Griežto ir pikto vyro įvaizdis - tik kaukė. Garsus Lietuvos aktorius Saulius Siparis prisipažįsta, jog viduje yra romantiškas ir švelnus. Aktorius džiaugiasi gyvenimu, net jei kartais likimas atsiunčia išbandymų. „Nereikia varyti Dievo į medį, nes jis gali ir nebeišlipti", - šypsosi.
Aktorystė - pirmoji ar antroji jūsų gyvenimo meilė?
Net nežinau... Aktorystė - labiau mano gyvenimo būdas ir profesija. Tai visiškas atsitiktinumas, kurio net ir norėdamas negali nuspėti. Jei dirbčiau buhalteriu, žinočiau, o dabar anaiptol. Šiandien vienaip, rytoj kitaip, kitą dieną vėl kažkas nauja. Kažkada W. Shakespeare'as yra labai gerai pasakęs: „Fortūna, kekše, atsisuk į mane bent kartą veidu."
Ar labai skiriasi darbo specifika televizijoje ir teatre?
Žinoma, tai skirtingi dalykai. Teatras visada bus teatras, bet likimas šiek tiek viską pakoregavo. Įvykus „perestroikai", viskas apvirto aukštyn kojomis, tad atsirado būtinybė išlikti. Bet dabar, ačiū Dievui, to nebėra. Teatrui atidaviau penkiolika savo gyvenimo metų, ano laikmečio standartai man jau - praeitis. Dabar visi perėjo į komercinį gyvenimo lygmenį, kurį reikėtų priimti labai paprastai. Įsivaizduoju, jog daug kas už tai smerkia, nes mano, kad reikia aukotis, tarnauti seniems laikams. Bet taip jau nutiko, kad atsidūriau komercinėje terpėje, kurioje taip pat galima rasti daug gražių dalykų. Ir aš tikiu, kad kuo toliau, tuo daugiau jų bus. Šiuo klausimu esu naivus, bet gal tikrai kažkas pasikeis ir vieną gražią dieną mes turėsime labai gerą lietuvių kiną.
Laida „Detektyvai", kurią vedate, jums įdomi ar traukia komerciniais sumetimais?
Man šis projektas yra labai įdomus, nes tai - patirtis. Taip pat kaip ir kelionė į nežinomą kraštą, kurį pamatai ir kuriame surandi kažką tik sau.
Ar tiesa, kad laida surežisuota?
Ne, viskas labai tikra. Bet pažiūrėkite į mane, aš ten labai tikras (šypsosi).
Kas sunkiausia jūsų darbe?
Atsikelti kiekvieną rytą ir prisiversti daryti tai, ko nenori. Anksčiau gaudavau nemažai vaidmenų, kuriuos reikėdavo vaidinti, net jei to nenorėdavau, tačiau atėjo laikai, kai turiu teisę rinktis. Tikrai nesigiriu, bet taip yra. Anksčiau būdavo iškabinami sąrašai su paskirtais vaidmenimis, ir niekas net neklausdavo, nori ar nenori. Panašiai kaip fabrike. Bet laikai keičiasi.
Griežtas įvaizdis - tik butaforija ar toks tikrasis Saulius?
Ne, viduje tikrai toks nesu. Aš švelnus kaip persikas (šypsosi). Gyvenime turbūt kiekvienas turi savotišką kaukę. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad atsidurdavau tam tikrose gyvenimo situacijose, filmavimuose, kai kažkas sukūrė būtent tokį mano įvaizdį. Tikrai ne pats tai dariau, nesiekiau atrodyti piktas ar žiaurus (juokiasi).
Lengviau būti griežtam ar švelniam?
Esu labiau ramus ir romantiškas. Mano svajonė - kada nors tai įkūnyti ir ekrane, tik nežinau, kada tai įvyks. Bet vis dar laukiu ir tikiu. Kaip tik nuo to ir pradėjau, tik bėgant metams įvyko tam tikras karjeros vingis, man pradėjo siūlyti įvairesnius vaidmenis.
Artimesni teigiami ar neigiami personažai?
Artimesni galbūt teigiami, bet neigiami personažai visada būdavo patrauklesni. Netgi vaikystėje skaitydamas pasakas visada labiau atkreipdavau dėmesį į blogiukus, nes jie įdomesni, keistesni. Visi teigiami, lyriniai herojai man atrodė tarsi besisnarglėjantys ir nuobodūs. Neigiamas personažas visada turi paslapties.
Jums klijuojamas donžuano epitetas gyvenime labiau padeda ar trukdo?
Turbūt labiau trukdo. Juolab kad ir laikas jau šiek tiek nebe tas, nebėra tos rožinės jaunystės. Manau, buvo daug žmonių, suinteresuotų padaryti iš manęs donžuaną. Bet toli gražu toks nesu. Aš net nežinau, ar man tai reikšminga. Kartais būna keista, nes nesuprantu, kam sakyti dalykus, kurių iš tiesų net nėra. Galų gale labai daug ką keičia laikas. Prabėga metai ir į daugelį dalykų pradedi žiūrėti visiškai kitaip.
Žmona Ugnė nepriekaištauja dėl besikeičiančio jūsų darbo grafiko?
Ne, ji labai užsiėmusi: turi savo verslą, savus reikalus, tad tikrai nesėdi vienoje vietoje ir nelaukia manęs namuose. Turime daug bendros veiklos, dažnai pasikalbame apie gražią šeimą, mylimus ir mylinčius vaikus. Ir tai labai natūralu. Abu turime savų darbų ir reikalų, tad nėra kada pyktis ar priekaištauti dėl niekų.
Daug laiko praleidžiate kartu?
Beveik visą mūsų bendro gyvenimo laiką. Turbūt reikėtų nusispjauti tris kartus per kairį petį ir toliau visu tuo džiaugtis (šypsosi). Kartu praleidžiame tikrai daug laiko, ir tai man labai brangu. Su Ugne daug keliaujame, pasikalbame, pabūname tik dviese. Žaviuosi tuo.
Užauginote du sūnus, dabar turite ir dukrytę Salomėją. Su metais tėviški instinktai pasikeitė ar viskas taip pat?
Be abejo, pasikeitė. Atsirado dar daugiau džiaugsmų. Ne tas žodis! Kai sulaukiau savo mažytės, aš tiesiog atgimiau. Vyriausias sūnus - jau vyras, tad turi savų reikalų ir interesų, kitas sūnus taip pat jau nebe vaikas. Gimus mažytei, apėmė neapsakomas sielos džiaugsmas. Aš tik dabar suvokiau, ką iš tiesų tai reiškia.
Ne kartą juokaudamas sakiau, kad Seimui reikėtų priimti įstatymo pataisas, kad būtų leista gimdyti tik perkopus keturiasdešimt. Tik sulaukęs brandaus amžiaus gali tikrai suvokti, ką darai. Anksčiau viskas buvo kitaip: vaikai buvo tarsi atmetami, norėjosi „blūdyti", draskytis. Reikia subręsti, kad suvoktum tą stebuklą, nuostabią gamtos paslaptį.
Džiaugdamasis dukryte, gal planuojate dar vieną atžalą?
Taip imsiu ir iškart pasakysiu (juokiasi). Žinoma, norėčiau, juolab kad metai vis bėga.
Jei turėtumėte galimybę laiką atsukti atgal, daug ką keistumėte savo gyvenime?
Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Manau, būtų tokių dalykų. Kažkada net bandžiau apie tai rimtai galvoti. Kadangi beveik visi ateities žinovai man išbūrė, kad nugyvenau dvylika gyvenimų ir turiu dar vieną, gal sulauksiu reinkarnacijos (šypsosi). Išėjęs galbūt sugrįšiu, o tada vėl viską režisuos likimas.
Visgi šiuo metu esu labai laimingas, turiu mažytę dukrelę, mylimus žmones. Kartais apima pesimizmas, bet pagalvoju, koks neapsakomas džiaugsmas, kad esu gyvas, čia ir dabar. Tad nereikėtų varyti Dievo į medį...
