Serialo „Nekviesta meilė" žvaigždė Nacionalinio dramos teatro aktorius Saulius Balandis ne tik ekrane, bet ir gyvenime spinduliuoja jo herojui būdingu gerumu. Jokio žvaigždiško pasipūtimo ar arogancijos...
Ar iš tikrųjų esate toks geraširdis?
Gal ne tiek geraširdis, kiek minkšto būdo. Mane lengvai galima palenkti į norimą pusę, įtikinti imtis visokios veiklos ir veltis į nežinia ką (šypsosi).
Dėl to iš aktoriaus tapote režisieriumi?
Taip, mane iš tiesų lengva įkalbėti. Kažkada serialo prodiuseriui leptelėjau, kad galbūt ir aš galėčiau pabandyti. Po kurio laiko jis ir pasiūlė. Man tai buvo puiki galimybė. Be to, padariau savotišką paslaugą ir Alvydui Šlepikui, buvusiam serialo režisieriui ir scenarijaus autoriui, kuris parašė puikų scenarijų meniniam filmui.
Kas sunkiau: vaidinti ar režisuoti?
Pradėjęs dirbti seriale režisieriumi, supratau, koks šis darbas sunkus ir atsakingas. Savo kailiu patyriau, ką reiškia valdyti situaciją filmavimo aikštelėje. Vaidinti visai kas kita: atėjai, nusifilmavai ir atsisveikinęs išėjai. O režisieriaus darbas tęsiasi... Daugelis dirba be poilsio dienų. Labai svarbu filmavimo aikštelėje palaikyti visą komandą, stengtis padaryti taip, kad būtų gerbiamas kiekvienas darbuotojas: tiek aktorius, tiek operatorius. Reikia sukurti tokią aplinką, kad kiekvienas dirbdamas gerai jaustųsi.
Kai kurių aktorių nuomone, vaidinti televizijoje ar reklamose yra žemas lygis...
Su šia nuomone visiškai nesutinku. Juk negyvenu vienas, turiu išlaikyti šeimą. Negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Lietuva ne ta šalis, kur aktoriai vilki vienuolių abitus ir laukia išganymo. Be to, esu įsitikinęs, kad darbui televizijoje, pavyzdžiui, reklamoje, taip pat reikia didelio meistriškumo. Kaip yra aukštoji mada, taip pat yra ir geras reklamos filmukas. Aš pats priimu įvairiausius pasiūlymus. Visi darbai yra geri, jei juos dirbi gerai. Tik, be jokios abejonės, viskas priklauso nuo komandos meistriškumo.
Kuo skiriasi darbas televizijoje ir teatre?
Manau, skirtumų tarp teatro ar televizijos nėra, juk viską daro komanda. Jei komanda yra profesionali, gražiai bendradarbiauja ir puikiai dirba, skirtumo, ar tu televizijoje, kine ar teatre, nėra.
Kaip manote, ar egzistuoja geri ir blogi vaidmenys?
Žinoma. Yra puikių scenarijų, kur atlikęs savo vaidmenį gali būti tikras dėl savo ir viso filmo, spektaklio ar serialo sėkmės. Deja, yra ir labai „nedėkingų" vaidmenų, iš kurių jau nieko nebeišspausi, kad ir koks talentingas būtum.
Gana vienpusis Andriaus herojus suformavo gerojo Sauliaus Balandžio įvaizdį...
Kodėl ne (šypsosi)? Ateis laikas, suvaidinsiu kitokį vaidmenį ir būsiu kitoks. Vaidiname tai, ko iš mūsų norima, čia nėra kada rinktis.
Koks Andriaus Žvinio poelgis jums labiausiai nesuprantamas ar svetimas?
Mano mintys iškart nušoka į serialo pradžią, kai iš komandiruotės grįžęs Andrius savo žmoną Mėtą lovoje randa su kitu. Daug kas manė, kad taip elgtis tikrai negalima, bet aš stengiuosi daug ką pateisinti, nors galbūt pats elgčiausi kitaip. Tačiau seriale yra nubrėžti tam tikri rėmai, yra scenarijus ir pan. Tikriausiai tas serialas ir sužavėjo žmones tuo, kad mes nesistengiame pranokti patys save.
Kaip reaguojate į kritiką?
Nepagrįsta kritika neretai skaudina. Tikriausiai jau beveik metus nesidomiu internetu, ten rašomais komentarais, kurie iš tiesų neapgalvoti, neatitinkantys tikrovės ir skaudinantys. Na, o sodybos ir buto kaimynų nuomonės, kritikos ar pagyrimų turiu išklausyti, padėkoti už pastabas. Iš tiesų nelengva paaiškinti žmonėms, kad jie į nedidelio biudžeto serialus žvelgtų truputį atlaidžiau...
Kada suvaidinote pirmąjį vaidmenį?
Mokiausi trečioje klasėje, kai pirmą kartą suvaidinau televizijos spektaklyje. Vėliau lankiau V. Karalienės teatrą. Dešimtoje klasėje vaidinau A. Grikevičiaus režisuotame filme „Faktas" drauge su būriu puikių aktorių: Regimantu Adomaičiu, Vaiva Mainelyte, Donatu Banioniu ir kt.
Ar kada nors pagalvojote, kuo būtumėte, jei ne aktoriumi?
Nelabai čia yra ką galvoti. Būčiau tapęs archeologu, nes kažkada norėjau studijuoti istoriją...
Kaip jaučiatės būdamas populiarus?
Populiarumo našta mano pečių neužgulė. Juk tai - vienadienis dalykas, truksiantis tol, kol rodysiuosi „dėžutėje". Nepažįstami žmonės mane kartais gatvėje pavadina Andriumi, bet dažniausiai šaukia tikru vardu. Pastebėjau, kad mūsų visuomenė tampa laisvesnė - gatvėje sutikti žmonės dažniau šypsosi nei raukosi. Ypač mane žavi vaikai, kurie pribėga, pasako gerą žodį, pasikalba apie serialą.
Nevargina žiniasklaidos dėmesys?
Nepykstu, kad žurnalistai nuolat skambina ir prašo interviu. Dieną išjungiu telefono garsą, kad galėčiau ramiai dirbti (šypsosi).
Ar viešas gyvenimas įpareigoja daugiau dėmesio skirti išvaizdai?
Na, kaip čia pasakius. Nueinu kartais į kirpyklą (šypsosi).
Ar sportuojate?
Dėl sporto, kaip ir dėl mėginimo mesti rūkyti, lemtingoji data vis nukeliama tolyn ir tolyn... Puikiai suprantu, kad judėti ir mankštintis būtina, todėl labai norėčiau nueiti į sporto klubą, turėti savo instruktorių, bet... Prieš keletą metų per Kalėdas nusipirkau vadinamąsias „stakles" - labai gera pakaba drabužiams (šypsosi). Stovi kaip gyvas priekaištas ligi šiol, nes laiko su jomis padirbėti niekaip neatsiranda.
Ką veikiate, kai turite šiek tiek laisvo laiko?
Stengiuosi ištrūkti iš miesto ir nuvykęs į sodybą nuveikti ten ką nors naudinga. Mėgstu pasivaikščioti su numylėtine Belta, anglų seterių veislės kalaite. Tiesą sakant, net automobilį renkuosi tokį, kuris būtų patogus šuniui. Beltai patikima garbė pirmajai susipažinti su herojų monologais, scenarijais ar eilėraščiais, būti mano repeticijų liudininku. Paprastai šiuos darbus atliekame per pasivaikščiojimus Neries krantine.
Ar žiūrite televizorių, serialus?
Ankstesnio skeptiško požiūrio į serialus nebeliko, šiandien tapau nuolatiniu žiūrovu, stengiuosi pažiūrėti ir kitų pasaulio šalių televizijos filmus. Kai ką norisi panaudoti ir savo darbe - be galo įdomu stebėti, kaip juda kamera, ką galima pritaikyti. Šiaip esu geranoriškas televizijos žiūrovas, nesikabinėjantis dėl smulkmenų, o dabar tapau dar ir mokiniu, bandančiu „nusirašyti" patinkančias idėjas.
Esate šeimos žmogus, padedate žmonai buityje?
Anksčiau padėdavau daugiau, dabar esu visiškai paskendęs darbuose. Kita vertus, negi gyvensi vien darbu. Kam tada iš viso gyventi? Tikrai galiu save vadinti šeimos žmogumi, nors namuose būnu retokai.
Nesulaukiate dėl to priekaištų iš namiškių?
Vaikai jau užaugę, kiek galėjau, tiek išauklėjau. Jie turi savo gyvenimus: dukra Ieva studijuoja prancūzų kalbą, sūnus Lukas pasirinko fotografiją. O žmona Rasa rūpinasi namais - šiuo metu tai vienintelis jos darbas, tad priekaištų nesulaukiu.
O gal atsiperkate lepindamas šeimą savo kulinariniais šedevrais?
Iš tiesų mėgstu gaminti. Su draugais vieni kitiems dovanojame kulinarines knygas ir kartais išbandome, kas jose rašoma. Jei kada susirenkame į kokią „vakarušką", stengiamės, kad tai nebūtų vien banalus pasisėdėjimas prie visokio greito maisto, traškučių ir pan. Ruošiame naminį, tikrą valgį.
Gaminate tik kitiems ar ir sau?
Gaminu vaikams, draugams, svečiams, bet tikrai ne sau - man daug nereikia, esu neišrankus. Valgau, kai randu laisvą minutę ar kai pajuntu, kad labai noriu. Turbūt sudėtingiausias patiekalas, kurį kartais gaminuosi sau, yra kiaušinienė.
Ar ruošdamas valgį kreipiate dėmesį į produktų kokybę, ekologiškumą?
Tiesą sakant, parduotuvėje tikrai nestudijuoju etikečių. Perku tai, ko būna prekybos centruose, ir tiek, už kiek galiu sau leisti.
Nejaugi populiariems aktoriams reikia skaičiuoti pinigus?
Nepamanykite, kad mes žarstome pinigus į kairę ir į dešinę - čia juk ne pramogų verslas... Nė vienas neįsigijome nei namų, nei vilų. Tiesiog galime nusipirkti maisto ir negalvoti, ar pakaks pinigų sumokėti už komunalines paslaugas. Apskritai nesu iš tų žmonių, kuriems pinigai yra laimės ir visapusiško pasitenkinimo ekvivalentas.
O kokia yra jūsų laimė?
Jei turi mielą darbą, šeimą, draugų, jei jautiesi reikalingas - tai ir yra laimė. O prabangūs namai, automobiliai, drabužiai, briliantai... Tuštybės mugė, ir tiek.
