Spinduliuodama džiaugsmu ji pasakoja apie dukrą, vyrą, tėvus. Netikėtai akyse ištrykšta ašaros. Susijaudinusi išrausia rankinę, žvilgsniu apibėga stalelį restorane – nėra kuo jų, jau riedančių skruostu, nubraukti... Niujorke gyvenanti manekenė Svetlana Griaznova (34) – ne „nulaižyta“ nuotraukinė gražuolė, su šypsena postringaujanti tik apie šviesų gyvenimą. Ji tikra: jei per grumtynes mados pasaulyje nebūtų ne kartą murkdyta į purvą ir užsigrūdinusi, gal nebūtų pajėgusi pakelti negailestingo smūgio – mylimo vyro žūties. Ir dabar negalėtų džiaugtis likimo dovanomis.
Susitikimo vieta: greta Juozo Statkevičiaus dirbtuvės. Matyti, kad Svetlana į šią Vilniaus vietą atvairuotų užrištomis akimis, nors kaskart lankydamasi sostinėje nustemba, kaip ir vėl miestas pasikeitė. Nuo pastato, kuriame įsikūręs dizaineris, šypsosi Svetlana – juk ji Juozo kvepalų veidas. Tikriausiai čia gali pasijusti sava ir laukiama. Taip pat, kaip ir gimtuosiuose Jašiūnuose Šalčininkų rajone.
Šįkart tėvų ir artimųjų glėbiu ji galėjo mėgautis kelias dienas. Prisipažįsta: per viešnagę buvo akimirkų, kai atrodė, kad Niujorke sparčiu ritmu besisukantis gyvenimas, dukra ir vyras tėra sapnas. Juk taip saldu atsiduoti artimųjų rūpinimuisi ir grįžti į vaikystę... „Pasinėriau į praeitį, – sako. – Taip gera pasijusti kažkieno dukra.“ Kaip visada pirmą vakarą namuose peržvelgė senas nuotraukas (užsisėdėjo gerokai po vidurnakčio) ir mėgavosi prisiminimais – juk Lietuvoje nebuvo beveik dvejus metus. Tėvų namuose iki šiol yra Svetlanos kambarys, nukabinėtas jos nuotraukomis, greta jų atsiranda ir įamžintos jos šeimos gyvenimo akimirkos. „Jaučiuosi labai patogiai. O ko vertas jausmas matyti tėvus, būti greta jų...“ – tik atsidūsta. Gal todėl šįkart atvežė dovaną – kamerą, kurią prijungus prie kompiuterio nuo šiol galės ne tik girdėti namiškių balsus, bet ir vieni kitus matyti.
Vienintelis viešnagę kiek kartinantis dalykas – išsiskyrimas su netrukus metų sukaktį minėsiančia dukra Alessandra. Kadangi mažylei dygsta dantys, yra labai nerami, todėl Svetlana nutarė jos nevarginti ir palikti namuose Niujorke. Per kelias dienas gal neturėtų praleisti akimirkų, kai Alessandra pradės vaikščioti, nes jau dabar vedama už rankos žingsniuoja.
O Jašiūnuose Svetlanos dėmesio laukė buvusi augintinė – čichuachua veislės kalytė, pas tėvus gyvenanti jau kelerius metus. „Anksčiau su ja vykdavau į visas fotosesijas, tačiau kai po rugsėjo 11-osios teroro akto sugriežtėjo skrydžių sąlygos, tapo per sunku, – paaiškina. – Palikdavau namuose Niujorke, tačiau rasdavau ją tokią liūdną... Nors samdydavau prižiūrėti „auklę“ ir ji kas kelias valandas išvesdavo pasivaikščioti. Šuo taip prie manęs prisirišęs, jam taip patiko skraidyti. Įlipdavo į savo kelioninį krepšį ir nė nebandydavo iš jo išsivaduoti, kol neįnešdavau į lėktuvą. Ketinu vėl ją parsivežti – dukrai patinka šunys. Juk centriniame parke Manhatane, kur mes išeiname pasivaikščioti, daugiau jų nei vaikų.“
1993 metais Svetlana, studijavusi psichologiją Varšuvoje, dalyvavo prestižinės modelių agentūros „Elite“ konkurse ir laimėjo vieną prizinių vietų. Europoje ji neužsibuvo, greitai persikėlė į Ameriką. Pirmoji kelionė į Niujorką nebuvo sėkminga. „Elite“ agentūroje atvykėlei pareiškė, kad niekas jos čia nelaukė, ir „prieš pat nosį uždarė duris“. Tačiau tada likimas panoro papokštauti – greitai po šio akibrokšto Svetlaną išvydo amerikietiškojo „Cosmopolitan“ leidinio atstovė ir panoro ją pamatyti viršelyje. Ir ne tik – ji turėjo atsistoti priešais vieno garsiausių mados fotografų objektyvą. Manekenei, kurios albume tebuvo kelios nuotraukos, tai prilygo stebuklui. „Po pirmos kelionės taip buvau išsigandusi Niujorko, o čia pasiūlo grįžti į tą baisų miestą, – juokiasi dalydamasi prisiminimais. – Ne tik siūlo – laukia. Per naktį visas gyvenimas pasikeitė.“ Taip prasidėjo karjera mados pasaulyje.
Tačiau dabar Svetlna gyvena ne tuo – ji džiaugiasi suradusi ramybę šeimoje: drauge su aštuoniolika metų vyresniu siciliečių kilmės gydytoju Angelo Acquista augina dukrą Alessandrą.
Gal pasinėrusi į motinystės rūpesčius pasiilgstate kelionių, be kurių anksčiau neįsivaizdavote gyvenimo?
Ir aš maniau, kad namuose liūdėsiu, man trūks veiklos. Bet tai taip patogu... Niekada neturėjau laiko paprasčiausiai pabūti namie – tik praverdavau duris, pasikeisdavau lagaminus, o kitą naktį jau miegodavau kitame mieste ar kitoje šalyje. Dabar atėjo laikas namams, galiu ir skaityti knygas, žiūrėti filmus, gyventi kaip normalus žmogus. Visai neliūdžiu kažkur neskrendanti. Vyras anksčiau dar juokavo, kad gal reikės mane nuvežti į oro uostą – atsigaučiau pajutusi jo atmosferą. Bet nepasiilgstu. Dabar patiriu daugiau streso, kai reikia kur nors skristi. Anksčiau namai buvo tušti, neturėjau laiko juos paversti jaukiais, buvau apstačiusi taip, ką pavyko paskubomis įsigyti. Viskas vyko tarytum prabėgant. Tada ir namuose nesijautė, kad ten kažkas gyvena. Nebuvo šilumos.
Kaip sekėsi įsijausti į mamos vaidmenį?
Iš pradžių buvau lyg maniakė. Porą pirmųjų mėnesių net iki absurdo – neleisdavau nė prisiliesti prie Alessandros, jei prieš tai nenusiplaudavo rankų. Stengiausi laikytis visų knygose aprašytų rekomendacijų. Turėjo prabėgti laiko, kol supratau, kad tai beprotiška ir niekam nereikalinga. Dabar jau esu rami. Padėjo ir auklė. Ji yra lenkė, pati užauginusi vaikus ir į viską žvelgia kur kas paprasčiau, nei rekomenduojama amerikietiškose knygose. Taip augina, kaip tai daro europiečiai. Amerikiečių pediatrai su vaikais pataria elgtis tarytum su krištoliniais. Mes augome kitaip.
Gimus Alessandrai pirmą mėnesį šalia manęs buvo mama – visada galiu į ją kreiptis. Ačiū Dievui, be jos tikrai nebūčiau susitvarkiusi. Be abejo, kartais nesutariame, juk mus augino kitaip. Supratau svarbiausia: nereikia manyti, kad būtina daryti vienaip ar kitaip. Reikia daryti taip, kaip patogiau ir geriau pačiai. Svarbiausia, kad vaikas galėtų tėvais pasitikėti ir jaustų meilę. Jei šeimoje nebus meilės ir jis nesijaus mylimiausias pasaulyje, nepasitikės savimi. Tai turi suteikti mama ir tėtis. Aš tik ir galvoju, kaip be proto myliu savo vaiką. Stengiuosi skirti visą savo laiką. Noriu, kad jaustų supančią šeimą – ne tik tėvus, bet ir senelius, dėdes, pusbrolius bei pusseseres.
Šeimos vienybės jausmas turėtų būti itin svarbus beprotišku ritmu gyvenančiame Niujorke?
Negaliu be šeimos. Į namus nebuvau grįžusi beveik dvejus metus – tai neįmanoma. Taip visų pasiilgau. Pusseserės susilaukė vaikų, smagu ateiti į jų namus ir išvysti jau vaikščiojančius žmogeliukus. Visus norisi aplankyti, pokalbiai telefonu neatstoja gyvo bendravimo.
Vyro giminės šaknys Sicilijoje, mes gyvename pagal europietiškas tradicijas. Jei vyras būtų tikras amerikietis, būtų sunkiau. Turėčiau daug ko atsisakyti arba bandyti pakeisti kitą žmogų, o tai neįmanoma – žmonės nesikeičia. Tarkim, mūsų savaitgaliai skirti šeimai, ne darbui kaip daugelio amerikiečių. Kiekvieną savaitgalį praleidžiame Angelo šeimoje – tradicinėje itališkoje. O amerikiečiai susitinka tik per didžiąsias metų šventes ar tesusiskambina.
Jūsų vyras kadaise buvo jūsų gydytojas. Dabar jis rūpinasi ir dukros savijauta?
Angelo tvirtina negalįs prisiimti atsakomybės už dukrą. Kai aš stebiuosi kodėl, juk jis gydytojas, atsako: „Bet ji nėra suaugusi.“ Jei Alessandrai sloga, užsukame į jo kabinetą, jis patikrina gerklę, ausis, o kitą dieną vis tiek einame pas pediatrą, nes vyras sako: „Noriu, kad jis patvirtintų tai, ką aš sakiau. Negaliu kitaip.“
Užsiminėte, kad jau pradėjote dirbti?
Tik savo malonumui. Kai dukrai sukako šeši mėnesiai, nuėjau į savo agentūrą. Vis atrodydavo, kad dar kažkas ne taip, nors jau galėjau vilkėti senuosius džinsus. Tačiau vis dar kirbėjo nepasitikėjimas. Kai agentūros darbuotojai pasiūlė pabandyti, sutikau vienai fotosesijai: tik pabandyti. Jei nepasitiki prieš kameras, iškart tai jaučiasi. Tačiau prasidėjo fotosesija, ir viskas išgaravo, netgi atrodė, kad nebuvo jokios pertraukos. Dabar neatsisakau pasiūlymų, vienintelė sąlyga – fotosesija turi vykti Niujorke. Palikti dukrą aštuonioms valandoms tikrai galiu.
Kas taip traukia – mados magija?
Greičiau norisi dirbti dėl savęs, nes tai suteikia pasitikėjimo ir prablaško po namų rūpesčių. Ne tam, kad uždirbtum. Nors auginti vaiką – taip pat didelis darbas.
Jums nesiūlo pozuoti kartu su dukra?
Siūlo. Tačiau dar nejaučiu, kad Alessandra jau galėtų tai daryti. Ji nė akimirkos nenusėdi vietoje, tiek turi energijos. Kol kas per maža.
Gal versti ir būtų pavojinga, nes nežinia, ar užaugusi turės duomenis sekti mamos pėdomis...
Nenoriu, kad mano vaikas užsidirbtų kaip modelis. Nebent fotografuotųsi tik dėl prasiblaškymo. Daug yra sąlygų: jei būtų fotografuojama kartu su manimi, jei tiktų laikas, jei jai būtų įdomu. Tempti vaiką už apykaklės dėl poros šimtų dolerių... Man to nereikia. Esu mačiusi, kaip tėvai verčia vaikus pozuoti. Nemalonu buvo į tai žiūrėti. Dar tada sau pasakiau, kad niekada taip nesielgsiu. Neįkalbinėsiu, kad jei porą valandų pasistengs, nupirksiu trokštamą lėlę. Aišku, jei gyvenimas priverstų ir vaiko uždirbami pinigai būtų gyvybiškai reikalingi – reikėtų sukaupti sumą jos išsilavinimui – gal tada taip elgčiausi. Ačiū Dievui, dabar man nereikia spręsti tokios dilemos. Be abejo, yra vaikų, kuriems patinka tai daryti. Yra tekę dirbti su mergaitėmis, kurios jaučiasi lyg supermodeliai, uždirba daug pinigų. Tačiau jos neturi vaikystės. Manau, tą laiką jos turėtų leisti su savo bendraamžiais.
Šį rudenį jums sukaks trisdešimt penkeri. Ar modeliui tai jau nėra riba?
Viskas pasikeitė. Dabar modelio amžius nesvarbu. Kiekvienai grupei – 30, 40, 50 metų – yra klientas. Svarbu įdomiai atrodyti. Ne viską gali pristatyti aštuoniolikmetės ir itin lieknos merginos. Daug amerikiečių kenčia nuo antsvorio, į tai atsižvelgiama. Ne viena manekenė spjovė į dietas ir tapo graibstomos. Kartais stebiu, kaip užtikrintai studijoje juda apkūnios manekenės, geriau nei aš ir su tokiu pasitikėjimu... Reikia tik pavydėti.
Jums neteko kovoti su ne tokiomis, kaip norėtųsi, tobulomis kūno linijomis?
Nėštumo metu priaugau 25 kilogramus. Maniau, niekada jų nepavyks atsikratyti. Išsitraukdavau džinsus ir negalėdavau patikėti, kad juos mūvėjau. Po gimdymo visi kilogramai palengva nukrito – nieko specialaus nesiėmiau. Matyt, toks organizmas: visą laiką svyruoja tik pora kilogramų. Pajuntu pagal drabužius, jei sau leidžiu ko nors daugiau. Tarkim, cepelinų... Įdomu, kad visada per viešnagę Lietuvoje sulieknėju, nors tikrai daugiau valgau. Gal organizmas taip pripratęs prie šio maisto, kad iškart prisitaiko.
Jau minėjote, kad dabar gyvenate šeima. Kas joje svarbiausia, juk dažniausia pažinties pradžioje įsižiebusi meilė nėra amžina?
Pagarba vienas kitam, supratimas ir suvokimas, kad su šiuo žmogumi norima kurti bendrą gyvenimą. Žinant, jog visko bus. Juk šeima – du skirtingi žmonės, reikia susiderinti. Negali vienas turėti savo kelio, kitas – savo. Reikia ieškoti kompromisų ir rasti aukso vidurį. Mano vyrui – ne aštuoniolika. Dabar man atrodo, kad niekada nerasdavau bendros kalbos su bendraamžiais vyrais, visada geriau jausdavausi vyresnių draugijoje. Nuo jų sklinda pasitikėjimas, o ne blaškymasis – gal geriau tai ar tai... Geriau, kai vyras žino, ko nori. Aš pati jaučiuosi psichologiškai vyresnė, geriau sutariu su vyresniais žmonėmis.
Angelo tvirtina, kad jei jis būtų susilaukęs vaikų dvidešimties, nebūtų to įvertinęs. Dvidešimties ar trisdešimties šeima jam nebūtų buvusi gyvenimo prioritetu, tada buvo svarbiau studijos ir darbas. Neturėjo poilsio dienų, darbe sukdavosi po 24 valandas. Ir taip keliolika metų. Dabar jis turi vardą, privatų kabinetą, klientų, gali pats planuoti savo laiką. Ir rasti jo šeimai.
Vadinasi, susitikote pačiu laiku. Ar tikite likimu?
Tikiu, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Yra aukštesnės jėgos. Tikiu Dievą. Ne mes patys – ne Angelo mane ar ne aš jį suradome. Viskas susidėjo man labai sunkiu laiku (prieš trejus metus Kūčių išvakarėse avarijoje žuvo Svetlanos mylimasis, garsios italų kilmės aristokratų šeimos atstovas Roffredo Gaetani, jis buvo ir žinomo Niujorko mediko Angelo Acquistos draugas – red. past.) ir buvo taip sudėliota, taip subtiliai padaryta, kad neįmanoma neįžvelgti aukštesnių jėgų įsikišimo. Net neįsivaizduoju, kaip galėtų viso to nebūti.
Po tokio likimo smūgio, koks teko jums, vieni tampa labiau pažeidžiami, kiti užsigrūdina...
Galbūt daug kam atrodo, kad sukuosi tokiame žaviame spindinčiame versle, tad viskas klostosi tik gražiai... Iš tiesų nuo pat pirmosios dienos svetur man teko tiek patirti... Išgyvenau ir tokių sunkių dienų, kurių nenoriu nė prisiminti. Gal kada pajėgsiu susiimti ir apie tai papasakoti, nes mergaitės turi žinoti, kad mados pasaulyje kartais būna labai sunku. Ten visos gražios, konkurencija didžiulė. Visi stums į purvą. Krisi, tau bus bloga, bet niekas to nepastebės. Verksi naktimis. Ir ištisus mėnesius ar metus. Pati tai patyriau. Dabar svarstau, kad gal kokios nors jėgos – tai galima vadinti ir likimu – man tai siuntė, kad vėliau pajėgčiau išgyventi tikrą tragediją. Jei nebūčiau susidūrusi su sunkumais kadaise, gal būčiau nesusidorojusi su netekties sielvartu...
Niekas taip nesuteikia namams jaukumo kaip vaikų klegesys. Svajojate apie didelę šeimą?
Du vaikai – tiesiog būtina. Planuojame susituokti ir bažnyčioje, tada leistis į medaus mėnesį ir (kvatoja)... Nenoriu, kad tarp vaikų būtų didelis metų skirtumas, kad vėl iš naujo reikėtų patirti, kas yra bemiegės naktys. Bet viską nulems tas, kas ten, viršuje. Ne mes.
Susitikimo vieta: greta Juozo Statkevičiaus dirbtuvės. Matyti, kad Svetlana į šią Vilniaus vietą atvairuotų užrištomis akimis, nors kaskart lankydamasi sostinėje nustemba, kaip ir vėl miestas pasikeitė. Nuo pastato, kuriame įsikūręs dizaineris, šypsosi Svetlana – juk ji Juozo kvepalų veidas. Tikriausiai čia gali pasijusti sava ir laukiama. Taip pat, kaip ir gimtuosiuose Jašiūnuose Šalčininkų rajone.
Šįkart tėvų ir artimųjų glėbiu ji galėjo mėgautis kelias dienas. Prisipažįsta: per viešnagę buvo akimirkų, kai atrodė, kad Niujorke sparčiu ritmu besisukantis gyvenimas, dukra ir vyras tėra sapnas. Juk taip saldu atsiduoti artimųjų rūpinimuisi ir grįžti į vaikystę... „Pasinėriau į praeitį, – sako. – Taip gera pasijusti kažkieno dukra.“ Kaip visada pirmą vakarą namuose peržvelgė senas nuotraukas (užsisėdėjo gerokai po vidurnakčio) ir mėgavosi prisiminimais – juk Lietuvoje nebuvo beveik dvejus metus. Tėvų namuose iki šiol yra Svetlanos kambarys, nukabinėtas jos nuotraukomis, greta jų atsiranda ir įamžintos jos šeimos gyvenimo akimirkos. „Jaučiuosi labai patogiai. O ko vertas jausmas matyti tėvus, būti greta jų...“ – tik atsidūsta. Gal todėl šįkart atvežė dovaną – kamerą, kurią prijungus prie kompiuterio nuo šiol galės ne tik girdėti namiškių balsus, bet ir vieni kitus matyti.
Vienintelis viešnagę kiek kartinantis dalykas – išsiskyrimas su netrukus metų sukaktį minėsiančia dukra Alessandra. Kadangi mažylei dygsta dantys, yra labai nerami, todėl Svetlana nutarė jos nevarginti ir palikti namuose Niujorke. Per kelias dienas gal neturėtų praleisti akimirkų, kai Alessandra pradės vaikščioti, nes jau dabar vedama už rankos žingsniuoja.
O Jašiūnuose Svetlanos dėmesio laukė buvusi augintinė – čichuachua veislės kalytė, pas tėvus gyvenanti jau kelerius metus. „Anksčiau su ja vykdavau į visas fotosesijas, tačiau kai po rugsėjo 11-osios teroro akto sugriežtėjo skrydžių sąlygos, tapo per sunku, – paaiškina. – Palikdavau namuose Niujorke, tačiau rasdavau ją tokią liūdną... Nors samdydavau prižiūrėti „auklę“ ir ji kas kelias valandas išvesdavo pasivaikščioti. Šuo taip prie manęs prisirišęs, jam taip patiko skraidyti. Įlipdavo į savo kelioninį krepšį ir nė nebandydavo iš jo išsivaduoti, kol neįnešdavau į lėktuvą. Ketinu vėl ją parsivežti – dukrai patinka šunys. Juk centriniame parke Manhatane, kur mes išeiname pasivaikščioti, daugiau jų nei vaikų.“
1993 metais Svetlana, studijavusi psichologiją Varšuvoje, dalyvavo prestižinės modelių agentūros „Elite“ konkurse ir laimėjo vieną prizinių vietų. Europoje ji neužsibuvo, greitai persikėlė į Ameriką. Pirmoji kelionė į Niujorką nebuvo sėkminga. „Elite“ agentūroje atvykėlei pareiškė, kad niekas jos čia nelaukė, ir „prieš pat nosį uždarė duris“. Tačiau tada likimas panoro papokštauti – greitai po šio akibrokšto Svetlaną išvydo amerikietiškojo „Cosmopolitan“ leidinio atstovė ir panoro ją pamatyti viršelyje. Ir ne tik – ji turėjo atsistoti priešais vieno garsiausių mados fotografų objektyvą. Manekenei, kurios albume tebuvo kelios nuotraukos, tai prilygo stebuklui. „Po pirmos kelionės taip buvau išsigandusi Niujorko, o čia pasiūlo grįžti į tą baisų miestą, – juokiasi dalydamasi prisiminimais. – Ne tik siūlo – laukia. Per naktį visas gyvenimas pasikeitė.“ Taip prasidėjo karjera mados pasaulyje.
Tačiau dabar Svetlna gyvena ne tuo – ji džiaugiasi suradusi ramybę šeimoje: drauge su aštuoniolika metų vyresniu siciliečių kilmės gydytoju Angelo Acquista augina dukrą Alessandrą.
Gal pasinėrusi į motinystės rūpesčius pasiilgstate kelionių, be kurių anksčiau neįsivaizdavote gyvenimo?
Ir aš maniau, kad namuose liūdėsiu, man trūks veiklos. Bet tai taip patogu... Niekada neturėjau laiko paprasčiausiai pabūti namie – tik praverdavau duris, pasikeisdavau lagaminus, o kitą naktį jau miegodavau kitame mieste ar kitoje šalyje. Dabar atėjo laikas namams, galiu ir skaityti knygas, žiūrėti filmus, gyventi kaip normalus žmogus. Visai neliūdžiu kažkur neskrendanti. Vyras anksčiau dar juokavo, kad gal reikės mane nuvežti į oro uostą – atsigaučiau pajutusi jo atmosferą. Bet nepasiilgstu. Dabar patiriu daugiau streso, kai reikia kur nors skristi. Anksčiau namai buvo tušti, neturėjau laiko juos paversti jaukiais, buvau apstačiusi taip, ką pavyko paskubomis įsigyti. Viskas vyko tarytum prabėgant. Tada ir namuose nesijautė, kad ten kažkas gyvena. Nebuvo šilumos.
Kaip sekėsi įsijausti į mamos vaidmenį?
Iš pradžių buvau lyg maniakė. Porą pirmųjų mėnesių net iki absurdo – neleisdavau nė prisiliesti prie Alessandros, jei prieš tai nenusiplaudavo rankų. Stengiausi laikytis visų knygose aprašytų rekomendacijų. Turėjo prabėgti laiko, kol supratau, kad tai beprotiška ir niekam nereikalinga. Dabar jau esu rami. Padėjo ir auklė. Ji yra lenkė, pati užauginusi vaikus ir į viską žvelgia kur kas paprasčiau, nei rekomenduojama amerikietiškose knygose. Taip augina, kaip tai daro europiečiai. Amerikiečių pediatrai su vaikais pataria elgtis tarytum su krištoliniais. Mes augome kitaip.
Gimus Alessandrai pirmą mėnesį šalia manęs buvo mama – visada galiu į ją kreiptis. Ačiū Dievui, be jos tikrai nebūčiau susitvarkiusi. Be abejo, kartais nesutariame, juk mus augino kitaip. Supratau svarbiausia: nereikia manyti, kad būtina daryti vienaip ar kitaip. Reikia daryti taip, kaip patogiau ir geriau pačiai. Svarbiausia, kad vaikas galėtų tėvais pasitikėti ir jaustų meilę. Jei šeimoje nebus meilės ir jis nesijaus mylimiausias pasaulyje, nepasitikės savimi. Tai turi suteikti mama ir tėtis. Aš tik ir galvoju, kaip be proto myliu savo vaiką. Stengiuosi skirti visą savo laiką. Noriu, kad jaustų supančią šeimą – ne tik tėvus, bet ir senelius, dėdes, pusbrolius bei pusseseres.
Šeimos vienybės jausmas turėtų būti itin svarbus beprotišku ritmu gyvenančiame Niujorke?
Negaliu be šeimos. Į namus nebuvau grįžusi beveik dvejus metus – tai neįmanoma. Taip visų pasiilgau. Pusseserės susilaukė vaikų, smagu ateiti į jų namus ir išvysti jau vaikščiojančius žmogeliukus. Visus norisi aplankyti, pokalbiai telefonu neatstoja gyvo bendravimo.
Vyro giminės šaknys Sicilijoje, mes gyvename pagal europietiškas tradicijas. Jei vyras būtų tikras amerikietis, būtų sunkiau. Turėčiau daug ko atsisakyti arba bandyti pakeisti kitą žmogų, o tai neįmanoma – žmonės nesikeičia. Tarkim, mūsų savaitgaliai skirti šeimai, ne darbui kaip daugelio amerikiečių. Kiekvieną savaitgalį praleidžiame Angelo šeimoje – tradicinėje itališkoje. O amerikiečiai susitinka tik per didžiąsias metų šventes ar tesusiskambina.
Jūsų vyras kadaise buvo jūsų gydytojas. Dabar jis rūpinasi ir dukros savijauta?
Angelo tvirtina negalįs prisiimti atsakomybės už dukrą. Kai aš stebiuosi kodėl, juk jis gydytojas, atsako: „Bet ji nėra suaugusi.“ Jei Alessandrai sloga, užsukame į jo kabinetą, jis patikrina gerklę, ausis, o kitą dieną vis tiek einame pas pediatrą, nes vyras sako: „Noriu, kad jis patvirtintų tai, ką aš sakiau. Negaliu kitaip.“
Užsiminėte, kad jau pradėjote dirbti?
Tik savo malonumui. Kai dukrai sukako šeši mėnesiai, nuėjau į savo agentūrą. Vis atrodydavo, kad dar kažkas ne taip, nors jau galėjau vilkėti senuosius džinsus. Tačiau vis dar kirbėjo nepasitikėjimas. Kai agentūros darbuotojai pasiūlė pabandyti, sutikau vienai fotosesijai: tik pabandyti. Jei nepasitiki prieš kameras, iškart tai jaučiasi. Tačiau prasidėjo fotosesija, ir viskas išgaravo, netgi atrodė, kad nebuvo jokios pertraukos. Dabar neatsisakau pasiūlymų, vienintelė sąlyga – fotosesija turi vykti Niujorke. Palikti dukrą aštuonioms valandoms tikrai galiu.
Kas taip traukia – mados magija?
Greičiau norisi dirbti dėl savęs, nes tai suteikia pasitikėjimo ir prablaško po namų rūpesčių. Ne tam, kad uždirbtum. Nors auginti vaiką – taip pat didelis darbas.
Jums nesiūlo pozuoti kartu su dukra?
Siūlo. Tačiau dar nejaučiu, kad Alessandra jau galėtų tai daryti. Ji nė akimirkos nenusėdi vietoje, tiek turi energijos. Kol kas per maža.
Gal versti ir būtų pavojinga, nes nežinia, ar užaugusi turės duomenis sekti mamos pėdomis...
Nenoriu, kad mano vaikas užsidirbtų kaip modelis. Nebent fotografuotųsi tik dėl prasiblaškymo. Daug yra sąlygų: jei būtų fotografuojama kartu su manimi, jei tiktų laikas, jei jai būtų įdomu. Tempti vaiką už apykaklės dėl poros šimtų dolerių... Man to nereikia. Esu mačiusi, kaip tėvai verčia vaikus pozuoti. Nemalonu buvo į tai žiūrėti. Dar tada sau pasakiau, kad niekada taip nesielgsiu. Neįkalbinėsiu, kad jei porą valandų pasistengs, nupirksiu trokštamą lėlę. Aišku, jei gyvenimas priverstų ir vaiko uždirbami pinigai būtų gyvybiškai reikalingi – reikėtų sukaupti sumą jos išsilavinimui – gal tada taip elgčiausi. Ačiū Dievui, dabar man nereikia spręsti tokios dilemos. Be abejo, yra vaikų, kuriems patinka tai daryti. Yra tekę dirbti su mergaitėmis, kurios jaučiasi lyg supermodeliai, uždirba daug pinigų. Tačiau jos neturi vaikystės. Manau, tą laiką jos turėtų leisti su savo bendraamžiais.
Šį rudenį jums sukaks trisdešimt penkeri. Ar modeliui tai jau nėra riba?
Viskas pasikeitė. Dabar modelio amžius nesvarbu. Kiekvienai grupei – 30, 40, 50 metų – yra klientas. Svarbu įdomiai atrodyti. Ne viską gali pristatyti aštuoniolikmetės ir itin lieknos merginos. Daug amerikiečių kenčia nuo antsvorio, į tai atsižvelgiama. Ne viena manekenė spjovė į dietas ir tapo graibstomos. Kartais stebiu, kaip užtikrintai studijoje juda apkūnios manekenės, geriau nei aš ir su tokiu pasitikėjimu... Reikia tik pavydėti.
Jums neteko kovoti su ne tokiomis, kaip norėtųsi, tobulomis kūno linijomis?
Nėštumo metu priaugau 25 kilogramus. Maniau, niekada jų nepavyks atsikratyti. Išsitraukdavau džinsus ir negalėdavau patikėti, kad juos mūvėjau. Po gimdymo visi kilogramai palengva nukrito – nieko specialaus nesiėmiau. Matyt, toks organizmas: visą laiką svyruoja tik pora kilogramų. Pajuntu pagal drabužius, jei sau leidžiu ko nors daugiau. Tarkim, cepelinų... Įdomu, kad visada per viešnagę Lietuvoje sulieknėju, nors tikrai daugiau valgau. Gal organizmas taip pripratęs prie šio maisto, kad iškart prisitaiko.
Jau minėjote, kad dabar gyvenate šeima. Kas joje svarbiausia, juk dažniausia pažinties pradžioje įsižiebusi meilė nėra amžina?
Pagarba vienas kitam, supratimas ir suvokimas, kad su šiuo žmogumi norima kurti bendrą gyvenimą. Žinant, jog visko bus. Juk šeima – du skirtingi žmonės, reikia susiderinti. Negali vienas turėti savo kelio, kitas – savo. Reikia ieškoti kompromisų ir rasti aukso vidurį. Mano vyrui – ne aštuoniolika. Dabar man atrodo, kad niekada nerasdavau bendros kalbos su bendraamžiais vyrais, visada geriau jausdavausi vyresnių draugijoje. Nuo jų sklinda pasitikėjimas, o ne blaškymasis – gal geriau tai ar tai... Geriau, kai vyras žino, ko nori. Aš pati jaučiuosi psichologiškai vyresnė, geriau sutariu su vyresniais žmonėmis.
Angelo tvirtina, kad jei jis būtų susilaukęs vaikų dvidešimties, nebūtų to įvertinęs. Dvidešimties ar trisdešimties šeima jam nebūtų buvusi gyvenimo prioritetu, tada buvo svarbiau studijos ir darbas. Neturėjo poilsio dienų, darbe sukdavosi po 24 valandas. Ir taip keliolika metų. Dabar jis turi vardą, privatų kabinetą, klientų, gali pats planuoti savo laiką. Ir rasti jo šeimai.
Vadinasi, susitikote pačiu laiku. Ar tikite likimu?
Tikiu, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Yra aukštesnės jėgos. Tikiu Dievą. Ne mes patys – ne Angelo mane ar ne aš jį suradome. Viskas susidėjo man labai sunkiu laiku (prieš trejus metus Kūčių išvakarėse avarijoje žuvo Svetlanos mylimasis, garsios italų kilmės aristokratų šeimos atstovas Roffredo Gaetani, jis buvo ir žinomo Niujorko mediko Angelo Acquistos draugas – red. past.) ir buvo taip sudėliota, taip subtiliai padaryta, kad neįmanoma neįžvelgti aukštesnių jėgų įsikišimo. Net neįsivaizduoju, kaip galėtų viso to nebūti.
Po tokio likimo smūgio, koks teko jums, vieni tampa labiau pažeidžiami, kiti užsigrūdina...
Galbūt daug kam atrodo, kad sukuosi tokiame žaviame spindinčiame versle, tad viskas klostosi tik gražiai... Iš tiesų nuo pat pirmosios dienos svetur man teko tiek patirti... Išgyvenau ir tokių sunkių dienų, kurių nenoriu nė prisiminti. Gal kada pajėgsiu susiimti ir apie tai papasakoti, nes mergaitės turi žinoti, kad mados pasaulyje kartais būna labai sunku. Ten visos gražios, konkurencija didžiulė. Visi stums į purvą. Krisi, tau bus bloga, bet niekas to nepastebės. Verksi naktimis. Ir ištisus mėnesius ar metus. Pati tai patyriau. Dabar svarstau, kad gal kokios nors jėgos – tai galima vadinti ir likimu – man tai siuntė, kad vėliau pajėgčiau išgyventi tikrą tragediją. Jei nebūčiau susidūrusi su sunkumais kadaise, gal būčiau nesusidorojusi su netekties sielvartu...
Niekas taip nesuteikia namams jaukumo kaip vaikų klegesys. Svajojate apie didelę šeimą?
Du vaikai – tiesiog būtina. Planuojame susituokti ir bažnyčioje, tada leistis į medaus mėnesį ir (kvatoja)... Nenoriu, kad tarp vaikų būtų didelis metų skirtumas, kad vėl iš naujo reikėtų patirti, kas yra bemiegės naktys. Bet viską nulems tas, kas ten, viršuje. Ne mes.
