Jis netikėjo, kad po elegantišku Džeimso Bondo kostiumu gali slypėti geras aktorius. Tačiau jau po pirmos filmavimosi dienos greta naujojo agento 007 turėjo pripažinti Danielo Craigo profesionalumą. Išgirdę jį kalbant turėtų nustebti ir atsisukti tie, kurie atmintinai moka kiekvieną frazę iš filmo „Ledynmetis 2“ – potvyniu besidžiaugiančio Grifo balso nesupainiosi su jokiu kitu. „Artistas, atleiskite už lietuvišką išsireiškimą, kurva iš prigimties – ką pasiūlo, tą ir daro“, – ramiai dėsto teatro aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys (45). Jo dienotvarkėje tarp teatro vaidmenų (naujausias – Sauliaus Varno „Šešėlis“) įsiterpia ir filmavimaisi Lietuvoje sukamose vakariečių juostose, animacinių filmų įgarsinimas ar improvizacija praėjusį sezoną vertusioje kvatotis televizijos laidoje „Ačiū Dievui, atėjai“.
Sakalas Uždavinys įprato prie šimtus kartų, dažnai juokais, užduodamo klausimo: kur jo vardas, o kur – pavardė. Dėl šeimos pavardės ateityje gal ir susigundys kiek pasiknaisioti archyvuose, bet dėl vardo nekyla abejonių – taip pavadintas tėvo garbei. O šis už jį dėkingas savo tėvui – garsiam tarpukario kelionių žurnalistui Vincui Uždaviniui. „Velnių priėdęs“, – su pagarba apibūdina charizmatišką senelį. Kaipgi kitaip pavadinsi neramios sielos žmogų, kuris sėdo į automobilį („o mašinos buvo ne tokios kaip dabar ir keliai ne tokie“) ir apvažiavo bene visą Europą? Anūkas, be abejo, yra skaitęs knygą, kurioje sudėti senelio įspūdžiai. Nekyla šiuolaikiniame pasaulyje ne tokia ir drąsi mintis pakartoti kelionę per Europą keturiais ratais? „Gal ir smagu, bet...“ – nutęsia ir pradeda porinti, koks neaiškus ir neleidžiantis planuoti artisto gyvenimas.
Vešli ir soti Kanada
Pačiam Sakalui senelio avantiūrizmo nestinga (nors mano, kad kalti ne genai, o smalsumas): prieš keliolika metų drauge su „Smėlio klavyrų“ trupe išvykęs į teatro festivalį Kanadoje, sumanė pasisvečiuoti pas bičiulius ir vasarą pakeliauti, tačiau pasakiško grožio Vankuverio saloje liko... beveik dešimtmečiui. Kaip tada be nerimo susikrovė lagaminus, taip prieš kelerius metus vėl susidėjo ir patraukė atgal – į Lietuvą.
„Pasinaudojau proga, – laikiną emigraciją prisimena Sakalas. – Pasilikau kiek ilgiau, paskui – dar ilgiau. Norėjau užrišti su teatru, penkerius metus net nežiūrėjau į tą pusę. Po kiek laiko grįžau, ėmiausi studijų ir gavau režisūros magistro laipsnį.“ Kada žmonai ... išsiuntė telegramą, kad laikas krautis lagaminus? „Ji atvyko po pusmečio“, – sausai konstatuoja faktą.
Penkerius pirmuosius metus Kanadoje vertėsi įvairiausiais darbais: „Labai į naudą, paragauji tokių dalykų, šiaip net nekiltų mintis, kad galėtum tai daryti. Nors maišų neteko nešioti.“ Ilgai darbavosi fotolaboratorijoje – vieną po kitos spaudė salos grožį įamžinusių turistų nuotraukas. „Ten kitoks požiūris, tarp fizinio ir intelektinio darbų nėra tokios bedugnės. Netgi ir turintys teisininko diplomą pradeda nuo juodų dalykų. O aktoriai tai įpratę daryti vos ne nuo Shakespeare laikų.“
Ne tik Vankuverio sala, bet ir visa vakarinė Britų Kolumbija – amžinas kurortas. Atvykėliai tiesiog užburiami pasakiško laukinės gamtos grožio. „Savaitgalį išvažiuoji keliasdešimt kilometrų už Viktorijos ir pasistatai palapinę ant vandenyno kranto. Tik reikia apskaičiuoti saugų atstumą, kad nepatektum į potvynių ir atoslūgių zoną. Saloje veši drėgni miškai, užtenka pamatyti, kokio didumo užauga mėlynių krūmai – išsistiebia pusantro metro aukščio. Vokiečiams „stalčiai“ atkrinta iki kulnų, jie tokių dalykų nematę. Nors Vokietijoje gamta labai tausojama, ji ne tokia laukinė. Jei kokiame Kanados nacionaliniame parke ant tako užkrinta medis, jį ne traukia į šalį, o išpjauna per kelio plotį... Kam daryti ežias? Šerti gyvūnus – nusikaltimas. Griauni jų įpročius ir pasmerki žūčiai. Ne tik mėlynių krūmai ir uogos pusantro karto didesni – viskas. Kiekvienas gyvis ar augalas turi būti didesnis, nes stiebiasi į aukštį. Net katinas, kurį parsivežėme, sveria per septynis kilogramus. Jis pats atėjo pas mus. Gyvenome name ir vieną rytą kažkas pradėjo kniaukti po langais. Parsitempėme, paskambinome gyvūnų globos draugijoms, šeimininkai neatsiliepė. Pasiūlė atvežti – numarins. Nenorėjome to daryti, tai įsitaisėme varijotą ant savo galvos.“
Vienas pirmųjų įspūdžių iš iškylos laukinėje gamtoje – neužmirštamas. Senbuvis porai paaiškino, kad maistą reikia aukštai sukabinti. Ką? Kam? Juodu net nebūtų atkreipę dėmesio į šalia stovyklavietės stovinčius metalu aptrauktus medinius stulpus, o ten ir reikia užkelti krepšius su maistu, kad greta palapinės nieko neliktų. Kodėl? Atsakymas paprastas – kad meška nesumatytų pavakarieniauti. „Leisdamas laiką gamtoje jausdavau, kad jos greta, ne vieną esu matęs, bet didžiulės baimės nėra.“ Ką daryti, jei išnyra priešais – griūti lyg negyvam? „Meška eis tiesiai į žmogų tik tokiu atveju, jeigu bus užklupta ir išgąsdinta. Tačiau šių plėšrūnų uoslė – kaip dešimties šunų, o kur dar klausa. Be abejo, imiesi saugumo priemonių: eidamas mišku triukšmauji, judini šakas, garsiau kalbi. Išgirdusios krebždesį meškos bėgs, nebent pasitaikys sužeista. Britų Kolumbijoje kasmet žūva pora žmonių. Nors jei nesi varijotas, rizika minimali. Laukinėje Kanadoje pavojų kelia žvėrys, Lietuvoje – žmonės.“
Kodėl po dešimties metų Sakalas atsisakė galimybės savaitgalius leisti meškų draugijoje? „Pajutau, kad stoviu vietoje, – tvirtina. – Pradėjau dirbti teatruose, bet... Mes – šizikai. Norisi kažką bandyti, lįsti, aiškintis. O tas kraštas, su visa jam pagarba, – per sotus. Šiaurės Amerikoje teatras visuomet daugiau pramoga: iš aukso kasėjus linksminusių varjetė atsirado miuziklai. Iki šiol į teatrą einama smagiai praleisti laiką. Tai ne mūsų žiūrovas, kuris ištveria visus briedus...“ Jei žmona būtų gulusi ant geležinkelio bėgių ir sakiusi, kad niekur iš Kanados nesitrauks? „Nesigulė... Jai buvo smagu ten gyventi, bet...“ – pečiais patraukia. Gal vandenyno skalaujama sala porą suvilios atėjus gyvenimo saulėlydžiui – pensijai? „Apie tai negalvoju. Gal ir neprotinga, bet gyventi svarstant, ką darysi būdamas pensijoje, – pačiam save sodinti. Nejaučiu amžiaus.“ Tarpukariu iš už Atlanto grįždavo tik tie, kurie aptekdavo turtais, o ką parsivežė jie? „Katiną, – šypsosi aktorius. – Norint patogiai gyventi Kanadoje yra visos sąlygos: galima turėti namų, mašinų – viską, ko širdis geidžia. Bet žiūrint ko ieškai... Lietuva – kur kas gyvesnis kraštas. Kanadoje viskas patogu, bet čia įdomiau. Kaip kiekvienas paauglys, taip ir sparčiai kintanti Lietuva, turi savo spuogų ir nelengvą charakterį.“
Žvaigždės ne ant raudono kilimo
„Ne tik anglų kalba, – purto galvą Sakalas, paklaustas, kas padėjo praminti takus į Lietuvoje vakariečių filmuojamų juostų aikšteles. – Mano snukis toks, kad plytos prašosi. Daug kam tinka. Ir visiškai nelietuviškas, ne kartą girdėjau klausimą, kokio dar turiu kraujo.“ Aktorius nežino, ar jo gyslomis kunkuliuoja dar kokio kraujo, tačiau iškart prisimena vieną studijų metų ekspediciją į Aukštaitiją ir Pankų kaimą. Jame gyveno žmonės, kurių pavardė buvo tokia, kaip ir kaimo pavadinimas, o visi buvo tamsūs lyg varnai, žėrinčiomis rudomis akimis.
Praėjusį rudenį Sakalas praleido juostos apie Antrąjį pasaulinį karą „Atkirtis“ („Defiance“) filmavimo aikštelėje. Greta Holivudo garsenybių – jau minėto Danielo Craigo ir Lievo Schreiberio. „Kadangi priklausiau pastarojo šaikai, daug laiko turėjau aplink jį sukiotis. Kiek liks sumontuotoje juostoje, nežinia. Jau po pirmų nufilmuotų epizodų atvykusių aktorių elgesys su mumis pasikeitė – jie suprato, kad ir mes esame profesionalai. Tapome lygūs. Aš taip pat netikėjau, kad Džeimso Bondo atlikėjas gali būti geras draminis aktorius...“ Jie valgė tą patį maistą, kurį patiekdavo per pertraukas, gėrė tą pačią kavą („kurią sunku pavadinti kava“) iš automatų, kartu rūkė ir padėjo garsenybėms susidoroti su sunkiai įkandamomis rusiškomis frazėmis. Vienintelis skirtumas – po darbo žvaigždės sėsdavo į prabangius visureigius tamsintais stiklais ir išrūkdavo. „Tačiau jie ir intensyviau dirbo, o dar asmeninio gyvenimo apsauga. Kai pamačiau viename laikraštyje nuotraukas, kaip neva Craigas naktį po Vilnių vaikšto su merginomis... O juk šalia jo visą filmavimo laiką Vilniuje buvo draugė (amerikiečių kino prodiuserė Satsuki Mitchell. – red. past.), ji atvykdavo ir į aikštelę...“
Kadangi kino juostos veiksmas rutuliojosi apie partizaninį karą, gal teko kokiai garsenybei šerti per veidą? „Ne. Kine niekas nesmūgiuoja į veidą. Kaskadininkai tik taip sustato, kad atrodytų kaip verdanti kova, – paaiškina. Smūgių nebuvo, tačiau baigusis filmavimui pats Sakalas pramynė kelius į polikliniką. – Filmavome tokią paprastą sceną. Susprogdiname vokiečių sunkvežimį, paskui mums reikia apeiti lauką ir surinkti žuvusiųjų ginklus. Visur apipurkšta sniegu, nieko gerai nematyti. Vienas dublis, antras, trečias... Ir kaip liejausi užkliuvęs... Nosimi trenkiausi į besimėtančią vokišką dujokaukę – didžiulę skardinę. Pasipylė kraujas, maudė kaklą. Pasirodo, pažeidžiau slankstelį, teko vaikščioti į procedūras.“
Netiesiogiai su garsiais aktoriais Sakalas susiduria ir garsindamas animacinius filmus. Pirmas darbas, nuo kurio viskas ir prasidėjo, – garsusis „Ledynmetis 2“, kur teko prabilti vienišo Grifo balsu. „Keisčiausias dalykas: tas pats angliškai kalbantis personažas, prabilęs lietuviškai, tampa kažkoks kitoks, – stebisi. – Tarytum sukuri naują. Tai nelengva, bet be galo smagu, juk animaciniai personažai turi būti labai ryškūs. Jei kas filmuotų procesą – kaip įgarsinama, būtų tikras realybės šou.“
Be kraujo retas spektaklis atsiranda
„Ačiū Dievui, atėjai“ praėjusį rudenį ir žiemą Sakalas girdėjo ne kartą. Jis buvo vienas iš tų, kurie TV3 improvizacijų šou sukurdavo situaciją į sceną pakviestam žmogui, o šis turėdavo išsipainioti. „Ne gesinti, bet padėti jam išsikapstyti“, – patikslina savo misiją. Aktoriui tai buvo lengvas pasivaikščiojimas? „Ne tas žodis, – purto galvą. – Tik turi atrodyti, kad mums lengva. Kartą nusifilmavau penkiose situacijose, o paskui turėjau važiuoti į repeticiją teatre. Buvau toks išsunktas, kad net nežinau, kaip pasiekiau „Meno fortą“. Situacijos trumpos, bet visos antenos privalo būti įjungtos.“ Gaila, kad šių metų pradžioje improvizacijų šou atsisakyta. Tačiau po paskutinio filmavimo susėdę aktoriai ne liejo ašaras, o degė viltimi, kad dar susibėgs į krūvą.
„Dauguma žmonių prieš kameras susikausto, – po kelių mėnesių išbandymų priešais televizijos kameras peršasi išvada: lietuviai – tokie kompleksuoti, o kalba – tokia paralyžiuota. Vienas mano prietelius kartą paklausė: „Kodėl lietuviai aktoriai kine ar teatre kalba kaip iš kibiro?“ Susimąsčiau tik po kiek laiko – jis teisus. Kodėl? Suvokiau, kad mūsų galvose nuo darželio ar mokyklos laikų įsodintas kalbininkas, o kalba kažkokia sintetinė ir surogatinė. Jei scenoje ar kur kitur žodį sukirčiuoji tarmiškai, paskui linčiuoja. Atkreipkite dėmesį: britų televizijos laidose ar spektakliuose nė nėra minties kontroliuoti savo tekstą. Net ir Shakespeare pjesėje aktorius gali kalbėti su airišku akcentu – niekam galvos neskauda. O mūsų pasąmonės kontrolė gimdo memlinimą „aaaa“ ar „eeee“. Nelaisva kalba. Kalba turi būti gyva. Jei nesame laisvi net kalbėdami, sunku reikšti savo mintis. Ir tai atsiliepia visose srityse.“
O kaip televizija neišgąsdino – vis dar yra aktorių, kurie jos kratosi lyg siaubo? „Artistas – vieša asmenybė, jis turi būti matomas, – tvirtina. – Jeigu artisto paklaustumėte, ką bevelytų rinktis – teatrą ar televiziją, daugelis atsakytų „teatrą“, jei galėtų iš jo išgyventi. Bet artistai turi lakstyti tarp šimtų chaltūrų. Ir nevažinėja jie mersedesais, o plėšosi vien todėl, kad galėtų civilizuotai gyventi: normaliai nusiprausti, normaliai pavalgyti ir normaliai kanopas susikelti ant staliuko prie sofos. Teatras – nesusvietno intensyvumo darbas. Kad ir mano naujausias „Šešėlyje“: po repeticijų ir premjerų reikia žaizdas užsigydyti. Koja – kruvina, sprandas – patemptas. Be kraujo retas spektaklis atsiranda.“
Sakalas Uždavinys įprato prie šimtus kartų, dažnai juokais, užduodamo klausimo: kur jo vardas, o kur – pavardė. Dėl šeimos pavardės ateityje gal ir susigundys kiek pasiknaisioti archyvuose, bet dėl vardo nekyla abejonių – taip pavadintas tėvo garbei. O šis už jį dėkingas savo tėvui – garsiam tarpukario kelionių žurnalistui Vincui Uždaviniui. „Velnių priėdęs“, – su pagarba apibūdina charizmatišką senelį. Kaipgi kitaip pavadinsi neramios sielos žmogų, kuris sėdo į automobilį („o mašinos buvo ne tokios kaip dabar ir keliai ne tokie“) ir apvažiavo bene visą Europą? Anūkas, be abejo, yra skaitęs knygą, kurioje sudėti senelio įspūdžiai. Nekyla šiuolaikiniame pasaulyje ne tokia ir drąsi mintis pakartoti kelionę per Europą keturiais ratais? „Gal ir smagu, bet...“ – nutęsia ir pradeda porinti, koks neaiškus ir neleidžiantis planuoti artisto gyvenimas.
Vešli ir soti Kanada
Pačiam Sakalui senelio avantiūrizmo nestinga (nors mano, kad kalti ne genai, o smalsumas): prieš keliolika metų drauge su „Smėlio klavyrų“ trupe išvykęs į teatro festivalį Kanadoje, sumanė pasisvečiuoti pas bičiulius ir vasarą pakeliauti, tačiau pasakiško grožio Vankuverio saloje liko... beveik dešimtmečiui. Kaip tada be nerimo susikrovė lagaminus, taip prieš kelerius metus vėl susidėjo ir patraukė atgal – į Lietuvą.
„Pasinaudojau proga, – laikiną emigraciją prisimena Sakalas. – Pasilikau kiek ilgiau, paskui – dar ilgiau. Norėjau užrišti su teatru, penkerius metus net nežiūrėjau į tą pusę. Po kiek laiko grįžau, ėmiausi studijų ir gavau režisūros magistro laipsnį.“ Kada žmonai ... išsiuntė telegramą, kad laikas krautis lagaminus? „Ji atvyko po pusmečio“, – sausai konstatuoja faktą.
Penkerius pirmuosius metus Kanadoje vertėsi įvairiausiais darbais: „Labai į naudą, paragauji tokių dalykų, šiaip net nekiltų mintis, kad galėtum tai daryti. Nors maišų neteko nešioti.“ Ilgai darbavosi fotolaboratorijoje – vieną po kitos spaudė salos grožį įamžinusių turistų nuotraukas. „Ten kitoks požiūris, tarp fizinio ir intelektinio darbų nėra tokios bedugnės. Netgi ir turintys teisininko diplomą pradeda nuo juodų dalykų. O aktoriai tai įpratę daryti vos ne nuo Shakespeare laikų.“
Ne tik Vankuverio sala, bet ir visa vakarinė Britų Kolumbija – amžinas kurortas. Atvykėliai tiesiog užburiami pasakiško laukinės gamtos grožio. „Savaitgalį išvažiuoji keliasdešimt kilometrų už Viktorijos ir pasistatai palapinę ant vandenyno kranto. Tik reikia apskaičiuoti saugų atstumą, kad nepatektum į potvynių ir atoslūgių zoną. Saloje veši drėgni miškai, užtenka pamatyti, kokio didumo užauga mėlynių krūmai – išsistiebia pusantro metro aukščio. Vokiečiams „stalčiai“ atkrinta iki kulnų, jie tokių dalykų nematę. Nors Vokietijoje gamta labai tausojama, ji ne tokia laukinė. Jei kokiame Kanados nacionaliniame parke ant tako užkrinta medis, jį ne traukia į šalį, o išpjauna per kelio plotį... Kam daryti ežias? Šerti gyvūnus – nusikaltimas. Griauni jų įpročius ir pasmerki žūčiai. Ne tik mėlynių krūmai ir uogos pusantro karto didesni – viskas. Kiekvienas gyvis ar augalas turi būti didesnis, nes stiebiasi į aukštį. Net katinas, kurį parsivežėme, sveria per septynis kilogramus. Jis pats atėjo pas mus. Gyvenome name ir vieną rytą kažkas pradėjo kniaukti po langais. Parsitempėme, paskambinome gyvūnų globos draugijoms, šeimininkai neatsiliepė. Pasiūlė atvežti – numarins. Nenorėjome to daryti, tai įsitaisėme varijotą ant savo galvos.“
Vienas pirmųjų įspūdžių iš iškylos laukinėje gamtoje – neužmirštamas. Senbuvis porai paaiškino, kad maistą reikia aukštai sukabinti. Ką? Kam? Juodu net nebūtų atkreipę dėmesio į šalia stovyklavietės stovinčius metalu aptrauktus medinius stulpus, o ten ir reikia užkelti krepšius su maistu, kad greta palapinės nieko neliktų. Kodėl? Atsakymas paprastas – kad meška nesumatytų pavakarieniauti. „Leisdamas laiką gamtoje jausdavau, kad jos greta, ne vieną esu matęs, bet didžiulės baimės nėra.“ Ką daryti, jei išnyra priešais – griūti lyg negyvam? „Meška eis tiesiai į žmogų tik tokiu atveju, jeigu bus užklupta ir išgąsdinta. Tačiau šių plėšrūnų uoslė – kaip dešimties šunų, o kur dar klausa. Be abejo, imiesi saugumo priemonių: eidamas mišku triukšmauji, judini šakas, garsiau kalbi. Išgirdusios krebždesį meškos bėgs, nebent pasitaikys sužeista. Britų Kolumbijoje kasmet žūva pora žmonių. Nors jei nesi varijotas, rizika minimali. Laukinėje Kanadoje pavojų kelia žvėrys, Lietuvoje – žmonės.“
Kodėl po dešimties metų Sakalas atsisakė galimybės savaitgalius leisti meškų draugijoje? „Pajutau, kad stoviu vietoje, – tvirtina. – Pradėjau dirbti teatruose, bet... Mes – šizikai. Norisi kažką bandyti, lįsti, aiškintis. O tas kraštas, su visa jam pagarba, – per sotus. Šiaurės Amerikoje teatras visuomet daugiau pramoga: iš aukso kasėjus linksminusių varjetė atsirado miuziklai. Iki šiol į teatrą einama smagiai praleisti laiką. Tai ne mūsų žiūrovas, kuris ištveria visus briedus...“ Jei žmona būtų gulusi ant geležinkelio bėgių ir sakiusi, kad niekur iš Kanados nesitrauks? „Nesigulė... Jai buvo smagu ten gyventi, bet...“ – pečiais patraukia. Gal vandenyno skalaujama sala porą suvilios atėjus gyvenimo saulėlydžiui – pensijai? „Apie tai negalvoju. Gal ir neprotinga, bet gyventi svarstant, ką darysi būdamas pensijoje, – pačiam save sodinti. Nejaučiu amžiaus.“ Tarpukariu iš už Atlanto grįždavo tik tie, kurie aptekdavo turtais, o ką parsivežė jie? „Katiną, – šypsosi aktorius. – Norint patogiai gyventi Kanadoje yra visos sąlygos: galima turėti namų, mašinų – viską, ko širdis geidžia. Bet žiūrint ko ieškai... Lietuva – kur kas gyvesnis kraštas. Kanadoje viskas patogu, bet čia įdomiau. Kaip kiekvienas paauglys, taip ir sparčiai kintanti Lietuva, turi savo spuogų ir nelengvą charakterį.“
Žvaigždės ne ant raudono kilimo
„Ne tik anglų kalba, – purto galvą Sakalas, paklaustas, kas padėjo praminti takus į Lietuvoje vakariečių filmuojamų juostų aikšteles. – Mano snukis toks, kad plytos prašosi. Daug kam tinka. Ir visiškai nelietuviškas, ne kartą girdėjau klausimą, kokio dar turiu kraujo.“ Aktorius nežino, ar jo gyslomis kunkuliuoja dar kokio kraujo, tačiau iškart prisimena vieną studijų metų ekspediciją į Aukštaitiją ir Pankų kaimą. Jame gyveno žmonės, kurių pavardė buvo tokia, kaip ir kaimo pavadinimas, o visi buvo tamsūs lyg varnai, žėrinčiomis rudomis akimis.
Praėjusį rudenį Sakalas praleido juostos apie Antrąjį pasaulinį karą „Atkirtis“ („Defiance“) filmavimo aikštelėje. Greta Holivudo garsenybių – jau minėto Danielo Craigo ir Lievo Schreiberio. „Kadangi priklausiau pastarojo šaikai, daug laiko turėjau aplink jį sukiotis. Kiek liks sumontuotoje juostoje, nežinia. Jau po pirmų nufilmuotų epizodų atvykusių aktorių elgesys su mumis pasikeitė – jie suprato, kad ir mes esame profesionalai. Tapome lygūs. Aš taip pat netikėjau, kad Džeimso Bondo atlikėjas gali būti geras draminis aktorius...“ Jie valgė tą patį maistą, kurį patiekdavo per pertraukas, gėrė tą pačią kavą („kurią sunku pavadinti kava“) iš automatų, kartu rūkė ir padėjo garsenybėms susidoroti su sunkiai įkandamomis rusiškomis frazėmis. Vienintelis skirtumas – po darbo žvaigždės sėsdavo į prabangius visureigius tamsintais stiklais ir išrūkdavo. „Tačiau jie ir intensyviau dirbo, o dar asmeninio gyvenimo apsauga. Kai pamačiau viename laikraštyje nuotraukas, kaip neva Craigas naktį po Vilnių vaikšto su merginomis... O juk šalia jo visą filmavimo laiką Vilniuje buvo draugė (amerikiečių kino prodiuserė Satsuki Mitchell. – red. past.), ji atvykdavo ir į aikštelę...“
Kadangi kino juostos veiksmas rutuliojosi apie partizaninį karą, gal teko kokiai garsenybei šerti per veidą? „Ne. Kine niekas nesmūgiuoja į veidą. Kaskadininkai tik taip sustato, kad atrodytų kaip verdanti kova, – paaiškina. Smūgių nebuvo, tačiau baigusis filmavimui pats Sakalas pramynė kelius į polikliniką. – Filmavome tokią paprastą sceną. Susprogdiname vokiečių sunkvežimį, paskui mums reikia apeiti lauką ir surinkti žuvusiųjų ginklus. Visur apipurkšta sniegu, nieko gerai nematyti. Vienas dublis, antras, trečias... Ir kaip liejausi užkliuvęs... Nosimi trenkiausi į besimėtančią vokišką dujokaukę – didžiulę skardinę. Pasipylė kraujas, maudė kaklą. Pasirodo, pažeidžiau slankstelį, teko vaikščioti į procedūras.“
Netiesiogiai su garsiais aktoriais Sakalas susiduria ir garsindamas animacinius filmus. Pirmas darbas, nuo kurio viskas ir prasidėjo, – garsusis „Ledynmetis 2“, kur teko prabilti vienišo Grifo balsu. „Keisčiausias dalykas: tas pats angliškai kalbantis personažas, prabilęs lietuviškai, tampa kažkoks kitoks, – stebisi. – Tarytum sukuri naują. Tai nelengva, bet be galo smagu, juk animaciniai personažai turi būti labai ryškūs. Jei kas filmuotų procesą – kaip įgarsinama, būtų tikras realybės šou.“
Be kraujo retas spektaklis atsiranda
„Ačiū Dievui, atėjai“ praėjusį rudenį ir žiemą Sakalas girdėjo ne kartą. Jis buvo vienas iš tų, kurie TV3 improvizacijų šou sukurdavo situaciją į sceną pakviestam žmogui, o šis turėdavo išsipainioti. „Ne gesinti, bet padėti jam išsikapstyti“, – patikslina savo misiją. Aktoriui tai buvo lengvas pasivaikščiojimas? „Ne tas žodis, – purto galvą. – Tik turi atrodyti, kad mums lengva. Kartą nusifilmavau penkiose situacijose, o paskui turėjau važiuoti į repeticiją teatre. Buvau toks išsunktas, kad net nežinau, kaip pasiekiau „Meno fortą“. Situacijos trumpos, bet visos antenos privalo būti įjungtos.“ Gaila, kad šių metų pradžioje improvizacijų šou atsisakyta. Tačiau po paskutinio filmavimo susėdę aktoriai ne liejo ašaras, o degė viltimi, kad dar susibėgs į krūvą.
„Dauguma žmonių prieš kameras susikausto, – po kelių mėnesių išbandymų priešais televizijos kameras peršasi išvada: lietuviai – tokie kompleksuoti, o kalba – tokia paralyžiuota. Vienas mano prietelius kartą paklausė: „Kodėl lietuviai aktoriai kine ar teatre kalba kaip iš kibiro?“ Susimąsčiau tik po kiek laiko – jis teisus. Kodėl? Suvokiau, kad mūsų galvose nuo darželio ar mokyklos laikų įsodintas kalbininkas, o kalba kažkokia sintetinė ir surogatinė. Jei scenoje ar kur kitur žodį sukirčiuoji tarmiškai, paskui linčiuoja. Atkreipkite dėmesį: britų televizijos laidose ar spektakliuose nė nėra minties kontroliuoti savo tekstą. Net ir Shakespeare pjesėje aktorius gali kalbėti su airišku akcentu – niekam galvos neskauda. O mūsų pasąmonės kontrolė gimdo memlinimą „aaaa“ ar „eeee“. Nelaisva kalba. Kalba turi būti gyva. Jei nesame laisvi net kalbėdami, sunku reikšti savo mintis. Ir tai atsiliepia visose srityse.“
O kaip televizija neišgąsdino – vis dar yra aktorių, kurie jos kratosi lyg siaubo? „Artistas – vieša asmenybė, jis turi būti matomas, – tvirtina. – Jeigu artisto paklaustumėte, ką bevelytų rinktis – teatrą ar televiziją, daugelis atsakytų „teatrą“, jei galėtų iš jo išgyventi. Bet artistai turi lakstyti tarp šimtų chaltūrų. Ir nevažinėja jie mersedesais, o plėšosi vien todėl, kad galėtų civilizuotai gyventi: normaliai nusiprausti, normaliai pavalgyti ir normaliai kanopas susikelti ant staliuko prie sofos. Teatras – nesusvietno intensyvumo darbas. Kad ir mano naujausias „Šešėlyje“: po repeticijų ir premjerų reikia žaizdas užsigydyti. Koja – kruvina, sprandas – patemptas. Be kraujo retas spektaklis atsiranda.“
