Vardas, pavardė: Skirmantas Valiulis
Gimimo data, vieta: 1938 10 22, Pakruojo rajonas.
Šeiminė padėtis: vedęs, turi keturis vaikus ir penkis anūkus.
Karjeros pasiekimai: aktyvus visuomenininkas, kino kritikas, kino fotografijos ekspertas, tarptautinės fotomėgėjų organizacijos garbės narys, vadovavo žurnalui „Kinas“, 40 metų dirba dėstytoju, dirbo Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi, Lietuvos kinematografininkų sąjungos prezidentu, gavo Gedimino ordiną už darbą Lietuvos televizijoje.
Skirmantas Valiulis – vienu žodžiu nenusakomos profesijos atstovas, besidomintis kinu, fotografija, televizija, spauda, pedagogika, idėjų generavimu ir netgi erotika. Drąsus vyras nevengia fotografuotis aktams ir ragina lietuvius mėgautis gyvenimu.
Vasaras leisdavo su knyga
Skirmantas Valiulis užaugo kaime ir, kaip pats sako, išskirtinėje šeimoje. „Mano tėtis buvo ir ūkininkas, ir stalius, ir smuikininkas, ir didelis technologijų mėgėjas. Jis pirmasis apylinkėse įsivedė radiją, labai mėgo spaudą – namai buvo užversti laikraščiais ir žurnalais, todėl aš nuo pat mažens mėgau skaityti. Mano vasaros buvo praleidžiamos palėpėje su knyga rankose - tai pirmasis mano gyvenimo universitetas. Tėvai tame krašte buvo naujakuriai. Kai buvo baigta statyti įspūdinga sodyba, tuo pačiu metu gimiau ir aš. Giminės iki šiol šneka, kad tokios puotos, kokia buvo iškelta tą dieną, jie savo gyvenime daugiau neregėjo“, – pasakoja kino kritikas.
Skirmantas užaugo su viena sesute ir trimis broliais. Savo mamą jis iki šiol prisimena kaip be galo darbščią moterį. „Ji išgyveno 96 metus ir iki pat mirties iš rankų nepaleisdavo virbalų. Dar iki šiol vaikštome jos megztais drabužiais. Sovietiniais metais tėvas buvo įkalintas, tuomet mama mus visus išlaikė viena“, - prisimena Skirmantas Valiulis.
Turbūt jau nuo mažens berniuko genuose buvo užprogramuota, kad jis pasuks meno kritikos, pedagogikos ir žurnalistikos keliu - būdamas penkerių ir dar nemokėdamas skaityti, Skirmantas vakarais atsisėsdavo prie žibalinės lempos su laikraščiu rankose ir vaidindavo, kad skaito.
Iki šiol vyras prisimena juokingą epizodą, kai mokytoja jį išvarė iš klasės dėl to, kad atėjo basas. „Visą vasarą po kiemą laksčiau basas, iki mokyklos rugsėjo pirmąją reikėjo žingsniuoti tris kilometrus, tai aš ir išėjau be batų, kad pūslių nepritrinčiau. Paskui pajutau didžiulį pažeminimą ir gėdą, nes klasės draugai pagalvojo, kad mano tėvai neturi už ką man nupirkti batukų“, – pasakoja Skirmantas Valiulis.
Teko plauti tualetus
Skirmantas sako, kad, jei būtų likęs gyventi kaime, dabar turbūt dirbtu kalviu. „Antroje klasėje scenoje dainavau: „Esu kalvis raumeningas, noriu baisiai kalti“. Mano dėdė buvo pats garsiausias apylinkėse kalvis. Kas čia žino, gal būčiau jo pėdomis pasekęs“, – juokiasi kino kritikas.
Tačiau likimas jaunuolį nubloškė į Šiaulius. Šiame mieste jis baigė gimnaziją, o vėliau pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Kada vaikiną suviliojo kinas? „Antroje klasėje. Tada pirmą kartą gyvenime žiūrėjau filmą. Į kaimo mokyklą buvo atvežtas kilnojamasis kinas, ir po to karto aš nepraleidau nė vieno seanso - filmus rodydavo du kartus per savaitę. Aš netgi įsigudrinau filmus žiūrėti nemokamai, nes dieną, kad nepatektų šviesa, kažkuo reikėdavo uždengti langus. Tam reikalui sunešdavau visus mamos sijonus, tad man kinu leisdavo mėgautis nemokamai“, – juokiasi Skirmantas Valiulis.
Įstojęs į universitetą, Skirmantas pagaliau galėjo naudotis tikros bibliotekos paslaugomis. „Tai buvo mano šventovė“, – sako kino kritikas, kiekvieną laisvą minutę į rankas imdavęs knygą. Tačiau jis pripažįsta, kad studentiški laikai niekuo nepasikeitė: „Ir mes „tūsindavomės“. Studentus apgyvendino didžiuliuose kambariuose, kiekviename po dvylika žmonių. Vieną vakarą vieno studento gimtadienis, kitą – kito, tai ir švęsdavome ištisas savaites. Atsimenu, vienas mano bendramokslis kolekcionuodavo pašto ženklus. Kai mėnesio gale neturėdavo, ką valgyti, tai pašto ženklus išmainydavo į kaimišką dešrą. Išgertuvės manęs nelabai traukdavo, mieliau susirinkdavome pas vieną draugą namie ir skaitydavome uždraustą literatūrą. O po „tūsų“ studentų bendrabutyje net ir nukentėti teko: komendantas skirdavo bausmę – be eilės plauti bendrus tualetus. Tualetai baisiai užteršti, jokių valymo priemonių neduodavo, sakydavo: „Kišk ranką, ir viskas.“
Žmoną sutiko kaime
Panelės Skirmantui pradėjo rūpėti dar mokykloje, o pirmoji meilė aplankė šešiolikos. „Mano pirmoji meilė jau seniai kapuose, – sako kino kritikas. – O studijų metais apie vestuves negalvodavome, mums labiau rūpėjo, kad tik nepaskirtų dirbti į kaimą.“
Baigęs universitetą raudonu diplomu, Skirmantas pradėjo mokytojauti kaimo mokyklėlėje – ten rusus ir lenkus net septynerius metus mokė lietuvių kalbos. Ten pat jaunas vyras sutiko ir savo būsimąją žmoną. Ji buvo jauna mokytoja, matematikė. Po metų pora susituokė, susilaukė atžalų, įsikūrė Vilniuje, uošvių nupirktame nuosavame name, o Skirmantas pradėjo dirbti kino žurnale: rašydavo recenzijas ir važinėdavo po Lietuvą žmonėms pristatydamas naujausius filmus. „Žiūrovų būdavo pilnos salės, tuomet visi labai domėjosi kinu“, – sako Skirmantas Valiulis.
Iki šiol knygos – viena didžiausių Skirmanto aistrų. Jis gali didžiuotis didžiule namuose įkurta biblioteka. Vien dėl šio pomėgio Valiulių šeimai teko persikelti į erdvesnį namą, kuriame tilptų visa jo kolekcija – daugiau kaip 20 000 knygų. „Gal ir ne visos knygos perskaitytos, bet perversta ir pačiupinėta – kiekviena“, – šypsosi vyras.
Jau dešimt metų Skirmantas analizuoja televizijos programas – kiekvieną savaitę rašo recenzijas Lietuvos dienraščiams. „Kasdien televizija suryja po šešias valandas mano laiko. Dar ir filmus žiūriu – bent po penkis per savaitę. Renkuosi tuos, kurie turi meninę vertę, o kai anūkai aplanko, kartu susėdę žiūrime animacinius filmus“, – sako kino mėgėjas, kurio kolekcijoje yra apie 1 000 filmų.
Jį viliodavo studentės
Šiais metais kino kritikas švęs 70 metų jubiliejų. „Mes jau atšventėme. Ramiai, kukliai, nes nemėgstu išgertuvių. Susėdome keturi bičiuliai, fotomenininkų klubo nariai, kuriems šiais metais sueina septyniasdešimt, pasidalijome gyvenimo prisiminimais, simboliškai pasivaišinome, taip ir atšventėme“, – sako Skirmantas.
Garsus Lietuvos kino kritikas savęs pensininku dar nevadina. „Nesu tas pensininkas, kuris lysvėse augina daržoves. Aš turiu be galo daug veiklos: vis dar dėstau žurnalistikos ir fotografijos studentams, rašau recenzijas, su bičiuliais išleisime fundamentalią fotografijos istoriją“, – pasakoja Skirmantas.
Per keturiasdešimt dėstytojavimo metų Skirmantas Valiulis „į gyvenimą“ išleido ne vieną gabų žurnalistą. „Visokių istorijų būdavo: ir „kyšius“ man nešdavo – nepriimdavau, ir merginos trumpais sijonėliais ir dviprasmiškais pasiūlymais viliodavo – atsispirdavau. Tačiau visada buvau studentų draugas“, – sako energingasis dėstytojas.
Smagiausi studijų ir darbo prisiminimai vis dar gyvi vyro atmintyje: „Niekad nepamiršiu, kaip mūsų katedros vedėjas po kiekvieno posėdžio pasikviesdavo visus dėstytojus į barą ir vaišindavo iš savo atlyginimo. Tuomet tarp mūsų vykdavo labai nuoširdus bendravimas, virdavo pačios įdomiausios diskusijos. Aš irgi stengiuosi nesilaikyti formalumų – jei auditorijoje labai šalta, einame su studentais į kavinę.“
Pozuoja aktams
Skirmantas Valiulis vadinamas erotikos ekspertu. Tikriausiai jis – vienintelis vyras Lietuvoje, drąsiai pozuojantis aktams, nebijantis apie tai kalbėti, raginantis lietuvius mėgautis savo kūnu ir toleruojantis seksualines mažumas. Kino kritikas galvoja, kad erotika pradėjo domėtis nuo mažų dienų.
„Tėvai turėjo Smetonos laikų storą knygą „Žmogus“. Ją paslėpdavo, tačiau argi galima kažką paslėpti nuo vaikų?! Atsimenu, mane labiausiai domindavo tie skyriai, kuriuose nupaišyti lytiniai organai. Tėvai sekmadieniais išvažiuodavo, taigi man būdavo didžiausias malonumas vartyti tą knygą! Mama mus, berniukus, vesdavosi į pirtį, stebėdavome nuogas moteris, galbūt tada ir pradėjau domėtis erotika, įvertinau nuogo kūno grožį. Vėliau ir pats pradėjau pozuoti aktams – tiesiog viską priimu su ironija. Pavyzdžiui, garsųjį Leonardą Da Vinči labai domino lytiniai organai – juos labiausiai mėgdavo tapyti, tačiau argi galima tą talentingą žmogų vadinti iškrypėliu?!“ – atvirai kalba Skirmantas.
Skirmantas Valiulis yra įsitikinęs, kad erotika – ne tik kūnas. „Tai – egzistencinis dalykas, kaip meilė ir mirtis. Erotika gali patikti, gali nepatikti, tačiau kiekvienam žmogui tai – įgimtas troškimas“, – sako vyras.
Vyras yra aplankęs beveik visus pasaulio erotikos muziejus. Tokį pat jis norėtų įkurti ir Lietuvoje, todėl šiam tikslui įgyvendinti Skirmantas renka medžiagą: knygas, suvenyrus, paveikslus, fotografijas, filmus, net dainas ir mįsles.
Įdomūs faktai:
Mėgstamiausi filmai: Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelė“, Džimo Jarmušo „Kava ir cigaretės“.
Skirmanto Valiulio bibliotekoje – 20 000 knygų.
Žada įkurti erotikos muziejų.
Kasdien televizorių žiūri po šešias valandas.
Kino kritikas knygas skaito trylika kalbų.
