Stasys Povilaitis: „Norėčiau būti jaunesnis“

Maestro Stasys Povilaitis – vienintelis ir nepakartojamas šlagerių karalius, scenos grandas ir ne vienos kartos klausytojų numylėtinis.
Foto naujienai: Stasys Povilaitis: „Norėčiau būti  jaunesnis“
Foto naujienai: Stasys Povilaitis: „Norėčiau būti jaunesnis“ / zmones24.lt
Maestro Stasys Povilaitis – vienintelis ir nepakartojamas šlagerių karalius, scenos grandas ir ne vienos kartos klausytojų numylėtinis.

Buvo apsukrus vaikas
Stasys Povilaitis gimė Kaune, ten praleido ir vaikystę. Jis augo tik su mama, kuri tuomet dirbo virėja. Tiesa, kartu su jais paprastame komunaliniame bute gyveno ir mamos sesuo. „Visi sukomės devynių kvadratinių metrų kambarėlyje, sąlygos nebuvo ypatingos, bet nesijautėme nuskriausti, nes tuo metu daug kas taip gyveno.“ Smalsusis berniukas visą laiką sugalvodavo, iš kur prasimanyti pinigų kinui, kurį beprotiškai mėgo. „Palei Nemuną rinkdavau metalo laužą, iš mamos valgyklos – kaulus, juk reikėdavo užsidirbti pinigų kinui! Niekas manęs nelepino. Jei mama nusivesdavo į indų filmą, būdavo didžiulė šventė“, – vaikiškus džiaugsmus prisimena maestro. Kadangi atlikėjas augo tarp dviejų moterų, išmoko būti tikru padėjėju. „Manęs niekas nemokė vienų ar kitų darbų, nes tuo metu darbai buvo kategoriškai skirstomi į moteriškus ir vyriškus. Tačiau iš smalsumo daug ką stebėjau. Beje, padėjėjas buvau nepakeičiamas: eiles užimdavau, atstovėdavau – juk tais laikais viskas buvo deficitas!“ Daug gerų draugų vyras neturėjo ir dideliu aktyvistu savęs negalėjo pavadinti, tačiau kelias vaikiškas šunybes, už kurias stipriai gavo pylos, Stasys Povilaitis atsimena iki šiol. „Laisvalaikį vasarą leisdavome prie Nemuno. Aišku, mama drausdavo ten eiti, bet kur tu klausysi... Kartą drabužiai buvo į laužą patekę, išsimaudžiau ankstyvame Nemune, už ką buvau išmuštas šunvotėmis. Daug vaikiškų išdaigų yra buvę, bet kur ten viską prisiminsi!“ – apie prabėgusius metus susimąsto Stasys Povilaitis.

Mamos meilė atvedė į Palangą

Šiandien Stasys nuolat pabrėžia, kad jo širdis yra Palangoje, prie jūros. Beveik prieš penkiasdešimt metų jis su mama pradėjo kurti naują gyvenimą pajūryje. „Mama atvažiavo pailsėti ir ištekėjo už vietinio!“ – išpyškina, paklausus, kokie keliai jį atvedė į Palangą, maestro. Mažame pajūrio kurorte prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Dainininkas neslepia, kad nebuvo lengva atvažiuoti iš didelio miesto į provinciją ir palikti savo draugus Kaune. Tačiau pradėjus bręsti, jaunas vaikinas atrado naujų įdomių dalykų, kurie padėjo užsimiršti ir nebegyventi praeitimi. „Palangoje prasidėjo savišvietos etapas. Kadangi pas mus žiemos ramios, ilgos, niūrios, pradėjau daug skaityti, domėtis literatūra, net buvau užsiprenumeravęs vieną populiariausių to meto literatūros žurnalų.“ Beje, vaikinas daug laiko skyrė muzikai: pradėjo dainuoti mokykloje ir su kultūros namų orkestru, o kiek vėliau su draugais – Viktoru Malinausku ir Alfredu Maciumi – įkūrė muzikinę grupę. Visais būdais Stasys Povilaitis bandė save realizuoti naujame mieste, kuriame vienintelis guodžiantis dalykas, pasak jo, buvo jūra. Tais laikais mokykla buvo nusiteikusi prieš tuos moksleivius, kurie lanko kultūros namų orkestrą. „Jų manymu, tai buvo blogai, todėl nusprendžiau išeiti į vakarinę mokyklą. O norint joje mokytis, reikėjo dirbti. Palangoje tuomet buvo dvi specialybės: prekyba ir statyba. Kadangi mano patėvis turėjo pažįstamą meistrą, mane ir priėmė dirbti mūrininku. Tada jau galėjau sau leisti dainuoti orkestre, o paskui, kai suėjo šešiolika metų, jau ir restorane, – sako šlagerių karalius. – Dešimtoje klasėje pajutau, ką reiškia dirbti sunkų mūrininko darbą, todėl rimtai mokytis, nes iki tol buvau vidutinis mokinys. Atsirado vidinis stimulas siekti tikslo, pasitempti ir sėkmingai baigiau mokyklą“, – atsakingus metus prisimena pašnekovas. Statys Povilaitis nedrąsiai kalba apie pirmąją mokyklos laikų meilę. „Aišku, kad tokia buvo... Bet ji pasibaigė man dar neišvažiavus iš Palangos į Vilnių. Tai nutiko devintoje klasėje...“ – naivius meilės prisipažinimus mena vyras. Paklausus apie paaugliškus kompleksus, Stasys Povilaitis atvirai sako: „Nebuvo lengva prieiti, užkalbinti patinkančią panelę ir leistis į naujas pažintis. Negalėčiau pasakyti, kad sulaukdavau kažkokio ypatingo merginų dėmesio – nebuvau kuo nors išskirtinis. Tačiau ledai pajudėjo, kai pardėjau dainuoti.“

Žurnalistu taip ir netapo
Palangoje domėjęsis humanitariniais mokslais Stasys Povilaitis nesunkiai įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Tiesa, jis ten pateko su „dideliu pliusu“. „Kadangi jau dirbau statybose, turėjau ketverių metų darbo patirtį, o kur dar įrašai darbo knygelėje, kad dainuoju orkestre... Žodžiu, buvau laikomas rimtu, apsisprendusiu studentu, nes jau buvau ragavęs darbo duonos.“ Studijų metais sostinėje talentingam vyrui atsivėrė kur kas daugiau galimybių. „Dar prieš baigiant mokyklą ir ruošiantis stoti į universitetą, į Palangą atvažiavo šviesios atminties kompozitorius Mikas Vaitkevičius, pastebėjo mane ir paklausė, kokie mano ateities planai. Sužinojęs, kad ketinu stoti į universitetą, pakvietė pas save. Nuo tada ir prasidėjo intensyvus muzikinis gyvenimas“, – prisimena scenos legenda. Atvykęs į Vilnių studijuoti, Stasys Povilaitis gyveno bendrabutyje. „Kur jau bus blogai bendrabutyje? Lašinių buvo, bulvių irgi, tai ir kepdavome sau bendroje virtuvėje. Gyvenau su mediciną studijuojančiais studentais. Jie, vargšai, per naktis skaitydavo, o mes, žurnalistai...“ – šypsosi studentiškus laikus prisiminęs maestro. Tiesa, per sesijas tekdavo daugiau laiko praleisti prie knygų, tačiau labai sunku, pasak dainininko, nebuvo. Jų kurse vaikinų buvo mažiau nei merginų, bet jie vis tiek žiūrėdavo į kito kurso studentes. „Akys krypo ne į savas“, – prisipažįsta Stasys Povilaitis. Paklausus apie vienos nakties nuotykius, vyras neišsisukinėja. „Devyniasdešimt procentų muzikantų nebuvo nusiteikę prieš vienos nakties nuotykius“, – išrėžia, tačiau detaliau nepasakoja atlikėjas. Tuo metu Stasys Povilaitis daug muzikavo, koncertuodavo šokiuose ir dėl to, jog grįždavo vėlai į bendrabutį, buvo iš jo iškeldintas. „Žinote, koncertai, vakarėliai neretai užsitęsdavo, o tai nederėjo prie rimto studento įvaizdžio. Man ir kurso draugui teko išsikraustyti į nuomojamą butą.“ Tuo metu, neslepia maestro, jis pajuto pirmąją populiarumą bangą. „Kaune atsidarė naktinis baras, kviesdavo mus sudalyvauti. Dainuodavau įvairiose respublikinėse atrankose ir konkursuose“, – sako vyras. Į muzikos pasaulį pasinėręs Stasys Povilaitis šiek tiek apleido mokslus, o vėliau suprato, kad dainininko kelias jam bus perspektyviausias. „Studijas baigiau per vienuolika metų – jau studijuodamas neakivaizdiniu būdu. Kai pradėjau gastroliuoti, tam tikrus mokslo dalykus tekdavo išsilaikyti Šiauliuose, Kaune, net Kijeve. Tačiau bendrabutis, nuostabūs dėstytojai, liberali aplinka, aukščiausio lygio profesionalai ir ypatingos asmenybės... Suprasdavome vieni kitus ir palaikydavome“, – su nostalgija studijų laikus prisimena atlikėjas. Nors Stasys Povilaitis ir baigė žurnalistikos studijas, tačiau žurnalistu jis tapo . „Reikia daryti tai, ką sugebi geriausiai“, – teigia jis.

Išmaišė Sovietų Sąjungą

Kai Stasį Povilaitį pradėjo kviesti įvairūs ansambliai kaip profesionalų dainininką, o vėliau suviliojo gastrolės į Užkaukazę, jis ir perėjo į neakivaizdinį skyrių, kad galėtų keliauti ir siekti savo tikslų muzikos kelyje. „Prasidėjo itin intensyvios gastrolės po visą Sovietų Sąjungą – nuo Tolimųjų rytų iki čia. Lėktuvais, traukiniais išvykdavome mažiausiai dviem mėnesiams. Aišku, geresni viešbučiai būdavo tik kas penktame mieste, bet ir tai tais laikais buvo daug“, – prisimena maestro. Jis tikina, kad mama skeptiškai vertino sūnaus pasirinktą kelią. „Ji manė, kad dainininko profesija – nerimta, o kiti, kai pasakydavau, jog dainuoju, klausdavo, kur dirbu? Buvo toks dėstytojas, kuris dėstė mokslinį komunizmą, sakė: „Žiūrėk, iš ko duoną valgysi?“ O aš jam atsakiau: „Valgau. Ir net baltą duoną...“ Tuomet, atsimenu, gerokai jį užrūstinau“, – šypsosi Stasys Povilaitis. Iš kelionių dainininkas kartais parsiveždavo tai kokį ragą, tai kokią vazą, bet galimybe tuo pat metu uždirbti iš spekuliacijos jis nepasinaudojo. „Kauniečiai sakydavo, juk nemokamai skraidina, veža, tai mes piniguose maudytumėmės. Nes jie už savo pinigus važiuodavo pirkdavo, parduodavo ir taip jų prasimanydavo. O man rūpėjo muzika, menas...“ – prisipažįsta jis. Tiesa, Stasys prisiminė pirmąjį savo uždarbį. „Buvau šešerių metų, mama dirbo restorane ir buvo Moters diena. Moterys iš saviveiklos turėjo sukurti programą. Mano mama pasiūlė mane. Ir padainavau! Buvo pilna salė... O paskui direktorius pagyrė ir leido užsisakyti, ką noriu. Užsidirbau du karbonadus ir du buteliukus limonado!“ – smagiai juokiasi šlagerių karalius. Po daugelio metų, kai pradėjo groti ir dainuoti šokiuose, jis užsidirbdavo penkis rublius per vakarą. Kiti laikai prasidėjo keliaujant po Sovietų Sąjungą. „Baltijos šalių ansambliai buvo kaip užsieniečių, nes mūsų ir elgsena buvo laisvesnė, ir patys buvome laisvesni – arčiau Vakarų“, – prisiminimais apie sovietinius laikus dalijasi atlikėjas.

Aukso amžius
Netrukus prasidėjo patys nuostabiausi laikai. Stasys Povilaitis pradėjo dainuoti ansamblyje „Nerija“. „Tai buvo grandiozinis, gaivališkas pakilimas populiarumo prasme. Kai sudainavau „Švieski man vėl“, po šios dainos galėjai dainuoti, ką tik nori – viskas buvo su kokybės ženklu“, – prisimena Stasys Povilaitis. Pasak vyro, tada buvo kiti laikai. „Juk ir ansamblių profesionalių nebuvo daug, todėl susiklostė palanki situacija. Reikia pripažinti, kad tų laikų estrados dainininkui išpopuliarėti tam tikra prasme buvo lengviau.“ Atlikėjas tikina, kad anais laikais visi dainininkai jautėsi lygūs ir nebuvo skatinama vieniems kitus išskirti. „Visi buvo artistai – ir tiek. Žmonės rinko ir vertino jiems labiausiai patikusius. Kodėl man pasisekė, nežinau. Jau kuriu įvairiausias versijas, bet tikslaus atsakymo neturiu. Aš to nežinau, juk vertina ir renka tauta, – sako kartais susimąstantis, kur slypi jo ilgaamžiškumo scenoje paslaptis, Stasys Povilaitis. – Viską reikėjo užsidirbti patiems!“ Dainininkas iki šiol mena gerbėjų atkaklumą. „Nemažai skambindavo, tačiau gėlių gaudavau beprotiškai daug. Rašydavo man ir laiškus, bet jie dažniausiai būdavo naivūs“, – šypteli dainininkas. Užplūdus didžiajai populiarumo bangai, maestro tekdavo visur dalyvauti ir atlaikyti nemažą krūvį. Stasys Povilaitis prisimena, kaip vieną kartą jis dėl pagirių nenuėjo į radijo laidos įrašą“ „Buvau pagiringas ir supratau, kad nieko gero nebus. Pamaniau, kad geriau visai nenuvykti, nes ateiti nepasiruošus. Baisi gėda! Tai buvo vienintelis toks nesmagus atvejis, nutikęs maždaug prieš trisdešimt metų.“

Šeimos žmogus


Stasys Povilaitis augo tarp dviejų moterų ir gyvena su dviem moterimis – žmona Birute ir vienturte dukra Agne. Būdamas dvidešimt dviejų, sutiko moterį, su kuria jau kartu kone keturiasdešimt metų. Stasys trumpai papasakoja savo pažinties istoriją: „Atėjau į „Vilnelę“ su savo kurso drauge Neringa Jonušaite ir sutikau ten bičiulį. Jis paprašė, kad ten tolėliau stovinčią merginą atvesčiau prie mūsų stalo. Atvedžiau, bet mes kažkaip su Birute šalia kito, pradėjome kalbėtis... Tuo metu pagalvojau, kodėl turėčiau jam perleisti tą merginą. Vakarui pasibaigus, mes su išėjome pasivaikščioti į miestą, paskui nuėjome į šokius ir... daugiau nebeišsiskyrėme. Kitais metais mes su Birute švęsime mūsų bendro gyvenimo keturiasdešimtmetį!“ – džiaugiasi sutikęs savo gyvenimo moterį dainininkas. Birutė ilgus metus kartu su Stasiu keliavo po Sovietų Sąjungą. „Ji įsidarbino administratore „Nerijoje“ ir važinėjo kartu. Nereikėjo tokios kantrybės kaip jūrininko žmonai, nes ji buvo šalia. Kai gimė dukra, dar kartu vykdome, kol Agnei reikėjo eiti į darželį.“ Šiandien maestro duktė – puiki tėčio padėjėja. „Ji dirba garso įrašų studijoje projektų vadybininke, kai reikia darbo reikalais padeda man, nes aš visko nesuspėčiau. Galima sakyti, dukra yra mano sekretorė. Nuo pavasario iki rudens gyvename Palangoje visi kartu mūsų name, o kitu metų laiku būname Vilniuje. Agnės butas netoli nuo mūsų su Birute, todėl viskas labai paprasta“, – paaiškina Stasys Povilaitis. Vyras myli pajūrį. „Ir šiandien ryte, nors lijo, nuėjau išsimaudyti, pabuvau pirtelėje, paskui pavalgiau karštos sriubos, pamiegojau pietų miego – tai šventas reikalas, nusiploviau druskas ir išvykau į koncertą“, – nupiešia savo dienotvarkę atlikėjas. Palangoje esančiam didžiuliame šeimos name šeimininkauja Stasio žmona Birutė. Ji gamina šeimai pietus, rūpinasi poilsiautojais, kurie apsigyvena pas juos. Vyras teigia, kad žmona – namų šeimininkė, tačiau tikina, kad darbo jai užtenka į valias. „Kartais klausiu, gal reikia padėjėjos, bet nelabai nori įsileisti svetimo žmogaus į namus Vilniuje. Palangoje turime, nes visko viena neaprėptų. Kai pasakys, kad reikia, bus“, – sako Stasys Povilaitis. Jis juokiasi, kad ginčytis su žmona neverta, nes ji vis tiek pasieks savo. „Seniai supratau, kad geriau Birutei nusileisti dėl šventos ramybės. Aš apskritai vengiu konfliktų. Ramybė man yra viskas... Dėl jos esu pasiryžęs bet kokioms aukoms. Sunkiai keičiu butus, anksčiau –darbovietes, žmonas, kaip matote, taip pat“, – sako humoro jausmo nestokojantis dainininkas. Vyras tikina, kad nusileidęs žmonai, dažniausiai įsitikina, jog ji vis dėlto buvo teisi. Stasys Povilaitis save vadina individualistu, gal todėl jam niekada nebuvo sunku prisitaikyti muzikos rinkoje. Tačiau dabar, pasak maestro, gyvenimas vis dėlto dar geresnis. „Laisvesnis. Man asmeniškai dabar geriau. Džiaugiuosi, kad per tuos visus lūžius aš nebuvau užmirštas. Aišku, plaukiau, nes, jei nebūčiau plaukęs, lengvai galėjau nuskęsti. Visą laiką stengiausi, tikslingai investavau į muziką. O šiandien turiu, ką turiu, ir nebijau senatvės.“ Stasys Povilaitis tikina, kad visada norėjo dainuoti Lietuvos žmonėms, o apie gyvenimą užsienyje nenorėjo nė pagalvoti. Ar trūksta šiandien ko nors maestro Stasiui Povilaičiui? „Norėčiau būti bent dvidešimčia metų jaunesnis, bet tai – nerealūs dalykai. Nemėgstu girtis. Manau, gyvenime man padeda tai, kad moku džiaugtis tuo, ką turiu. Niekada nekūriau neįgyvendinamų planų ir žinau, kad jeigu reikėtų, sugebėčiau pragyventi ir su litu per dieną. Mūsų gyvenime buvo momentų, kai labai gerai reikėjo viską apgalvoti ir skaičiuoti. Tačiau Povilaitienė sugebėjo mus normaliai maitinti ir kažkaip „išsivyniodavome“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais