Kai aplinkui visi tik ir šneka apie neišvengiamą sunkmetį, įdomu pakalbinti žmogų, kuris apie profesinius pakilimus ir saulėlydžius žino ne tik iš nuogirdų. Estrados legenda Stasys Povilaitis - apie sceną, moteris, ydas ir sielos ramybę.
Kaip jums sekasi šiuo, artistams sunkiu, laiku, kai tik ir kalbama apie padidėjusius mokesčius ir sumažėjusius koncertus?
Įvairiai sekasi. Negalėčiau sakyti, jog sunkiai, bet negaliu, kaip amerikietis, ištarti „it's okay". Visi mes priklausomi nuo aplinkos, ekonominės padėties. Turėtų praeiti kokie trys mėnesiai, kad galėčiau sulyginti savo gyvenimo etapus. Mat artistų darbai būna gana neplanuoti: pavyzdžiui, vieną mėnesį absoliutus štilis, žiūrėk, kitą - nežinia iš kur pasipila koncertų. Kai viską išdėlioji, tuomet ir gali atsakyti į klausimą, kaip sekasi.
Neketinate krizės akivaizdoje imtis kokio verslo, kaip jūsų kolegos muzikantai?
Nors muzikantams ne visada buvo lengva gyventi, tačiau niekuomet neteko palikti scenos. Neketinu ir dabar. Matyt, aš niekam kitam netinkamas. Pažįstu ne vieną kolegą, kuris buvo pasitraukęs iš muzikos ir sugrįžo į ją labai sunkiai. Juk šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Žmonės tave tiesiog pamiršta. Nepakeičiamų nėra. Dažnai klausia, kokia mano populiarumo paslaptis. Tiesą pasakius, daug apie tai galvojau, bet konkretaus atsakymo į šį klausimą taip ir neradau. Publika - įnoringa panelė, kuri vieną dieną tave nešioja ant rankų, o kitą gali be gailesčio nuo tavęs nusisukti. Tačiau džiaugiuosi, jog turiu mylinčių žiūrovų, kurie per tiek metų neišnyko.
Esate vyresnės muzikantų kartos atstovas, tačiau, ko gero, stebite šiandienio pramogų pasaulio peripetijas. Ką apie tai manote?
Domiuosi šiuolaikine muzika, tačiau toli gražu ne skandalais. Man visiškai tas pats, kas kur kada susipyko... Kai toks menkniekis kaip nulaužtas nagas tampa visos žiniasklaidos didžiausia naujiena, šiek tiek pasidaro gaila pačios spaudos, televizijos ir, be abejo, tų, kurie skaito šias žinias. Nors, iš kitos pusės, negali sakyti, jog Lietuvoje viskas blogai, - juk atsiranda ir naujų talentų, kuriuos smagu stebėti. Tik mūsų tautai ne visada jų reikia. Įvairiuose konkursuose, tokiuose, kaip „Eurovizija", negalima sprendimo palikti žiūrovams, turi būti kompetentinga komisija, kurios žodis, jeigu ir negalutinis, privalo likti svarus.
Be jokios abejonės, jūsų laikais pramogų pasaulis buvo kitoks - su savo taisyklėmis, istorija, užkulisiais, kurių žiūrovai niekuomet neišvysdavo. Tačiau sutikite, daugelis dalykų išlieka tokie patys, pavyzdžiui, gerbėjai, triukšmingi vakarėliai, dėmesys - visam tam sunku atsispirti. Tikriausiai teko pajusti ir žvaigždžių ligos simptomų?
Iš tiesų dažnai būdavo net nesmagu, kad kiekvienas tave atpažindavo gatvėje. Itin tuo nesididžiavau. Tačiau turiu pasakyti, jog kartais, kai reikėdavo gauti kokią deficitinę prekę, pasinaudodavau savo populiarumu: atvažiuoji į rajoną, užeini į kokią parduotuvę, pasibeldi į vedėjos kabinetą - žiūrėk, ir ištraukia ji iš po stalo užsienietiškus batus ar marškinius. Už tai per koncertus pirmas eiles visuomet užimdavo prekybininkai. Be abejo, ir triukšmingi vakarėliai - ne išimtis, ypač mažuose miesteliuose, kur estrados artistų pasirodymai būdavo retenybė. Tuomet jau tikrai kokia kolūkio kiaulytė būdavo aukojama... Ir gimtadienius, įvairias šventes švęsdavome po koncertų. Juk daug dirbdavome, marias laiko praleisdavome su kolegomis. Įsivaizduokit: gastrolės trukdavo po kelis mėnesius, visą Sovietų Sąjungą išmaišėm.
O žmona nepavydėdavo, išleisdavo jus ramia širdimi į gastroles?
Birutė visuomet vykdavo kartu. Kalbant šiuolaikiškai, ji buvo „Nerijos" ansamblio vadybininkė. Ar tai yra mūsų ilgos santuokos priežastis? Gali būti, tačiau žinau ne vieną porą, kur sutuoktiniai buvo iš skirtingų sričių. Juk negalėjo visi muzikantai įdarbinti savo žmonų. Kai kurie kolegos kaip tik sakydavo, jog kai retai mataisi, pasiilgsti vienas kito, nėra laiko barniams. Net nežinau, kaip geriau. Mes pasirinkome tokį kelią ir esame vis dar kartu. Džiaugiuosi, jog mano žmona niekada nekeldavo skandalų, nerodydavo pavydo.
Išeina, kad Birutė paskyrė savo gyvenimą jums?
Taip tikrai galima teigti. Kai pradėjau dainuoti Filharmonijoje, ji metė savo studijas, kad būtume kartu... Esu dėkingas jai, žmona daug gyvenime man padėjo.
Kaip suprantu, žmona paaukojo savo svajones dėl jūsų. Save laikote geru vyru?
Nelabai. Nesu linkęs į namų ūkio darbus. Rūpinuosi pirkiniais, mielai nueinu į parduotuvę, sumoku komunalinius mokesčius, tačiau namie krapštytis, remontuoti tikrai nemoku ir nenoriu. Laikausi nuomonės, jog kiekvieną darbą turi atlikti profesionalas. Kartą bandžiau kažką pataisyti, atėjo santechnikas ir sako: „Stasy, tu geriau dainuok, o kai kas suges, mane išsikviesk..." Dar viena ne itin gera mano savybė - esu bambeklis. Jau susigyvenau su žmonos noru mane pakeisti. Klausiu jos: „Kiekgi tu gali stengtis mane perauklėti, juk jau nebepavyks." Tačiau ji vis dar nenuleidžia rankų.
O kaip dėl žalingų įpročių, ar dar rūkote?
Deja, rūkau. Bandžiau mažinti cigarečių skaičių, tačiau nesėkmingai. Mūsų laikais didžiausi priešai, jeigu galima juos taip pavadinti, buvo cigaretės ir alkoholis, o dabar dar ir narkotikai prisidėjo. Kartą jaunų atlikėjų, rūkančių „žolę", paklausiau, kokį malonumą patiria. Anie atsakė, jog nusiramina užtraukę dūmą. Nusistebėjau. Mūsų laikais būdavo atvirkščiai: „įkaldavai", kad būtų linksmiau lipti į sceną, o dabar jaunimui prieš žengiant į ją reikia ramybės. Pamenu tuos mūsų pasisėdėjimus su kolegomis iki ryto! Leisdavom sau nemažai, bet tik tuo atveju, jeigu galėdavom ilgiau pamiegoti ir atsigauti iki koncerto. Tai buvo toks gyvenimo etapas, kuris baigėsi.
Kaip nusprendėte, kad šėlionių laikas baigėsi ir dabar gyvensite ramiai?
Ne aš nusprendžiau, už mane sprendimą priėmė liga - diabetas. Pasakiau sau - žinai, Stasy, nesiderina liga ir tavo gyvenimo būdas. Reikia kažką keisti... Seniai gyvenu su ja, nuo keturiasdešimt vienų metų, tačiau kalbėti apie ją nesu linkęs... Tiesiog vienu momentu nemažai susidėjo - mano liga, Lietuvos nepriklausomybė, Sąjūdis. Norėjau visus šiuos įvykius pasitikti blaiviai.
