Atrodė, kad Niujorke gyvenančios manekenės Svetlanos Griaznovos (34) maldos nebuvo išklausytos: šeštadienį nuo pat ryto Vilniaus dangų buvo aptraukę lietaus debesys. Tačiau jie ėmė sklaidytis, vos iš Jašiūnų kilusi šviesiaplaukė gražuolė ir jos išrinktasis italų kilmės amerikietis Angelo Acquista (52) prie altoriaus prisiekė amžiną ištikimybę.
Praėjusį šeštadienį už „Stiklių“ viešbučio 313 (tik neprietaringiems!) skaičiumi pažymėtų apartamentų durų buvo neramu. Svetlana zujo po kambarius pirmyn atgal, o garbingiausioje vietoje ant spintos kabojo vestuvininkų drabužiai – jaunojo kostiumas ir puošni suknelė keturiolikos mėnesių poros dukrai Alessandrai. O kur svarbiausias apdaras – nuotakos? „Tuoj Juozas atneš“, – atsiduodama į makiažo specialistės rankas paaiškina nuotaka. Ir nė kiek nesijaudina, kad Juozas Statkevičius gali pavėluoti? Netrukus į apartamentus lėkte įlėkė drabužių kūrėjas, per ranką pagarbiai persimetęs brangųjį nešulį. Bučiniai Svetlanai, pora frazių apie vestuvinę nuotaiką prislėgusį lietų ir optimistiškas „viskas bus gerai“.
Tik pas Juozą
Dar buvo žiema, kai Juozas telefonu išgirdo: „Tik tu gali mane papuošti!“ Karjeros metais Svetlana ne kartą prieš fotografų objektyvus ar ant podiumo vilkėjo vestuvines sukneles („ypač patiko „Valentino“), o kai vestuvės Vilniuje tapo tikrove, Niujorke išnaršė ne vienų mados namų saloną ir nusivylė. Gražu, bet neguli lyg nulieta. Tinka, bet širdies nedžiugina. Tada ji ir nusprendė kreiptis į seną pažįstamą, kurio kurtas ne vienas drabužis kabo jos spintoje... „Jis visada sugalvoja ką nors įdomaus, o jei apsirengiu Juozo drabužiu, visada sulaukiu ne tik klausimų – netgi čiupinėja apžiūrėdami“, – paaiškina.
Pavasarį tiesiai iš lėktuvo Svetlana nuskubėjo į dizainerio studiją ir ten rado ne tik daug eskizų, bet ir pradėtą kurti suknelę. „Pamačiau ir apstulbau – nesitikėjau tokio meno kūrinio, – žarsto pagyras. – Galėjau nė karto nesimatuoti – žinau, kad viskas bus gerai padaryta. Kai tik pamačiau suknelę, pradėjo drebėti rankos ir kojos. Iki tol neįsivaizdavau to jausmo, buvau užsiėmusi vestuvių planavimu, bet tarsi nejutau šio fakto. Kai pasimatavau suknelę, įsivaizdavau save žengiančią prie altoriaus ir tada susimąsčiau. Man svarbu įsipareigoti prieš Dievą. Ne taip, kad atėjome, susirašėme, išgėrėme šampano, ir viskas.“
Svetlana pripažįsta, kad suknelė viršijo jos lūkesčius ir svajones... „Į vieną matavimą atlydėjo mama ir dukra. Alessandra žiūrėjo į mane apstulbusiomis akimis, pravėrusi burną ir nesuprato, kas vyksta. Mama šūktelėjo: „Kokia graži mano dukra!“ Juozas atšovė: „O jūs iki šiol to nežinojote?“ – juokiasi Svetlana.
Tik tie, kurie žino, suknelės siuvinėjimuose gali įžiūrėti kelias laumžirgių figūras. „Kad neštų sėkmę“, – paaiškina kūrėjas ir išdidžiai pareiškia, kad nė viena iš jo per keliolika metų aprengtų nuotakų neišsiskyrė. „Nė viena – turiu laimingą ranką ir užburiu“, – su pasididžiavimu tvirtina Juozas. Ir tiesiog nušvinta išvydęs, kad jo studijoje iš audinio sukurtų į plaukus įsegamų rožių atspalviai nesiskiria nuo puokštėje esančių gėlių. Juk svarbi kiekviena smulkmena.
Gydytojas ir pacientė
Vestuvinis šurmulys viešbutyje neįtraukė tik antro šventės kaltininko Angelo, patogiai įsitaisiusio gretimame kambaryje priešais televizorių. O gal ramybė apgaulinga? Kai Svetlanai išmušė laikas vilktis suknelę, jam teko palikti jaunavedžių apartamentus ir su kostiumu žygiuoti pas tame pačiame viešbutyje įsikūrusį brolį Dominicką – juk negalima anksčiau laiko išvysti nuotakos... Angelo į žmonos gimtinę atskrido prieš pat vestuves. „Kaip sakoma, iš laivo į puotą. Jam šventė – tikras siurprizas, nežino, ko tikėtis“, – šypsosi Svetlana. Ir kvatodama priduria, kad prigrasino vestuvinį kostiumą per Atlantą vežtis ne bagažo skyriuje, kad netyčia nepaaiškėtų, jog svarbiausias lagaminas Vilniaus nepasiekė. Apie vyrą galvojo ir ragaudama, kokių patiekalų šventinį vakarą rengiasi patiekti „Stiklių“ meistrai. Juk Angelo – gurmanas, mėgstantis pats sukiotis virtuvėje ir netgi išleidęs Viduržemio jūros regiono receptų knygą.
Pirmąsyk Svetlana Angelo išvydo prieš šešerius metus. „Jis buvo mano gydytojas. Jei ima į žmonas, vadinasi, mano sveikata gera“, – pratrūksta juoktis. Jau per pirmą susitikimą, kai negalavimų spaudžiama manekenė apsilankė pas itin rekomenduotą garsų gydytoją („Iš tiesų jis – vienas geriausių Amerikos medikų“), kalba sukosi apie šeimą. „Mane pavergė geros jo akys, – į prisiminimus nuklysta Svetlana. – Iškart viską jam išliejau. Ateini pas jį ir tuojau pat pamiršti, ką skauda. Gera aura.“ Per pirmą vizitą gerbiamo mediko kabinete ji išvydo vaikų bei šeimos fotografijomis nukabinėtas sienas ir nė nepajuto, kaip pradėjo pasakoti apie Lietuvoje likusią savo šeimą. Tik paskui paaiškėjo, kad karjerai atsidavęs medikas nevedęs, o kabinetas papuoštas giminaičių nuotraukomis. „Jis daugybę metų atidavė pacientams, – pasakoja. – Iki šiol dievina savo darbą, galima jį kelti iš miegų naktį, prisimena visų pacientų ligas. Ir visada kupinas gyvenimo džiaugsmo.“
Gal jį aplankė meilė iš pirmo žvilgsnio? „Angelo sako, kad pajuto, kaip man svarbu šeima, kaip dažnai lankausi pas tėvus, padedu jiems. Tai – jam labai svarbi moters savybė, reta Amerikoje. Visi tik stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš šeimos ir gyvena sau. Dabar Angelo prisipažįsta, kad kuo dažniau lankiausi, tuo dariausi artimesnė. Bet jis sakosi nė nepagalvojęs, kad mes galėsime būti kartu. Juk šalia manęs buvo kitas vyras (garsios italų aristokratų šeimos atstovas Roffredo Gaetani – red. past.), jie buvo pažįstami, bendravo.“ Aukštesnės jėgos, giliu Svetlanos įsitikinimu, lėmė, kad jų gyvenimai susisiejo. „Tikiu, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Yra aukštesnės jėgos. Tikiu Dievą. Ne mes patys – ne Angelo mane ar ne aš jį suradome. Viskas susidėjo man labai sunkiu laiku (2005-ųjų pabaigoje, Kūčių išvakarėse, avarijoje žuvo Svetlanos mylimasis Roffredo – red. past.) ir buvo taip sudėliota, taip subtiliai padaryta, kad neįmanoma neįžvelgti aukštesnių jėgų įsikišimo. Net neįsivaizduoju, kaip galėtų viso to nebūti.“ Angelo tuo metu taip pat susidūrė su netekties skausmu – ką tik buvo miręs tėvas. Tad dvi skausmo plėšomos sielos ieškojo nusiraminimo ir atrado viena kitą.
Dabar Svetlanos veidas švyti džiaugsmu. „Negalėjau nė svajoti apie geresnį vyrą ir tėvą savo vaikams, – tvirtina nuotaka. – Mano vyrui – ne aštuoniolika. Dabar man atrodo, kad niekada nerasdavau bendros kalbos su bendraamžiais vyrais, visada geriau jausdavausi vyresnių draugijoje, suprasdavau juos iš pusės žodžio. Nuo jų sklinda pasitikėjimas, o ne blaškymasis – gal geriau tai ar tai... Geriau, kai vyras žino, ko nori. Tada nebūna bereikalingo pavydo. Mane pavydas žlugdo. Turi būti pasitikėjimas. Niekada nebuvau pavydi, visada pasitikėdavau mylimuoju. Be abejo, skaudu, jei pasitiki, o tave skaudina – kalbu apie neištikimybę. Tikiuosi, to neteks patirti.“
Šventė artimiesiems
Kai praėjusį šeštadienį negailestingai artėjo sutuoktuvių valanda, jaudulio nenuplovė nė „Stiklių“ apartamentuose atsiradęs šampanas, nenumaldė ir trys artimiausios Svetlanos draugės, atvykusios iš Maskvos ir Paryžiaus – su jomis kadaise kopta į mados pasaulio olimpą. Svetlana ir jos mama Sofija Griaznova žvilgtelėjo viena į kitą ir be žodžių nutarė į pagalbą pasitelkti raminamųjų vaistų. Išvydęs, kaip nerimą slopina brangiausios moterys, prie jų prisidėjo ir nuotakos tėvas Piotras Griaznovas. Nepaisant to, Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje, kur įvyko santuokos ceremonija, jo skruostais ritosi ašaros... O Svetlana taip pat šluostėsi ašaras, kai vakarėjant „Stiklių“ restorane atsisėdo apsupta artimųjų – susirinko per keturiasdešimt svečių. „Šventę rengiu dėl šeimos ir senų draugų, – tvirtino ji. – Visada svajojau, kad vestuvių dieną šalia manęs būtų tie, su kuriais užaugau. Niujorkas iki šiol – kaip antrieji namai, dar nėra tokių artimų žmonių, kurie dėl manęs džiaugtųsi ir išgyventų. Visi šypsosi, visi malonūs, visiems viskas gerai, bet nėra vidinio gilaus ryšio.“
Prie Šv. Teresės bažnyčios altoriaus jaunavedžius lydėjo žmonės, kurie matė, kaip užgimė Svetlanos ir Angelo jausmai, – jaunojo brolis Dominickas Acquista ir nuotakos draugė Nadežda Vasiljeva. Jie buvo liudininkai ir prieš pusantrų metų Niujorke, kai pora įregistravo civilinę santuoką. „Be abejo, tada į Ameriką atskrido ir mano tėvai, – prisimena Svetlana. – Nadia nesirengė atvykti, bet paskutinę akimirką nutarė padaryti man staigmeną. „Juk buvau viso to liudininkė“, – pareiškė.“ Dar vienas pokylis laukia spalį Niujorke – Angelo artimiesiems ir bičiuliams, kurie negalėjo skristi į tolimąją Lietuvą. Tada svarbiausias svečias bus Angelo mama, nes aštuoniasdešimtmetį perkopusiai moteriai kelionė per Atlantą būtų pernelyg varginanti.
Pokylio Niujorke metu jaunikis turėtų papasakoti, kokį išbandymą teko patirti Vilniuje. Kai sukantis šokio svaigulyje paaiškėjo, kad jo išrinktoji, laikantis vietos papročių, „pagrobta“. Kokie tada klaidūs Angelo pasirodė „Stikliai“. Be abejo, viskas baigėsi laimingai: nuotaka atrasta, laimingam jaunavedžiui teko per langą ją išsikelti (nors durys buvo taip netoli...) ir bėgti ieškoti išpirkos. Laimei, bare buvo degtinės – tinkamo gėrimo tokia proga.
Antrąją vestuvių dieną šventė persikėlė į netoli gimtųjų Jašiūnų, Merkio upės vingyje esančią etnografinę „Klimkynės“ dvaro sodybą. Sekmadienį nušvito saulė, tad jaunavedžiams lietus nesutrukdė karieta išnirti priešais svečius. Ir vėl – artimųjų būrys, smagios akimirkos. Tokios, apie kokias Svetlana ir svajojo Niujorke mintyse dėliodama savo vestuvių scenarijų.
Broliuko Aleksandrai
Mažoji Alessandra tikriausiai neatsimins tėvų vestuvių ir puošnių, princese ją paverčiančių suknelių. Norėdama, kad ir jie, tėvai, ir močiutė galėtų pajusti šventės svaigulį, Svetlana per sutuoktuves į pagalbą prižiūrėti dukros pasikvietė tolimą giminaitę. Nereikia spėlioti, kad Alessandra – ašis, apie kurią sukasi poros gyvenimas. Vos tik atsirado proga „Klimkynėje“ pakilti nuo vaišių stalo, iškart abu nuskubėjo į specialiai mažylei išnuomotą namelį, kur ji, nukamuota gausių įspūdžių, užmigo saldžiu miegu.
Vestuvės – tinkama proga paklausti, ar jaunavedžiai svajoja apie gausią šeimą. „Aš norėčiau dviejų. Angelo pasirengęs turėti daugiau“, – tik šypteli. Apie broliuką Alessandrai Svetlana kalba be jokių užuolankų. Tik priduria, kad žmogus gali daug ką planuoti, bet viską lemia aukštesnės jėgos. Nejaugi jos bus nepalankios porai, po atšoktų vestuvių Svetlanos gimtinėje patraukusiai Pietų Prancūzijos link? Ten, kur laukia bičiulių jachta, smagi kompanija ir savaitė skrodžiant Viduržemio jūros bangas palei Prancūzijos ir Italijos krantus... „Bet viską nulems tas, kas ten, viršuje. Ne mes“, – kaip visada pabrėžia Svetlana.
Dažna pasaka baigiasi sakiniu, kad vienas kito per kančias ieškoję ir išbandymus įveikę herojai gyveno ilgai ir laimingai. O gyvenime? „Kiekvieno sava paslaptis, – įsitikinusi amžiną ištikimybę prie altoriaus prisiekusi Svetlana. – Reikia ją surasti. Svarbiausia – abipusė meilė. Kaip į kiekvieną ugnį, taip ir į šeimos židinį reikia nuolat įmesti malkų. Ugnis pati nedegs, reikia stengtis. Tikiuosi, mūsų laimė truks visą gyvenimą“.
Praėjusį šeštadienį už „Stiklių“ viešbučio 313 (tik neprietaringiems!) skaičiumi pažymėtų apartamentų durų buvo neramu. Svetlana zujo po kambarius pirmyn atgal, o garbingiausioje vietoje ant spintos kabojo vestuvininkų drabužiai – jaunojo kostiumas ir puošni suknelė keturiolikos mėnesių poros dukrai Alessandrai. O kur svarbiausias apdaras – nuotakos? „Tuoj Juozas atneš“, – atsiduodama į makiažo specialistės rankas paaiškina nuotaka. Ir nė kiek nesijaudina, kad Juozas Statkevičius gali pavėluoti? Netrukus į apartamentus lėkte įlėkė drabužių kūrėjas, per ranką pagarbiai persimetęs brangųjį nešulį. Bučiniai Svetlanai, pora frazių apie vestuvinę nuotaiką prislėgusį lietų ir optimistiškas „viskas bus gerai“.
Tik pas Juozą
Dar buvo žiema, kai Juozas telefonu išgirdo: „Tik tu gali mane papuošti!“ Karjeros metais Svetlana ne kartą prieš fotografų objektyvus ar ant podiumo vilkėjo vestuvines sukneles („ypač patiko „Valentino“), o kai vestuvės Vilniuje tapo tikrove, Niujorke išnaršė ne vienų mados namų saloną ir nusivylė. Gražu, bet neguli lyg nulieta. Tinka, bet širdies nedžiugina. Tada ji ir nusprendė kreiptis į seną pažįstamą, kurio kurtas ne vienas drabužis kabo jos spintoje... „Jis visada sugalvoja ką nors įdomaus, o jei apsirengiu Juozo drabužiu, visada sulaukiu ne tik klausimų – netgi čiupinėja apžiūrėdami“, – paaiškina.
Pavasarį tiesiai iš lėktuvo Svetlana nuskubėjo į dizainerio studiją ir ten rado ne tik daug eskizų, bet ir pradėtą kurti suknelę. „Pamačiau ir apstulbau – nesitikėjau tokio meno kūrinio, – žarsto pagyras. – Galėjau nė karto nesimatuoti – žinau, kad viskas bus gerai padaryta. Kai tik pamačiau suknelę, pradėjo drebėti rankos ir kojos. Iki tol neįsivaizdavau to jausmo, buvau užsiėmusi vestuvių planavimu, bet tarsi nejutau šio fakto. Kai pasimatavau suknelę, įsivaizdavau save žengiančią prie altoriaus ir tada susimąsčiau. Man svarbu įsipareigoti prieš Dievą. Ne taip, kad atėjome, susirašėme, išgėrėme šampano, ir viskas.“
Svetlana pripažįsta, kad suknelė viršijo jos lūkesčius ir svajones... „Į vieną matavimą atlydėjo mama ir dukra. Alessandra žiūrėjo į mane apstulbusiomis akimis, pravėrusi burną ir nesuprato, kas vyksta. Mama šūktelėjo: „Kokia graži mano dukra!“ Juozas atšovė: „O jūs iki šiol to nežinojote?“ – juokiasi Svetlana.
Tik tie, kurie žino, suknelės siuvinėjimuose gali įžiūrėti kelias laumžirgių figūras. „Kad neštų sėkmę“, – paaiškina kūrėjas ir išdidžiai pareiškia, kad nė viena iš jo per keliolika metų aprengtų nuotakų neišsiskyrė. „Nė viena – turiu laimingą ranką ir užburiu“, – su pasididžiavimu tvirtina Juozas. Ir tiesiog nušvinta išvydęs, kad jo studijoje iš audinio sukurtų į plaukus įsegamų rožių atspalviai nesiskiria nuo puokštėje esančių gėlių. Juk svarbi kiekviena smulkmena.
Gydytojas ir pacientė
Vestuvinis šurmulys viešbutyje neįtraukė tik antro šventės kaltininko Angelo, patogiai įsitaisiusio gretimame kambaryje priešais televizorių. O gal ramybė apgaulinga? Kai Svetlanai išmušė laikas vilktis suknelę, jam teko palikti jaunavedžių apartamentus ir su kostiumu žygiuoti pas tame pačiame viešbutyje įsikūrusį brolį Dominicką – juk negalima anksčiau laiko išvysti nuotakos... Angelo į žmonos gimtinę atskrido prieš pat vestuves. „Kaip sakoma, iš laivo į puotą. Jam šventė – tikras siurprizas, nežino, ko tikėtis“, – šypsosi Svetlana. Ir kvatodama priduria, kad prigrasino vestuvinį kostiumą per Atlantą vežtis ne bagažo skyriuje, kad netyčia nepaaiškėtų, jog svarbiausias lagaminas Vilniaus nepasiekė. Apie vyrą galvojo ir ragaudama, kokių patiekalų šventinį vakarą rengiasi patiekti „Stiklių“ meistrai. Juk Angelo – gurmanas, mėgstantis pats sukiotis virtuvėje ir netgi išleidęs Viduržemio jūros regiono receptų knygą.
Pirmąsyk Svetlana Angelo išvydo prieš šešerius metus. „Jis buvo mano gydytojas. Jei ima į žmonas, vadinasi, mano sveikata gera“, – pratrūksta juoktis. Jau per pirmą susitikimą, kai negalavimų spaudžiama manekenė apsilankė pas itin rekomenduotą garsų gydytoją („Iš tiesų jis – vienas geriausių Amerikos medikų“), kalba sukosi apie šeimą. „Mane pavergė geros jo akys, – į prisiminimus nuklysta Svetlana. – Iškart viską jam išliejau. Ateini pas jį ir tuojau pat pamiršti, ką skauda. Gera aura.“ Per pirmą vizitą gerbiamo mediko kabinete ji išvydo vaikų bei šeimos fotografijomis nukabinėtas sienas ir nė nepajuto, kaip pradėjo pasakoti apie Lietuvoje likusią savo šeimą. Tik paskui paaiškėjo, kad karjerai atsidavęs medikas nevedęs, o kabinetas papuoštas giminaičių nuotraukomis. „Jis daugybę metų atidavė pacientams, – pasakoja. – Iki šiol dievina savo darbą, galima jį kelti iš miegų naktį, prisimena visų pacientų ligas. Ir visada kupinas gyvenimo džiaugsmo.“
Gal jį aplankė meilė iš pirmo žvilgsnio? „Angelo sako, kad pajuto, kaip man svarbu šeima, kaip dažnai lankausi pas tėvus, padedu jiems. Tai – jam labai svarbi moters savybė, reta Amerikoje. Visi tik stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš šeimos ir gyvena sau. Dabar Angelo prisipažįsta, kad kuo dažniau lankiausi, tuo dariausi artimesnė. Bet jis sakosi nė nepagalvojęs, kad mes galėsime būti kartu. Juk šalia manęs buvo kitas vyras (garsios italų aristokratų šeimos atstovas Roffredo Gaetani – red. past.), jie buvo pažįstami, bendravo.“ Aukštesnės jėgos, giliu Svetlanos įsitikinimu, lėmė, kad jų gyvenimai susisiejo. „Tikiu, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Yra aukštesnės jėgos. Tikiu Dievą. Ne mes patys – ne Angelo mane ar ne aš jį suradome. Viskas susidėjo man labai sunkiu laiku (2005-ųjų pabaigoje, Kūčių išvakarėse, avarijoje žuvo Svetlanos mylimasis Roffredo – red. past.) ir buvo taip sudėliota, taip subtiliai padaryta, kad neįmanoma neįžvelgti aukštesnių jėgų įsikišimo. Net neįsivaizduoju, kaip galėtų viso to nebūti.“ Angelo tuo metu taip pat susidūrė su netekties skausmu – ką tik buvo miręs tėvas. Tad dvi skausmo plėšomos sielos ieškojo nusiraminimo ir atrado viena kitą.
Dabar Svetlanos veidas švyti džiaugsmu. „Negalėjau nė svajoti apie geresnį vyrą ir tėvą savo vaikams, – tvirtina nuotaka. – Mano vyrui – ne aštuoniolika. Dabar man atrodo, kad niekada nerasdavau bendros kalbos su bendraamžiais vyrais, visada geriau jausdavausi vyresnių draugijoje, suprasdavau juos iš pusės žodžio. Nuo jų sklinda pasitikėjimas, o ne blaškymasis – gal geriau tai ar tai... Geriau, kai vyras žino, ko nori. Tada nebūna bereikalingo pavydo. Mane pavydas žlugdo. Turi būti pasitikėjimas. Niekada nebuvau pavydi, visada pasitikėdavau mylimuoju. Be abejo, skaudu, jei pasitiki, o tave skaudina – kalbu apie neištikimybę. Tikiuosi, to neteks patirti.“
Šventė artimiesiems
Kai praėjusį šeštadienį negailestingai artėjo sutuoktuvių valanda, jaudulio nenuplovė nė „Stiklių“ apartamentuose atsiradęs šampanas, nenumaldė ir trys artimiausios Svetlanos draugės, atvykusios iš Maskvos ir Paryžiaus – su jomis kadaise kopta į mados pasaulio olimpą. Svetlana ir jos mama Sofija Griaznova žvilgtelėjo viena į kitą ir be žodžių nutarė į pagalbą pasitelkti raminamųjų vaistų. Išvydęs, kaip nerimą slopina brangiausios moterys, prie jų prisidėjo ir nuotakos tėvas Piotras Griaznovas. Nepaisant to, Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje, kur įvyko santuokos ceremonija, jo skruostais ritosi ašaros... O Svetlana taip pat šluostėsi ašaras, kai vakarėjant „Stiklių“ restorane atsisėdo apsupta artimųjų – susirinko per keturiasdešimt svečių. „Šventę rengiu dėl šeimos ir senų draugų, – tvirtino ji. – Visada svajojau, kad vestuvių dieną šalia manęs būtų tie, su kuriais užaugau. Niujorkas iki šiol – kaip antrieji namai, dar nėra tokių artimų žmonių, kurie dėl manęs džiaugtųsi ir išgyventų. Visi šypsosi, visi malonūs, visiems viskas gerai, bet nėra vidinio gilaus ryšio.“
Prie Šv. Teresės bažnyčios altoriaus jaunavedžius lydėjo žmonės, kurie matė, kaip užgimė Svetlanos ir Angelo jausmai, – jaunojo brolis Dominickas Acquista ir nuotakos draugė Nadežda Vasiljeva. Jie buvo liudininkai ir prieš pusantrų metų Niujorke, kai pora įregistravo civilinę santuoką. „Be abejo, tada į Ameriką atskrido ir mano tėvai, – prisimena Svetlana. – Nadia nesirengė atvykti, bet paskutinę akimirką nutarė padaryti man staigmeną. „Juk buvau viso to liudininkė“, – pareiškė.“ Dar vienas pokylis laukia spalį Niujorke – Angelo artimiesiems ir bičiuliams, kurie negalėjo skristi į tolimąją Lietuvą. Tada svarbiausias svečias bus Angelo mama, nes aštuoniasdešimtmetį perkopusiai moteriai kelionė per Atlantą būtų pernelyg varginanti.
Pokylio Niujorke metu jaunikis turėtų papasakoti, kokį išbandymą teko patirti Vilniuje. Kai sukantis šokio svaigulyje paaiškėjo, kad jo išrinktoji, laikantis vietos papročių, „pagrobta“. Kokie tada klaidūs Angelo pasirodė „Stikliai“. Be abejo, viskas baigėsi laimingai: nuotaka atrasta, laimingam jaunavedžiui teko per langą ją išsikelti (nors durys buvo taip netoli...) ir bėgti ieškoti išpirkos. Laimei, bare buvo degtinės – tinkamo gėrimo tokia proga.
Antrąją vestuvių dieną šventė persikėlė į netoli gimtųjų Jašiūnų, Merkio upės vingyje esančią etnografinę „Klimkynės“ dvaro sodybą. Sekmadienį nušvito saulė, tad jaunavedžiams lietus nesutrukdė karieta išnirti priešais svečius. Ir vėl – artimųjų būrys, smagios akimirkos. Tokios, apie kokias Svetlana ir svajojo Niujorke mintyse dėliodama savo vestuvių scenarijų.
Broliuko Aleksandrai
Mažoji Alessandra tikriausiai neatsimins tėvų vestuvių ir puošnių, princese ją paverčiančių suknelių. Norėdama, kad ir jie, tėvai, ir močiutė galėtų pajusti šventės svaigulį, Svetlana per sutuoktuves į pagalbą prižiūrėti dukros pasikvietė tolimą giminaitę. Nereikia spėlioti, kad Alessandra – ašis, apie kurią sukasi poros gyvenimas. Vos tik atsirado proga „Klimkynėje“ pakilti nuo vaišių stalo, iškart abu nuskubėjo į specialiai mažylei išnuomotą namelį, kur ji, nukamuota gausių įspūdžių, užmigo saldžiu miegu.
Vestuvės – tinkama proga paklausti, ar jaunavedžiai svajoja apie gausią šeimą. „Aš norėčiau dviejų. Angelo pasirengęs turėti daugiau“, – tik šypteli. Apie broliuką Alessandrai Svetlana kalba be jokių užuolankų. Tik priduria, kad žmogus gali daug ką planuoti, bet viską lemia aukštesnės jėgos. Nejaugi jos bus nepalankios porai, po atšoktų vestuvių Svetlanos gimtinėje patraukusiai Pietų Prancūzijos link? Ten, kur laukia bičiulių jachta, smagi kompanija ir savaitė skrodžiant Viduržemio jūros bangas palei Prancūzijos ir Italijos krantus... „Bet viską nulems tas, kas ten, viršuje. Ne mes“, – kaip visada pabrėžia Svetlana.
Dažna pasaka baigiasi sakiniu, kad vienas kito per kančias ieškoję ir išbandymus įveikę herojai gyveno ilgai ir laimingai. O gyvenime? „Kiekvieno sava paslaptis, – įsitikinusi amžiną ištikimybę prie altoriaus prisiekusi Svetlana. – Reikia ją surasti. Svarbiausia – abipusė meilė. Kaip į kiekvieną ugnį, taip ir į šeimos židinį reikia nuolat įmesti malkų. Ugnis pati nedegs, reikia stengtis. Tikiuosi, mūsų laimė truks visą gyvenimą“.
