„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vaira Vykė-Freiberga. Puodelis kavos su geležine ledi

Nuo apsiašarojusios mažametės pabėgėlės iki išdidžios šalies prezidentės. Tokią distanciją įveikė kadenciją baigusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga.
Foto naujienai: Vaira Vykė-Freiberga. Puodelis kavos su geležine ledi
Foto naujienai: Vaira Vykė-Freiberga. Puodelis kavos su geležine ledi / zmones24.lt

Nuo apsiašarojusios mažametės pabėgėlės iki išdidžios šalies prezidentės. Tokią distanciją įveikė kadenciją baigusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga (70), tad šios moters stiprybe ir plienine valia neverta nė abejoti. Jos protas šaltas, kaip ir žvilgsnis, o veide kartkartėmis pasirodanti maloni šypsena - labiau žmogaus psichologijos išmanymo nei emocijų rezultatas. Nors jos kadencija baigėsi prieš metus, savo šalyje ponia Vaira tebėra itin labai vertinama ir populiari.


Pokalbio V. Vykės-Freibergos asistentė pakviečia į Latvijos ambasadą Vilniuje. Prabangioje svetainėje ant stalo garuoja kažkieno paslaugiai įpiltas puodelis kavos, patiekti mažyčiai sumuštiniai su lašiša. Tačiau veriančios buvusios prezidentės akys taip prikausto žvilgsnį, kad gerti kavą, o tuo labiau pusryčiauti nebėra kada. O ir šiaip spaudžia laikas: „Žmonėms" ponia Vaira paskyrė pusvalandį, ir nė minutės ilgiau, nes iškart po to jos laukė susitikimas su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi. Lietuvį kolegą ji kalbino ne kaip politikė ar bičiulė, o kaip televizijos laidos vedėja. Beje, ponas Adamkus V. Vykei-Freibergai skyrė irgi tik pusvalandį. Matyt, prezidentams tai įprasta...


Jos rankos paspaudimas tvirtas, trumpų rausvų plaukų šukuosena su tradicine bangele virš kaktos - nepriekaištinga. Ji turi humoro jausmą, tačiau net ir pokštai - politiniai. Devintą valandą ryto politikės veidą dengia profesionalus makiažas, bet nereikia tuo stebėtis: ji pasirengusi fotografuotis, be to, jos juk laukia televizijos kameros. Solidus kostiumėlis pasiūtas, žinoma, pagal individualų užsakymą: ši moteris neturi laiko vaikščioti po salonus, o ir įvaizdis to neleidžia. Ponia Vaira mesteli greitą žvilgsnį į „Žmonių" žurnalo egzempliorių, asistentės padėtą ant stalo. Akimirksnį karštai trokštu, kad jo viršelyje būtų nufotografuota kokia nors respektabili šeima, o ne šviesiaplaukė gražuolė erotiška šypsena ir prasegtais marškinėliais... Tačiau mandagiame pašnekovės veide neįžvelgsi jokio nepasitikėjimo šešėlio.


Grynakraujei latvei gimtąją šalį teko palikti vos septynerių. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, sovietinės invazijos išsigandę jos tėvai bėgo į Vakarus. Kelionė buvo pavojinga: keli laivai, plaukiantys tuo pačiu maršrutu, nuskendo kliudyti bombų. Kurį laiką praleidusi pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, gyvenusi Maroke, šeima galiausiai apsistojo Kanadoje.


Šioje šalyje Vaira užaugo, gavo išsilavinimą, ištekėjo ir didžiąją gyvenimo dalį dirbo psichologijos profesore Monrealio universitete. 1997-aisiais išėjusi į pensiją, ji sėdo į lėktuvą ir grįžo į tėvynę. Keturias užsienio kalbas (beje, tarp jų nėra rusų) mokanti šviesuolė ėmė vadovauti Latvijos institutui, o vos po metų, visų politologų nuostabai, nebūdama jokios politinės partijos narė, buvo išrinkta šalies prezidente. Per ketverius kadencijos metus ji sugebėjo ištrinti skeptikų abejones, kad mažai kam matyta užsienietė, ir dar - o viešpatie! - moteris, gali vadovauti valstybei. Parlamentas Vairai patikėjo šalies vairą ir antrąją kadenciją.


Prieš metus prezidentė baigė oficialią tarnybą ir išsikraustė iš pilies, kurioje buvo įkurta jos rezidencija. Tačiau įsivaizduoti, kad ji dabar leidžia dienas gurkšnodama kavą su draugėmis ir megzdama kojines būsimiems anūkams, būtų mažų mažiausiai naivu. Konferencijos, vizitai, susitikimai, debatai - ponios Vairos dienotvarkėje jų tiek, kad jos kadencija, rodos, niekada ir nesibaigė. Negana to, ji sutiko Latvijos nacionaliniame kanale vesti televizijos laidą, rodomą kartą per mėnesį geriausiu laiku - šeštadienio vakarą.


Taigi šiandien su Valdu Adamkumi bendrausite ne kaip politikė, o kaip žurnalistė? Stosite į mūsų barikadų pusę?


Taip, galima ir taip pasakyti (šypsosi). Tačiau apskritai savęs žurnaliste nelaikau. Televizijos laidoje, kurią vedu, aptariu aktualias temas su vienu ar pora pašnekovų, o kartais pati parengiu asmeninę kalbą. Negaliu to vadinti tiriamąja žurnalistika: kalbu auditorijai, ir tiek. Tai mažai kuo skiriasi nuo laikų, kai buvau profesorė ar prezidentė.


Ar esate girdėjusi atvejų, kad kurios nors šalies prezidentas vestų televizijos laidą?


Ne, nesu. Gal nelabai domėjausi.


Kaip manote, kodėl žmonės jus vadina geležine ledi?


Egzistuoja gilus stereotipas, kad moterys privalo būti silpnos. O aš akivaizdžiai nesu silpna asmenybė. Turiu kur kas daugiau drąsos nei dauguma politikų vyrų, ir juos tai labai stebina. Turiu tvirtų įsitikinimų ir principų, esu visada pasiryžusi juos apginti. Mane nelengva išgąsdinti, dar sunkiau - daryti man įtaką. Todėl žmonės ir stebisi: esu gyvas prieštaravimas stereotipui, jog moterys - lengvai užvaldomos bailės.


Vadinasi, vyriškame politikos pasaulyje jūs jaučiatės kaip žuvis vandenyje?


Politikoje nematau skirtumo tarp moters ir vyro. Abu yra žmonės, ir jų lytis man nerūpi (juokiasi).


Ar Latvija turės kitą moterį prezidentę?


Tradicija jau gimė - kelias pramintas! Buvau prezidentė aštuonerius metus, taigi mano patirtis moterims atveria didesnių galimybių. Tuo Latvija pranoksta daugelį šalių - kad ir, pavyzdžiui, Jungtines Valstijas, kurios sakosi esančios labai demokratiškos, tačiau dauguma gyventojų net neįsivaizduoja, jog šaliai galėtų vadovauti moteris. Tokia nuostata susiklostė per kelis šimtmečius: žmonės įprato matyti vyrą prezidentą, ir kitokio varianto jų sąmonė nepriima. Esu apie tai kalbėjusi su amerikietėmis: rodos, jos pačios yra moterys, tačiau mintį apie moterį prezidentę priimtų labai sunkiai, o gal ir nepriimtų visai.


Sakote, Latvijoje jūsų sekėjai būtų lengviau. O kokius sunkumus teko įveikti jums?


Būti prezidente parlamentinėje respublikoje apskritai nelengva, nes atsiranda daugybė oponentų, teigiančių, - ir labai norinčių tikėti, - kad prezidentas neturi nei svarbių funkcijų, nei įtakos. Ryžausi įtikinti visuomenę ir politikus, kad prezidentas turi galių, o konstitucija nėra bevertis popierėlis. Latvijoje, palyginti su Rusija ar Prancūzija, prezidento įtaka labai nedidelė, bet ji vis tiek yra. Nusistačiau sau pareigą tai įrodyti.


Užsiminėte apie Rusijos prezidento įtaką. Kokie šiandien jūsų santykiai su Vladimiru Putinu?


Jis nėra mano bičiulis. Mudviem teko bendrauti, kai abu buvome prezidentai, bet dabar šios pareigos nebeliko. Gerbiu Putiną už tai, kad jis rado būdą išsaugoti savo valdžią ir įtaką nepažeisdamas konstitucijos: juk daugelio šalių prezidentai paprasčiausiai pakeičia konstituciją ir lieka poste iki gyvenimo galo, o jis to nepadarė. Ponas Putinas yra pakankamai protingas žmogus, tačiau jis pernelyg išnaudoja savo įtaką. Norite, papasakosiu anekdotą? Mokslininkai apskaičiavo, jog pasauliui liko gyvuoti penkis tūkstančius metų. Bet Putinas dėl to nesijaudina: aštuoneri metai prezidento kėdėje, ketveri - premjero, vėl aštuoneri metai prezidento kėdėje, vėl ketveri - premjero, ir taip visus penkis tūkstančius metų...


Ką jūs laikytumėte visų laikų politikos lyderiu?


Vieno žmogaus neįvardyčiau. Totalitarinių valstybių vadovai laiko save viešpačiais, bet kažin ar jie yra tikri lyderiai. O demokratiškas lyderis - reliatyvi sąvoka, nes jo valdymo sėkmė priklauso ne tik nuo asmeninių savybių, bet ir nuo situacijos šalyje bei pasaulyje. JAV ekspertai bandė nustatyti, kokios charakterio savybės labiausiai tinka prezidentui: mėgino nagrinėti buvusių šalies vadovų asmenybes ir aiškintis, kurie bruožai buvo sėkmės garantas, o kurie - ne. Tačiau jie nieko nepešė. Pirma, žmogaus charakteris nėra toks, kokį jis pateikia viešai. Antra, aplinkybės gali viską apversti aukštyn kojomis. Štai Churchillis atrodė esąs labai stiprus lyderis, kai jo šalį buvo ištikusi gili krizė. Jo, kaip oratoriaus, sugebėjimai ir drąsa pravertė sutelkiant britų tautą. Tačiau tą minutę, kai karas baigėsi, atėjo galas ir jo populiarumui: Churchillis dalyvavo rinkimuose, tačiau žmonės nuo jo nusisuko. Politika - įnoringas ir slidus reikalas... Vis dėlto manau, kad prezidentui labiausiai praverčia principingumas, sąžiningumas, dora. Lyderiui tai būtina.


Kas nulėmė jūsų, kaip lyderės, sėkmę: charakterio savybės ar situacija šalyje?


Drąsa. Dažnai dėl populiarumo ir galimybės būti išrinktiems politikai nėra pasirengę priimti drąsių sprendimų, kurie būtų naudingi šaliai. Jie ieško atsargių variantų, bando įsiteikti visuomenei, pasikliauja paprastais, lengvais sprendimais. Tačiau tikrame gyvenime sudėtingos situacijos niekada nepavyksta išspręsti lengvai ir paprastai. Reikia komplikuotų, sudėtingų sprendimų, o jiems - drąsos. Žmogus, nusilenkiantis populistiniam spaudimui, tėra nieko vertas vėjo pamušalas. O tas, kuriam iš tiesų rūpi, ko reikia šaliai, privalo turėti drąsos priimti sprendimus, nebūtinai iškart atnešančius greitos naudos.


Ar planuojate grįžti į politiką?


Nesijaučiu iš jos pasitraukusi. Kaskart, pasirodžiusi viešai, sakau kalbą. Kalbu apie tas pačias politines vertybes, kurias gyniau būdama prezidentė: demokratiją, moterų teises, lyčių lygybę, valdžios atsakingumą. Turiu galimybę jas ginti, tad naudojuosi ja, nors ir neturiu posto. Mano darbas dažnai savanoriškas, nemokamas, bet man malonus. Niekada nesu buvusi jokios partijos narė, ir vis dar sugebu be to išsiversti. Gali būti įtakingas ir nebūdamas partijos narys, ir - atvirkščiai: priklausydamas partijai, politikoje gali būti visiškas nulis (juokiasi).


Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, palikus prezidento kėdę? Lengviau atsipūtėte?


Neliko oficialių pareigų, bet dažnai dalyvauju svarbiuose renginiuose. Kalbų rašau tiek pat, kiek ir būdama prezidentė. Tiesa, turiu šiek tiek mažiau susitikimų, bet vis tiek nemažai žmonių, atvykstančių į Latviją oficialaus vizito, nori susitikti ir su manimi.


Jūs kur nors dirbate?


Nuo lapkričio pradėsiu dėstyti Latvijos universitete. Žinoma, dirbsiu ne visą dieną - niekaip nespėčiau. Esu įsipareigojusi tęsti mokslinį darbą: aš tyrinėju latviškas dainas. Be to, pažadėjau leidėjui iki kito rudens parašyti memuarus... Taigi turiu ką veikti.


Žmonės tikriausiai neretai nustemba išgirdę, kad jūs, griežta politikė, tyrinėjate... dainas?


Bet juk aš tam turiu politinę priežastį. Mokslinis Latvijos folkloro tyrinėjimas buvo puikus būdas garsinti ir populiarinti Latvijos kultūrą tuo metu, kai šalis dar nebuvo nepriklausoma. Mes, tremtiniai, privalėjome priminti pasauliui, kad yra tokios Baltijos šalys. Daug metų dirbau Baltijos tyrimų asociacijos prezidente, dalyvavau mokslinių žurnalų leidyboje. Straipsniai apie Baltijos šalių istoriją, kultūrą, literatūrą atrodė tik mokslinis darbas, bet jie turėjo ir politinę prasmę: šios šalys tapo matomos Vakarų pasauliui. Žurnalai, pasiekdavę JAV ir Europos universitetų bibliotekas, buvo visai kas kita nei Sovietų Sąjungos propaganda.


Mielai kalbate apie darbą, o ar turite laisvalaikio? Ką veikiate ilsėdamasi?


Televizoriaus žiūrėti neturiu kada - džiaugiuosi, jei pavyksta įsijungti bent žinias. Mėgstu skaityti. Skaitau mokslinę literatūrą, knygas apie Europą, Europos kultūrą ir ekonomiką.


Nejaugi niekada nepasklaidote romanų?


Bandau rasti laiko ir romanams. Kadangi nežinau, ar knyga, kurią nusipirksiu, man bus įdomi, pasikliauju klasika. Turiu visą Balzaco kolekciją originalo kalba. Namie vis grįžtu prie jos lentynos: mėginu atsigriebti už tai, ko nepadariau jaunystėje.


Ar leidžiate sau mažyčius moteriškus malonumus? Pavyzdžiui, ar susitinkate su draugėmis paplepėti ir išgerti kavos?


Gaila, neturiu tam daug laiko - jį atima visuomeninė veikla. Praėjusį šeštadienį, užuot gėrusi kavą su bičiule, susitikau su Irako moterų verslininkių delegacija. Prieš mėnesį buvau susitikusi su tokia pačia grupe iš Afganistano. Tos moterys nėra mano draugės, bet mielai su jomis gėriau kavą. Rugpjūtį buvau Ugandoje, pavasarį planuoju kelionę į Jemeną, kur vyks rinkimai. Esu dažnai kviečiama į Prancūziją, Briuselį. Labai daug keliauju.


Papasakokite apie savo šeimą.


Sūnus Karlis jau vedęs, dukra Indra - dar ne. Indra septynerius metus gyvena Londone, dirba Latvijos investicijų ir vystymosi agentūros atstove, rūpinasi Latvijos ir Didžiosios Britanijos ekonominiais ryšiais. Sūnus vedė latvę Lindą, įsikūrė Rygoje, jis - laisvai samdomas vertėjas ir žurnalistas. Mano vyras Imantas irgi labai užsiėmęs: vadovauja Latvijos informacijos ir komunikacijos technologijų asociacijai.


Tebeturite namus Kanadoje?


Pasilikome nedidelį kotedžą ant upės kranto. Ten nuostabiai gražu.


Su vyru esate susituokę beveik penkiasdešimt metų. Kokia laimingos jūsų santuokos paslaptis?


Sutampantys interesai ir vertybės. Emociškai mes labai skirtingi: vyras ramus, aš daug greitesnė ir temperamentingesnė, kur kas nekantresnė. Bet mes puikiai papildome vienas kitą. Užaugome toje pačioje kultūroje: mudviejų mokykliniai metai prabėgo prancūziškai kalbančiose šalyse, įgijome panašų išsilavinimą, abu dirbome profesoriais prancūziškuose universitetuose. Mūsų patirtis ir skoniai tie patys. Dažnai susigriebiame, kad skaitome vienas kito mintis.


Ar savo šeimoje jūs - prezidentė?


Ne, mūsų šeimoje klesti demokratinė santvarka (juokiasi). Sykį kolegė pasigyrė kapitaliai pertvarkiusi savo svetainę: ji žinojo, kad jos vyras dėl to bus labai nustebęs. Mudu su Imantu tai šokiravo. Mes niekada taip nepasielgtume. Mes tai padarytume drauge.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų