„Matyt, visą gyvenimą šalia manęs buvo ne tos moterys“, – sako rašytojas Šarūnas NAVICKIS (45) ir žiūri į akis priešais sėdinčiai gražuolei, savo dukrelės Urtės (1,4) mamai verslininkei Ingridai SI (34). Beveik trejus metus nuo pašalinių akių slėpęs savo jausmus ir pasikeitusį gyvenimą, Šarūnas pirmą kartą prabyla apie audras, siautusias ir tebesiaučiančias jo viduje.
Susitinku su jumis įsimylėjėlių dieną. Gyvenate Klaipėdoje, o vaikštote sau laimingi po Vilnių. Kaip čia atsidūrėte?
Šarūnas: Kaip gerai, kad įsitaisiau ne šalia Ingridos. Nes tuojau pat pultume vienas prie kito ir imtume niurkytis. Čia pat (juokiasi)! Begalinė laimė tokią dieną būti šalia tokios moters!
Ingrida: Kaip saldu!
Šarūnas: Iš tiesų važiavome į draugų vestuves. Turėjome būti liudininkai. Tačiau nuotaka netikėtai susirgo ir šventę atkėlė, o mes – jau susiruošę, sutarę, kas vaikus prižiūrės. Niekam nesakėme, kad vestuvių nebus, atidūmėm į Vilnių, užsisakėme viešbutį, pabūsime dviese. Mažajai Urtei – daugiau nei metai. Ji pirmą kartą liko su močiute – mama dar maitina naktimis.
Kodėl nelikote švęsti Kaune?
Šarūnas: Dabar gyvenu Klaipėdoje, tačiau mano širdžiai iš tiesų labai trūksta dviejų dalykų: Vilniuje likusios šešiolikmetės dukters Mildos ir Kauno. Kodėl myliu šį miestą, logiškai nepaaiškinsi. Meilė apskritai toks dalykas... Žmonės klausia: kodėl myli ne tą, kurios kojos ilgesnės, ji ir gražesnė? Bet man atrodo, jog mano mylimoji – pati gražiausia ir kojos jos ilgiausios. Tas pat ir su Kaunu... Vilniuje pasivaikščiosime, pasiimsime mano dukrą Mildą ir vėl dumsime visi atgal prie jūros.
Kelintą kartą vienas kitą sveikinate su Valentino diena?
Ingrida: Trečią.
Šarūnas: Ai, žinai, Helovinas ir Valentinas – šiandien tikra komercija, vienas ir tas pat. Tačiau jei pažvelgtume į senovę, tai – labai graži šventė. Šventasis Valentinas sutuokdavo poras, kad tik vyrams nereikėtų eiti į karą. Argi ne simboliška: vietoj prarastos gyvybės galimybė pradėti naują. Mūsų su Ingrida draugystė nuo to ir prasidėjo: iš pradžių nusprendėme, kad turėsime vaikų, o tik paskui pasibučiavome.
Ingrida: Viskas taip ir buvo. Dabar turime Urtę. Kai susitikome, Šarūnas paklausė, ar gimdysiu jam vaikus? Pasakiau, kad sutinku.
Drąsu!
Ingrida: Drąsu!
Šarūnas: Buvo Kalėdų išvakarės. Išgirdusi, kad nusprendžiau jas švęsti vienas, atvažiavo dukra Milda. Sėdžiu toks vienišas prie lango, visokios gyvenimo prasmės galvoje. Matyt, pajutusi mano liūdesį, Milda pradėjo klausinėti: „Nejau tu visą gyvenimą būsi vienas? Ar tikrai neturi jokios moters?“ „Yra viena graži, įdomi, – prasitariau. – Tačiau kol kas – nieko rimto, gal kada nors...“ Tada Milda pasiūlė: „Tėti, imk ir nuvažiuok pas ją. Galėčiau važiuoti kartu.“ Paskambinau Ingridai, sakau, atvažiuojame su Milda, susipažinsite. Ji žinojo, kad turiu dukrą ir sūnų. Klaipėda, susitinkame kavinėje, užsisakome kavos. Staiga, tarsi iš šalies, girdžiu savo balsą. Negaliu patikėti tuo, ką sakau, juk paprastai tokius žodžius laikyčiau baisiausiu netaktu. Suvokiu, būdamas sveiko proto taip niekada nepaklausčiau: „Gal nori rimtai?“ Ingrida atsako: „Noriu!“ Betgi ką reiškia – rimtai? Jei rimtai, tai – vaikai. „Ar gimdysi man vaikus?“ – klausiu, o mintyse keikiu save. Juk ne nuo to reikėtų pradėti – moterį esu matęs dvidešimt minučių. O ji man atsako: „Gimdysiu.“
Ingrida: Ir aš savo balsą girdžiu lyg iš šalies, matau save lyg iš šalies...
Šarūnas: Greta sėdi Milda, keturiolikmetės akys – to-o-okios. „Gerai, – sakau. – Po tokio atsakymo reikia eiti į bažnyčią.“ O ten skamba kunigo žodžiai: „Net Dievo sūnui, kol užaugo, reikėjo žemiško tėvo...“ Pažiūriu į Ingridą, jos akys pilnos ašarų, juk savo sūnų Luką viena augino. Po bažnyčios lyg ir viskas aišku: būsime kartu, turėsime vaikų. Ji Klaipėdoje prieš šventes darbais užsivertusi – vadovauja renginių organizavimo firmai „Šou akademija“. Aš grįžtu į Kauną. Atsisveikinome, Ingrida lipa iš automobilio, o aš sakau: „Gal pasibučiuojame?“
Ingrida: Lyg ir viskas sutarta: draugausime rimtai, turėsime vaikų. Tik tada – bučinys. Lyg viskas būtų iš kito galo...
Šarūnas: O gal kaip tik iš to, iš kurio reikia?! Šiandien mūsų Určiukei jau metai ir keturi mėnesiai.
Ingrida: Nedaug svarsčiau. Pamačiau, susižavėjau...
Suprantu, kad tąsyk, kai buvo nuspręsti tie rimti dalykai, susitikote ne pirmą kartą. Kur buvo pirmasis?
Šarūnas: Dvidešimt minučių – „Bajorkiemyje“ šalia Kauno... Iš tiesų mudu susitikome kvailiausioje ir primityviausioje vietoje, kokia tik egzistuoja – internete. Na, kas į tai rimtai žiūri? Kurį laiką tik susirašinėjome, nei siūlėme vienas kitam susitikti, nei telefonais keitėmės. Sutarėme: teiksime vienas kitam ne skausmą, o malonumus.
Ingrida, ar žinojote, kas jums rašo tokius gražius laiškus?
Ingrida: Na, iš pradžių negalėjau įspėti, juk Šarūnas savo nuotraukos į pažinčių svetainę nebuvo įdėjęs.
Šarūnas: Visai nenorėjau, kad spaudoje sukurtas mano įvaizdis apgaudinėtų. Pasenęs kazanova... Viskas aišku: pasinaudos ir pames. Na, ką tai turi su manimi bendra?
Ingrida: Aišku, mane užkabino jo laiškai. Ir kaip rašytojo tekstas gali nesudominti? Nedaug laiko truko išsiaiškinti, kas tas vyras. Žinojau, kad jis – iš Kauno, žinojau, kuo vardu, o dar jis man prasitarė, jog pamatyti galiu vienoje televizijos laidoje. Tada klausiu savo draugės Skaivos: „Tas vyras man įdomus. Kokius Šarūnus pažįsti?“ Ji prasitarė pažįstanti du – Šarūną Marčiulionį ir Šarūną Navickį. Marčiulionis atkrito, o Navickio nuotraukos ėmiau ieškoti internete. Vėliau, kai jis atsiuntė savąsias, mano spėjimai pasitvirtino.
Šarūnas: Tai norėjai, kad būtų būtent tas Šarūnas?
Ingrida: Kokio norėjau, tokį gavau!
Na, ir koks jis?
Ingrida: Buvo be galo įdomu skaityti jo laiškus.
Šarūnas: Kai kalbi televizijoje, vargu ar kas įdėmiai klausosi. Vaizdas dažnai užgožia tekstus: ar kalnieriukas neužsilenkęs, pasenęs, pajaunėjęs, o gal – svorio pridėjęs?
Užtat aš iškart pamačiau, kokia ji graži.
Ir vis dėlto keista meilės ieškoti interneto pažinčių svetainėse...
Šarūnas: O kur man pasiūlysi eiti? Į restoraną, klubą, naktinį barą? Žinai, kaip su įvaizdžiu... Atrodo, jis galėtų padėti, o iš tiesų – tik trukdo. Moterys man dažnai sakydavo: neįsivaizduok, kad viskas taip lengva. Bet aš nieko ir neįsivaizdavau. Žinai, kaip tame posakyje: jei ir nepagausiu, tai nors sušilsiu...
Ingrida: Prisimenu pirmąjį tavo laišką: „Esu išsiskyręs, turiu du vaikus ir anūką. Ar tau vis dar įdomu?“
Šarūnas: Man atrodė labai sąžininga pradėti nuo to, kas galėtų kelti problemų.
Ingrida: O man tos tavo problemos – visai ne problemos! Patiko, kad žmogus kalba atvirai, nenori būti geresnis, nei yra.
Šarūnas: Rašiau, kad esu iš komiso, panašus į neandertalietį, kuris vos vos įsispraudžia į kostiumą (juokiasi).
Suprantu Ingridą: moterims gražių žodžių juk niekada nebūna per daug...
Ingrida: Prieš sutikdama Šarūną, mintyse dažnai pasimelsdavau: „Dieve, atsiųsk man vyrą, kurį pamilčiau.“
Šarūnas: Dievo humoro jausmas – begalinis. Vadovaudamasis protu, kurio įsivaizdavau turintis, dėliojau savo gyvenimą, stengiausi ir, kaip žinoma, nelabai kas gero išėjo.
Ingrida, kai išsiaiškinai, kas per vyras tau rašo, kai sužinojai jo gyvenimo istoriją, apie jo santuokas ir skyrybas, argi nebuvo baugu pradėti rimtus santykius?
Ingrida: Tas mano susižavėjimas, įsimylėjimas kitiems jausmams nepaliko vietos. Nesvarsčiau, negalvojau, jaučiau, kad myliu, labai branginau tą savo jausmą, ir nenorėjau, kad kas nors keistųsi.
Sakyk, pamilai internetinį Šarūną ar tą, kurį vėliau pamatei užeigoje šalia Kauno?
Ingrida: Kai pirmą kartą pasimatėme, Šarūnas mane apkabino. Ištirpau jo glėbyje...
Šarūnas: Feministės tave sudraskys į gabalus. Kaip taip galima?!
Ingrida: Susitarėme susitikti. Prieš važiuodama į susitikimą ėmiau svarstyti: o gal nereikia, gal neverta? Tačiau vis dėlto susitikome. Kai pamačiau Šarūną, neliko jokių baimių, jokių abejonių.
Šarūnai, tokie žodžiai tikriausiai kutena tavo savimeilę? Kiekvieno vyro savimeilę kutentų...
Šarūnas: Sakiau, geriau išeisiu, kai apie mane kalbėsite (juokiasi).
Šarūnai, o kuo gi tave sužavėjo kitame mieste gyvenanti moteris, kurios tik nuotrauką pažinčių svetainėje matei?
Šarūnas: Taip tiesiai ir sakyti? Ji buvo labai graži. O ko čia daugiau reikia? Jau sakiau, kai vadovavausi protu, nelabai kas išėjo. Jos tikrai nebuvo blogos moterys, tiesiog aš nežinojau, ko iš tiesų man reikia... Arba nesuvokiau, ko joms reikia iš manęs. Keturiasdešimt penkerių pats laikas tai sužinoti...
Šarūnas: Ir Ingridai sakiau: „Labai gerai, kad iki manęs tavo gyvenime buvo kitų vyrų. Negi turėjai liūdėti vieniša, kol pasirodys tas, vienintelis.“ Žmogus be biografijos niekam neįdomus.
Ir tada atėjo diena, kai iš Kauno persikėlei gyventi į Klaipėdą?
Šarūnas: Kaip mudu nusprendėme, taip viskas ir įvyko. Kartą važiavome automobiliu autostrada ir kalbėjomės. Kuris miestas? Vilnius, Kaunas ar Klaipėda? Staiga matome rodyklę „Klaipėda“. Vadinasi – Klaipėda. Ingrida šiame mieste turi savo verslą, aš tuo metu nedariau nieko, tik rašiau. Pinigų nebuvo daug, tačiau laikas – nepakartojamas. Koks skirtumas, kur rašysiu – Kaune, Klaipėdoje, Balbieriškyje ar Pagėgiuose? Persikėliau į Klaipėdą. Tų metų rezultatas: Ingridos verslas tikrai nepablogėjo, netgi ėmė eitis dar geriau, aš išleidau eilėraščių knygą, gimė dukrelė, atidariau sporto klubą. Labai svarbu, kad atsirastų motyvas, dėl ko viską darai. Vienas sau plūduriuoji ir plūduriuoji...
Iš tiesų jūsų santykiai klostėsi žaibo greičiu. Gruodį nusprendėte draugauti, o...
Ingrida: Vasarį aš jau buvau nėščia.
Siaubas!
Ingrida: Mano mama irgi taip sakė.
Jūs susituokę?
Šarūnas: Gyvename krikščioniškai, o šiaip šiam klausimui darausi alergiškas.
Įsivaizduoju, kol tai kvepia avantiūra, juk negalvoji, kaip viskas klostysis toliau. O kaip vėliau, kai atsipeikėji?
Ingrida: Na, aš gal dar neatsipeikėjau (juokiasi).
Šarūnas: Aš – irgi! Ir visiškai nenorėčiau atsipeikėti. Kam čia peikėtis, jei viskas gerai.
Ingrida: Esu pasižadėjusi Šarūnui mylėti besąlygiškai. Niekada ir niekam to nesu sakiusi.
Šarūnas: Sunku buvo patikėti, kad ji ištarė tokius žodžius. Nebuvau to niekada gyvenime girdėjęs, netgi skaitęs nebuvau. Praradau amą, penkiolika minučių tylėjau, paskui prisibeldžiau į vonią ir pažadėjau, kad Ingrida turės tiek laisvės, kiek nė negalėjo įsivaizduoti. Juk dažniausiai atsitikdavo, kad šalia priesaikų mylėti, gerbti, pasitikėti atsirasdavo papildomų sąlygų. Na, žinai, tų, kurios tarsi pažymimos žvaigždute puslapio pabaigoje.
Argi gimęs kūdikis nepakeitė jūsų santykių?
Šarūnas: Nė negaliu užtikrinti, kad tai – jau pabaiga. Ji juk man pažadėjo gimdyti vaikus. Gyvenimas pasikeitė į gera: mes turime namus, vaikų...
Ingrida: Mes turime šeimą!
Ar jūs vis dar rašote laiškus, ar siunčiate juos elektroniniu paštu vienas kitam?
Ingrida: Kai pradėjome susirašinėti su Šarūnu, iškart išsiregistravau iš pažinčių svetainės. Šarūnas padarė tą patį.
Šarūnas: O dabar? Mums užtenka pokalbių savuose namuose.
Susitinku su jumis įsimylėjėlių dieną. Gyvenate Klaipėdoje, o vaikštote sau laimingi po Vilnių. Kaip čia atsidūrėte?
Šarūnas: Kaip gerai, kad įsitaisiau ne šalia Ingridos. Nes tuojau pat pultume vienas prie kito ir imtume niurkytis. Čia pat (juokiasi)! Begalinė laimė tokią dieną būti šalia tokios moters!
Ingrida: Kaip saldu!
Šarūnas: Iš tiesų važiavome į draugų vestuves. Turėjome būti liudininkai. Tačiau nuotaka netikėtai susirgo ir šventę atkėlė, o mes – jau susiruošę, sutarę, kas vaikus prižiūrės. Niekam nesakėme, kad vestuvių nebus, atidūmėm į Vilnių, užsisakėme viešbutį, pabūsime dviese. Mažajai Urtei – daugiau nei metai. Ji pirmą kartą liko su močiute – mama dar maitina naktimis.
Kodėl nelikote švęsti Kaune?
Šarūnas: Dabar gyvenu Klaipėdoje, tačiau mano širdžiai iš tiesų labai trūksta dviejų dalykų: Vilniuje likusios šešiolikmetės dukters Mildos ir Kauno. Kodėl myliu šį miestą, logiškai nepaaiškinsi. Meilė apskritai toks dalykas... Žmonės klausia: kodėl myli ne tą, kurios kojos ilgesnės, ji ir gražesnė? Bet man atrodo, jog mano mylimoji – pati gražiausia ir kojos jos ilgiausios. Tas pat ir su Kaunu... Vilniuje pasivaikščiosime, pasiimsime mano dukrą Mildą ir vėl dumsime visi atgal prie jūros.
Kelintą kartą vienas kitą sveikinate su Valentino diena?
Ingrida: Trečią.
Šarūnas: Ai, žinai, Helovinas ir Valentinas – šiandien tikra komercija, vienas ir tas pat. Tačiau jei pažvelgtume į senovę, tai – labai graži šventė. Šventasis Valentinas sutuokdavo poras, kad tik vyrams nereikėtų eiti į karą. Argi ne simboliška: vietoj prarastos gyvybės galimybė pradėti naują. Mūsų su Ingrida draugystė nuo to ir prasidėjo: iš pradžių nusprendėme, kad turėsime vaikų, o tik paskui pasibučiavome.
Ingrida: Viskas taip ir buvo. Dabar turime Urtę. Kai susitikome, Šarūnas paklausė, ar gimdysiu jam vaikus? Pasakiau, kad sutinku.
Drąsu!
Ingrida: Drąsu!
Šarūnas: Buvo Kalėdų išvakarės. Išgirdusi, kad nusprendžiau jas švęsti vienas, atvažiavo dukra Milda. Sėdžiu toks vienišas prie lango, visokios gyvenimo prasmės galvoje. Matyt, pajutusi mano liūdesį, Milda pradėjo klausinėti: „Nejau tu visą gyvenimą būsi vienas? Ar tikrai neturi jokios moters?“ „Yra viena graži, įdomi, – prasitariau. – Tačiau kol kas – nieko rimto, gal kada nors...“ Tada Milda pasiūlė: „Tėti, imk ir nuvažiuok pas ją. Galėčiau važiuoti kartu.“ Paskambinau Ingridai, sakau, atvažiuojame su Milda, susipažinsite. Ji žinojo, kad turiu dukrą ir sūnų. Klaipėda, susitinkame kavinėje, užsisakome kavos. Staiga, tarsi iš šalies, girdžiu savo balsą. Negaliu patikėti tuo, ką sakau, juk paprastai tokius žodžius laikyčiau baisiausiu netaktu. Suvokiu, būdamas sveiko proto taip niekada nepaklausčiau: „Gal nori rimtai?“ Ingrida atsako: „Noriu!“ Betgi ką reiškia – rimtai? Jei rimtai, tai – vaikai. „Ar gimdysi man vaikus?“ – klausiu, o mintyse keikiu save. Juk ne nuo to reikėtų pradėti – moterį esu matęs dvidešimt minučių. O ji man atsako: „Gimdysiu.“
Ingrida: Ir aš savo balsą girdžiu lyg iš šalies, matau save lyg iš šalies...
Šarūnas: Greta sėdi Milda, keturiolikmetės akys – to-o-okios. „Gerai, – sakau. – Po tokio atsakymo reikia eiti į bažnyčią.“ O ten skamba kunigo žodžiai: „Net Dievo sūnui, kol užaugo, reikėjo žemiško tėvo...“ Pažiūriu į Ingridą, jos akys pilnos ašarų, juk savo sūnų Luką viena augino. Po bažnyčios lyg ir viskas aišku: būsime kartu, turėsime vaikų. Ji Klaipėdoje prieš šventes darbais užsivertusi – vadovauja renginių organizavimo firmai „Šou akademija“. Aš grįžtu į Kauną. Atsisveikinome, Ingrida lipa iš automobilio, o aš sakau: „Gal pasibučiuojame?“
Ingrida: Lyg ir viskas sutarta: draugausime rimtai, turėsime vaikų. Tik tada – bučinys. Lyg viskas būtų iš kito galo...
Šarūnas: O gal kaip tik iš to, iš kurio reikia?! Šiandien mūsų Určiukei jau metai ir keturi mėnesiai.
Ingrida: Nedaug svarsčiau. Pamačiau, susižavėjau...
Suprantu, kad tąsyk, kai buvo nuspręsti tie rimti dalykai, susitikote ne pirmą kartą. Kur buvo pirmasis?
Šarūnas: Dvidešimt minučių – „Bajorkiemyje“ šalia Kauno... Iš tiesų mudu susitikome kvailiausioje ir primityviausioje vietoje, kokia tik egzistuoja – internete. Na, kas į tai rimtai žiūri? Kurį laiką tik susirašinėjome, nei siūlėme vienas kitam susitikti, nei telefonais keitėmės. Sutarėme: teiksime vienas kitam ne skausmą, o malonumus.
Ingrida, ar žinojote, kas jums rašo tokius gražius laiškus?
Ingrida: Na, iš pradžių negalėjau įspėti, juk Šarūnas savo nuotraukos į pažinčių svetainę nebuvo įdėjęs.
Šarūnas: Visai nenorėjau, kad spaudoje sukurtas mano įvaizdis apgaudinėtų. Pasenęs kazanova... Viskas aišku: pasinaudos ir pames. Na, ką tai turi su manimi bendra?
Ingrida: Aišku, mane užkabino jo laiškai. Ir kaip rašytojo tekstas gali nesudominti? Nedaug laiko truko išsiaiškinti, kas tas vyras. Žinojau, kad jis – iš Kauno, žinojau, kuo vardu, o dar jis man prasitarė, jog pamatyti galiu vienoje televizijos laidoje. Tada klausiu savo draugės Skaivos: „Tas vyras man įdomus. Kokius Šarūnus pažįsti?“ Ji prasitarė pažįstanti du – Šarūną Marčiulionį ir Šarūną Navickį. Marčiulionis atkrito, o Navickio nuotraukos ėmiau ieškoti internete. Vėliau, kai jis atsiuntė savąsias, mano spėjimai pasitvirtino.
Šarūnas: Tai norėjai, kad būtų būtent tas Šarūnas?
Ingrida: Kokio norėjau, tokį gavau!
Na, ir koks jis?
Ingrida: Buvo be galo įdomu skaityti jo laiškus.
Šarūnas: Kai kalbi televizijoje, vargu ar kas įdėmiai klausosi. Vaizdas dažnai užgožia tekstus: ar kalnieriukas neužsilenkęs, pasenęs, pajaunėjęs, o gal – svorio pridėjęs?
Užtat aš iškart pamačiau, kokia ji graži.
Ir vis dėlto keista meilės ieškoti interneto pažinčių svetainėse...
Šarūnas: O kur man pasiūlysi eiti? Į restoraną, klubą, naktinį barą? Žinai, kaip su įvaizdžiu... Atrodo, jis galėtų padėti, o iš tiesų – tik trukdo. Moterys man dažnai sakydavo: neįsivaizduok, kad viskas taip lengva. Bet aš nieko ir neįsivaizdavau. Žinai, kaip tame posakyje: jei ir nepagausiu, tai nors sušilsiu...
Ingrida: Prisimenu pirmąjį tavo laišką: „Esu išsiskyręs, turiu du vaikus ir anūką. Ar tau vis dar įdomu?“
Šarūnas: Man atrodė labai sąžininga pradėti nuo to, kas galėtų kelti problemų.
Ingrida: O man tos tavo problemos – visai ne problemos! Patiko, kad žmogus kalba atvirai, nenori būti geresnis, nei yra.
Šarūnas: Rašiau, kad esu iš komiso, panašus į neandertalietį, kuris vos vos įsispraudžia į kostiumą (juokiasi).
Suprantu Ingridą: moterims gražių žodžių juk niekada nebūna per daug...
Ingrida: Prieš sutikdama Šarūną, mintyse dažnai pasimelsdavau: „Dieve, atsiųsk man vyrą, kurį pamilčiau.“
Šarūnas: Dievo humoro jausmas – begalinis. Vadovaudamasis protu, kurio įsivaizdavau turintis, dėliojau savo gyvenimą, stengiausi ir, kaip žinoma, nelabai kas gero išėjo.
Ingrida, kai išsiaiškinai, kas per vyras tau rašo, kai sužinojai jo gyvenimo istoriją, apie jo santuokas ir skyrybas, argi nebuvo baugu pradėti rimtus santykius?
Ingrida: Tas mano susižavėjimas, įsimylėjimas kitiems jausmams nepaliko vietos. Nesvarsčiau, negalvojau, jaučiau, kad myliu, labai branginau tą savo jausmą, ir nenorėjau, kad kas nors keistųsi.
Sakyk, pamilai internetinį Šarūną ar tą, kurį vėliau pamatei užeigoje šalia Kauno?
Ingrida: Kai pirmą kartą pasimatėme, Šarūnas mane apkabino. Ištirpau jo glėbyje...
Šarūnas: Feministės tave sudraskys į gabalus. Kaip taip galima?!
Ingrida: Susitarėme susitikti. Prieš važiuodama į susitikimą ėmiau svarstyti: o gal nereikia, gal neverta? Tačiau vis dėlto susitikome. Kai pamačiau Šarūną, neliko jokių baimių, jokių abejonių.
Šarūnai, tokie žodžiai tikriausiai kutena tavo savimeilę? Kiekvieno vyro savimeilę kutentų...
Šarūnas: Sakiau, geriau išeisiu, kai apie mane kalbėsite (juokiasi).
Šarūnai, o kuo gi tave sužavėjo kitame mieste gyvenanti moteris, kurios tik nuotrauką pažinčių svetainėje matei?
Šarūnas: Taip tiesiai ir sakyti? Ji buvo labai graži. O ko čia daugiau reikia? Jau sakiau, kai vadovavausi protu, nelabai kas išėjo. Jos tikrai nebuvo blogos moterys, tiesiog aš nežinojau, ko iš tiesų man reikia... Arba nesuvokiau, ko joms reikia iš manęs. Keturiasdešimt penkerių pats laikas tai sužinoti...
Šarūnas: Ir Ingridai sakiau: „Labai gerai, kad iki manęs tavo gyvenime buvo kitų vyrų. Negi turėjai liūdėti vieniša, kol pasirodys tas, vienintelis.“ Žmogus be biografijos niekam neįdomus.
Ir tada atėjo diena, kai iš Kauno persikėlei gyventi į Klaipėdą?
Šarūnas: Kaip mudu nusprendėme, taip viskas ir įvyko. Kartą važiavome automobiliu autostrada ir kalbėjomės. Kuris miestas? Vilnius, Kaunas ar Klaipėda? Staiga matome rodyklę „Klaipėda“. Vadinasi – Klaipėda. Ingrida šiame mieste turi savo verslą, aš tuo metu nedariau nieko, tik rašiau. Pinigų nebuvo daug, tačiau laikas – nepakartojamas. Koks skirtumas, kur rašysiu – Kaune, Klaipėdoje, Balbieriškyje ar Pagėgiuose? Persikėliau į Klaipėdą. Tų metų rezultatas: Ingridos verslas tikrai nepablogėjo, netgi ėmė eitis dar geriau, aš išleidau eilėraščių knygą, gimė dukrelė, atidariau sporto klubą. Labai svarbu, kad atsirastų motyvas, dėl ko viską darai. Vienas sau plūduriuoji ir plūduriuoji...
Iš tiesų jūsų santykiai klostėsi žaibo greičiu. Gruodį nusprendėte draugauti, o...
Ingrida: Vasarį aš jau buvau nėščia.
Siaubas!
Ingrida: Mano mama irgi taip sakė.
Jūs susituokę?
Šarūnas: Gyvename krikščioniškai, o šiaip šiam klausimui darausi alergiškas.
Įsivaizduoju, kol tai kvepia avantiūra, juk negalvoji, kaip viskas klostysis toliau. O kaip vėliau, kai atsipeikėji?
Ingrida: Na, aš gal dar neatsipeikėjau (juokiasi).
Šarūnas: Aš – irgi! Ir visiškai nenorėčiau atsipeikėti. Kam čia peikėtis, jei viskas gerai.
Ingrida: Esu pasižadėjusi Šarūnui mylėti besąlygiškai. Niekada ir niekam to nesu sakiusi.
Šarūnas: Sunku buvo patikėti, kad ji ištarė tokius žodžius. Nebuvau to niekada gyvenime girdėjęs, netgi skaitęs nebuvau. Praradau amą, penkiolika minučių tylėjau, paskui prisibeldžiau į vonią ir pažadėjau, kad Ingrida turės tiek laisvės, kiek nė negalėjo įsivaizduoti. Juk dažniausiai atsitikdavo, kad šalia priesaikų mylėti, gerbti, pasitikėti atsirasdavo papildomų sąlygų. Na, žinai, tų, kurios tarsi pažymimos žvaigždute puslapio pabaigoje.
Argi gimęs kūdikis nepakeitė jūsų santykių?
Šarūnas: Nė negaliu užtikrinti, kad tai – jau pabaiga. Ji juk man pažadėjo gimdyti vaikus. Gyvenimas pasikeitė į gera: mes turime namus, vaikų...
Ingrida: Mes turime šeimą!
Ar jūs vis dar rašote laiškus, ar siunčiate juos elektroniniu paštu vienas kitam?
Ingrida: Kai pradėjome susirašinėti su Šarūnu, iškart išsiregistravau iš pažinčių svetainės. Šarūnas padarė tą patį.
Šarūnas: O dabar? Mums užtenka pokalbių savuose namuose.
