„Mūsiškė..." - nejučia pratariame pamatę rusų filme ar seriale nusifilmavusią aktorę Tatjaną Liutajevą (43). Lygiai taip pat ir ji jaučia sentimentų Vilniui, kuriame praleido beveik penkiolika metų. Daug kas nesuprato jos sprendimo drauge su dukra Agne ir sūnumi Dominyku išvykti į Maskvą. O jos širdis jautė: tai yra geriausia, ką gali duoti savo vaikams.
Tania, ką jaučiate, kai grįžtant iš Maskvos pro traukinio langą ima bėgti Lietuvos vaizdai?
Maloniai suspaudžia širdį... Juk Lietuvoje gyvenau penkiolika metų.
Lietuviai, nežinantys, kad gimėte Odesoje, laiko jus sava. Ar bent kartą buvote pajutusi, kad ir Lietuva jums - sava?
Per tuos penkiolika metų Vilnius man tapo artimesnis nei Odesa. Odesa - tai vaikystė, mokykla, mama dar ir dabar ten gyvena. Vilnius susijęs su sąmoningo gyvenimo prisiminimais. Čia gimė mano vaikai, čia aš dirbau teatre, turėjau draugų...
Ar dažnai lankotės savo gimtinėje?
Odesoje buvau visai neseniai, filmavome. Vaidinau sunkiai vaikštančią kaimo moterį. Sugalvojau, kad dar ji turi rūkyti „Belamor Kanal" papirosus ir groti bajanu. Štai tokia išėjo!
Odesoje gyvenau pas mamą. Kai po filmavimų grįždavau į namus, ji laukdavo manęs su krosnyje keptomis bulvėmis ir keptuvėje paskrudintomis mažomis žuvelėmis. Skanumėlis... Šį kartą nesutikau buvusių klasės draugių, nors visada, kai atvažiuoju į Odesą pailsėti, būtinai pasimatome su mergaitėmis iš teatro klasės.
Pamenu, kai Agnė grįždavo paviešėjusi pas močiutę, Vilniuje su visais labindavosi ir mojuodavo iš vežimėlio. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės jai neatsako. Odesos gyventojai emocingi, mėgsta bendrauti. Nė nežinau, su kokia tauta galėčiau palyginti. Ne, tokių daugiau nėra!
Tania, ar galėtumėte pasakyti, ką reiškia posakis „ruskaja duša"?
Rusišką dvasią, man rodos, gerai atspindėjo mūsų komanda šių metų Europos futbolo čempionate. Pavadinau vyrukus „vankom vstankom" - juos pargriauna, o jie pašoka ir bėga. Juos muša, o jie - šypsosi. Ir braukia ašaras, ir glėbesčiuojasi... Ko dar stebėtis, kad rusai tiek karų laimėjo!
Ar tiesa, kad prigimties nenugalėsi? Argi ne todėl viską palikusi Vilniuje išvažiavote gyventi į Maskvą?
Ne todėl... Vilniuje man nebeliko vietos. Darbo - taip pat. Nebegalėjau nei realizuoti savęs, nei užsidirbti pragyvenimui.
Turėjote du lietuvius vyrus - aktorių, dainininką Olegą Ditkovskį ir aktorių, režisierių, filosofą Roką Ramanauską. Rodos, su abiem likote geri draugai? Daugybė žmonių nemoka peržengti šios ribos...
Ir Olegas, ir Rokas - puikūs žmonės. Jie visiškai teisingai nusprendė, kad vaikams Maskvoje atsiveria daugiau galimybių. Visada sakau: pirmiausia du žmonės privalo galvoti apie savo vaikus. Kai kurie to paprasčiausiai nesupranta... Vaikams nebūtina kentėti dėl to, ką renkasi jų tėvai. Jei taip vis dėlto atsitinka, mažųjų psichika pažeidžiama visam gyvenimui. Jie auga pilni kompleksų ir labai nelaimingi.
Nejau nei Olegas, nei Rokas nė karto nepriekaištavo, kad iš Lietuvos išvežėte jų vaikus?
Nuoskaudų ir pasipriešinimo neišvengėme - tai darytų kiekvienas mylintis tėvas. Tik, laimė, sveikas protas nugalėjo. Aš juk sakiau, jie - geri žmonės. Esu dėkinga už tai abiem.
Jums nebuvo kilęs klausimas - karjera ar motinystė? Juk ir vienas, ir kitas tėtis mielai būtų auginęs vaikus, o jūs - atsidavusi scenai...
Be vaikų aš negalėčiau ir piršto pakrutinti, o jūs sakote - karjera... Kas apskritai toji KARJERA? Esama žmonių, kurie gyvena dėl to, kad dirbtų, o aš dirbu dėl to, kad gyvenčiau... Mano gyvenimo prasmė - vaikai. Kol auga, reikia suspėti jiems daug atiduoti. Meilės, žinių, išminties... Mėgstu, myliu savo darbą, aš daugiau nieko ir nemoku. Aktorės profesija iš pirmo žvilgsnio atrodo labai lengva ir viliojanti. Betgi toji priklausomybė... Apie stabilumą pamiršk! Šiandien - darbo iki kaklo, o rytoj, žiūrėk, niekas ir nepaskambins. Paklausi kodėl? Nėra atsakymo į šitą klausimą. Žmonės greiti teisti: „Oi, tie aktoriai, visi girtuokliai..." Tačiau nejau manote, kad labai lengva išsilaikyti ant kojų, kai nieko nematai priekyje? Anaiptol ne kiekvienas sugeba išsaugoti blaivią galvą ir sveiką psichiką.
Kai gyvenote Lietuvoje, buvo nedaug galimybių filmuotis kine. O juk kino aktoriui teatro scena ne visada pasiduoda. Ar ilgėjotės filmavimo aikštelės?
Vilniuje turėjau nuostabią galimybę mokytis scenos meno. Rusų dramos teatras man nešykštėjo geriausių dramaturgijos vaidmenų. Kažin ar Maskvos teatre tai būtų pavykę. Devintajame dešimtmetyje Rusijos kinas išgyveno ne pačius geriausius laikus. Filmavo tie, kurie kinui turėjo savų pinigų. Patys suprantate, ko prifilmavo... Dabar - kas kita. Į Maskvą grįžau pačiu laiku.
Kai norėdavosi pabendrauti su rusų aktoriais, Vilniuje surengdavote filmų festivalį. Finansiškai jie buvo nenaudingi. Ar dabar manote, kad tokie festivaliai Lietuvai buvo tiesiog per anksti?
Festivalius rengiau ne dėl to, kad būčiau išsiilgusi bendravimo. Juk bet kada galėjau sėsti į traukinį ir važiuoti į Maskvą. „Gyvąjį Rusijos kiną" organizavau dėl žiūrovų. Ir ne aš viena tai dariau. Turėjau pagalbininkų - Romą ir Rimą Gailius, Romaną Ždanovą, Galečką Kim, Aušrą Lukošiūnienę ir kitus. Buvo sudėtinga, bet - tikrai šaunu. Gaila, kad šita kino šventė man išvykus iš Lietuvos baigėsi. Nors gal mūsų festivalį pakeitė koks nors kitas... Tuščia vieta juk ilgai nebūna. Kažkada maniau, kad gal būtų verta festivalį atgaivinti, netgi kalbėjausi su kino festivalių organizatore Vida Ramaškiene ir šviesaus atminimo Sauliumi Macaičiu. Tačiau Saulius iškeliavo amžinybėn, o kartu su juo - ir mano viltys...
Ar tuose festivaliuose užmezgėte naudingų ryšių? Gal atvykusi į Maskvą pasinaudojote tų dienų pažintimis?
Kokie ryšiai?! Apie ką kalbate? Juk organizavau festivalį, o ne naftininkų konferenciją.
Prisimenate pirmąją dieną, kai Maskvoje išsikrovėte lagaminus? Kuo ji skiriasi nuo šiandienos?
Į Maskvos Baltarusijos stotį atvažiavome traukiniu. Su vaikais ir šuneliu Nika. Pasitiko mano brolis. Nuvežė į išnuomotą butą ir liepė ruoštis į parduotuvę. Pirkome visko, ko reikia gyvenimui, - arbatinį, puodelių, televizorių... Buvo labai įdomu. Baisu, bet - įdomu...
Pamenu, žiūrėjome naktį su Agne ir Dominyku pro dvylikto aukšto langą į Sadovoje kolco ir negalėjome patikėti, kad tikrai tai padarėme. Dabar viskas nusistovėjo, įpratome. Dominykas ir Agnė prakalbo rusiškai. Vienu žodžiu, viskas einasi neblogai...
Ar Maskvoje aktoriams gyventi lengva?
Labai sunku. Jei esi geidžiamas, gali jausti stabilų pagrindą po kojomis. Nemėgstu „tūsų" ir savireklamos. Mane tenka ilgai įkalbinėti dalyvauti kokioje televizijos laidoje. Kartais atsisakyti tiesiog nepatogu. Geriau jau filmuotis nei šypsotis fotografams.
Milijoniniame mieste nuo jų pasislėpti sunku. Nuo smalsuolių - irgi. Ar įmanoma jaustis saugiai, jei nori pasilinksminti, tiesiog pasivaikščioti?
Maskva - tikrai didelė, taigi saugių vietelių galima rasti. Bet geriausia - namie arba svečiuose pas draugus. Iš tiesų šiame mieste jaučiuosi rami. Gerbėjai po kojomis nepuola, prieina kartais kokia tetulė, ką nors pasako arba tiesiog nusišypso.
Kiek per mėnesį gaunate darbo pasiūlymų?
Neskaičiuoju. Kaip kada: kartais - daug, o kartais - nė vieno.
Ar dabar filmuojatės?
Taip. Filme ir seriale.
Kaip Maskvoje švenčiamos premjeros?
Kaip visur: filmo kūrėjai lipa į sceną, kalba, paskui visi žiūri filmą, po jo - banketas, o tada jau - kas kur.
Ar bohema Rusijos sostinėje egzistuoja?
Žinoma! Tik aš - jokia „bohemščikė". Netgi kai atvažiuoju į Vilnių, geriau pas Gabriušą (aktorę Gabrielę Kuodytę - red. past.) po obelimi pasėdžiu arba pas Eglę (aktorę Eglę Gabrėnaitę - red. past.) virtuvėje. Ne, bohemos vakarėliai - ne man...
Girdėjome, Maskvą užplūdęs plastinių operacijų bumas. Jums nekilo noras pagražinti išvaizdą?
Esu įsitikinusi, kad veidas turi būti gyvas. Pagyvenusios lėlės ištemptais veidais man nepriimtina. Esama daugybė puikų priemonių, kurios padeda rūpintis savimi. Ar jūs manote, kad man ne prošal tapti gražesnei?
Girdėjau, esate natūralios kosmetikos gerbėja, stengiatės sveikai maitintis. Iš kur toks požiūris?
Nemėgstu riebaus ir saldaus maisto. Mielai geriu šviežias sultis ir plaukioju baseine. Maskvoje tragiškas oras, juk reikia kaip nors atgaivinti savo organizmą.
Namų ruoša paprastai atima labai daug laiko. Ar ne gaila jo, kai stovite prie viryklės?
Man patinka būti namie, gaminti valgį, tvarkytis. Na, tvarkytis nelabai patinka, o jau lyginti išvis negaliu pakęsti... Maskvoje dažnai ruošiu šaltibarščius, kepu bulvinius blynus.
Su Agne esate geros draugės. Kaip pavyko išlaikyti tokius šiltus santykius? Argi tarp jūsų niekada nebuvo kilęs konkurencijos klausimas?
Iš tiesų Agnė - geriausia mano draugė. Aš jos - irgi, bent tikiuosi... Mudvi dažnai susitinkame, jei ne - skambiname viena kitai. Nesvarbu, geros dienos ar blogos, mudvi visada turime ką pasakyti viena kitai.
Ar kada su Agne kalbėjotės apie aktoriaus profesiją? Nemėginote jai uždrausti?
Kodėl turėčiau?! Ji - puiki, talentinga. Agnė labai skiriasi nuo rusių aktorių. Supykome ant vieno lietuviško žurnalo, kuriam ji davė interviu. Prirašė baisios netiesos, o juk Agnė - tikrai kukli ir paprasta.
Ar kartais neatrodo, kad dukra kartoja jūsų kelią?
Jau dabar Agnės kelias - kitoks.
Judvi gyvenate atskirai. Buvo liūdna, kai duktė paliko namus?
Nepatyriau to jausmo. Man nė neatrodo, kad ji išėjo... Matyt, esame pernelyg artimos.
Kaip Agnė pristatė savo draugą aktorių Aleksejų Čadovą? Ar ilgai laikė paslaptį?
Apie Liošą papasakojo iškart, kai jiedu susipažino. O pristatė, kai vieną dieną jis padėjo į dvyliktą aukštą užvilkti didžiulį arbūzą. Mūsų santykiai - puikūs. Kreipiamės vienas į kitą „tu".
Aleksejus - be galo populiarus Rusijoje. Šeimos gyvenimui tai pavojinga, juk pati tikriausiai žinote...
Laikas viską parodys... Dviejų žmonių santykiai nepriklauso nuo to, esi populiarus ar ne. Kiek niekam nežinomų šeimų skiriasi!
Gal jiedu rengiasi susituokti? Nemanote, kad Agnė - per jauna rimtiems santykiams?
Tai - tik jųdviejų reikalas. Aš tai suprantu, gaila, kad kiti - ne.
Kuo domisi mažasis Dominykas?
Lanko menų mokyklą. Jį moko buvęs mano pedagogas A. V. Kuznecovas. Dominykui patinka istorija, mitologija, geografija, bet taip pat mielai vaikšto į kečo treniruotes. Sūnus žaidžia šachmatais, sėdi prie kompiuterio ir daug skaito. Šuo, dviratis, žaidimai lauke... Na, kaip ir visi vaikai.
Kalbama, ištekėjote trečią kartą? Jūsų vyras - talentingas operatorius Dmitrijus Mišinas? Kaip judu susipažinote?
Na, pirmiausia, mudu dar nesusituokę. Juokinga: neseniai skambino iš vieno jūsų dienraščio, klausė, kada gimdysiu... Visai nenoriu pasakoti apie asmeninius santykius. Viskas - puiku.
Jei dabar reikėtų viską pradėti iš naujo, ar ryžtumėtės?
Elgčiausi lygiai taip pat. Dėl vaikų.
Ar galite patvirtinti, kad po keturiasdešimties gyvenimas prasideda iš naujo?
Viskas priklauso nuo pačios. Jokiais būdais negalima leisti, kad aplinkybės padarytų tave nelaimingą.
