Amerikoje ėjote aukštas pareigas, dirbote didžiulėse „Paramount Pictures“, „20th Century Fox“ kino korporacijose, baigėte vieną geriausių JAV universitetų. Kodėl viską palikote ir grįžote?
Iš meilės Lietuvai. Nors kai tą pasakau, visi pradeda šypsotis. Nežinau kodėl: ar čia gyvendami jos nemylite, ar sunku patikėti, kad dar gali būti Lietuvos patriotų? Iš tikrųjų kol neišvažiuoji, negali įvertinti to, ką turi šalia: savų šaknų, kalbos, tradicijų, žmonių. Man jie patys gražiausi ir brangiausi. Bet tai supratau tik už Atlanto.
Dėl kokios priežasties išvažiavote?
Turėjau aiškų tikslą: sukurti šeimą, baigti verslo vadybos magistro (MBA) studijas ir pasisemti vakarietiškos darbo patirties iš geriausių kompanijų. Planavau siekti mokslų iš karto, bet daugelio universitetų reikalavimas magistro laipsniui gauti – ne mažesnė kaip šešerių metų darbo patirtis. Todėl buvimas Amerikoje užsitęsė, nes ne tik dirbau, bet ir kūriau šeimą, gimdžiau vaikus. Amerikoje priėmėme reikšmingą mums abiem sprendimą – susituokti. Lietuvoje didelę įtaką darė aplinka, tėvai, draugai, tad norėjome į viską pažvelgti per atstumą. Nors man ryžtis nebuvo taip sunku – juk pamilsti žmogų, o ne profesiją. Įsimylėjau seną draugą, bendražygį, bendramintį. O jam šis žingsnis buvo labai svarbus, nes tai buvo susiję su jo tiesioginiu pašaukimu, dvasiniais dalykais, į kuriuos kartais svetimam žmogui sunku įsigilinti ir juos suprasti.
Iš kur pažinojote Edmundą?
Buvau aštuoniolikos, kai jis atvažiavo į Nidą. Pranciškonų vienuolis tapo pirmuoju nuolat čia dirbančiu kunigu. Vėl atidarytoje bažnyčioje ėmė lankytis žmonės – visiems tai atrodė didelė naujovė.
Į bažnyčią užsukote vidinio pašaukimo vedina ar kad naujas kunigas buvo gražus, jaunas, nors ir trylika metų vyresnis?
Dėl įvairių priežasčių – taip pat ir iš smalsumo. Jaunystėje ieškojau, kaip papildyti savo gyvenimą. Norėjosi visko ir iškart. Bažnyčia irgi atrodė kažkas naujo ir įdomaus. Negaliu sakyti, kad buvau netikinti – gal tik nemokėjau išreikšti savo tikėjimo. Edmundas pasirodė išskirtinis savo požiūriu, veikla, tolerancija, erudicija. Jam atvykus klebonijos durys visada būdavo atviros ir kiekvienas čia rasdavo tai, ką sunku įvardyti žodžiais, ką galime rasti tik giliai širdyje. Nidoje jam pavyko sukurti tokią aplinką, kokios visiems labai reikėjo ir kokią vargu ar buvo galima rasti kitur – nebent pas tėvą Stanislovą. Kalbėdavomės, klausydavomės muzikos, skaitydavome poeziją. Ten pirmą kartą susipažinau su „Pink Floyd“, lietuvišku džiazu ir religijos filosofija. Pas jį rinkosi ne tik jaunimas. Prie apskrito klebonijos stalo teko bendrauti su žymiausiais Lietuvos poetais, muzikais, aktoriais, menininkais ir politikais. Ten susipažinau su Jurga Ivanauskaite, Vytautu Kernagiu – su jais palaikėme draugystę ir anapus vandenyno. Visi kartu organizuodavome keliones į senelių, vaikų globos namus, koncertus, poezijos vakarus, teikdavome įvairią labdarą. Žavėjausi, kad Edmundas niekada nekišo religijos per prievartą, neaiškino jos primityviai. Pateikdavo ją per poeziją, muziką, atvirą pokalbį ir gerus darbus.
Kaip nutiko, kad tarp judviejų įsižiebė ne tik draugiški jausmai?
Maždaug dešimt metų bičiuliavomės. Išvažiavau studijuoti į Kauną, bet gražią dvasinę draugystę išlaikėme. Studijuodama grįždavau namo per atostogas. Kartais susitikdavome ar vykdavome į bendras keliones po Europą. Tikrai nėra tokio atskaitos taško, nuo kurio būčiau pamačiusi Edmundą kitomis akimis, – ėjome vienas prie kito po truputį. Galbūt juo galima laikyti pirmąjį mūsų bučinį? Nebuvo taip, kaip kinuose rodo, kur meilė įsiliepsnoja iš pirmo žvilgsnio. Gerai pažinojau žmogų, su kuriuo pasirinkau gyvenimą kartu.
Ar nebuvo sunku prisipažinti sau ir vienas kitam apie jausmus? Uždrausto vaisiaus norą?
Apie tikrus jausmus – ne. Nors ir jaučiausi šiek tiek sutrikusi, bet galvojau, kad toks vidinis jautrumas atsiranda kiekvienam įsimylėjusiam ir galvojančiam apie šeimos kūrimą žmogui. Abu buvome subrendę tikriems jausmams ir šeimai. Edmundas prie šios minties artėjo jau kurį laiką. Atsirado dalykų, kuriais jis nebetikėjo. Daugelio puoselėti lūkesčiai, susiję su bažnyčia ir vienuolynu, neatitiko tikrovės. Mūsų akyse bažnyčia ėmė keistis, pradėjo atsiimti turtus, skirstyti „čia jūsų – čia mūsų“. Pranciškonai tapo labai modernūs: ėmė važinėti prabangiais visureigiais ir vilkėti firminiais drabužiais. Edmundas vis bandė grįžti prie tikrosios, nesumodernintos pranciškonų bendruomenės idėjos. Prisimenu, gavęs kompiuterį, vaizdo aparatūrą ar net firminius sportbačius atidavė juos tiems, kam labiausiai reikėjo: vaikų darželiui, mokyklai. Bet jam buvo griežtai liepta „atsiimk, nes čia mūsų“. Manau, būtent tuomet iškilo lemiamas klausimas: kodėl turiu atsisakyti šeimos, žmonos, vaikų ir toliau žengti keliu, kuriuo nebelabai tikiu?
Tad ir jus įkalbėjo: nieko baisaus, kad kunigas – tuokimės...
Manęs nereikėjo nei įtikinėti, nei įkalbinėti – apsisprendžiau pati. Žinojau, kad Edmundas tas žmogus, su kuriuo noriu kurti šeimą. O tuomet – ar jis Lietuvos prezidentas, ar kunigas, tampa ne taip svarbu (juokiasi).
O ar buvo sunku siekti verslo vadybos magistro diplomo viename geriausių Amerikos universitetų?
Net labai, nes ant rankų buvo trys maži vaikai, be to, pagal pasirinktą programą turėjau mokytis ir dirbti. Labiausiai trūko miego, bet energijos, pozityvumo, noro eiti į priekį pakako. Iki šiol kartais jaučiu miego trūkumo pasekmes, nors gal tai Lietuva mane paslaptingai užliūliuoja? Pradėjusi mokytis dirbau „Paramount Pictures“ finansų analitike, vėliau buvau paaukštinta iki finansų vadybininkės, perėjusi į „Fox“ kompaniją toliau kopiau karjeros laiptais ir prieš grįždama namo vadovavau tarptautiniam finansų skyriui. Tos milžiniškos korporacijos, užsiimančios ne tik kino kūrimu ir platinimu, bet ir vadovaujančios keliems TV kanalams, valdančioms didžiausias interneto svetaines, knygų, žurnalų, laikraščių leidyklas, restoranų tinklus, išmokė globaliai žiūrėti į verslą. Jose dirba tūkstančiai žmonių, o apyvarta matuojama milijardais JAV dolerių. Tarptautinių skyrių darbo specifika versdavo į darbą ateiti šeštą ryto, kad laiku susisiekčiau su finansininkais Japonijoje ar Kinijoje, o išeiti gana vėlai, nes kalbėdavausi su Europos ir Pietų Amerikos padaliniais. Tuomet darbo diena trukdavo ir 12–14 valandų.
Norėdama turbūt galėtumėte ir kalnus nuversti?
Jeigu tai užsibrėžti gyvenimo tikslai, tuomet taip. Svarbu žinoti, ko nori, nes kitaip prasideda blaškymasis. Norėjau gauti gerą vyrą, išvykti studijuoti į prestižiškiausią JAV universitetą, dirbti gerose kompanijose, turėti vaikų. Kol kas viską sėkmingai pasiekiau. Amerikoje sakiau: kol nebaigsiu verslo magistro studijų – negrįšiu į Lietuvą. Todėl ir vyrą kankinau, laikiau pririšusi (juokiasi). Kol gimdžiau pametinukes dukras, nedariau darbo pertraukos. Amerika neduoda motinystės atostogų. Po kiekvieno vaiko gimdymo gaudavau dvi savaites, po kurių iškart turėdavau grįžti į darbą. Tiesa, taip susitvarkiau darbo grafiką, kad galėdavau parlėkti namo maitinti krūtimi, bet už tai privalėdavau dirbti šeštadieniais. Nebuvo lengva, prireikė daug vidinės drąsos ir stiprybės. Paprastai pasiturinčios amerikietės, kurioms nereikia dirbti, pagimdžiusios vaikus išlempa, išpliūra, sėdi namie, depresijomis serga, lankosi pas psichologus – apie mokslus net nesvajoja. Arba jeigu mokosi, dirba, šeimos nekuria. Viskas ten vyksta labai logiškai ir po truputį: baigusios mokyklą studijuoja bakalaurą, padirba kiek metų, tada gauna magistro laipsnį ir kai sulaukia keturiasdešimties, pradeda gimdyti vaikus.
Iš kur sėmėtės tiek energijos? Iš tikrųjų nemažai moterų ir vieną vaiką augindamos pervargsta.
Nežinau, kaip būna kitoms, bet aš visą laiką stengiuosi iš gyvenimo išspausti maksimumą. Jeigu imti, tai daug, jei mylėti – tai iš visos širdies, jei siekti karjeros – tai visomis jėgomis. Aišku, nemažai lemia tam tikros aplinkybės, rinkos sąlygos. Juk ir Amerikoje norint padaryti karjerą reikia mokėti kalbą ir turėti išsilavinimą, o tada jau dirbant belieka įrodyti, ką gali.
Turbūt žemaitiškas kraujas verčia taip užsispyrusiai siekti tikslo?
Mano tėvelis – kietas žemaitis iš Varnių, o mama kilusi iš Vilniaus krašto. Užsispyrimo abiem netrūksta. Jau vidurinėje labai gerai mokiausi, baigiau medaliu, buvau nepaprastai pareiginga ir sąžininga. Jei nespėdavau vakare paruošti pamokų, atsikeldavau ketvirtą penktą ryto ir padarydavau. Matau, kad ir vyresniosios dukros paveldėjo tą pareigos jausmą. Jis geras, bet kartais gyvenime geriau atrasti aukso vidurį. Amerikoje supratau, kad studijuodama nebeįstengsiu būti pirma, nes dar reikėjo dirbti ir vaikus auginti. Nebuvo lengva su tuo susitaikyti. Studijas baigiau labai gerai, bet slapčia troškau pasiekti „super“ gerai lygį. Aukščiausias pažymys buvo A su pliusu, tad turėjau visus A – iki B nenukritau. Bet iš pradžių labai nervindavausi, kad ne visi mano A su pliusu. Net vyras juokdavosi, kad užtenka sirgti pirmūnų liga: gyvenime yra ir kitų svarbių dalykų.
Mama irgi esate tokia pati perfekcionistė?
Mama mūsų šeimoje yra mano vyras (juokiasi). O aš dukroms daugiau draugė. Krūtimi maitinau iš meilės ir iš pareigos – žinojau, kad reikia ir kad sveika. Bet tiek, kiek galėjau būti mama, tikrai nebuvau. Kitos galbūt dėl vaikų būtų paaukojusios ir darbą, ir mokslą, ir karjerą – aš stengiausi viską suspėti.
Tai gal niekas ir nenukentėjo?
Mamos meilės niekada nebūna per daug. Nors su tėčiu augti irgi labai gera ir sveika.
Nebijote užaugus dukroms išgirsti žodžių, kad joms trūko motiniškos šilumos?
Nebijau – turėtų įvertinti, kad viską darome ir dėl jų. Užaugusios galbūt mums net padėkos, nes retas vaikas turi galimybę išmokti dvi kalbas, pažinti dvi kultūras, dviejų šalių tradicijas. Mato, kad mama daug siekia ir jas moko iš gyvenimo imti viską. Tikiuosi, būsiu joms pavyzdys. Jos jau dabar pasako: „Norime būti kaip tu – turėti gerą darbą, taip atrodyti, mokėti bendrauti su žmonėmis, keliauti po pasaulį.“
Grįžusi namo spėjate joms skirti ir dėmesio, ir laiko?
Kadangi visada buvau „prie mokslo“, pagrindinė mano pareiga grįžus namo – gaminti vakarienę (jeigu esu labai pavargusi, gamina vyras) ir kartu su dukromis ruošti namų darbus. Man labai patinka su jomis spręsti matematikos uždavinius, skaityti knygas ir taisyti lietuvių kalbą – esu nepaprastai reikli ir griežta. Niekaip nesuprantu, kaip žmonės gali nemokėti matematikos. Mokykloje man tai buvo pats mėgstamiausias dalykas.
Amerikoje dirbote, mokėtės ir auginote vaikus. O Edmundas?
Jis irgi mokėsi, dirbo, augino vaikus. Tik aš daugiau laiko skyriau mokslams ir darbui, o jis – šeimai. Jeigu vyras nebūtų prižiūrėjęs dukrų, nebūčiau tiek daug pasiekusi. Jo dėka jaučiau ramybę, dirbau žinodama, jog turiu užnugarį. Edmundas leisdavo man pamiegoti, keldavosi naktimis, kai reikėdavo maitinti vaikus, keisdavo sauskelnes, skalbdavo, laukdavo manęs su vakariene – jis buvo viskas. Kai vaikai šiek tiek paaugo, privačioje muzikos mokykloje dėstė muziką. Taip ir sukomės. Jis buvo tas variklis, kuris man padėjo eiti į priekį, nesustoti, nenusivilti, nenusiminti. Kartais tikrai pavargdavau, bet jis visada buvo šalia ir mane palaikė, niekada neišdavė ir nepaliko. Už tai esu jam labai dėkinga.
O kas dabar jūsų šeimos maitintojas?
Sunku pasakyti. Edmundas šiuo metu dirba dviejuose darbuose projektų vadovu. Daug kas sako, kad aš vežu visą naštą, bet taip nėra. Jeigu samdytume žmogų, kuris prižiūrėtų vaikus, o Edmundas dirbtų visu etatu geroje kompanijoje, manau, galėtų uždirbti ir daugiau už mane, nes tikrai turi neeilinių vadovo gebėjimų. Bet viskas dar ateityje ir kol kas šeimos ir darbo prioritetus pasiskirstėme kaip Amerikoje..
Kartu esate trylika metų. Lietuvoje daugelyje šeimų po tiek laiko apie meilę jau nekalbama, nebent apie prisirišimą, draugystę arba... skyrybas.
Meilė neapibūdinama vienu žodžiu. Manau, tai viskas drauge: ir šeima, ir prisirišimas, ir gyvenimas kartu, ir draugystė, ir bendradarbiavimas. Pirminis susižavėjimas ir galvos pametimas – daugiau aistra. Vėliau ji gali peraugti į brandų dalyką, vadinamą meile. Pastebėjau, kad Lietuvoje nemažai vyresnės kartos žmonių, atsidūrusių kažkokioje depresijoje, nebemato jokio tikslo. Gal juos šiek tiek spaudžia ekonomika? Kad ir kaip keista, kiekvieną kartą čia grįžę žavėdavomės, jog lietuviai gražiai atrodo, visi pasipuošę, dailiais automobiliais važinėja. Tokio skurdo, kokį teko matyti kai kuriuose Amerikos miestų rajonuose, nepastebėjome. Nors tas išorinis lietuviškas grožis greitai blėsta, kai pasikalbi su paprastais žmonėmis, kurie išgyvena ekonominius nepriteklius, dėl to jaučiasi pavargę ir nusiminę.
Nepaisydami visko Lietuvoje jaučiatės laimingesni nei Kalifornijoje?
Be abejo – galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti. Praėjo metai, kai grįžome, – nė karto nepagalvojau, kad noriu atgal. Net mintis tokia nesukrebždėjo. Amerikoje buvau užsibrėžusi tikslą, jį pasiekiau, ten liko daug gerų draugų ir pažįstamų, kada nors bus miela grįžti, pakeliauti ar aplankyti juos.
Ir jums nesvarbu, kad neturite nuosavo namo, kad dažnai lyja?
Viskas priešaky! O lietų visada mėgau, tad vėl juo džiaugiuosi. Čia dar gyvi mano tėveliai, gyvena brolis su šeima, nemažai nuoširdžių, gerų draugų ir pilna veiklos. Dar daug gero galime Lietuvoje padaryti. Edmundo pašaukimas niekur nedingo, nes kunigo šventinimai suteikiami amžiams. Nors ir neleidžiama atlikti tiesioginių pareigų bažnyčioje, manau, jis visiškai įprasmins save visuomeninėje, kultūrinėje ir edukacinėje veikloje. Esu už įvairovę, už tai, kad žmogus būtų laimingas. Iš tiesų forma nėra tokia svarbi: katalikas, protestantas, krišnaistas ar budistas. Juk gyvename vieną kartą.
Iš meilės Lietuvai. Nors kai tą pasakau, visi pradeda šypsotis. Nežinau kodėl: ar čia gyvendami jos nemylite, ar sunku patikėti, kad dar gali būti Lietuvos patriotų? Iš tikrųjų kol neišvažiuoji, negali įvertinti to, ką turi šalia: savų šaknų, kalbos, tradicijų, žmonių. Man jie patys gražiausi ir brangiausi. Bet tai supratau tik už Atlanto.
Dėl kokios priežasties išvažiavote?
Turėjau aiškų tikslą: sukurti šeimą, baigti verslo vadybos magistro (MBA) studijas ir pasisemti vakarietiškos darbo patirties iš geriausių kompanijų. Planavau siekti mokslų iš karto, bet daugelio universitetų reikalavimas magistro laipsniui gauti – ne mažesnė kaip šešerių metų darbo patirtis. Todėl buvimas Amerikoje užsitęsė, nes ne tik dirbau, bet ir kūriau šeimą, gimdžiau vaikus. Amerikoje priėmėme reikšmingą mums abiem sprendimą – susituokti. Lietuvoje didelę įtaką darė aplinka, tėvai, draugai, tad norėjome į viską pažvelgti per atstumą. Nors man ryžtis nebuvo taip sunku – juk pamilsti žmogų, o ne profesiją. Įsimylėjau seną draugą, bendražygį, bendramintį. O jam šis žingsnis buvo labai svarbus, nes tai buvo susiję su jo tiesioginiu pašaukimu, dvasiniais dalykais, į kuriuos kartais svetimam žmogui sunku įsigilinti ir juos suprasti.
Iš kur pažinojote Edmundą?
Buvau aštuoniolikos, kai jis atvažiavo į Nidą. Pranciškonų vienuolis tapo pirmuoju nuolat čia dirbančiu kunigu. Vėl atidarytoje bažnyčioje ėmė lankytis žmonės – visiems tai atrodė didelė naujovė.
Į bažnyčią užsukote vidinio pašaukimo vedina ar kad naujas kunigas buvo gražus, jaunas, nors ir trylika metų vyresnis?
Dėl įvairių priežasčių – taip pat ir iš smalsumo. Jaunystėje ieškojau, kaip papildyti savo gyvenimą. Norėjosi visko ir iškart. Bažnyčia irgi atrodė kažkas naujo ir įdomaus. Negaliu sakyti, kad buvau netikinti – gal tik nemokėjau išreikšti savo tikėjimo. Edmundas pasirodė išskirtinis savo požiūriu, veikla, tolerancija, erudicija. Jam atvykus klebonijos durys visada būdavo atviros ir kiekvienas čia rasdavo tai, ką sunku įvardyti žodžiais, ką galime rasti tik giliai širdyje. Nidoje jam pavyko sukurti tokią aplinką, kokios visiems labai reikėjo ir kokią vargu ar buvo galima rasti kitur – nebent pas tėvą Stanislovą. Kalbėdavomės, klausydavomės muzikos, skaitydavome poeziją. Ten pirmą kartą susipažinau su „Pink Floyd“, lietuvišku džiazu ir religijos filosofija. Pas jį rinkosi ne tik jaunimas. Prie apskrito klebonijos stalo teko bendrauti su žymiausiais Lietuvos poetais, muzikais, aktoriais, menininkais ir politikais. Ten susipažinau su Jurga Ivanauskaite, Vytautu Kernagiu – su jais palaikėme draugystę ir anapus vandenyno. Visi kartu organizuodavome keliones į senelių, vaikų globos namus, koncertus, poezijos vakarus, teikdavome įvairią labdarą. Žavėjausi, kad Edmundas niekada nekišo religijos per prievartą, neaiškino jos primityviai. Pateikdavo ją per poeziją, muziką, atvirą pokalbį ir gerus darbus.
Kaip nutiko, kad tarp judviejų įsižiebė ne tik draugiški jausmai?
Maždaug dešimt metų bičiuliavomės. Išvažiavau studijuoti į Kauną, bet gražią dvasinę draugystę išlaikėme. Studijuodama grįždavau namo per atostogas. Kartais susitikdavome ar vykdavome į bendras keliones po Europą. Tikrai nėra tokio atskaitos taško, nuo kurio būčiau pamačiusi Edmundą kitomis akimis, – ėjome vienas prie kito po truputį. Galbūt juo galima laikyti pirmąjį mūsų bučinį? Nebuvo taip, kaip kinuose rodo, kur meilė įsiliepsnoja iš pirmo žvilgsnio. Gerai pažinojau žmogų, su kuriuo pasirinkau gyvenimą kartu.
Ar nebuvo sunku prisipažinti sau ir vienas kitam apie jausmus? Uždrausto vaisiaus norą?
Apie tikrus jausmus – ne. Nors ir jaučiausi šiek tiek sutrikusi, bet galvojau, kad toks vidinis jautrumas atsiranda kiekvienam įsimylėjusiam ir galvojančiam apie šeimos kūrimą žmogui. Abu buvome subrendę tikriems jausmams ir šeimai. Edmundas prie šios minties artėjo jau kurį laiką. Atsirado dalykų, kuriais jis nebetikėjo. Daugelio puoselėti lūkesčiai, susiję su bažnyčia ir vienuolynu, neatitiko tikrovės. Mūsų akyse bažnyčia ėmė keistis, pradėjo atsiimti turtus, skirstyti „čia jūsų – čia mūsų“. Pranciškonai tapo labai modernūs: ėmė važinėti prabangiais visureigiais ir vilkėti firminiais drabužiais. Edmundas vis bandė grįžti prie tikrosios, nesumodernintos pranciškonų bendruomenės idėjos. Prisimenu, gavęs kompiuterį, vaizdo aparatūrą ar net firminius sportbačius atidavė juos tiems, kam labiausiai reikėjo: vaikų darželiui, mokyklai. Bet jam buvo griežtai liepta „atsiimk, nes čia mūsų“. Manau, būtent tuomet iškilo lemiamas klausimas: kodėl turiu atsisakyti šeimos, žmonos, vaikų ir toliau žengti keliu, kuriuo nebelabai tikiu?
Tad ir jus įkalbėjo: nieko baisaus, kad kunigas – tuokimės...
Manęs nereikėjo nei įtikinėti, nei įkalbinėti – apsisprendžiau pati. Žinojau, kad Edmundas tas žmogus, su kuriuo noriu kurti šeimą. O tuomet – ar jis Lietuvos prezidentas, ar kunigas, tampa ne taip svarbu (juokiasi).
O ar buvo sunku siekti verslo vadybos magistro diplomo viename geriausių Amerikos universitetų?
Net labai, nes ant rankų buvo trys maži vaikai, be to, pagal pasirinktą programą turėjau mokytis ir dirbti. Labiausiai trūko miego, bet energijos, pozityvumo, noro eiti į priekį pakako. Iki šiol kartais jaučiu miego trūkumo pasekmes, nors gal tai Lietuva mane paslaptingai užliūliuoja? Pradėjusi mokytis dirbau „Paramount Pictures“ finansų analitike, vėliau buvau paaukštinta iki finansų vadybininkės, perėjusi į „Fox“ kompaniją toliau kopiau karjeros laiptais ir prieš grįždama namo vadovavau tarptautiniam finansų skyriui. Tos milžiniškos korporacijos, užsiimančios ne tik kino kūrimu ir platinimu, bet ir vadovaujančios keliems TV kanalams, valdančioms didžiausias interneto svetaines, knygų, žurnalų, laikraščių leidyklas, restoranų tinklus, išmokė globaliai žiūrėti į verslą. Jose dirba tūkstančiai žmonių, o apyvarta matuojama milijardais JAV dolerių. Tarptautinių skyrių darbo specifika versdavo į darbą ateiti šeštą ryto, kad laiku susisiekčiau su finansininkais Japonijoje ar Kinijoje, o išeiti gana vėlai, nes kalbėdavausi su Europos ir Pietų Amerikos padaliniais. Tuomet darbo diena trukdavo ir 12–14 valandų.
Norėdama turbūt galėtumėte ir kalnus nuversti?
Jeigu tai užsibrėžti gyvenimo tikslai, tuomet taip. Svarbu žinoti, ko nori, nes kitaip prasideda blaškymasis. Norėjau gauti gerą vyrą, išvykti studijuoti į prestižiškiausią JAV universitetą, dirbti gerose kompanijose, turėti vaikų. Kol kas viską sėkmingai pasiekiau. Amerikoje sakiau: kol nebaigsiu verslo magistro studijų – negrįšiu į Lietuvą. Todėl ir vyrą kankinau, laikiau pririšusi (juokiasi). Kol gimdžiau pametinukes dukras, nedariau darbo pertraukos. Amerika neduoda motinystės atostogų. Po kiekvieno vaiko gimdymo gaudavau dvi savaites, po kurių iškart turėdavau grįžti į darbą. Tiesa, taip susitvarkiau darbo grafiką, kad galėdavau parlėkti namo maitinti krūtimi, bet už tai privalėdavau dirbti šeštadieniais. Nebuvo lengva, prireikė daug vidinės drąsos ir stiprybės. Paprastai pasiturinčios amerikietės, kurioms nereikia dirbti, pagimdžiusios vaikus išlempa, išpliūra, sėdi namie, depresijomis serga, lankosi pas psichologus – apie mokslus net nesvajoja. Arba jeigu mokosi, dirba, šeimos nekuria. Viskas ten vyksta labai logiškai ir po truputį: baigusios mokyklą studijuoja bakalaurą, padirba kiek metų, tada gauna magistro laipsnį ir kai sulaukia keturiasdešimties, pradeda gimdyti vaikus.
Iš kur sėmėtės tiek energijos? Iš tikrųjų nemažai moterų ir vieną vaiką augindamos pervargsta.
Nežinau, kaip būna kitoms, bet aš visą laiką stengiuosi iš gyvenimo išspausti maksimumą. Jeigu imti, tai daug, jei mylėti – tai iš visos širdies, jei siekti karjeros – tai visomis jėgomis. Aišku, nemažai lemia tam tikros aplinkybės, rinkos sąlygos. Juk ir Amerikoje norint padaryti karjerą reikia mokėti kalbą ir turėti išsilavinimą, o tada jau dirbant belieka įrodyti, ką gali.
Turbūt žemaitiškas kraujas verčia taip užsispyrusiai siekti tikslo?
Mano tėvelis – kietas žemaitis iš Varnių, o mama kilusi iš Vilniaus krašto. Užsispyrimo abiem netrūksta. Jau vidurinėje labai gerai mokiausi, baigiau medaliu, buvau nepaprastai pareiginga ir sąžininga. Jei nespėdavau vakare paruošti pamokų, atsikeldavau ketvirtą penktą ryto ir padarydavau. Matau, kad ir vyresniosios dukros paveldėjo tą pareigos jausmą. Jis geras, bet kartais gyvenime geriau atrasti aukso vidurį. Amerikoje supratau, kad studijuodama nebeįstengsiu būti pirma, nes dar reikėjo dirbti ir vaikus auginti. Nebuvo lengva su tuo susitaikyti. Studijas baigiau labai gerai, bet slapčia troškau pasiekti „super“ gerai lygį. Aukščiausias pažymys buvo A su pliusu, tad turėjau visus A – iki B nenukritau. Bet iš pradžių labai nervindavausi, kad ne visi mano A su pliusu. Net vyras juokdavosi, kad užtenka sirgti pirmūnų liga: gyvenime yra ir kitų svarbių dalykų.
Mama irgi esate tokia pati perfekcionistė?
Mama mūsų šeimoje yra mano vyras (juokiasi). O aš dukroms daugiau draugė. Krūtimi maitinau iš meilės ir iš pareigos – žinojau, kad reikia ir kad sveika. Bet tiek, kiek galėjau būti mama, tikrai nebuvau. Kitos galbūt dėl vaikų būtų paaukojusios ir darbą, ir mokslą, ir karjerą – aš stengiausi viską suspėti.
Tai gal niekas ir nenukentėjo?
Mamos meilės niekada nebūna per daug. Nors su tėčiu augti irgi labai gera ir sveika.
Nebijote užaugus dukroms išgirsti žodžių, kad joms trūko motiniškos šilumos?
Nebijau – turėtų įvertinti, kad viską darome ir dėl jų. Užaugusios galbūt mums net padėkos, nes retas vaikas turi galimybę išmokti dvi kalbas, pažinti dvi kultūras, dviejų šalių tradicijas. Mato, kad mama daug siekia ir jas moko iš gyvenimo imti viską. Tikiuosi, būsiu joms pavyzdys. Jos jau dabar pasako: „Norime būti kaip tu – turėti gerą darbą, taip atrodyti, mokėti bendrauti su žmonėmis, keliauti po pasaulį.“
Grįžusi namo spėjate joms skirti ir dėmesio, ir laiko?
Kadangi visada buvau „prie mokslo“, pagrindinė mano pareiga grįžus namo – gaminti vakarienę (jeigu esu labai pavargusi, gamina vyras) ir kartu su dukromis ruošti namų darbus. Man labai patinka su jomis spręsti matematikos uždavinius, skaityti knygas ir taisyti lietuvių kalbą – esu nepaprastai reikli ir griežta. Niekaip nesuprantu, kaip žmonės gali nemokėti matematikos. Mokykloje man tai buvo pats mėgstamiausias dalykas.
Amerikoje dirbote, mokėtės ir auginote vaikus. O Edmundas?
Jis irgi mokėsi, dirbo, augino vaikus. Tik aš daugiau laiko skyriau mokslams ir darbui, o jis – šeimai. Jeigu vyras nebūtų prižiūrėjęs dukrų, nebūčiau tiek daug pasiekusi. Jo dėka jaučiau ramybę, dirbau žinodama, jog turiu užnugarį. Edmundas leisdavo man pamiegoti, keldavosi naktimis, kai reikėdavo maitinti vaikus, keisdavo sauskelnes, skalbdavo, laukdavo manęs su vakariene – jis buvo viskas. Kai vaikai šiek tiek paaugo, privačioje muzikos mokykloje dėstė muziką. Taip ir sukomės. Jis buvo tas variklis, kuris man padėjo eiti į priekį, nesustoti, nenusivilti, nenusiminti. Kartais tikrai pavargdavau, bet jis visada buvo šalia ir mane palaikė, niekada neišdavė ir nepaliko. Už tai esu jam labai dėkinga.
O kas dabar jūsų šeimos maitintojas?
Sunku pasakyti. Edmundas šiuo metu dirba dviejuose darbuose projektų vadovu. Daug kas sako, kad aš vežu visą naštą, bet taip nėra. Jeigu samdytume žmogų, kuris prižiūrėtų vaikus, o Edmundas dirbtų visu etatu geroje kompanijoje, manau, galėtų uždirbti ir daugiau už mane, nes tikrai turi neeilinių vadovo gebėjimų. Bet viskas dar ateityje ir kol kas šeimos ir darbo prioritetus pasiskirstėme kaip Amerikoje..
Kartu esate trylika metų. Lietuvoje daugelyje šeimų po tiek laiko apie meilę jau nekalbama, nebent apie prisirišimą, draugystę arba... skyrybas.
Meilė neapibūdinama vienu žodžiu. Manau, tai viskas drauge: ir šeima, ir prisirišimas, ir gyvenimas kartu, ir draugystė, ir bendradarbiavimas. Pirminis susižavėjimas ir galvos pametimas – daugiau aistra. Vėliau ji gali peraugti į brandų dalyką, vadinamą meile. Pastebėjau, kad Lietuvoje nemažai vyresnės kartos žmonių, atsidūrusių kažkokioje depresijoje, nebemato jokio tikslo. Gal juos šiek tiek spaudžia ekonomika? Kad ir kaip keista, kiekvieną kartą čia grįžę žavėdavomės, jog lietuviai gražiai atrodo, visi pasipuošę, dailiais automobiliais važinėja. Tokio skurdo, kokį teko matyti kai kuriuose Amerikos miestų rajonuose, nepastebėjome. Nors tas išorinis lietuviškas grožis greitai blėsta, kai pasikalbi su paprastais žmonėmis, kurie išgyvena ekonominius nepriteklius, dėl to jaučiasi pavargę ir nusiminę.
Nepaisydami visko Lietuvoje jaučiatės laimingesni nei Kalifornijoje?
Be abejo – galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti. Praėjo metai, kai grįžome, – nė karto nepagalvojau, kad noriu atgal. Net mintis tokia nesukrebždėjo. Amerikoje buvau užsibrėžusi tikslą, jį pasiekiau, ten liko daug gerų draugų ir pažįstamų, kada nors bus miela grįžti, pakeliauti ar aplankyti juos.
Ir jums nesvarbu, kad neturite nuosavo namo, kad dažnai lyja?
Viskas priešaky! O lietų visada mėgau, tad vėl juo džiaugiuosi. Čia dar gyvi mano tėveliai, gyvena brolis su šeima, nemažai nuoširdžių, gerų draugų ir pilna veiklos. Dar daug gero galime Lietuvoje padaryti. Edmundo pašaukimas niekur nedingo, nes kunigo šventinimai suteikiami amžiams. Nors ir neleidžiama atlikti tiesioginių pareigų bažnyčioje, manau, jis visiškai įprasmins save visuomeninėje, kultūrinėje ir edukacinėje veikloje. Esu už įvairovę, už tai, kad žmogus būtų laimingas. Iš tiesų forma nėra tokia svarbi: katalikas, protestantas, krišnaistas ar budistas. Juk gyvename vieną kartą.
