Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Sergejus Ivanovas: vaidinti meilę sudėtinga

Rudolfo sūnų suvaidinęs Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas (28) šypteli: kol kas jis nežino, ar įsimylėjėliai kada nors sugrįš. Nors trečiojo sezono filmavimai jau vyksta, nei Markas, nei Mėta iš Borneo dar neparkeliavo.
Foto naujienai: Sergejus Ivanovas: vaidinti meilę sudėtinga
Gedimino Žilinsko nuotrauka / zmones24.lt

Vieną dieną „Nekviestoje meilėje" netikėtai atsirado Rudolfo sūnus Markas. Dar netikėčiau buvo, kai žavus zoopsichologas gatvėje sutiko ir pamilo meilės vingiuose pasiklydusią žinomą dainininkę Mėtą (aktorė Inga Jankauskaitė). Ir štai jums laiminga pabaiga! Baigiantis sezonui įsimylėjėlių porelė iškeliavo, tiesa, lygiai taip pat netikėtai. Ir ne bet kur, o į egzotiškąją Borneo salą pas Marko beždžiones.

Rudolfo sūnų suvaidinęs Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas (28) šypteli: kol kas jis nežino, ar įsimylėjėliai kada nors sugrįš. Nors trečiojo sezono filmavimai jau vyksta, nei Markas, nei Mėta iš Borneo dar neparkeliavo.


Jau spėjai pajusti, ką reiškia būti žinomam?


Tai jau taip: pastaruoju metu interviu daliju į kairę ir dešinę. Pasirodo, televizijos galia išties didelė: užtenka keletą kartų pasirodyti ekrane, ir tu - jau žvaigždė (juokiasi).


Gera būti žvaigžde?


Gera (šypsosi)... O jei rimtai, kokia iš manęs žvaigždė?! Tikrai ja nesijaučiu. Kai kas žvaigždiškumą tapatina su pasikėlimu... Tai bjauru...


Bet gatvėje tave, matyt, atpažįsta?


Vilniuje žmonės pripratę matyti žinomus veidus, todėl nelabai kas į juos ir kreipia dėmesį, o jei atkreipia, emocijas retai kada parodo. Bet kai nuvažiuoju pas tėvus į Marijampolę, ten viskas kitaip. Būna, ir sveikintis puola, ir už nugaros pasišnabžda. Kai kurie turbūt nesitiki, kad žmogus iš ekrano gali čia pat, šalia jų, eilėje stovėti.


Papasakok, kaip atsidūrei seriale - patirtis teatre ar asmeninės pažintys padėjo?


Porą kartų renginiuose esu dirbęs su serialo režisieriumi Alvydu Šlepiku, tad buvome šiek tiek pažįstami. Vieną dieną Andriaus Bialobžeskio jis paklausė, ar Jaunimo teatre nepažįsta kokio nors jaunuolio, tinkamo Marko vaidmeniui. Andrius pasiūlė mane. Tačiau režisieriui teko skambinti tris kartus, kol ryžausi.


Kodėl?! Neviliojo televizijos žvaigždės perspektyvos ar serialas pasirodė per banalus?


Tiesiog turėjau kitų darbų: teatras, be to, garsinu animacinius filmukus, o iš kolegų buvau girdėjęs, kad filmavimasis atima beprotiškai daug laiko. Juolab kad ir vaidmuo, kurį siūlė, buvo ne epizodinis. Pabijojau, kad neliks laiko pagrindiniams darbams. Vieną kartą paskambino - atsisakiau, kitą - atsisakiau. Trečias skambutis jau buvo griežtas: „Arba - arba."

Kai sutikau filmuotis „Nekviestoje meilėje", išaiškėjo, jog viską įmanoma suderinti (juokiasi).


Ir vis dėlto kodėl po trečio režisieriaus skambučio pagaliau sutikai vaidinti?


Pamaniau: žiūrėsiu serialą, vaidins jame koks nors ponaitis, o aš graušiuosi, galvosiu: „Kodėl ne aš, galbūt geriau būčiau suvaidinęs." Jau verčiau pačiam įkišti kojas ir pažiūrėti, kaip ten išties viskas yra.


Ir kaip? Nesigailėjai dėl savo sprendimo?


Nebent tik tuomet, kai nepavykdavo filmavimas. Bet taip dažnai nutinka tiems, kurie imasi darbo pirmą kartą, ir viskas nepavyksta taip, kaip tikėjosi. Man neišeina, negaliu, nemoku, kitiems geriau išeitų - tokių vakarų iš tiesų buvo.

Ir dabar žinau, kad galiu padaryti geriau. Žinau, koks būnu teatre ir kiek galiu iš savęs išreikalauti, tačiau filmuojantis seriale egzistuoja visiškai kitoks tempas: viską reikia daryti greitai, staigiai orientuotis, ten niekam nereikia savęs ieškojimų, o juk dauguma žmonių seriale vaidina jau antrus metus. Tai tas pat, kai teatre naują žmogų vietoj ko nors „įveda" į jau keletą metų gyvuojantį spektaklį. Tokia situacija nėra paprasta: žmonės įsivažiavę, pagavę tempą, viską daro greitai ir paprastai, o man teko juos vytis.


„Antras dublis", „trečias dublis" - tokius žodžius dažnai teko girdėti?


Visada jų būna ir ne tik dėl naujokų kaltės - patyrę aktoriai taip pat klysta, kyla ir techninių problemų. Žinoma, kai dublius kartoja dėl tavęs, jautiesi nekaip, imi dar labiau nervintis, stengtis, o nuo to tik dar blogiau. Neduok Dieve, jei dubliai yra paskutiniai tą dieną: visi pervargę, žiūri į tave kreivai, šnairuoja - tokiose situacijose ir būna nesmagu. Bet šiaip viskas gerai: pažinau komandą, pamačiau, kaip viskas vyksta, - tai puiki patirtis.


Prieš sutikdamas filmuotis domėjaisi, koks vaidmuo tau teks?


Pasakė, kad vaidinsiu Rudolfo sūnų, o kas tas Rudolfas, nelabai ir žinojau, nes tuo metu serialo jau nelabai žiūrėjau. Pasakiau: „Gerai - koks skirtumas, ką vaidinti." Juokingiausia, kad kai per pirmąsias dvi dienas nufilmavome kokių aštuonių ar dešimties serijų scenas, tik tuomet išsiaiškinau, kad mano Markas apskritai Lietuvoje nebuvo gyvenęs, o juk vos pasirodė seriale, iškart ėmė kalbėti su suvalkietišku akcentu (juokiasi)...


Matyt, Vokietijoje turėjo gerą mokytoją...


Dėl to net neabejoju: suvalkietė atvažiavo gyventi į Vokietiją ir nusprendė dirbti lietuvių kalbos mokytoja...


Ką dar žinojai apie Marką?


Kad yra zoopsichologas ir bendrauja su beždžionėmis... Iškart internete susiradau informacijos apie Borneo salą, deja, tik po visų filmavimų apie ją radau knygą. Dar neskaičiau, bet, manau, bus įdomi...


Na, Lietuvoje ir dar seriale tokia profesija skamba gana linksmai...   


O man ji skamba egzotiškai. Gaila, kad seriale nebuvo kaip parodyti, kokia ta profesija ir ką aš iš tiesų veikiu (juokiasi).


Profesijos keisti dar nesumanei?


Kad kol kas neįsivaizduoju savo gyvenimo be teatro. Net per atostogas pasiilgstu jo. Pastebiu, kad ir prieš draugus pradedu daugiau maivytis nei įprastai. Nežinau, kas tai yra, - gal man tiesiog trūksta dėmesio (juokiasi)?

Kalbant apie serialą... Esu nepaprastai laimingas, kad jame pabuvau ir kad gavau šiokios tokios patirties. Žinoma, norėčiau jos dar daugiau. Jei ne „Nekviestoje meilėje", tai kur nors kitur...


Skamba taip, lyg Marko naująjį sezoną nebeišvysime...


Dar nieko apie Marko likimą nežinau. Nors filmavimai jau vyksta, niekas man neskambino, niekas nieko nesakė. Išvažiavo Markas su Mėta į Borneo ir kol kas negrįžta - pasirodo, kaip negaliu be teatro, taip Markas negali be beždžionių...


Tai ar Markas apskritai grįš, dar nežinai?


Na, kol kas jis vis dar turi reikalų Borneo... O jei rimtai, norėčiau, kad grįžtų - per trumpai filmavausi. Pritrūko šiek tiek laiko visiškai įsivažiuoti - juk kiekvieną dieną man darėsi lengviau: dariausi organiškesnis, nebe taip varžiausi kamerų, o ir tekstas lengviau sakydavosi. Man tik pradėjo patikti filmuotis, o mano personažas išvažiavo...


„Nekviesta meilė" buvo pirmas tavo bandymas dirbti prieš kameras?


Buvo keletas bandymų, kai studijavau, tačiau taip, kad visa Lietuva matytų, filmavausi pirmą kartą.


Tie, kurie tavęs nepažįsta iš serialo, galbūt prisimena iš šiuo metu dažnai rodomos vienos telekomunikacijų bendrovės reklamos. Teatro aktoriams tai - dar vienas būdas užsidirbti duonai?


Kokio „McDonald's" ar degalinių reklamuoti gal ir nenorėčiau... Tiesą sakant, į tokius dalykus žiūriu truputį skeptiškai, bet juk valgyti norisi. Nesu toks žinomas ir patyręs aktorius, kad galėčiau uždirbti didelius pinigus vaidindamas teatre ar vesdamas renginius, todėl noriu to ar ne, su reklamomis neprasilenkiu.

Kita vertus, filmuotis toje reklamoje man visai patiko - geras režisierius, smagus ir mielas darbas, todėl net pamiršti, ką reklamuoji (juokiasi).


O filmuotis seriale sutikai ne dėl pinigų?


Ne. Aišku, smagu žinoti, kad už filmavimąsi dar ir pinigų gausi, bet ne apie tai galvojau. Visada svajojau ir iki šiol svajoju nuveikti ką nors kine.


Niekaip nesuprantu, kodėl teatro aktoriai tiek daug svajoja apie kiną. Gal todėl, kad galimybių filmuotis jame nėra tiek daug, kiek norėtųsi...


Galbūt ir todėl. Kine yra visiškai kitaip nei teatre, tačiau teatras man patinka labiau. Darbas kitoks, galbūt todėl ir norisi jį išbandyti, pajausti.


Vaidini ne viename vaikiškame spektaklyje. Mažuosius žiūrovus priversti patikėti vaidinama istorija sudėtingiau?


Vaikai - visiškai kitokie kritikai nei suaugusieji. Suaugusieji kritikuoja išėję į kiemą, o vaikai, ką galvoja, pasako sėdėdami čia pat, salėje. Arba pradeda kalbėti apie ledus, sūpynes. Negirdėti to negali, todėl smagu, kad visos replikos paprastai būna teisingame kontekste. Vaikai žino, mato, girdi, kas vyksta scenoje, kartais mažasis žiūrovas net tampa nauju spektaklio personažu, kuris gali šiek tiek pasukioti siužetą. Apsimetinėti, kad jo negirdi, negali, tad tenka improvizuoti (šypsosi).

Tiesa, vaidindamas suaugusiems taip pat jauti, spektaklis patinka ar ne: nereikia ir kritinių straipsnių skaityti. Jauti žiūrovą, kai jis klausosi, girdi, reaguoja, o tai ir yra geriausia kritika. Gera jausti, kad žiūrovas žiūri spektaklį, o ne apsimetinėja. Smagu, kai vaidindamas nepamatai nė vieno iš salės išeinančio žmogaus, kai negirdi šurmulio, kai nematai, kad kas nors žvilgčioja į mobilųjį telefoną. Kai tai vyksta, iškart supranti: arba spektaklis prastas, arba vaidini blogai - nereikia jokios kritikos.


Ar panašioje situacijoje teko kada nors atsidurti?


Tiesą sakant, ne. Taip blogai tikrai nebuvo (juokiasi).


O pats esi atsistojęs ir išėjęs iš salės?


Buvo vienas toks spektaklis, bet net nepamenu, kaip jis vadinasi, - turbūt toks geras buvo... Gerbiu kolegas, be to, įdomu pažiūrėti, kaip aktorius elgsis, ką darys, kad išbristų iš situacijos, kad ištemptų spektaklį iki galo. Pamenu, buvome jaunimo festivalyje Lenkijoje ir žiūrėjome, kaip meksikiečiai vaidina „Kaligulą". Vaidino panašiai kaip serialuose, rodos, turėdami begalę laiko. Sulaukti pabaigos norėjau vien todėl, kad buvo smalsu pamatyti, kiek salėje liks žiūrovų. Iš pilnutėlės tąkart likome aštuoniese (juokiasi)...


Esi jaunas aktorius, o jau dirbai su tokiais režisieriais kaip Jonas Vaitkus, Algirdas Latėnas, šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūtė. Sakyčiau, tikras laimės kūdikis!


Nežinau, kas tai: sėkmė ar tiesiog reikiamu laiku atsiradau reikiamoje vietoje. Kad ir kaip būtų, esu dėl to laimingas. Turbūt išties ne visiems jauniems aktoriams taip pasiseka kaip man...


Dar kartą grįžkime prie „Nekviestos meilės". Teko skaityti, kad tave su Mėtą vaidinančia Inga Jankauskaite sieja ne vien kolegiški santykiai...


Tai tik gandai - daugiau neturiu ką pasakyti...


Kalbi labai užtikrintai. Tuomet galbūt šalia jau turi mylimą žmogų ir tarnybiniams romanams nebelieka vietos?


Nesakysiu (šypsosi).


Ką gi, tuomet gal bent pasakysi, kokios moterys tau patinka?


Turėčiau nupiešti veido bruožus, kūno sudėjimą? Iš tiesų mane labiausiai žavi žmogaus charakteris.


Bet juk apie pirmą kartą matomo būdą nedaug ką pasakysi...


Gal ir nedaug, bet juk per trumpą laiką gali susidaryti įspūdį, koks tas žmogus, kaip šneka, kaip bendrauja.


Pirmas įspūdis dažnai ir apgauna.


Būna ir taip. Bet būna ir taip, kad mergina iš pirmo žvilgsnio atrodo graži, simpatiška, o po kurio laiko visas grožis kažkur išgaruoja, retušuojasi - nebetraukia, nebežavi, pasidaro sunku su ja būti, susikalbėti. Neatitinka bangos, ir tiek. Svarbu, kad galvelė nebūtų tuščia, o visa kita...


Pataisoma?


Būtent (juokiasi)!


Markas seriale - be galo romantiškas, jautrus ir dėmesingas. Tu į jį kiek nors panašus?


Manau, taip. Su gitara merginoms po langais gal ir nedainuoju, bet kas žino, ar kada nors taip neatsitiks.


Vaidinti meilę sudėtinga?


Iš tiesų - taip, ir nesvarbu, teatre ar kine ją reikia vaidinti. Atrasti veiksmus, poelgius, išraiškas, kad žiūrovas patikėtų, jog išties myli, nėra lengva.


Gyvenimo patirties vaidinant meilę užtenka?


Meluočiau, jei sakyčiau, kad užtenka. Jei būčiau septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų senelis, gal ir galėčiau pasakyti, o dabar... Tegul ta patirtis tik kaupiasi (juokiasi)!


Žinai, klausau klausau tavęs ir nesuprantu: o kur ta žavi marijampolietiška tartis?


Turiu chrestomatinį pavyzdį. Scenos kalbos dėstytoja sako: „Sergejau, pasakyk „lempa"." - „Liempa." - „Ne „liempa", o „lempa"." - „Liempa..." Laimei, per studijų metus dėstytojams pavyko iš manęs išmušti marijampolietišką akcentą, taip kaip kitiems - panevėžietišką ar uteniškį. Manau, vieša kalba turi būti kultūringa.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?