Apsisprendusi. Užvėrusi vienas duris ir plačiai atlapojusi kitas. Gal naujoms dainoms, gal naujai meilei, o gal pavasario vėjui, išdykėliškai taršančiam plaukus... Štai tokia dabar dainininkė Rosita Čivilytė (43). Nesibaigiantys darbai, pamokos projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ ir laikas vienumoje prie pianino jai padeda užmiršti didžiąją gyvenimo meilę.
Lietuvos televizijoje dainuoti mokai projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ avantiūristus. Ar žmonės, kurie nusprendžia dalyvauti tokiame projekte, visada įvertina savo jėgas?
Paprastai jie jau būna įvertinti draugų, kolegų, buvusių mokytojų. Tie tikina: „Tu – kietas, gali tapti žvaigžde.“ Be to, kai pažiūri, į sceną eiti gali bet kas. Taip paprasta, taip lengva tapti garsiam! Užtat tiek daug norinčių šokti ir dainuoti. Tik groti – mažai...
Tie, kurie šoka ir dainuoja, būna priekyje. Argi viskas ne dėl to?
Visiems norisi šlovės, dėl jos vyksta kova. Sakyčiau, sveika kova. Projekte vieni pakyla į pirmąją vietą, o paskui staiga krinta žemyn, kyla kiti.
Praėjusiais metais pati stovėjai scenoje. Šiemet į ją žiūri iš už kulisių. Tau nesiūlė dainuoti?
Šiais metais pasirinkau būti mokytoja. Kai netekome šviesaus atminimo Janinos Miščiukaitės, projekto rengėjai siūlė dalyvauti kartu su buvusiu jos partneriu. Tačiau jis nesugebėjo rasti jėgų scenai. Nebūtų buvę lengva ir man. Pamenu, kai dainavau „Būna dienų lyg tyčia“... Tokia atsakomybė, tokia patirtis! Pasijutau ne savimi, tikrai. Buvo taip gera ir kartu taip sunku dainuoti tą dainą. Ji mane privertė susimąstyti, kodėl mes taip vertiname žmones, kai jie išeina, ir jų taip nevertiname, kol dar turime.
Rosita, nejau žmonės, atėję į televiziją, iš tiesų nori tapti žvaigždėmis? Juk turi darbą, namus, šeimą. Ko trūksta jų gyvenimuose?
Kiek daug jie iš tiesų aukoja! Laiką, kurį galėtų praleisti su šeima. Ir kokios darbovietės išleidžia juos į repeticijas kasdienes?! Nors gal ir verta... Dėl neišsipildžiusių, giliai širdyse paslėptų svajonių, dėl naujos patirties, pažinčių. Muzikos kalba jiems leidžia patirti išgyvenimų, apie kuriuos galėjo tik svajoti. Šeimoje, kur dažniausiai pozicijas išsikovoja buitis, to nepajusi. Darbas irgi pamažėle tampa rutina... Užtat dažnas ieško baterijos, kuri padėtų išgyventi. Didžioji scena ir yra ta baterija. Tik kad ji būtų įkrauta, reikia įdėti daug darbo.
Daugybę metų esi scenoje, gal tavo darbas irgi tapo rutina?
Oi ne! Turiu daugybę įdomiausių projektų. Su gospel choru įrašome plokštelę, gegužės pradžioje dainuosiu su pasaulyje garsiu džiazo atlikėju Denniu Rolandu, o pabaigoje dalyvausiu projekte ABBA su Kauno miesto simfoniniu orkestru.
Yra daug dainininkų, kurie virsta amatininkais. Ir aš juos suprantu – juk tai Lietuvoje įprasta, tik taip galima gerai užsidirbti.
Kaip ir daug kur gyvenime: žmonės pajunta pinigų trauką ir negali jai atsispirti...
Pinigų skonis saldus. Tačiau ne vien tai – esame šalis, nemokanti vertinti savo talentų. Vakariečiai dirba kitaip: jie atranda talentus, išlaiko ir iš jų uždirba. Tada visi kartu keliauja po pasaulį garsindami ne tik talentus, bet ir šalį.
Kodėl išsiveržti iš Lietuvos labai sunku?
Jei pastebėjai, Lietuvos vardas apskritai neša negerą kvapą. Kiek metų važiuojame į „Euroviziją“? O ten mūsų vis klausia, kur yra ta Lietuva.
Ko trūksta? Pinigų, vadybininkų? O gal talentų?
Gaila, kad tapome visiškais beždžioniautojais ir pataikūnais. Jei kas ir bando ieškoti ko nors naujo, atsiduria aklavietėje. Niekaip nesuprantu, kodėl negali skambėti lietuviškos dainos, geri lietuviški tekstai? Būtų kas jas dainuoja!
Na, staiga sugalvoji: reikia naujos dainos. Ką darai?
Sunku... Yra vos keletas žmonių, su kuriais galiu kalbėtis. Žinau, jie atspės mano skonį, pajus būsenas, įlįs į širdį ir supras, kokios dainos reikia. Žmogus, rašantis dainą, turi būti tave šiek tiek įsimylėjęs. Esu įsitikinusi!
Apie ką dainuotum naujoje savo dainoje, jei dabar ją kurtum?
Beveik pataikei! Turiu daugiau laiko pasėdėti prie instrumento ir pagalvoti. Dainuočiau apie tai, ką išgyvenu, kas mane jaudina. Būtų melagystė dainuoti, ko nežinau, nesuprantu. Kiekvieną dainą privalai išgyventi, kitaip ji nepasieks klausytojų širdžių.
Ar dainuotum apie meilę?
Žinoma! Argi yra pasaulyje didesnė varomoji jėga? Niekas dar nesugalvojo!
Nebent sintetiniai narkotikai...
Nevartoju! Senamadiškos pažiūros šiuolaikiniame pasaulyje – tos pačios. Mes nuo jų bėgame, o iš tiesų tai jos suteikia žmogui stiprybės. Tiesa, politizuotame pasaulyje darosi nebe tokios svarbios. Gerai sakai – lieka sintetika.
Kartais atrodo, kad žmonės nebemoka džiaugtis akimirkomis, nebepastebi paprastų dalykų... Matai, pražydo vyšnios?
Daugybė sutrikusių. Netgi mano draugai, pažįstami gyvena bijodami rytojaus. O taip gyvenant sunku atsipalaiduoti, pamatyti, kas iš tiesų gražu.
Ir dar tas beprotiškas maksimalizmas!
Iš žmonių dabar daug reikalaujama. Galiu tai sakyti, kai žiūriu į mažąją savo Patriciją. Kiekvieną dieną jai tenka susidurti su psichologiniais sunkumais, kurie užklumpa mokykloje. Vaikai – negailestingi, vyksta nuolatinė kova. Mokytojai reikalauja, kad būtum geriausias: jei neišmoksi to ar ano, žinai, kas tavęs laukia ateityje?! Šeimoje ji patiria visai ką kita. Yra globojama, mylima, jai viskas paaiškinama.
Kalbame ne vien apie vaikus. Ar tau neatrodo, kad mes lygiai taip pat verčiamės per galvą kurdami dviejų žmonių santykius?
Ir aš esu reikli! Vaikystėje, paauglystėje iš manęs daug reikalavo. Iš vienos pusės tai gerai, o iš kitos – reiklumas atima daug kito energijos. Kuo greičiau sulauki gero, tuo greičiau atslūgsta noras reikalauti.
Vis dėlto ateina laikas, kai į daugelį dalykų tiesiog numoji ranka...
Visi ieškome, o tai atneša ir atradimų, ir praradimų. Kartais ateina laikas priimti sprendimus. Kad ir kokie skaudūs jie būtų... Man tai ypač būdinga.
Tikra tiesa, tavo gyvenime netikėtų sprendimų būta...
Tokia jau esu. Jei elgčiausi kitaip, pasiduočiau savo silpnybėms.
Kokios silpnybės?! Juk priimta manyti, kad Čivilytė – neregėtai stipri moteris...
Silpnos moterys atranda šiltesnį prieglobstį nei tokios kaip aš. Labai gerbiu savo gyvenimą ir juo didžiuojuosi. Jo kokybė niekada nepriklausė ir nepriklausys nuo minios, nuo paskalų, nuomonių ir rimbo, kuris man visada paruoštas. Pati renkuosi, ką kalbėti, kaip elgtis, ir žinau, kad kito kelio būti negali. Neįsivaizduoju, kaip kliautis melu, baime, o ne vidine stiprybe. Prisitaikyti nesunku. Kai apsidairai, tai – akivaizdu. Tik pataikūnas – ne mano žmogus.
Ar iš savo dukterų nesi sulaukusi priekaištų, kad pasielgei ne taip, kad reikėjo patylėti, nusileisti. Ypač – iš vyresniosios Agnetos?
Mano vyresnioji tokia protinga, kad kartais šalia jos norisi patylėti ir nuleisti garą. Nuostabu, kad ji suteikia galimybę pagalvoti apie savo poelgius. Susidraugavome tada, kai Agnetė pradėjo suprasti dalykus, kuriuos bandžiau aiškinti paauglystėje. Nenorėjau jos sužeisti, norėjau, kad užaugtų savarankiška, nepriklausoma moteris. Tai – ilgas ir sudėtingas darbas. Visada ją girdėjau, visada jaučiau. Jaunėlė Patricija – pakeliui į tuos pačius santykius. Ji labai reikli, reikalauja mamos dėmesio, sugalvoja įvairiausių būdų, kaip jį gauti, labai ryžtinga, kartais moka mane apvynioti aplink pirštą, nė nesuprantu, kaip tai įvyksta. Patricijai norisi kuo dažniau laikyti savo ranką manojoje – tada ji jaučiasi saugi.
Ar Patriciją aplanko tėtis – baleto šokėjas Ramūnas Gedmontas?
Tėtį Patricija myli lygiai taip pat, kaip ir mane. Tikiu, ir jis visada ją nešiojasi savo širdyje. Patricija dar turi mylinčią močiutę.
Ar niekada nepagalvojai, kad padarei klaidą išsiskyrusi su Ramūnu?
Dabar gyvenu visiškai kitaip! Tai buvo patirtis... Gal padariau klaidą, kad išvis tekėjau?! Dėl nieko nesigailiu, mudu turime nuostabų vaiką. Patricija – didžiulis turtas. Esu linkusi manyti, kad gyvenimas yra toks, kokį susikuriame. Kartais, kai apleidžia jėgos, galvoji: toks likimas, toks gyvenimas... Praeina keletas dienų, atsigauni: nė velnio! Aš dar pagausiu savo likimą už uodegos! Visos mano išgyventos istorijos – mano lobis. Dėdama tašką ar daugtaškį kiekvienoje jų esu dėkinga už išgyvenimus.
O juk būna: „Nenoriu nė prisiminti...“
Be abejo, buvo akimirkų, pati taip galvojau. Pykau, kai man labai skaudėjo... Maniau, taip atkeršysiu. Tik metams bėgant supratau, kad atleidimas išvaduoja sielą nuo skaudulių.
Daug kam atrodė, kad didžiausia tavo gyvenimo meilė yra garsus dirigentas Modestas Pitrėnas...
Buvo...
Sakai – buvo?! Juk ne kartą pykotės, taikėtės ir vėl pykotės?
Visai neseniai supratau, kad ne tik nebemyliu to žmogaus, bet ir negerbiu. Žiauru, bet taip yra. Išgyvenimai, apie kurios kalbėjau, neatsirado šiaip sau. Aš jų neišgalvojau. Žinai, „meilė“ – kintanti sąvoka, ji atsiranda, dingsta, vėl atsiranda. O štai pagarba įgyjama. Kai jos nebelieka, žmonių tikrai niekas daugiau nesieja.
Bažnyčioje prisiekiame: mylėsiu tave iki karsto lentos. Tiki, kad tokia meilė egzistuoja?
Tikiu. Tikiu, kad sutiksiu gyvenimo pakeleivį, kuris bus laisvas priimti tokią meilę. Kuris nepataikaus visuomenei ir bus laisvas nuo savęs paties. Mes su Modestu neturėjome galimybės savo meilę išlaikyti. Nuolatos vienas kitam suteikdavome viltį, todėl tai truko labai ilgai. Mus siejo pavydėtinai stiprus ryšys. Išsivadavę iš baimių ir grandinių, buvome labai labai laimingi. Šešeri metai – ilgas laikas. Per juos supratau tikrąją melo ir baimės kainą. Esu už tai dėkinga Modestui. Baimė nieko neatveria. Tas, kuris bijo, negali gyventi visaverčio gyvenimo. Baisu, kai žmogus užmiega ant savo pranašumo ir privilegijų pagalvės. Atsibunda ir ieško paguodos... Nebuvo taip lengva priimti sprendimą, bet aš nusprendžiau, kad mūsų santykiai neturi ateities.
Vyrai – stiprioji lytis. Moteris lyg ir turėtų už jų pečių jausti ramybę, saugumą, šilumą...
Ir vyrai, ir moterys auklėjami šeimose. Juk negalime pasirinkti nei meilės, nei tėvų, gyvename ten, kur mus nuveda likimas. Visi gimstame ne bailiai, ne melagiai – tokie tampame. Sunku atleisti neatsakomybę. Ir tai, kad žmogus negali įvardyti, kas buvo labai stipru, todėl – šventa. Pastaruosius kelerius metus su Modestu niekaip negalėjome išsiskirti, savo santykiams bandėme sugalvoti įvairiausių pavadinimų: draugystė, bičiulystė. Iš tiesų tikslas buvo vienas – nepaleisti vienam kito. Nenoriu daugiau apie tai kalbėti.
Esama žmonių, kurie tiesiog nemoka būti dviese...
Taigi niekas ir nevertė būti dviese! Aš kalbu apie atsakomybę.
O gal gėda pasakyti, kad myli?
Nemanau. Greičiau gėda pasakyti, kad bijai.
Vyrai retai ieško išeičių. Užtat moterys visada galvoja apie vaikus. Jos neseka stručių pavyzdžiu ir nekiša galvos į smėlį..
Mano atsakomybės jausmas už savo gyvenimą, už vaikų gyvenimą yra didžiulis.
Nesigrauži, kad dukroms nesuteikei galimybės turėti tikrus namus, su mama ir tėčiu?
Matyti laimingą mamą, nematyti jos verkiančios – kur kas geriau. Jei būsiu laisva, rami, patenkinta, tuos jausmus pasiims ir mano dukros. Nepritariu tiems, kurie gyvena šeimoje dėl vaikų, o supykę jų akivaizdoje sprendžia savo problemas.
Esi gimusi po Skorpiono ženklu. Kalbama, kad tai – aistros, nuojautos moterys...
Pastaraisiais metais savyje iš tiesų atradau intuiciją. Tai lyg barometras, padedantis man nuspręsti. Kartais ji kalba dalykus, kurių jokiose knygose neišskaitysi.
Kaip būtų gerai, jei toji intuicija pačioje pradžioje pakuždėtų, tinka žmogus tau ar ne!
Na, tokio rentgeno dar neturiu (juokiasi)! Tikiuosi, toliau gyventi savo gyvenimą padės protas, o ne širdis.
Nuostabus posakis: kai Dievas uždaro duris, atveria langą. Esi pasirengusi?
Aš uždariau meilės duris. Tikiuosi, meilė man atleis. Daugiau nebenoriu apie tai kalbėti.
Lietuvos televizijoje dainuoti mokai projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ avantiūristus. Ar žmonės, kurie nusprendžia dalyvauti tokiame projekte, visada įvertina savo jėgas?
Paprastai jie jau būna įvertinti draugų, kolegų, buvusių mokytojų. Tie tikina: „Tu – kietas, gali tapti žvaigžde.“ Be to, kai pažiūri, į sceną eiti gali bet kas. Taip paprasta, taip lengva tapti garsiam! Užtat tiek daug norinčių šokti ir dainuoti. Tik groti – mažai...
Tie, kurie šoka ir dainuoja, būna priekyje. Argi viskas ne dėl to?
Visiems norisi šlovės, dėl jos vyksta kova. Sakyčiau, sveika kova. Projekte vieni pakyla į pirmąją vietą, o paskui staiga krinta žemyn, kyla kiti.
Praėjusiais metais pati stovėjai scenoje. Šiemet į ją žiūri iš už kulisių. Tau nesiūlė dainuoti?
Šiais metais pasirinkau būti mokytoja. Kai netekome šviesaus atminimo Janinos Miščiukaitės, projekto rengėjai siūlė dalyvauti kartu su buvusiu jos partneriu. Tačiau jis nesugebėjo rasti jėgų scenai. Nebūtų buvę lengva ir man. Pamenu, kai dainavau „Būna dienų lyg tyčia“... Tokia atsakomybė, tokia patirtis! Pasijutau ne savimi, tikrai. Buvo taip gera ir kartu taip sunku dainuoti tą dainą. Ji mane privertė susimąstyti, kodėl mes taip vertiname žmones, kai jie išeina, ir jų taip nevertiname, kol dar turime.
Rosita, nejau žmonės, atėję į televiziją, iš tiesų nori tapti žvaigždėmis? Juk turi darbą, namus, šeimą. Ko trūksta jų gyvenimuose?
Kiek daug jie iš tiesų aukoja! Laiką, kurį galėtų praleisti su šeima. Ir kokios darbovietės išleidžia juos į repeticijas kasdienes?! Nors gal ir verta... Dėl neišsipildžiusių, giliai širdyse paslėptų svajonių, dėl naujos patirties, pažinčių. Muzikos kalba jiems leidžia patirti išgyvenimų, apie kuriuos galėjo tik svajoti. Šeimoje, kur dažniausiai pozicijas išsikovoja buitis, to nepajusi. Darbas irgi pamažėle tampa rutina... Užtat dažnas ieško baterijos, kuri padėtų išgyventi. Didžioji scena ir yra ta baterija. Tik kad ji būtų įkrauta, reikia įdėti daug darbo.
Daugybę metų esi scenoje, gal tavo darbas irgi tapo rutina?
Oi ne! Turiu daugybę įdomiausių projektų. Su gospel choru įrašome plokštelę, gegužės pradžioje dainuosiu su pasaulyje garsiu džiazo atlikėju Denniu Rolandu, o pabaigoje dalyvausiu projekte ABBA su Kauno miesto simfoniniu orkestru.
Yra daug dainininkų, kurie virsta amatininkais. Ir aš juos suprantu – juk tai Lietuvoje įprasta, tik taip galima gerai užsidirbti.
Kaip ir daug kur gyvenime: žmonės pajunta pinigų trauką ir negali jai atsispirti...
Pinigų skonis saldus. Tačiau ne vien tai – esame šalis, nemokanti vertinti savo talentų. Vakariečiai dirba kitaip: jie atranda talentus, išlaiko ir iš jų uždirba. Tada visi kartu keliauja po pasaulį garsindami ne tik talentus, bet ir šalį.
Kodėl išsiveržti iš Lietuvos labai sunku?
Jei pastebėjai, Lietuvos vardas apskritai neša negerą kvapą. Kiek metų važiuojame į „Euroviziją“? O ten mūsų vis klausia, kur yra ta Lietuva.
Ko trūksta? Pinigų, vadybininkų? O gal talentų?
Gaila, kad tapome visiškais beždžioniautojais ir pataikūnais. Jei kas ir bando ieškoti ko nors naujo, atsiduria aklavietėje. Niekaip nesuprantu, kodėl negali skambėti lietuviškos dainos, geri lietuviški tekstai? Būtų kas jas dainuoja!
Na, staiga sugalvoji: reikia naujos dainos. Ką darai?
Sunku... Yra vos keletas žmonių, su kuriais galiu kalbėtis. Žinau, jie atspės mano skonį, pajus būsenas, įlįs į širdį ir supras, kokios dainos reikia. Žmogus, rašantis dainą, turi būti tave šiek tiek įsimylėjęs. Esu įsitikinusi!
Apie ką dainuotum naujoje savo dainoje, jei dabar ją kurtum?
Beveik pataikei! Turiu daugiau laiko pasėdėti prie instrumento ir pagalvoti. Dainuočiau apie tai, ką išgyvenu, kas mane jaudina. Būtų melagystė dainuoti, ko nežinau, nesuprantu. Kiekvieną dainą privalai išgyventi, kitaip ji nepasieks klausytojų širdžių.
Ar dainuotum apie meilę?
Žinoma! Argi yra pasaulyje didesnė varomoji jėga? Niekas dar nesugalvojo!
Nebent sintetiniai narkotikai...
Nevartoju! Senamadiškos pažiūros šiuolaikiniame pasaulyje – tos pačios. Mes nuo jų bėgame, o iš tiesų tai jos suteikia žmogui stiprybės. Tiesa, politizuotame pasaulyje darosi nebe tokios svarbios. Gerai sakai – lieka sintetika.
Kartais atrodo, kad žmonės nebemoka džiaugtis akimirkomis, nebepastebi paprastų dalykų... Matai, pražydo vyšnios?
Daugybė sutrikusių. Netgi mano draugai, pažįstami gyvena bijodami rytojaus. O taip gyvenant sunku atsipalaiduoti, pamatyti, kas iš tiesų gražu.
Ir dar tas beprotiškas maksimalizmas!
Iš žmonių dabar daug reikalaujama. Galiu tai sakyti, kai žiūriu į mažąją savo Patriciją. Kiekvieną dieną jai tenka susidurti su psichologiniais sunkumais, kurie užklumpa mokykloje. Vaikai – negailestingi, vyksta nuolatinė kova. Mokytojai reikalauja, kad būtum geriausias: jei neišmoksi to ar ano, žinai, kas tavęs laukia ateityje?! Šeimoje ji patiria visai ką kita. Yra globojama, mylima, jai viskas paaiškinama.
Kalbame ne vien apie vaikus. Ar tau neatrodo, kad mes lygiai taip pat verčiamės per galvą kurdami dviejų žmonių santykius?
Ir aš esu reikli! Vaikystėje, paauglystėje iš manęs daug reikalavo. Iš vienos pusės tai gerai, o iš kitos – reiklumas atima daug kito energijos. Kuo greičiau sulauki gero, tuo greičiau atslūgsta noras reikalauti.
Vis dėlto ateina laikas, kai į daugelį dalykų tiesiog numoji ranka...
Visi ieškome, o tai atneša ir atradimų, ir praradimų. Kartais ateina laikas priimti sprendimus. Kad ir kokie skaudūs jie būtų... Man tai ypač būdinga.
Tikra tiesa, tavo gyvenime netikėtų sprendimų būta...
Tokia jau esu. Jei elgčiausi kitaip, pasiduočiau savo silpnybėms.
Kokios silpnybės?! Juk priimta manyti, kad Čivilytė – neregėtai stipri moteris...
Silpnos moterys atranda šiltesnį prieglobstį nei tokios kaip aš. Labai gerbiu savo gyvenimą ir juo didžiuojuosi. Jo kokybė niekada nepriklausė ir nepriklausys nuo minios, nuo paskalų, nuomonių ir rimbo, kuris man visada paruoštas. Pati renkuosi, ką kalbėti, kaip elgtis, ir žinau, kad kito kelio būti negali. Neįsivaizduoju, kaip kliautis melu, baime, o ne vidine stiprybe. Prisitaikyti nesunku. Kai apsidairai, tai – akivaizdu. Tik pataikūnas – ne mano žmogus.
Ar iš savo dukterų nesi sulaukusi priekaištų, kad pasielgei ne taip, kad reikėjo patylėti, nusileisti. Ypač – iš vyresniosios Agnetos?
Mano vyresnioji tokia protinga, kad kartais šalia jos norisi patylėti ir nuleisti garą. Nuostabu, kad ji suteikia galimybę pagalvoti apie savo poelgius. Susidraugavome tada, kai Agnetė pradėjo suprasti dalykus, kuriuos bandžiau aiškinti paauglystėje. Nenorėjau jos sužeisti, norėjau, kad užaugtų savarankiška, nepriklausoma moteris. Tai – ilgas ir sudėtingas darbas. Visada ją girdėjau, visada jaučiau. Jaunėlė Patricija – pakeliui į tuos pačius santykius. Ji labai reikli, reikalauja mamos dėmesio, sugalvoja įvairiausių būdų, kaip jį gauti, labai ryžtinga, kartais moka mane apvynioti aplink pirštą, nė nesuprantu, kaip tai įvyksta. Patricijai norisi kuo dažniau laikyti savo ranką manojoje – tada ji jaučiasi saugi.
Ar Patriciją aplanko tėtis – baleto šokėjas Ramūnas Gedmontas?
Tėtį Patricija myli lygiai taip pat, kaip ir mane. Tikiu, ir jis visada ją nešiojasi savo širdyje. Patricija dar turi mylinčią močiutę.
Ar niekada nepagalvojai, kad padarei klaidą išsiskyrusi su Ramūnu?
Dabar gyvenu visiškai kitaip! Tai buvo patirtis... Gal padariau klaidą, kad išvis tekėjau?! Dėl nieko nesigailiu, mudu turime nuostabų vaiką. Patricija – didžiulis turtas. Esu linkusi manyti, kad gyvenimas yra toks, kokį susikuriame. Kartais, kai apleidžia jėgos, galvoji: toks likimas, toks gyvenimas... Praeina keletas dienų, atsigauni: nė velnio! Aš dar pagausiu savo likimą už uodegos! Visos mano išgyventos istorijos – mano lobis. Dėdama tašką ar daugtaškį kiekvienoje jų esu dėkinga už išgyvenimus.
O juk būna: „Nenoriu nė prisiminti...“
Be abejo, buvo akimirkų, pati taip galvojau. Pykau, kai man labai skaudėjo... Maniau, taip atkeršysiu. Tik metams bėgant supratau, kad atleidimas išvaduoja sielą nuo skaudulių.
Daug kam atrodė, kad didžiausia tavo gyvenimo meilė yra garsus dirigentas Modestas Pitrėnas...
Buvo...
Sakai – buvo?! Juk ne kartą pykotės, taikėtės ir vėl pykotės?
Visai neseniai supratau, kad ne tik nebemyliu to žmogaus, bet ir negerbiu. Žiauru, bet taip yra. Išgyvenimai, apie kurios kalbėjau, neatsirado šiaip sau. Aš jų neišgalvojau. Žinai, „meilė“ – kintanti sąvoka, ji atsiranda, dingsta, vėl atsiranda. O štai pagarba įgyjama. Kai jos nebelieka, žmonių tikrai niekas daugiau nesieja.
Bažnyčioje prisiekiame: mylėsiu tave iki karsto lentos. Tiki, kad tokia meilė egzistuoja?
Tikiu. Tikiu, kad sutiksiu gyvenimo pakeleivį, kuris bus laisvas priimti tokią meilę. Kuris nepataikaus visuomenei ir bus laisvas nuo savęs paties. Mes su Modestu neturėjome galimybės savo meilę išlaikyti. Nuolatos vienas kitam suteikdavome viltį, todėl tai truko labai ilgai. Mus siejo pavydėtinai stiprus ryšys. Išsivadavę iš baimių ir grandinių, buvome labai labai laimingi. Šešeri metai – ilgas laikas. Per juos supratau tikrąją melo ir baimės kainą. Esu už tai dėkinga Modestui. Baimė nieko neatveria. Tas, kuris bijo, negali gyventi visaverčio gyvenimo. Baisu, kai žmogus užmiega ant savo pranašumo ir privilegijų pagalvės. Atsibunda ir ieško paguodos... Nebuvo taip lengva priimti sprendimą, bet aš nusprendžiau, kad mūsų santykiai neturi ateities.
Vyrai – stiprioji lytis. Moteris lyg ir turėtų už jų pečių jausti ramybę, saugumą, šilumą...
Ir vyrai, ir moterys auklėjami šeimose. Juk negalime pasirinkti nei meilės, nei tėvų, gyvename ten, kur mus nuveda likimas. Visi gimstame ne bailiai, ne melagiai – tokie tampame. Sunku atleisti neatsakomybę. Ir tai, kad žmogus negali įvardyti, kas buvo labai stipru, todėl – šventa. Pastaruosius kelerius metus su Modestu niekaip negalėjome išsiskirti, savo santykiams bandėme sugalvoti įvairiausių pavadinimų: draugystė, bičiulystė. Iš tiesų tikslas buvo vienas – nepaleisti vienam kito. Nenoriu daugiau apie tai kalbėti.
Esama žmonių, kurie tiesiog nemoka būti dviese...
Taigi niekas ir nevertė būti dviese! Aš kalbu apie atsakomybę.
O gal gėda pasakyti, kad myli?
Nemanau. Greičiau gėda pasakyti, kad bijai.
Vyrai retai ieško išeičių. Užtat moterys visada galvoja apie vaikus. Jos neseka stručių pavyzdžiu ir nekiša galvos į smėlį..
Mano atsakomybės jausmas už savo gyvenimą, už vaikų gyvenimą yra didžiulis.
Nesigrauži, kad dukroms nesuteikei galimybės turėti tikrus namus, su mama ir tėčiu?
Matyti laimingą mamą, nematyti jos verkiančios – kur kas geriau. Jei būsiu laisva, rami, patenkinta, tuos jausmus pasiims ir mano dukros. Nepritariu tiems, kurie gyvena šeimoje dėl vaikų, o supykę jų akivaizdoje sprendžia savo problemas.
Esi gimusi po Skorpiono ženklu. Kalbama, kad tai – aistros, nuojautos moterys...
Pastaraisiais metais savyje iš tiesų atradau intuiciją. Tai lyg barometras, padedantis man nuspręsti. Kartais ji kalba dalykus, kurių jokiose knygose neišskaitysi.
Kaip būtų gerai, jei toji intuicija pačioje pradžioje pakuždėtų, tinka žmogus tau ar ne!
Na, tokio rentgeno dar neturiu (juokiasi)! Tikiuosi, toliau gyventi savo gyvenimą padės protas, o ne širdis.
Nuostabus posakis: kai Dievas uždaro duris, atveria langą. Esi pasirengusi?
Aš uždariau meilės duris. Tikiuosi, meilė man atleis. Daugiau nebenoriu apie tai kalbėti.
