiek. Kai pradėjau šią veiklą, neturėjau patirties. Atėjau dirbti į visiškai naują sritį. Žinojau, koks populiarus pasaulyje yra televizijos ir pramogų verslas. Iš pradžių teko viską daryti pačiam, bet iš savo klaidų mokomės visi: režisieriai, scenaristai... Tikrai nedirbčiau per prievartą. Be to, prisirišau prie žmonių, su kuriais dirbu. Man įdomus tas darbas. Juk serialų kūrimas – tam tikras saviraiškos būdas. Galiu atsiskleisti, išsilieti, fantazuoti. Kol ši veikla bus įdomi, kol jausiu pasitenkinimą, tol ir dirbsiu.
Kaip pats keitėtės per tuos dešimt metų?
Žinoma, kad laikui bėgant keitiesi. Tai rimtėji, tai kvailėji (juokiasi).
O koks dabar esate?
Aš keičiuosi nuolatos. Kadangi esu labai spontaniškas ir neprognozuojamas, vieną akimirką galiu būti rimtas, kitą – linkęs pakvailioti. Iš tiesų nemanau, kad mane, kaip asmenybę, darbas televizijoje pakeitė. Tikrai ne. Tiesiog kiekvieno žmogaus gyvenimas yra banguotas ir kiekvienam pasitaiko visokių akimirkų: tiek džiugių, tiek liūdnų.
Tiesa, kad siužetus serialams diktuoja pats gyvenimas?
O taip, serialuose tikrai apstu situacijų iš realaus gyvenimo: pasikalbi su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, kai ką perkeli į filmus.
Tikriausiai juose galima aptikti ir jūsų gyvenimo faktų?
Yra situacijų ir iš mano gyvenimo, bet neturiu ko apie save pasakoti. Tiesa, kurdamas serialus, pasinaudoju pasauline filmų kūrimo praktika – juk dviračio čia neišrasi. Tačiau aklai nekopijuoju – dirbu vadovaudamasis sava patirtimi, savais atradimais.
Pats dažnai vaikštote į kiną?
Į kiną einu tikrai dažnai. Man tai – didžiulis malonumas.
Norite pasakyti, kad nesergate profesine liga ir filmą žiūrite ramiai, nemąstydamas apie tai, kaip jis sukurtas?
Žiūrėdamas filmą, visiškai atsipalaiduoju. Beje, mėgstu žiūrėti įvairaus žanro filmus. Neignoruoju nei trilerių, nei melodramų, nei „seksodramų“, nei muilo operų. Kiekvienas žanras yra savaip įdomus.
Kokius serialus pasiūlysite rudenį Lietuvos žiūrovams?
Šiuo metu filmuojame net keturis serialus. Vienas jų – daugelio pamėgtas „Moterys meluoja geriau“, trečioji dalis. Kiti trys visiškai nauji: „Emilija“, „Moterų alėja“ ir po Naujųjų startuosiantis „Aiškiaregio dukra“. Visi jie – skirtingi.
Pavyzdžiui, serialą „Moterų alėja“ filmuojame Kaune. Tikiuosi, apie šį miestą daugelis susidarys labai gerą nuomonę. Tai bus itin smagus filmas su gera doze humoro. Jame bus pasakojama apie žymų ir populiarų verslo prodiuserį, kuriam gyvenime sekasi viskas, išskyrus santykius su moterimis. Seriale, kaip ir gyvenime, bus visko: meilės, juoko, ašarų...
Kaunas jums kelia sentimentų?
Jei Kauno valdžiai nelabai rūpi miesto įvaizdis, kodėl man turėtų rūpėti? Kita vertus, norisi, kad apie Kauną visi sužinotų kuo daugiau. Ir iš gerosios pusės. Pastebiu, kad dažnas apie šį miestą yra susidaręs nekokią nuomonę, bet man jis labai „fainas“. Filmuojame labai gražiose vietose. Kaunas šiame seriale tikrai bus įamžintas.
Kitus serialus nusprendėte filmuoti taip pat skirtinguose miestuose?
Naująjį serialą „Emilija“ – Vilniuje, o „Aiškiaregio dukra“ bus kuriamas Šiaulių rajone, kaime. Prie kaimo gyvenimo tenka pratintis ir aktoriams. Provincijoje filmuojame pirmą kartą.
Serialuose vaidina nemažai neprofesionalių aktorių. Ar lengvai juos atsirenkate darbui?
Kasdienybėje sutinku daug įvairių žmonių: jaukių, šiltų, atstumiančių... Kai kuriems pasiūlau ateiti ir pabandyti. Jei žmogus yra įdomus, turi „šarmo“, puiku. Vieni filmavimo aikštelėje lengvai „persilaužia“, kiti – ne. Su pastaraisiais tenka atsisveikinti. Nėra laiko laukti, kol vienas ar kitas „persilauš“.
Girdėjau, į vieną jūsų serialų įsiprašė naktinio klubo apsaugininkas. Su jumis dėl darbo susitarti lengva?
Nesakau, kad visus kviečiu išbandyti jėgas. Tokia galimybė pasitaiko nedaugeliui. Yra nemažai žmonių, kurie patys siūlosi vaidinti.
Kaip atsiginate nuo tokių įkyruolių?
Kodėl įkyruolių? Teisingai jie daro, kad patys siūlosi. O ir man gerai – atsiranda naujų žmonių. Tikrai dauguma neprofesionalių aktorių vaidina kuo puikiausiai.
Kad ir naujame seriale „Emilija“ pagrindinė herojė – ne profesionali aktorė, tačiau, tikiu, ją pamils žiūrovai. Į serialą kviestis žmones „iš gatvės“ labai populiaru visame pasaulyje. Nieko naujo neišradau. Paprasti žmonės, pasirodę televizijos serialuose, neretai tampa didžiausiomis žvaigždėmis.
Kaip tada jaustis aktoriams profesionalams?
Tikrai nenoriu sumenkinti aktoriaus profesijos, bet nesuprantu tų režisierių, kurie draudžia aktoriams vaidinti televizijos serialuose – neva televizija aktorių sugadins. Nesąmonė. Serialo filmavimas nėra kažkokia treniruotė. Tai yra labai intensyvus ir sunkus darbas. Reikėtų nepamiršti, kad televizijos serialai – tai TV klasika. Net BBC rodo savus serialus.
Kas mano, kad būti televizijos serialo aktoriumi lengva, tas labai klysta. Tokiems skeptikams paprastai atsakau: „Ogi ateikite ir patys pabandykite padirbėti.“ Kai per dieną žmogui reikia nusifilmuoti keliose visiškai skirtingose scenose ir dar reikšti priešingus jausmus (džiaugsmą, liūdesį, pyktį...), patikėkite, nelabai lengva. Tai tikrai sunkus, tačiau, neneigsiu, ir įdomus darbas.
Teko girdėti, kaip dažnas serialų aistruolis dejuoja dėl „ištemptų“ scenų, veiksmo trūkumo.
Bet juk filme, kaip ir gyvenime, ne vien veiksmo scenos egzistuoja. Jei ilgiau rodome, pavyzdžiui, gamtos peizažą, tai ne dėl to, kad neturėtume ką rodyti. Tokios scenos skirtos tam tikrai emocijai sukurti, pamąstyti. Juk realiame gyvenime, kad ir įsimylėjus, įvykiai klostosi taip pat pamažu, su įvairiomis pauzėmis. Vieną emociją keičia kita. Toks tas mūsų gyvenimas.
O pats koks gyvenime dažniausiai būnate?
Taip pat visoks: ir linksmas, ir liūdnas. Mėgstu draugiją, bet man taip pat reikia laiko pabūti visiškai vienam.
Kokį Rolandą galima pamatyti po visų darbų, užtrenkus namų duris?
Apie namus aš nekalbu. Mielai kalbu apie darbą.
Esate nukentėjęs nuo žurnalistų?
Nesu nukentėjęs, bet pastaruoju metu to daryti tiesiog nėra poreikio. Yra daugybė jaunų žmonių, kurie mielai pasakoja apie savo namus, asmeninį gyvenimą.
Bet daugelis jaunų žmonių neturi tokios gyvenimo patirties kaip jūs...
Nežinau, kaip būtų, jei viską pradėčiau pasakoti (juokiasi). Iš tiesų nėra nieko ypatinga, ką saugočiau, slėpčiau, tiesiog nenoriu apie save kalbėti. Visgi esu nenuspėjamas, todėl ateityje gal ir kalbėsiu apie asmeninį gyvenimą (šypsosi).
Rolandai, o koks esate vadovas?
To reikėtų klausti su manimi dirbančių žmonių. Net nežinau... Na, savo darbuotojams leidžiu viską: gerti, rūkyti, ateiti ir išeiti iš darbo kada patys nori, tikrai suteikiu laisvę. Jokių taisyklių, išskyrus vieną – atlikti darbą, nėra.
Esate laimingas?
Ar esu laimingas? Esu spontaniškas (juokiasi). Visko mano gyvenime pasitaiko. Tiesa, kartais pats tyčia susigalvoju kokių nors gyvenimo sukrėtimų. Kad būtų įdomiau.
Laisvalaikį leidžiate aktyviai?
Tik aktyviai. Mėgstu ir pasportuoti. Esu laisvas, ką noriu, tą ir veikiu. Štai po pokalbio su jumis trauksiu į kiną. Tiesa, ne visada viskas pavyksta, kaip suplanuoju. Neseniai su režisieriumi Alvydu Šlepiku važiavome į kaimą rašyti scenarijaus. Ir ką jūs manote – nesukūrėme nė vienos eilutės! Visas tris dienas „aktyviai“ prasėdėjome (juokiasi).
Tikite tuo, jog savo likimą kuriame patys?
Kad ir kaip norėčiau tuo tikėti, gyvenu neatsiskyręs nuo pasaulio. O gyvendami tarp žmonių esame priklausomi vieni nuo kitų: nuo šeimos narių, draugų, verslo partnerių. Visiems mums reikalinga kitų pagalba. Taigi nebūna taip, kad visada gautume tai, ko norime.
