„Ai, čia tik šiaip malonus laiko leidimo būdas", - kukliai šypteli kaunietis plastinės chirurgijos specialistas Saulius Vikšraitis (48), kalbėdamas apie kone visas laisvas minutes iš jo atimantį pomėgį - tapybą. Tačiau apie penkiasdešimt nupieštų paveikslų ir net keturios surengtos parodos byloja, kad gydytojo pomėgis jau seniai išaugo „tiesiog laisvalaikio leidimo" marškinėlius, o prireikus drąsiai galėtų tapti pajamų šaltiniu.
Jei reikėtų pasakyti vieną žodį, taikliausiai apibūdinantį S. Vikšraitį, tai būtų „kruopštumas" - savybė, kuri padeda chirurgui darbą atlikti nuo pradžios iki galo. Preciziškai kruopštus jis ne tik operacinėje, kur tai savaime suprantama, bet ir pjaustydamas salotas, rinkdamasis automobilį, prieš pobūvį su žmona derindamas avalynės spalvą ar - be abejonės - tapydamas. Piešti Saulius pradėjo ne vaikystėje ir net ne jaunystėje. „Nesu lankęs jokių dailės būrelių. Tiesiog turiu draugų tapytojų, jie mane padrąsina, - juokiasi. - Įkvėpimą piešti pajutau gal prieš aštuonerius metus, grįžęs iš kaimo sodybos: spalvoti klevų lapai taip stovėjo akyse, kad išėjau į balkoną ir ėmiau tapyti. Žmona į tai žiūrėjo kreivai, bet nė nemaniau liautis: nutapęs pirmą paveikslą ėmiausi antrojo. Teptukų dovanojo bičiulis dailininkas, o visa kita laikui bėgant nusipirkau pats."
Dabar žmona Aurelija vyro pomėgio nebevertina įtariai - net giria ir mielai sutinka, kad savo darbais puoštų namų sienas. Trečiame būsto aukšte gydytojas yra įsirengęs dirbtuvę - tai ne šiaip koks prišnerkštas menininko kampelis, o erdvi ir šviesi studija su natūralaus medžio baldais, gera garso aparatūra, meniška kalvio padaryta praustuve ir, žinoma, molbertu. Keletą paveikslų S. Vikšraitis pasikabino ir darbe, Kauno plastinės chirurgijos centre, kur šeimininkauja su kolega Tautrimu Aštrausku. Kabinetą puošiantį triptiką teko tapyti pagal užsakymą: klinikos interjerą kūrusi dizainerė pareiškė, kad siena pernelyg monotoniška, ir paragino Saulių ją pagyvinti pačiam. „Tąkart buvau ką tik grįžęs iš Amsterdamo, kur aplankiau Van Gogho muziejų, tad paveiksle galima įžvelgti vangogiškų detalių, - šypsosi chirurgas. - Mėgstu ir Gauguiną, Modiglianį, Chagallą - turbūt tai irgi galima pastebėti..." Net ant porcelianinio puodelio, iš kurio darbe geria kavą, išpieštas paties piešto paveikslo motyvas. „Kažkada šis paveikslas man atrodė gražiausias, tad „Jiesioje" užsakiau šešis puodelius, - užsimena. - Šiandien beliko trys, todėl jie yra aukso vertės..."
Iš natūros gydytojas tapo labai retai, nors, kaip juokauja draugai, turi visas galimybes - juk plastinės chirurgijos klinikoje nestinga dailių moterų! Vis dėlto moters kūnas - viena dažniausių S. Vikšraičio darbų temų. „Įkvėpti gali bet kas - pavykusi operacija, graži fotografija, smagiai praleistas savaitgalis. Bet visada grįžtu prie moters temos, nes viskas šiame pasaulyje su ja susiję, - šypteli. - Su vyrais bendrauju kitaip, dalykiškai. O moterį geriausiai pažįstu. Užgriebiu kažką matyto, kažką liesto... Tapyti moters kūno niekada nenusibosta."
Su savo kūriniais Saulius skiriasi sunkiai: keletą yra padovanojęs, keletą pardavęs dėl labdaros. Nors pirkėjai, garsūs Kauno verslininkai, už paveikslus sumokėjo nemažai, autorius dėl to nedžiūgauja. „Tarp parduotų yra ir gražiausias mano paveikslas, kurio beprotiškai gaila, - prisipažįsta. - Todėl dabar, nors ir prašo, parduoti savo darbų neskubu." Tačiau principo „piešiu tik sau" chirurgas nesilaiko: jau keturis kartus buvo surengęs savo kūrybos parodas. „Į pirmąją prisirinko daug svečių, rūkėme cigarus, klausėmės džiazo, žodžiu, viskas buvo kaip reikiant, - prisimena. - Po kurio laiko paskambino iš Klaipėdos galerijos, ar nenorėčiau ten surengti parodos. O aš gimęs prie jūros, giminių turiu - sutikau. Visi entuziastingai sveikino, o ir pats pastebėjau, kad antroje parodoje darbai jau spalvingesni ir profesionaliau nupiešti." Trečioji buvo dar rimtesnė: didelė Kauno Architektų namų salės erdvė, dvidešimt penki paveikslai, į parodos atidarymą pakviestas kritikas... „Žinau, kad nesu profesionalas, - savikritiškumo nestokoja Saulius, surengęs ir ketvirtąją parodą draugams. - Bet man patinka tapyti. Darau tai ne iš pareigos - atsipalaiduoju ir atsigaunu. Profesionalas nuo mėgėjo skiriasi tuo, kad privalo tapyti nelaukdamas įkvėpimo. Pažįstu žmonių, piešiančių moteris... iš žurnalo „Playboy": formos išeina puikios, bet tokie paveikslai nesukelia jausmų. O aš stengiuosi, kad maniškiai skleistų energiją. Turiu minčių ir nenurimstu, kol jų neišreiškiu."
