Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Sigitas RAČKYS: o meilės scenos kaip nėra, taip nėra...

"Matyt, kuo senyn, tuo vaidmenys vis keistesni darosi..." - pusiau rimtai, pusiau juokais dūsauja aktorius ir režisierius Sigitas RAČKYS (56).
Foto naujienai: Sigitas RAČKYS: o meilės scenos kaip nėra, taip nėra...
Žurnalo „Žmonės“ nuotrauka / zmones24.lt
Temos: 1 Sigitas Račkys
„Jaunystėje vien septyniasdešimtmečius, tragiško likimo senius vaidinau, o į senatvę pradėjo mane nuogumai persekioti. Neseniai vienas švedas režisierius statė spektaklį ir liepė man nusirengti. Atsisakiau: negaliu aš, penkiasdešimt šešerių sulaukęs, nuogutėlis stovėti prieš žiūrovus! O dabar štai meilužiu būsiu... Matyt, kuo senyn, tuo vaidmenys vis keistesni darosi..." - pusiau rimtai, pusiau juokais dūsauja aktorius ir režisierius Sigitas RAČKYS (56). Naujame seriale „Moterys meluoja geriau" jam patikėtas turtingo meilužio vaidmuo.

Aktorius įsikūręs gana prestižinėje sostinės vietoje - Antakalnyje. Namas - naujas, butas - pačioje mansardoje, per kelis aukštus. Į mano nusistebėjimą, kaip šiais laikais gyvena aktoriai, šeimininkas tik šypteli: „Už savo pinigus niekada nebūtume nusipirkę... Gyvenome prieš tai Daukanto gatvėje, prie pat prezidentūros, galėjome tiesiai į Prezidento balius vaikščioti. Dėl saugumo mūsų butą valstybė nupirko, o mes įstengėme įsigyti namus čia. Tarsi loterijoje išlošėme..."
Kol verda kavą, aktorius paaiškina, kad dvyliktokas sūnus Julius šiuo metu mokykloje, o žmona - aktorė Rasa Jakučionytė, su trylikos kėdžių teatru „Ramūno ateljė", kur vaidina, kaip tik išvykusi gastrolių į Telšius. Daug dirbusi prieš dešimt metų, dabar ji vėl vis aktyviau grįžta į sceną. Ir nors vaidmenų savo spektakliuose ponas Sigitas žmonai dosniai nežarsto, tikina, kad jiedu su Rasa - jokie konkurentai: „Vienas kito vietos neužimsime. Vienas kitam neturime ko pavydėti." Jiedu susipažino dirbdami Mažajame teatre. „Tarnybinis romanas... Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, - šypteli aktorius. - Rasa vaidino mano dukrą, aš - jos tėvą. Nuo to ir prasidėjo..." Tarp šiemet santuokos dvidešimtmetį švęsiančių sutuoktinių - vienuolikos metų skirtumas. Jųdviejų sūnus ... jau dvyliktokas. Iš pirmosios santuokos, trukusios dešimt metų, aktorius turi dar vieną sūnų ir dukrą. Nei skyrybos, nei antrosios vedybos, nei dar vieno sūnaus gimimas jo santykių su vyresniais vaikais nesugadino: „Visaip gyvenime būna. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis... Kas du, kas penkis kartus tos, tikrosios, laimės ieško."
Ar nors vienas iš vaikų seka jūsų pėdomis?
Ne, kategoriškai nenori. Dukra su vyru ir dviem vaikais dabar Pietų Afrikoje gyvena. Dirbo Airijoje, prižiūrėjo viešbutį, o kai šeimininkas nusipirko verslą Afrikoje ir pakvietė juos, išvažiavo dirbti į Keiptauną. Ir sunku, ir įdomu ten. Dukra ir anūkė - šviesiaplaukės lietuvaitės, jos ten tikra egzotika. Sūnūs irgi savais keliais suka. Yra aktorių, kurie gal maivydamiesi savo vaikus atkalbinėja nuo aktorystės, draudžia apie tai galvoti, lyg tas darbas blogiau už pragarą būtų. Jeigu taip, ko pats visą gyvenimą ten sėdėjai? Nemanau, kad aktoriaus profesija - bloga ar nepakeliamai sunki. Kad ir Vytukas Rumšiukas - ir teatre vaidina, ir laidas veda, ir filmuojasi... Ir gyvena puikiai.
Naujausia jūsų veikla taip pat bus susijusi su televizijos kameromis. Kaip sutikote vaidinti naujame seriale „Moterys meluoja geriau"?
Na, serialai turi savo specifiką, žiūrovą ir žavesį. Bet pagrindinis argumentas, žinoma, labai gera kompanija: seniai pažįstu prodiuserį Rolandą Skaisgirį ir visą linksmą jo komandą. Antra priežastis: už tokį darbą pagaliau pradėjo neblogai mokėti. Jeigu tekstai būtų prasti, režisierius - isterikas, o prodiuseris - pikčiurna, velniai žino, ar nespjaučiau ir neišeičiau. Su pora laidų esu taip pasielgęs. Nepatogus žmogus esu.
O gal tiesiog neatsispyrėte progai suvaidinti žavų meilužį?..
Kaip ten išeis, niekas nežino. Padarys mane turtingu vaistų firmos vadovu, vis einančiu ir einančiu pas meilužę. Ji kol kas mane tik varo: „Lauk! Eik namo!" Taip senukams ir reikia...
Lengvabūdžio meilužio vaidmuo nesugriaus jūsų, kaip rimto teatralo, įvaizdžio?
Jokiu būdu. Prodiuseriui ir režisieriui kaip tik savo svajonę papasakojau: suvaidinti visuose serialuose privalomą meilės sceną. Aš - nuogas, mano partnerė - nuoga ir kad mudu dejuotume, garsiai kvėpuotume... Ji rėktų, aš ją bučiuočiau... Niekada neturėjau tokios galimybės, noriu bent senatvėje taip nusifilmuoti! Tada galėčiau įsirašyti ir vaikams, anūkams parodyti... Bet režisierius vis žada žada, o meilės scenos kaip nėra, taip nėra...

Tolyn nuo šiuolaikinio teatro
„Visur svetimas ir kartu savas, prie nieko nepririštas ir niekur nenusibostantis", - vienu sakiniu aktorius pabando nupasakoti pastaruosius septynerius savo gyvenimo metus. Tuos, kuriuos gyvena kaip laisvas menininkas. Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda... Vieno miesto teatro sceną keičia kita, vaidmenis maino paties kurti spektakliai. „Svarbiausia, kad gyvenu be pono, - paaiškina. - Žinoma, sėkmė daug reiškia, bet ir pačiam reikia aktyvesniam būti. Ne vienas aktorius sėdi bufetuose, geria ir tik dejuoja, kad negauna vaidmenų. O kodėl nevažiuoja į provinciją, mažus miestelius? Kodėl nori, kad ant lėkštutės jam atneštų pastatymus, pinigus. Pradėti reikia nuo mažo." Ponas Sigitas tikina, kad bent kiek gabesniam aktoriui darbo dabar - per akis.
Kodėl vieną dieną nusprendėte atsisveikinti su stabiliu darbu, nuolatine alga teatre ir išeiti į, galima sakyti, nežinią?
Daug ko nenoriu pasakoti etikos sumetimais. Tiesiog teatras nėra švarus dalykas, ten - savos intrigos, nesutarimai. O kai tau kas nors nebepatinka, imi ir išeini. Tas pat teatre, tas pat ir šeimoje... Ir baisu buvo, ir laikų nelengvų išvengti nepavyko, ir pinigų trūko, bet niekada nesigailėjau, kad tapau laisvu menininku. Tuo metu kaip tik į šitą butą kėlėmės, reikėjo pinigų įsirengti plikas sienas. Bet kai labai ko nors reikia, tai ir atsiranda: gavau pasiūlymų vesti TV žaidimus, laidas. Žinote, iš proto niekada nereikia eiti. Dirbk ir ilsėkis, į viską žiūrėk su saiku: ir kad pinigų užtektų, ir kad malonumą iš savo veiklos turėtum. O jaunystėje laksčiau iš vieno darbo į kitą, kiekvienos chaltūros griebiausi, Seniu Šalčiu ne vienus metus persirenginėjau. Galiausiai trenkiau tą pragarišką darbą! Įsivaizduokite: šeši septyni pasirodymai per dieną vaikų darželiuose ar mokyklose! Ten karšta, o tu su savo kailiniais drabužiais, barzdom... Tas pat per tą patį... Paskui jau tų vaikų neapkęsti pradedi. Žvėriškas darbas! Nutampytas, apipešiotas, balsą prarėkęs... O jaunystėje dar ir šnapso juk pagerdavome, tai kitą rytą amžinai pagiriotas, sunkia galva... O Dieve! Pagal amžių dabar kaip tik Seniu Šalčiu tiktų dirbti, bet sveikatos nebėra, nesinori infarkto pasigauti.
Kada aktorius tampa režisieriumi: kai negauna norimų vaidmenų ar jaučiasi geriausius jau atlikęs?
Aš juo tapau dėl labai paprastos priežasties: konfliktuoju su šiuolaikiniu teatru. Daug kas man jame nepatinka. Kokios dabar temos: narkotikai, homoseksualai... Parašyta greitai, primityviai, pižoniškai, lėkštai. Scenoje aktoriai visą laiką laksto, rėkia ir draskosi, akmenys krinta, vandenys liejasi... Daug šalutinių efektų, simbolių, visokių velnių, kurių niekas nesupranta. Po spektaklio jautiesi tarsi apspjaudytas, prislėgtas neigiamos atmosferos. Todėl ir išėjau iš tokio teatro, kurio nei žiūrėti, nei jame vaidinti nebegalėjau. Aš - kitokios mokyklos atstovas: man daug įdomiau žmogaus tekstas, humoras, susipynęs su liūdesiu, mintimi. Noriu matyti, kaip žmogus išeina į sceną ir kalba, o ne rėkia. Noriu, kad spektaklis žiūrovą jaudintų. Teatras, kokį kuriu aš, buvo jau prieš šimtą metų, gal todėl šiuolaikiniai kritikai manęs nevertina. Aišku, jeigu nerasčiau nišos savo spektakliams, nekurčiau, bet matau, kaip žiūrovai verkia, ploja atsistoję. Nesakau, kad tik mano teatras reikšmingas. Kuo įvairesnių yra, tuo geriau. Bet leiskite ir man pasireikšti! Šiais demokratijos laikais kiekvienas turi teisę matyti, kokį teatrą nori matyti ir kokį nori kurti. Aš vienas iš nedaugelio aktorių, lankančių visus spektaklius. Bet gana retai lieku patenkintas.
O savo režisuotus spektaklius taip pat vertinate priekabiai?
Būtinai: spektaklis - gyvas organizmas, jį nuolat reikia stebėti, prižiūrėti. Visada įsitaisau apšvietėjų kambarėlyje virš salės ir žiūriu. Sėdėti tarp žiūrovų man nesmagu: suprantu, kad mane pažįsta, žino, kad esu spektaklio režisierius. Nebent kartais visiškoje tamsoje įslenku į salę...
Įsivaizdavau, kad kiekvienas aktorius dar nuo studijų laikų svajoja atlikti tokius reikšmingus vaidmenis kaip Hamleto, Otelo... Bet jūsų repertuare jų lyg ir nebuvo.
Turbūt ir pats apie tokius vaidmenis nesvajojau, nelimpa jie prie manęs. Gali būti nuobodus ir nevykęs Hamletas, bet visai paprastoje pjesėje Hamleto tema „būti ar nebūti" suvaidinti kuo puikiausiai. Gal šventvagišką mintį pasakysiu, bet Schakespeare aš ne tiek žaviuosi, kiek Čechovu ar Gorkiu.

Nieko galingesnio už meilę nėra
Aktorius neslepia, kad nuo scenos ir jos užkulisių geriausiai pailsi mindamas dviratį (net į darbą juo keliauja), aistringai sirgdamas kone už visas sporto šakas ir, aišku, gamindamas valgį.
Ar tiesa, kad vyrai paprastai mėgsta ruošti mėsos patiekalus?
Kartais ir su sriubomis smagu žaisti, ir su žuvimis. Va, stintų periodo visada laukiu. Iškeptos jos - žuvys kaip žuvys, bet marinate porą dienų pamirkusios - pačios gardžiausios, tiesiog burnoje tirpsta. Marinatas paprastas: iš acto, pipirų, laurų lapelių. Užpili juo keptas stintas ir palieki kokiai dienai dviem. Oi, kaip prie šnapsiuko gerai!..
O jo šiuose namuose dar būna? Buvau girdėjusi, kad jūs visai negeriate.
Įvairių periodų gyvenime būna: gėriau, paskui aštuonerius metus išvis nė lašo į burną neėmiau, dabar - šiek tiek.
Sklandė kalbų, o gal tik gandų, kad jūsų ir kito išgeriančio aktoriaus žmonos neapsikentusios kone burtų griebėsi, kad atmuštų vyrus nuo taurelės...
Juokai čia buvo, legenda... Jokie burtai nepadės, jeigu ritiesi į dugną ir pats nebandai sustoti. Matyt, aš kažkokius vidinius saugiklius dar turiu.
Kaip jūs taip radikaliai: čia geriu, čia metu...
Gyvenime - kaip teatre: arba myli, arba ne, arba dirbi iš visos širdies, arba traukiesi. Negali laikytis neutraliai, per vidurį. Kraštutinumai - teatro specifika.
Bet juk sunku, kai tavo gyvenimas - ant nuolat linguojančių svarstyklių.
Užtat įdomu. Pažiūrėkite į genijus: Dostojevskis, Čaikovskis, Gogolis, Van Goghas... Jie visi buvo išprotėję. Dostojevskis nualpdavo ištiktas priepuolio, o atsikėlęs sukurdavo genialius kūrinius. Todėl net mums, vidutiniokams, reikia emocinių sukrėtimų, padedančių kurti. Vienas režisierius, pradėdamas statyti spektaklį, imdavo badauti. Tokia būsena sukeldavo įvairių vaizdinių. Ramus ir sotus gyvenimas to neduoda. Tingiai žiovaudamas nieko vertingo nesukursi. Negailestinga ta mūsų profesija...
O ką jūs darote dėl tų vaizdinių?
Prieš premjerą gyvenimas taip susijaukia, kelias savaites nei miegi, nei valgai, paklaikęs drebančiom rankom lakstai, kad vaizdiniai ir be specialių pastangų gimsta. Norėdamas sukurti ką nors vertingo, turi būti lengvai pamišęs arba be galo susižavėjęs medžiaga, pagal kurią nori sukurti spektaklį, susižavėjęs savo aktore ar aktoriumi.
Koks jūs namuose tomis akimirkomis, kai būnate kūrybiškai išprotėjęs?
Nervingesnis, kalbos nėra. Dažniausiai parėjus namo norisi tik į lovą su tablete nuo galvos skausmo griūti. Tiek per dieną išsikalbi, kad jėgų nebelieka namiškiams nė žodžio ištarti. Bet tikrai nesu despotas nei teatre, nei šeimoje. Nekankinu artimųjų.
Prasitarėte, kad susižavėjimas kokia nors jūsų spektaklyje vaidinančia aktore - būtinas. Kaip tiek metų išvengti šeimos griuvimo?
Susižavėjimas ir meilė - skirtingi dalykai. Gali žavėtis aktore, gražia moterimi, bet per pastaruosius dvidešimt metų įsimylėjęs tikrai nebuvau. Žinau, kas yra meilė. Patyriau ją ir naujos daugiau turbūt nebebus. Kita vertus, į tokius dalykus žiūriu labai teigiamai: jeigu aš arba žmona ką nors įsimylėtume, tuo tik džiaugtis reikėtų. Meilė - Dievo dovana. Aišku, paliktajam labai skaudės, bet ar ne mažesnis skausmas gyventi nemylint? Jeigu myli ir aplinkinių nekankini, esi vertas pagarbos už drąsą. Kurti savo laimę reikia didelės drąsos. Dar nesukurta nieko gražesnio ir galingesnio už meilę. Aš ir spektaklius dabar visą laiką statau tik apie meilę ir mirtį.
Prieš greitai įvyksiantį penkiasdešimt septintąjį jūsų gimtadienį pasvarstykime, ką reikšmingo per gyvenimą esate nuveikęs.
Dažnai pats sau šitą klausimą užduodu. Aš - netikintis žmogus, į bažnyčią nevaikštau, bet puikiai suprantu Dievo įsakymus: nežudyk, nevok, neišduok, mylėk artimą savo... Kartais pagalvoju: jeigu nieko nepavogiau, nenužudžiau, nesėdau į kalėjimą, nieko neišdaviau ir neapdergiau, vadinasi, praėjo mano gyvenimas teisingai. Gali būti gabiausias, daug pasiekęs savo profesijoje, bet jeigu esi svolačius, praleidai savo gyvenimą pro šalį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos