Ką tik 57-ąjį gimtadienį atšventęs aktorius Sigitas Račkys įsitikinęs, kad žmogui gyvenime reikia labai nedaug. „Svarbiausia – sveikata, meilė, mėgstamas darbas ir stogas virš galvos, o visa kita – niekai“, – atvirauja TV serialo „Moterys meluoja geriau“ aktorius.
Ėmėte filosofiškai žiūrėti į gyvenimą, ar toks buvote visada?
Kai vienas po kito išeina draugai, stovi prie bendraklasio ar kolegos karsto, kuriuos paguldė vėžys ar insultas, tos vertybės greitai apsiverčia aukštyn kojomis. Supranti, koks laikinas yra gyvenimas. Tada galvoji: nugyvenai dieną be skausmo, ir ko gi daugiau reikia. Tu esi laimingas, nes dar turi galimybę pabūti šalia tų, kuriuos myli, džiaugtis saulėlydžiais, kurti.
Išmokote gyventi čia ir dabar?
Turbūt metai veikia, nes jaunystėje viskas kitaip atrodė. Lėkdavau it galvą pametęs, keturpėsčias, pats nežinodamas, ko ir kur. O dabar vos įsibėgėjęs pagalvoju: „Kur tu nulėksi? Į kapus?“ Ten nieko nenusineši. Tai priverčia sustoti ir džiaugtis tuo, ką turi šią minutę, čia ir dabar, nes rytojaus gali ir nebūti.
Esate ne tik talentingas aktorius, bet ir režisierius. Jūsų pastatyti spektakliai „Juozapas Šveikas“, „Aukso veršis“, „Trys seserys“ ir kiti sulaukė nemažo pasisekimo. Paviliojo režisūra?
Į režisūrą pastūmėjo nusivylimas moderniuoju teatru. Jame pasigedau natūralių žmogiškų santykių. Spektaklis turi jaudinti, pakylėti. Net tragedija turi ne vožti per galvą it plaktuku, sugniuždyti, o priversti susimąstyti ir suteikti vilties, kad visada yra šviesioji gyvenimo pusė. Argi normalu, kai spektaklis žiūrovą priverčia bjaurėtis arba ieškoti neva paslėptos minties, kurios kartais iš viso nėra. Užsienyje iš to jau išaugama, einama prie nuoširdumo ir paprastumo. Išaugsime ir mes.
Esate modernaus teatro priešininkas?
Sutinku, kad reikia visokio teatro, tačiau modernizmą teatre vertinu blogai. Šiuolaikinis teatras gerokai prasilenkia su man artimomis vertybėmis. Teatras pamažu praranda savo esmę. Tiesa, yra ir jaunų talentingų režisierių. Labiausiai mane piktina kai kurių kritikų liaupsės tokiems pseudospektakliams. Tai klaidina žiūrovą. Jeigu žmogus iš salės išeina, nes jam nepriimtina, o kritikai giria, esą čia kone meno šedevras, atsiprašau. Net intelektualas gali nejučia imti ir suabejoti savo išprusimu (juokiasi).
Todėl ir tapote laisvu menininku?
Per trisdešimt penkerius darbo teatre metus teko dirbti ne tik su talentingais, bet ir su kvailais režisieriais, kurie nori perspjauti tokius genijus, kaip antai, A. Čechovas ar M. Gorkis, ir neatpažįstamai iškraipo, subjauroja kūrinį. Todėl vieną dieną nusispjoviau ir nutariau tapti laisvu aktoriumi bei pats režisuoti spektaklius.
Nepabūgote palikti teatro?
Iš pradžių buvo baugoka, nes slėgė nežinomybė. Juk gera ir malonu kiekvieną mėnesį gauti stabilią algą. Tačiau kai jautiesi blogai, privalai kažką keisti. Širdyje esu laisvas. Beje, laisvė mene ypač svarbi, ji vilioja kiekvieną menininką. Dabar labai džiaugiuosi priėmęs tokį sprendimą. Neprapuoliau. Aišku, turtų didelių nesusikroviau, negaliu kada panorėjęs skristi į Kanarus ar nusipirkti sodybose Palangos pajūryje, bet nebadauju. Man užtenka. Iš tikrųjų žmogui gyvenime reikia labai nedaug.
Viename interviu sakėte, kad dabar spektaklius kuriate tik apie meilę arba mirtį. Amžinosios gyvenimo temos arčiausiai širdies?
Tikra meilė yra nemari vertybė, kuri, manau, buvo svarbi visiems nuo tų laikų, kai tik žmogus išlipo iš medžio. Nieko gražesnio už šį jausmą dar niekas nesukūrė. O mirtis – neišvengiamybė, kuri taip pat aktuali visiems be išimties. Prisilietimas prie mirties pažadina norą mylėti gyvenimą ir suteikia drąsos kurti savo laimę. O tai, patikėkite, tikrai nelengva.
Ar TV seriale „Moterys meluoja geriau“ jūsų kuriamas vaidmuo yra naujausias?
Tų vaidmenų yra ne vienas. Filmuojuosi seriale, nes tai – papildomas darbelis, kaip sakoma, galimybė prisidurti pinigėlių. Viską, kas vyksta šalia, t. y. už teatro sienų, vadinu „chaltūra“ (juokiasi). Svarbiausia – neprarasti saiko, nes žmogaus tokia prigimtis – jam vis negana. Manau, reikia rasti aukso viduriuką, kad veikla teiktų ir malonumo, ir pinigų užtektų.
Kai kurie aktoriai savo vaikams nelinki sekti jų pėdomis. O jūs?
Aktorystė man – mėgstamas darbas. Ir labai norėjau, kad bent vienas iš trijų mano vaikų (iš pirmosios santuokos turiu sūnų ir dukrą, kuri su vyru ir dviem vaikais gyvena Pietų Afrikoje, o iš antrosios – sūnų) pasektų mano pėdomis, deja... Jaunėlis jau dvyliktokas, bet neketina gyvenimo susieti su teatru, apskritai menu. Stebiuosi, koks atsakingas šiuolaikinis jaunimas, kaip rimtai žiūri į ateitį. Nuo ryto iki vėlaus vakaro sūnus palinkęs prie knygų. O mums, pamenu, tada galvoje vėjai švilpavo: tik panos ir cigaretės rūpėjo.
Ir niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus karjerą?
Kad niekada nesvajojau nei apie teisininko, nei juo labiau apie gydytojo profesiją. Visada sakydavau, kad būsiu arba futbolininkas, arba aktorius. Stojau ten, kur linko širdis. Aktoriaus profesija gera. Galbūt dejuoja ir ją keiksnoja tie, kurie nieko nesugeba. Talentingam aktoriui darbo visada atsiras.
Jūsų žmona Rasa Jakučionytė – irgi aktorė. Ar ne ankšta dviem meniškos sielos žmonėms po vienu stogu?
Priešingai, tai – ne trūkumas, o privalumas. Nes tik teatralas gali suprasti teatralą. Vakarais dažniau kalbamės ne apie buitinius dalykus, o aptariame spektaklio premjeras, teatro rūpesčius ir panašiai. Dar su žmona vakarais mėgstame kortomis sulošti „durnių“. Iš pinigų, žinoma, nes tada pagauna toks azartas (juokiasi). Su Rasa esame artimos sielos.
Sakoma, menininkams buitis – kaip nuo žąsies vanduo. Esate iš tų, kuriems didžiausia kančia įsukti paprasčiausią elektros lemputę?
Matyt, esu išimtis (juokiasi). Kaime ir namelį susirenčiau, net pirtį pasistačiau. Na, ne meno šedevras, bet savomis rankomis sumeistrauta. Šiais laikais samdyti darbininkus – galvos skausmas. Reikia turėti stiprius nervus ir storą piniginę, nes geriausi specialistai po anglijas ir ispanijas išsivažinėjo. Beje, su sūnumi ir namu šiap taip susiremontavome, ir net grindis persilakavome.
Kuris esate šeimos galva, labiau mėgstate vadovauti: jūs ar Rasa?
Abu esame šeimos galvos. Gal ir norėčiau, kad kartais būtų taip, kaip aš pasakiau, deja... manęs nei žmona, nei sūnus neklauso (kvatoja). Net virtuvėje. Mėgstu gaminti. Verdu labai skanius barščius, ir ne tik. Dar kepu fantastiško skonio marinuotas stintas ir lašišų kepsniukus. Bet, kaip sakoma, dvi šeimininkės prie viryklės – lauk audros. Man patinka viską ruošti pagal receptus, o Rasa mėgsta improvizuoti. Na, tada ir prasideda...
Baratės pasitelkdami visus savo aktorinius gebėjimus? Turbūt esate labai emocingas?
Emocingas, bet ne despotas. Kartais po sunkios darbo dienos, būna, grįžtu nervingas, o žodis po žodžio, kartais ir dėl menkniekio įsižiebia kivirčas – nesame jokia išskirtinė šeima. Vis dėlto galiu pasiguosti – esu matęs didesnių isterikų nei aš (kvatoja).
Jūsų rytas paprastai prasideda...
Prisipažinsiu, sergu laikraščių manija. Ji mane persekioja nuo tarybinių laikų. Man rytas be „gazetos“ ir kavos puodelio – katastrofa. Kol šeimyna miega, su šlepetėmis nueinu iki pašto dėžutės, atsinešu laikraštį, išsiverdu kavos ir mėgaujuosi tyla. Maloni smulkmena, bet iš smulkmenų ir susideda visas gyvenimas.
Esate sveikuolis – dviračiu važinėjate į darbą?..
Na, nesu užkietėjęs sveikuolis, bet metams bėgant tiesiog esi priverstas ir sveikiau valgyti, ir pasportuoti, nes nesinori užversti kojų anksčiau laiko (šmaikštauja). O jei rimtai, dviračiu važinėju praktiniais sumetimais, nes vienu šūviu nušaunu kelis zuikius: išvengiu automobilių kamščių ir sutaupau šeimos biudžetą. Mokėti po tris litus už valandą stovėjimo aikštelėje – mat jį perkūnėlis! Ir dar ne visada vietos rasi. O su dviračiu iki darbo numinu per dešimt minučių, nes gyvenu netoli teatro. Juo labiau kad ir gydytojai tvirtina, jog važinėti dviračiu labai sveika širdžiai.
Aktoriaus duona nelengva, ko gero, grįžtate emociškai išsunktas it citrina. Kaip po spektaklio atgaunate jėgas?
Užtenka užsimerkus, apie nieką negalvojant pagulėti penkiolika minučių. Ant galvos tikrai nestoviu kaip dabar labai madinga (juokiasi). Kai lietuvis tampa jogu, iškart atrodo, kad jam negerai su psichika. Juk mūsų ne tik kraujas, bet ir mentalitetas labai skiriasi.
Kokio jūsų nepažįsta žiūrovai?
Nemėgstu dviveidžių žmonių, kurie viešumoje yra vienokie, o grįžę namo nusiima kaukę ir neatpažįstamai pasikeičia. Aš esu toks, kokį mane visi mato ir pažįsta. Būnu ir pavargęs, ir suirzęs – visoks. Norėčiau būti didesnis realistas, nes nemoku nei derėtis, nei pinigų taupyti.
Seriale „Moterys meluoja geriau“ abu su žmona vaidinate neištikimus sutuoktinius. Ką jums reiškia žodis „ištikimybė“?
Ištikimybę gimdo meilė. Jei šis jausmas abipusis, net minčių nekyla nukrypti į šoną. Jei meilės nėra, o kartais gyvenime poroms taip nutinka, natūralu, kad žmogus nori tą tuštumą užpildyti. Ne mes tą sugalvojome: kaip radome ant šios žemės, taip ir paliksime. Aš savo gyvenimo meilę radau tik iš antro sykio.
Ėmėte filosofiškai žiūrėti į gyvenimą, ar toks buvote visada?
Kai vienas po kito išeina draugai, stovi prie bendraklasio ar kolegos karsto, kuriuos paguldė vėžys ar insultas, tos vertybės greitai apsiverčia aukštyn kojomis. Supranti, koks laikinas yra gyvenimas. Tada galvoji: nugyvenai dieną be skausmo, ir ko gi daugiau reikia. Tu esi laimingas, nes dar turi galimybę pabūti šalia tų, kuriuos myli, džiaugtis saulėlydžiais, kurti.
Išmokote gyventi čia ir dabar?
Turbūt metai veikia, nes jaunystėje viskas kitaip atrodė. Lėkdavau it galvą pametęs, keturpėsčias, pats nežinodamas, ko ir kur. O dabar vos įsibėgėjęs pagalvoju: „Kur tu nulėksi? Į kapus?“ Ten nieko nenusineši. Tai priverčia sustoti ir džiaugtis tuo, ką turi šią minutę, čia ir dabar, nes rytojaus gali ir nebūti.
Esate ne tik talentingas aktorius, bet ir režisierius. Jūsų pastatyti spektakliai „Juozapas Šveikas“, „Aukso veršis“, „Trys seserys“ ir kiti sulaukė nemažo pasisekimo. Paviliojo režisūra?
Į režisūrą pastūmėjo nusivylimas moderniuoju teatru. Jame pasigedau natūralių žmogiškų santykių. Spektaklis turi jaudinti, pakylėti. Net tragedija turi ne vožti per galvą it plaktuku, sugniuždyti, o priversti susimąstyti ir suteikti vilties, kad visada yra šviesioji gyvenimo pusė. Argi normalu, kai spektaklis žiūrovą priverčia bjaurėtis arba ieškoti neva paslėptos minties, kurios kartais iš viso nėra. Užsienyje iš to jau išaugama, einama prie nuoširdumo ir paprastumo. Išaugsime ir mes.
Esate modernaus teatro priešininkas?
Sutinku, kad reikia visokio teatro, tačiau modernizmą teatre vertinu blogai. Šiuolaikinis teatras gerokai prasilenkia su man artimomis vertybėmis. Teatras pamažu praranda savo esmę. Tiesa, yra ir jaunų talentingų režisierių. Labiausiai mane piktina kai kurių kritikų liaupsės tokiems pseudospektakliams. Tai klaidina žiūrovą. Jeigu žmogus iš salės išeina, nes jam nepriimtina, o kritikai giria, esą čia kone meno šedevras, atsiprašau. Net intelektualas gali nejučia imti ir suabejoti savo išprusimu (juokiasi).
Todėl ir tapote laisvu menininku?
Per trisdešimt penkerius darbo teatre metus teko dirbti ne tik su talentingais, bet ir su kvailais režisieriais, kurie nori perspjauti tokius genijus, kaip antai, A. Čechovas ar M. Gorkis, ir neatpažįstamai iškraipo, subjauroja kūrinį. Todėl vieną dieną nusispjoviau ir nutariau tapti laisvu aktoriumi bei pats režisuoti spektaklius.
Nepabūgote palikti teatro?
Iš pradžių buvo baugoka, nes slėgė nežinomybė. Juk gera ir malonu kiekvieną mėnesį gauti stabilią algą. Tačiau kai jautiesi blogai, privalai kažką keisti. Širdyje esu laisvas. Beje, laisvė mene ypač svarbi, ji vilioja kiekvieną menininką. Dabar labai džiaugiuosi priėmęs tokį sprendimą. Neprapuoliau. Aišku, turtų didelių nesusikroviau, negaliu kada panorėjęs skristi į Kanarus ar nusipirkti sodybose Palangos pajūryje, bet nebadauju. Man užtenka. Iš tikrųjų žmogui gyvenime reikia labai nedaug.
Viename interviu sakėte, kad dabar spektaklius kuriate tik apie meilę arba mirtį. Amžinosios gyvenimo temos arčiausiai širdies?
Tikra meilė yra nemari vertybė, kuri, manau, buvo svarbi visiems nuo tų laikų, kai tik žmogus išlipo iš medžio. Nieko gražesnio už šį jausmą dar niekas nesukūrė. O mirtis – neišvengiamybė, kuri taip pat aktuali visiems be išimties. Prisilietimas prie mirties pažadina norą mylėti gyvenimą ir suteikia drąsos kurti savo laimę. O tai, patikėkite, tikrai nelengva.
Ar TV seriale „Moterys meluoja geriau“ jūsų kuriamas vaidmuo yra naujausias?
Tų vaidmenų yra ne vienas. Filmuojuosi seriale, nes tai – papildomas darbelis, kaip sakoma, galimybė prisidurti pinigėlių. Viską, kas vyksta šalia, t. y. už teatro sienų, vadinu „chaltūra“ (juokiasi). Svarbiausia – neprarasti saiko, nes žmogaus tokia prigimtis – jam vis negana. Manau, reikia rasti aukso viduriuką, kad veikla teiktų ir malonumo, ir pinigų užtektų.
Kai kurie aktoriai savo vaikams nelinki sekti jų pėdomis. O jūs?
Aktorystė man – mėgstamas darbas. Ir labai norėjau, kad bent vienas iš trijų mano vaikų (iš pirmosios santuokos turiu sūnų ir dukrą, kuri su vyru ir dviem vaikais gyvena Pietų Afrikoje, o iš antrosios – sūnų) pasektų mano pėdomis, deja... Jaunėlis jau dvyliktokas, bet neketina gyvenimo susieti su teatru, apskritai menu. Stebiuosi, koks atsakingas šiuolaikinis jaunimas, kaip rimtai žiūri į ateitį. Nuo ryto iki vėlaus vakaro sūnus palinkęs prie knygų. O mums, pamenu, tada galvoje vėjai švilpavo: tik panos ir cigaretės rūpėjo.
Ir niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus karjerą?
Kad niekada nesvajojau nei apie teisininko, nei juo labiau apie gydytojo profesiją. Visada sakydavau, kad būsiu arba futbolininkas, arba aktorius. Stojau ten, kur linko širdis. Aktoriaus profesija gera. Galbūt dejuoja ir ją keiksnoja tie, kurie nieko nesugeba. Talentingam aktoriui darbo visada atsiras.
Jūsų žmona Rasa Jakučionytė – irgi aktorė. Ar ne ankšta dviem meniškos sielos žmonėms po vienu stogu?
Priešingai, tai – ne trūkumas, o privalumas. Nes tik teatralas gali suprasti teatralą. Vakarais dažniau kalbamės ne apie buitinius dalykus, o aptariame spektaklio premjeras, teatro rūpesčius ir panašiai. Dar su žmona vakarais mėgstame kortomis sulošti „durnių“. Iš pinigų, žinoma, nes tada pagauna toks azartas (juokiasi). Su Rasa esame artimos sielos.
Sakoma, menininkams buitis – kaip nuo žąsies vanduo. Esate iš tų, kuriems didžiausia kančia įsukti paprasčiausią elektros lemputę?
Matyt, esu išimtis (juokiasi). Kaime ir namelį susirenčiau, net pirtį pasistačiau. Na, ne meno šedevras, bet savomis rankomis sumeistrauta. Šiais laikais samdyti darbininkus – galvos skausmas. Reikia turėti stiprius nervus ir storą piniginę, nes geriausi specialistai po anglijas ir ispanijas išsivažinėjo. Beje, su sūnumi ir namu šiap taip susiremontavome, ir net grindis persilakavome.
Kuris esate šeimos galva, labiau mėgstate vadovauti: jūs ar Rasa?
Abu esame šeimos galvos. Gal ir norėčiau, kad kartais būtų taip, kaip aš pasakiau, deja... manęs nei žmona, nei sūnus neklauso (kvatoja). Net virtuvėje. Mėgstu gaminti. Verdu labai skanius barščius, ir ne tik. Dar kepu fantastiško skonio marinuotas stintas ir lašišų kepsniukus. Bet, kaip sakoma, dvi šeimininkės prie viryklės – lauk audros. Man patinka viską ruošti pagal receptus, o Rasa mėgsta improvizuoti. Na, tada ir prasideda...
Baratės pasitelkdami visus savo aktorinius gebėjimus? Turbūt esate labai emocingas?
Emocingas, bet ne despotas. Kartais po sunkios darbo dienos, būna, grįžtu nervingas, o žodis po žodžio, kartais ir dėl menkniekio įsižiebia kivirčas – nesame jokia išskirtinė šeima. Vis dėlto galiu pasiguosti – esu matęs didesnių isterikų nei aš (kvatoja).
Jūsų rytas paprastai prasideda...
Prisipažinsiu, sergu laikraščių manija. Ji mane persekioja nuo tarybinių laikų. Man rytas be „gazetos“ ir kavos puodelio – katastrofa. Kol šeimyna miega, su šlepetėmis nueinu iki pašto dėžutės, atsinešu laikraštį, išsiverdu kavos ir mėgaujuosi tyla. Maloni smulkmena, bet iš smulkmenų ir susideda visas gyvenimas.
Esate sveikuolis – dviračiu važinėjate į darbą?..
Na, nesu užkietėjęs sveikuolis, bet metams bėgant tiesiog esi priverstas ir sveikiau valgyti, ir pasportuoti, nes nesinori užversti kojų anksčiau laiko (šmaikštauja). O jei rimtai, dviračiu važinėju praktiniais sumetimais, nes vienu šūviu nušaunu kelis zuikius: išvengiu automobilių kamščių ir sutaupau šeimos biudžetą. Mokėti po tris litus už valandą stovėjimo aikštelėje – mat jį perkūnėlis! Ir dar ne visada vietos rasi. O su dviračiu iki darbo numinu per dešimt minučių, nes gyvenu netoli teatro. Juo labiau kad ir gydytojai tvirtina, jog važinėti dviračiu labai sveika širdžiai.
Aktoriaus duona nelengva, ko gero, grįžtate emociškai išsunktas it citrina. Kaip po spektaklio atgaunate jėgas?
Užtenka užsimerkus, apie nieką negalvojant pagulėti penkiolika minučių. Ant galvos tikrai nestoviu kaip dabar labai madinga (juokiasi). Kai lietuvis tampa jogu, iškart atrodo, kad jam negerai su psichika. Juk mūsų ne tik kraujas, bet ir mentalitetas labai skiriasi.
Kokio jūsų nepažįsta žiūrovai?
Nemėgstu dviveidžių žmonių, kurie viešumoje yra vienokie, o grįžę namo nusiima kaukę ir neatpažįstamai pasikeičia. Aš esu toks, kokį mane visi mato ir pažįsta. Būnu ir pavargęs, ir suirzęs – visoks. Norėčiau būti didesnis realistas, nes nemoku nei derėtis, nei pinigų taupyti.
Seriale „Moterys meluoja geriau“ abu su žmona vaidinate neištikimus sutuoktinius. Ką jums reiškia žodis „ištikimybė“?
Ištikimybę gimdo meilė. Jei šis jausmas abipusis, net minčių nekyla nukrypti į šoną. Jei meilės nėra, o kartais gyvenime poroms taip nutinka, natūralu, kad žmogus nori tą tuštumą užpildyti. Ne mes tą sugalvojome: kaip radome ant šios žemės, taip ir paliksime. Aš savo gyvenimo meilę radau tik iš antro sykio.
