„Ir vėl prisidirbau“, – šokėja Kristina Navickaitė-Tina (31) klesteli ant sofos, jos šypsenos sutramdyti neįmanoma, akys blizga, ir apskritai iš visa ko aišku: nė trupučio ji nesigaili! Tegul mušasi į iškilią krūtinę ir prisiekinėja atgailaujanti, vis tiek nepatikėsime: dėl to, ką padarė, sąžinė jos nė per nago juodymą negraužia!
Ką ji padarė? Susirado septynis vyrus! Šiais sunkiais laikais, kai demografinė padėtis niūri lyg Vietnamo karas, kai vienu (ir dažniausiai – ne pačios geriausios komplektacijos) vyru statistiškai tenka dalytis dviem Lietuvos moterims, ši mergina, daug nesukdama ilgaplaukės galvos, vikstelėjo klubais ir akimirksniu pasisavino net septynis patrauklius vyriškosios lyties vienetus. Ir kaip ją žemė nešioja?..
Ji klausosi priekaištų ir iš širdies juokiasi. Bepigu jai juoktis, žinoma. O vis dėlto?
„Žinau, žinau, aš labai bloga, – paklusniai linksi galvą. – Kai internete pasiskaitau komentarų apie save, norisi apsižliumbti, nes atrodo, kad blogesnių moterų už mane nebūna. Vieni man priekaištauja, kad aš, našlė, nesaugau Rolando (prieš pusantrų metų mirusio dainininko Rolando Janavičiaus, su kuriuo Tina kažkada draugavo – red. past.) atminimo. Kiti pyksta, kad vedžioju už nosies Mino. Treti uja, kad nemoku šokti ir ko apskritai lipu į sceną... Dabar baisiausiai bijau: ką, pamačiusios šias nuotraukas, pasakys mano mama ir močiutė? Bet visiems gera nebūsi, ar ne?“
Su svariu pasiteisinimu – „Visiems gera nebūsi“ – Tina toliau sėkmingai vadovauja vienai populiariausių Lietuvos šokių grupių „Tina Dance“, lipa į sceną, atvirai nekomentuoja artimų savo santykių su dainininku Mino ir, žinoma, rezga tolesnius veiklos planus. Vienas iš jų – suburti vaikinų šokių grupę – vieną dieną ėmė ir tapo tikrove. Jau pusmetį kolektyvui „Šoumenai“ vadovaujanti mergina prisipažįsta: suvaldyti septynetą vyrų nelengva, kita vertus, tokia patirtis dovanoja labai malonių akimirkų ir padeda suvokti poligamijos ir haremų prasmę...
Gal pristatytum žavųjį savo septynetuką?
Tai – Karolis, Paulius, Ufo, Mantas, Vilius, Raimis ir Linas.
Papasakok apie juos.
Karolis fotosesijoje suvaidino mano meilužį. Ir, galiu pasakyti, atliko tai puikiai, nors garsiai tvirtina, kad tebėra skaistus... Šokio srityje jis šiek tiek silpnesnis, užtat lovos – nuostabus: jis tai žino, todėl kitiems nepalieka beveik jokių galimybių. Kiti vaikinai prunkštė, spjaudėsi, pyko, kad jis jų neprileidžia prie manęs arčiau nei per metrą, bet Karoliui buvo nė motais.
Paulius turi gerą humoro jausmą. Su juo labai smagu kur nors važiuoti: klausantis jo fokusų jokia kelionė neprailgsta. Kai fotografė suvertė mus į lovą ir liepė jam šnibždėti man į ausį ką nors erotiško, jis prigludo ir ėmė vapenti: „Svarainiai, svarainiai, skanūs svarainiai...“ Mirk iš juoko. O turguje jis man suokė: „Medus, pieniškas medus, šokoladinis medus...“ Choreografijoje jis irgi toks pat žaismingas: daugelis šokių gimsta būtent jo galvoje. Tik laiko jam ne visuomet užtenka, nes Paulius turi baisiai rimtą darbą – dirba baldų gamybos srityje. Ir dar jis moka pakilti į orą: atsistoja prieš mus, susikaupia ir... pakyla. Klausi kaip? O ką aš žinau kaip?
Per Kalėdas su berniukais keitėmės dovanėlėmis, ir Paulius ištraukė mane. Išvydusi dovaną žagtelėjau: didelis butelis, suvyniotas į raudoną popierių ir perrištas kaspinu. Dar pamaniau, kad penkis litrus kvepalų dovanojo... Bet ten buvo penki litrai dyzelio! Jei mano „Volkswagen Caravelle“ staiga baigtųsi kuras...
Ufo turi vyrišką bėdą: ties jo pakaušiu ne kažin kiek plaukų. Kaltę jis verčia totoriškam kraujui, kurio turi keletą lašelių. Bet apskritai dėl to pernelyg nesijaudina – trūkumą kompensuoja atplėšdamas marškinius ir pademonstruodamas seksualiai apžėlusią krūtinę. Ufo studijuoja tautinius šokius: jo asmenybės ir tautinių šokių sugretinimas verčia iš kojų, bet taip jau yra.
Vilius iki šiol dirbo virėju restorane. Tuo mane iškart papirko: juk malonu pašonėje turėti žmogų, mokantį paruošti skanius pusryčius, ar ne? Be to, jis šoka breiką. Kai vaikinams reikia sinchroniškai atlikti kokį nors sudėtingą judesį, Vilius purkštauja: „Nenoriu, gal man geriau pasisukti ant galvos?“ Posakis „Pasisuksiu ant galvos“ jau tapo jo priežodžiu.
Mantas turi savitą stilių, gražiai šoka. Mes esame nemažai šokę su Ruslanu Kirilkinu: jis išskyrė Mantą iš kitų kaip itin talentingą.
Raimis kilęs iš Mažeikių, beje, iš ten kilę daugelis gerų šokėjų. Jis – statybų vadovas ir talentingas chaoso kūrėjas: repeticijose visuomet kelia bardaką, replikuoja ne laiku ir ne vietoje, jį nuolat reikia raminti.
Linas – mūsų įžymybė. Nesvarbu, kur stovės – scenos šone ar gale, vis tiek iškart išsiskirs iš kitų. Jis išgarsėjo dalyvaudamas televizijos šokių projekte su Natalija Zvonke, o ir paskui vis apie save primindavo. Skandalingos antraštės praūžė ir šįkart: neva aš nuviliojau jį nuo Zvonkės... O iš tiesų tai buvo draugiškos derybos: paskambinau Natalijai, pasakiau, kad norėčiau Lino, ir ji maloniai sutiko jį man perleisti.
Tai dabar turėsi mokėti Natalijai komisinius?
Ko gero, teks (juokiasi).
Merginos verčiasi per galvą, kol susiranda bent vieną padorų vaikiną. O kaip tau pavyko surasti septynis?
Kai būna lemta, tai ir sekasi, ir aplinkybės palankiai klojasi. Pati turėjau tam tikrų minčių, o prieš pusmetį sulaukiau ir televizijos režisierių pastūmėjimo: „Sukurk vyrukų grupę!“ Dvejojau: Klaipėdoje surasti jaunų, gražių ir šokti mokančių vaikinų nėra paprasta. Bet paskambinau vienam, kitam, kažkas pasiūlė trečią... Tiesa, kolektyvo darbo pradžia buvo siaubinga: jie plepėjo ir buvo nusiteikę niekur neskubėti, o aš lyg kokia ragana klykiau, kad per savaitę turime pastatyti du šokius, nes koncertas – penktadienį. Pamačiusi, kad vis tiek jų neišjudinsiu, netekau kantrybės ir pastačiau šokius viena pati – tegul sau niurzga, jog yra mergaitiški. Tada jie sutriko, nusprendė, kad jei aš galiu, gali ir jie. Nuo to laiko ledai gerokai pajudėjo.
Kaip vadinasi tavo šokių grupė? „Tinos berniukai“? Būtų žavu.
Kai dalyvavome praėjusio sezono laidoje „Muzikos akademija“, režisierė irgi dūsavo: „Kaip man jus pristatyti? Tinos berniukai?“ Bet maniškiai papūtė lūpas: jie nenori būti berniukai. Ilgai ieškojau paprasto pavadinimo, kol vieną naktį pašokau iš miegų: „Šoumenai“! Kad jie nesumanytų spyriotis, užsakiau visiems marškinėlius su užrašu „Šoumenas“, prieš koncertą liepiau nusirengti ir, merginų padedama, apvilkau tais marškinėliais. Nesispyriojo, tai ir liko „Šoumenai“.
Šį žodį dabar labai mėgstama vartoti politikoje!
Būtent. Trinu rankomis: mano vaikinams tai nemokama reklama! Merginų grupė gyvuoja jau dešimt metų, vaikinai – tik pusmetį, bet užsakymų turi nė kiek ne mažiau nei panelės.
Jie visai simpatiški, tie tavo berniukai...
Aha, ir man jie gražūs. Matytum, kaip jie prisižiūri save: laksto į sporto klubus, prieš pasirodymus padaro atsispaudimų, kad scenoje raumenukai išryškėtų...
Žmonėms, susidėjusiems su tavimi – bado dietų nebijančia vegetare, turbūt negresia sustorėti?
Cha cha... Mano ir vaikinų požiūris į valgį, žinoma, iš esmės skiriasi. Kai esu užsiėmusi, visai pamirštu maistą, o štai jie – ne. Pirmųjų bendrų kelionių metu jie buvo pakraupę: iš ryto – repeticijos, paskui – filmavimai, o kada valgysim? Dabar jau apsiprato: suvokia, kad iš manęs neverta tikėtis puodo cepelinų, tad važiuodami koncertuoti patys šio to įsideda.
Pasakyk nuoširdžiai: juk neblogai būtų iš tiesų turėti daug vyrų? Vienas ruoštų valgį, kitas būtų puikus meilužis, trečias – geras draugas. Nereikėtų vargti ieškant to vienintelio, įkūnijančio visas reikalaujamas savybes...
Nuodėmė prisipažinti, bet aš irgi pagalvoju: kaip smagu būtų turėti daug vyrų! Juk kai kuriuose kraštuose poligamija įprasta ir ji tikrai turi prasmę. Nelengva iš vieno vyro reikalauti ir švelnumo, ir tvirtybės, ir supratimo, ir pusryčių į lovą – žmogus nebūna toks daugialypis. O iš mano berniukų būtų labai lengva sulipdyti idealą. Tegul tai neįmanoma, bet man pasisekė jau vien todėl, kad galiu jais mėgautis. Kartu praleidžiame daug laiko: drauge važiuojame į keliones, valgome, miegame. Netgi esame vienoje lovoje miegoję. Žinoma, sekso nebuvo, bet masažas – buvo...
Nagi nagi?
Daug laiko praleidžiant kartu, neišvengiamai atsiranda vidinis ryšys. Jie vadina mane Tinuku, mes kalbamės apie viską – net apie intymius dalykus. Jie matė mane visokią. Aš irgi daug apie juos žinau... Karolis net yra pas mane nakvojęs: jam buvo liūdna, taigi tiesiog ieškojo draugiško peties. Nieko čia ypatinga: išgėrėme arbatos, pažiūrėjome kažkokį filmą, rytą kartu bėgome įprastą mano krosą iki jūros. Kiti paskui zirzė – kokia neteisybė! Bet juk aš neturiu ko slėpti.
Nuo Mino irgi nieko neslepi?
Be abejo, ir jis čia įveltas: juk dažnai dirbame visi kartu! Ir, patikėk, nesijaučia nuskriaustas... Nors gal ir jaučiasi? Ech, nelengva jiems su manimi...
Ką ji padarė? Susirado septynis vyrus! Šiais sunkiais laikais, kai demografinė padėtis niūri lyg Vietnamo karas, kai vienu (ir dažniausiai – ne pačios geriausios komplektacijos) vyru statistiškai tenka dalytis dviem Lietuvos moterims, ši mergina, daug nesukdama ilgaplaukės galvos, vikstelėjo klubais ir akimirksniu pasisavino net septynis patrauklius vyriškosios lyties vienetus. Ir kaip ją žemė nešioja?..
Ji klausosi priekaištų ir iš širdies juokiasi. Bepigu jai juoktis, žinoma. O vis dėlto?
„Žinau, žinau, aš labai bloga, – paklusniai linksi galvą. – Kai internete pasiskaitau komentarų apie save, norisi apsižliumbti, nes atrodo, kad blogesnių moterų už mane nebūna. Vieni man priekaištauja, kad aš, našlė, nesaugau Rolando (prieš pusantrų metų mirusio dainininko Rolando Janavičiaus, su kuriuo Tina kažkada draugavo – red. past.) atminimo. Kiti pyksta, kad vedžioju už nosies Mino. Treti uja, kad nemoku šokti ir ko apskritai lipu į sceną... Dabar baisiausiai bijau: ką, pamačiusios šias nuotraukas, pasakys mano mama ir močiutė? Bet visiems gera nebūsi, ar ne?“
Su svariu pasiteisinimu – „Visiems gera nebūsi“ – Tina toliau sėkmingai vadovauja vienai populiariausių Lietuvos šokių grupių „Tina Dance“, lipa į sceną, atvirai nekomentuoja artimų savo santykių su dainininku Mino ir, žinoma, rezga tolesnius veiklos planus. Vienas iš jų – suburti vaikinų šokių grupę – vieną dieną ėmė ir tapo tikrove. Jau pusmetį kolektyvui „Šoumenai“ vadovaujanti mergina prisipažįsta: suvaldyti septynetą vyrų nelengva, kita vertus, tokia patirtis dovanoja labai malonių akimirkų ir padeda suvokti poligamijos ir haremų prasmę...
Gal pristatytum žavųjį savo septynetuką?
Tai – Karolis, Paulius, Ufo, Mantas, Vilius, Raimis ir Linas.
Papasakok apie juos.
Karolis fotosesijoje suvaidino mano meilužį. Ir, galiu pasakyti, atliko tai puikiai, nors garsiai tvirtina, kad tebėra skaistus... Šokio srityje jis šiek tiek silpnesnis, užtat lovos – nuostabus: jis tai žino, todėl kitiems nepalieka beveik jokių galimybių. Kiti vaikinai prunkštė, spjaudėsi, pyko, kad jis jų neprileidžia prie manęs arčiau nei per metrą, bet Karoliui buvo nė motais.
Paulius turi gerą humoro jausmą. Su juo labai smagu kur nors važiuoti: klausantis jo fokusų jokia kelionė neprailgsta. Kai fotografė suvertė mus į lovą ir liepė jam šnibždėti man į ausį ką nors erotiško, jis prigludo ir ėmė vapenti: „Svarainiai, svarainiai, skanūs svarainiai...“ Mirk iš juoko. O turguje jis man suokė: „Medus, pieniškas medus, šokoladinis medus...“ Choreografijoje jis irgi toks pat žaismingas: daugelis šokių gimsta būtent jo galvoje. Tik laiko jam ne visuomet užtenka, nes Paulius turi baisiai rimtą darbą – dirba baldų gamybos srityje. Ir dar jis moka pakilti į orą: atsistoja prieš mus, susikaupia ir... pakyla. Klausi kaip? O ką aš žinau kaip?
Per Kalėdas su berniukais keitėmės dovanėlėmis, ir Paulius ištraukė mane. Išvydusi dovaną žagtelėjau: didelis butelis, suvyniotas į raudoną popierių ir perrištas kaspinu. Dar pamaniau, kad penkis litrus kvepalų dovanojo... Bet ten buvo penki litrai dyzelio! Jei mano „Volkswagen Caravelle“ staiga baigtųsi kuras...
Ufo turi vyrišką bėdą: ties jo pakaušiu ne kažin kiek plaukų. Kaltę jis verčia totoriškam kraujui, kurio turi keletą lašelių. Bet apskritai dėl to pernelyg nesijaudina – trūkumą kompensuoja atplėšdamas marškinius ir pademonstruodamas seksualiai apžėlusią krūtinę. Ufo studijuoja tautinius šokius: jo asmenybės ir tautinių šokių sugretinimas verčia iš kojų, bet taip jau yra.
Vilius iki šiol dirbo virėju restorane. Tuo mane iškart papirko: juk malonu pašonėje turėti žmogų, mokantį paruošti skanius pusryčius, ar ne? Be to, jis šoka breiką. Kai vaikinams reikia sinchroniškai atlikti kokį nors sudėtingą judesį, Vilius purkštauja: „Nenoriu, gal man geriau pasisukti ant galvos?“ Posakis „Pasisuksiu ant galvos“ jau tapo jo priežodžiu.
Mantas turi savitą stilių, gražiai šoka. Mes esame nemažai šokę su Ruslanu Kirilkinu: jis išskyrė Mantą iš kitų kaip itin talentingą.
Raimis kilęs iš Mažeikių, beje, iš ten kilę daugelis gerų šokėjų. Jis – statybų vadovas ir talentingas chaoso kūrėjas: repeticijose visuomet kelia bardaką, replikuoja ne laiku ir ne vietoje, jį nuolat reikia raminti.
Linas – mūsų įžymybė. Nesvarbu, kur stovės – scenos šone ar gale, vis tiek iškart išsiskirs iš kitų. Jis išgarsėjo dalyvaudamas televizijos šokių projekte su Natalija Zvonke, o ir paskui vis apie save primindavo. Skandalingos antraštės praūžė ir šįkart: neva aš nuviliojau jį nuo Zvonkės... O iš tiesų tai buvo draugiškos derybos: paskambinau Natalijai, pasakiau, kad norėčiau Lino, ir ji maloniai sutiko jį man perleisti.
Tai dabar turėsi mokėti Natalijai komisinius?
Ko gero, teks (juokiasi).
Merginos verčiasi per galvą, kol susiranda bent vieną padorų vaikiną. O kaip tau pavyko surasti septynis?
Kai būna lemta, tai ir sekasi, ir aplinkybės palankiai klojasi. Pati turėjau tam tikrų minčių, o prieš pusmetį sulaukiau ir televizijos režisierių pastūmėjimo: „Sukurk vyrukų grupę!“ Dvejojau: Klaipėdoje surasti jaunų, gražių ir šokti mokančių vaikinų nėra paprasta. Bet paskambinau vienam, kitam, kažkas pasiūlė trečią... Tiesa, kolektyvo darbo pradžia buvo siaubinga: jie plepėjo ir buvo nusiteikę niekur neskubėti, o aš lyg kokia ragana klykiau, kad per savaitę turime pastatyti du šokius, nes koncertas – penktadienį. Pamačiusi, kad vis tiek jų neišjudinsiu, netekau kantrybės ir pastačiau šokius viena pati – tegul sau niurzga, jog yra mergaitiški. Tada jie sutriko, nusprendė, kad jei aš galiu, gali ir jie. Nuo to laiko ledai gerokai pajudėjo.
Kaip vadinasi tavo šokių grupė? „Tinos berniukai“? Būtų žavu.
Kai dalyvavome praėjusio sezono laidoje „Muzikos akademija“, režisierė irgi dūsavo: „Kaip man jus pristatyti? Tinos berniukai?“ Bet maniškiai papūtė lūpas: jie nenori būti berniukai. Ilgai ieškojau paprasto pavadinimo, kol vieną naktį pašokau iš miegų: „Šoumenai“! Kad jie nesumanytų spyriotis, užsakiau visiems marškinėlius su užrašu „Šoumenas“, prieš koncertą liepiau nusirengti ir, merginų padedama, apvilkau tais marškinėliais. Nesispyriojo, tai ir liko „Šoumenai“.
Šį žodį dabar labai mėgstama vartoti politikoje!
Būtent. Trinu rankomis: mano vaikinams tai nemokama reklama! Merginų grupė gyvuoja jau dešimt metų, vaikinai – tik pusmetį, bet užsakymų turi nė kiek ne mažiau nei panelės.
Jie visai simpatiški, tie tavo berniukai...
Aha, ir man jie gražūs. Matytum, kaip jie prisižiūri save: laksto į sporto klubus, prieš pasirodymus padaro atsispaudimų, kad scenoje raumenukai išryškėtų...
Žmonėms, susidėjusiems su tavimi – bado dietų nebijančia vegetare, turbūt negresia sustorėti?
Cha cha... Mano ir vaikinų požiūris į valgį, žinoma, iš esmės skiriasi. Kai esu užsiėmusi, visai pamirštu maistą, o štai jie – ne. Pirmųjų bendrų kelionių metu jie buvo pakraupę: iš ryto – repeticijos, paskui – filmavimai, o kada valgysim? Dabar jau apsiprato: suvokia, kad iš manęs neverta tikėtis puodo cepelinų, tad važiuodami koncertuoti patys šio to įsideda.
Pasakyk nuoširdžiai: juk neblogai būtų iš tiesų turėti daug vyrų? Vienas ruoštų valgį, kitas būtų puikus meilužis, trečias – geras draugas. Nereikėtų vargti ieškant to vienintelio, įkūnijančio visas reikalaujamas savybes...
Nuodėmė prisipažinti, bet aš irgi pagalvoju: kaip smagu būtų turėti daug vyrų! Juk kai kuriuose kraštuose poligamija įprasta ir ji tikrai turi prasmę. Nelengva iš vieno vyro reikalauti ir švelnumo, ir tvirtybės, ir supratimo, ir pusryčių į lovą – žmogus nebūna toks daugialypis. O iš mano berniukų būtų labai lengva sulipdyti idealą. Tegul tai neįmanoma, bet man pasisekė jau vien todėl, kad galiu jais mėgautis. Kartu praleidžiame daug laiko: drauge važiuojame į keliones, valgome, miegame. Netgi esame vienoje lovoje miegoję. Žinoma, sekso nebuvo, bet masažas – buvo...
Nagi nagi?
Daug laiko praleidžiant kartu, neišvengiamai atsiranda vidinis ryšys. Jie vadina mane Tinuku, mes kalbamės apie viską – net apie intymius dalykus. Jie matė mane visokią. Aš irgi daug apie juos žinau... Karolis net yra pas mane nakvojęs: jam buvo liūdna, taigi tiesiog ieškojo draugiško peties. Nieko čia ypatinga: išgėrėme arbatos, pažiūrėjome kažkokį filmą, rytą kartu bėgome įprastą mano krosą iki jūros. Kiti paskui zirzė – kokia neteisybė! Bet juk aš neturiu ko slėpti.
Nuo Mino irgi nieko neslepi?
Be abejo, ir jis čia įveltas: juk dažnai dirbame visi kartu! Ir, patikėk, nesijaučia nuskriaustas... Nors gal ir jaučiasi? Ech, nelengva jiems su manimi...
