Vardas, pavardė: Valdemaras Chomičius
Gimimo data, vieta: 1959 05 04, Kaunas.
Šeima, kurioje gimė: mama Sofija (75) ir tėvas Petras (78) - pensininkai; užaugo su jaunesniais broliais Raimundu ir Ovidijumi.
Šeiminė padėtis: vedęs, žmona Diana (46) ir trys dukterys - Aistė, Rasa, Lina.
Pasiekimai: 1974 m. tapo „Gintarinės taurės“ laimėtoju, 1978 m. - Europos jaunimo čempionu, 1982 m. su SSRS rinktine laimėjo Pasaulio čempionatą, 1979 ir 1985 m. tapo Europos čempionu, 1978 ir 1986 m. laimėjo V. Džonso taurę, po dvejų metų tapo Seulo olimpiniu čempionu, 2001 m. - NEBL ir Rusijos čempionu; šiuo metu Valdemaras dirba vyr. treneriu Kazanės „Unics“ jaunimo komandoje.
Legendinis krepšininkas Valdemaras Chomičius - retas svečias Lietuvoje. Jis gyvena Rusijoje, jo šeima - Ispanijoje, o tėvynėje Valdo laukia tėvai, broliai ir draugai.
Krepšinio treniruotės vietoj pasimatymų
Kai Valdemarui sukako dveji, jo tėvai gavo atskirą mažytį vieno kambario butą. „Jame gyvenome šešiese: mes su tėvais, du mano broliai bei dėdė Mikas, kuriam teko miegoti virtuvėje. Dabar jauniems žmonėms sunku įsivaizduoti, kad taip galėjo būti, tačiau taip gyveno daugelis. Trylika metų gyvenau mažame, ankštame bute, ir man tokios sąlygos atrodė visai normalios“, - sako Valdemaras Chomičius.
Mama Sofija: „Valdas visą laiką buvo labai užsiėmęs. Būdamas mažas, jis ne eidavo, o visur bėgdavo. Jei kiti vaikai eidavo mamoms įsikibę į rankytę, tai mūsų Valdukas - visada išsiveržęs į priekį. Jis buvo labai paklusnus, pareigingas vaikas. Grįžęs iš krepšinio treniruočių visas šlapias, pavargęs, jis dar sėsdavo groti prie pianino. Ir į pasimatymus jam nebuvo kada lakstyti.“
Valdemaro mama labai norėjo, kad sūnus taptų muzikantu: iš pradžių ji Valdemarui nupirko akordeoną, o paskui dūdą. „Nepasakyčiau, kad buvau susižavėjęs muzikos pamokomis. Kadangi nenorėjau pyktis su tėvais, jiems nusileidau. Mano užsiėmimų krūvis buvo milžiniškas, nes mokiausi net trijose mokyklose: bendrojo lavinimo, sporto ir muzikos“, - sako Valdemaras Chomičius.
Valdas prisipažįsta intensyviai ieškojęs savo vietos sporte. „Kaip ir kiekvieno lietuvio gyvenime, krepšinis mano širdyje užėmė ypatingą vietą. Lengvaatletikos užsiėmimuose per pramankštą visada mėgdavome žaisti krepšinį. Tiesiog maldaudavau trenerio, kad leistų mums dar pažaisti. Kaip ir kiekvienas kaunietis, sirgau už „Žalgirį“, dievinau Modestą Paulauską. Jis buvo superžvaigždė. Buvau labai jautrus ir verkdavau, jei mėgstama komanda patirdavo pralaimėjimą“, - prisimena Valdemaras.
Tapti chuliganu nepavyko
Krepšinio treneris neslepia, kad paauglystėje buvo tikras padauža. Kartą jis buvo susidėjęs su kiemo vaikėzų kompanija, kuriai rūpėjo išgėrimai, cigaretės ir muštynės. „Mane suviliojo ta chuliganiška gatvės romantika. Kad toje kompanijoje nebūčiau balta varna, retkarčiais nugvelbdavau iš tėvo cigarečių ir nešdavau tiems vaikinams. Mėginau ir pats užtraukti dūmą, tačiau, laimei, man nepatiko. Nežinau, kur būčiau nuklydęs su ta kompanija, jei ne krepšinis“, - prisipažįsta Valdemaras.
Legendinis krepšininkas sako paauglystėje tikėjęs, kad susitikimas su krepšiniu buvo neišvengiamas. Tą lemtingą susitikimą paspartino atsitiktinumas. „Su šeima persikėlėme gyventi į kitą butą, aš pradėjau lankyti mokyklą šalia namų. Vieną vaikiną iš mano klasės treniravo garsus Lietuvoje krepšinio specialistas Vladas Janiūnas. Nors jis jau turėjo surinkęs komandą, priėmė ir mane treniruotis. Buvo be galo sunku ištverti psichologiškai, nes mačiau, kad tie vaikinai už mane gerokai pranašesni. Kai pastebėjau, jog man ne taip gerai sekasi kaip jiems, ėmiau praleidinėti treniruotes. Vieną dieną Vladas Janiūnas pasikvietė mane ir pasakė: „Gatvė arba treniruotės!“ Jis man paaiškino, kad, jei noriu šiame sporte kažko pasiekti reikia atiduoti visą save. Pasirinkau treniruotes ir suvokiau, jog nuo šiol teks sunkiai ir atkakliai siekti savo tikslo“, - sako Valdas.
„Man treneris pasakė: „Valdas labai gabus ir tikrai pasieks visko, ko nori.“ Ir jis neapsiriko“, - sako Valdemaro Chomičiaus mama.
Būsiu Europos čempionas!
Kiekvieną kartą, sūnui grįžus iš varžybų, mama Valdo klausinėdavo, kada jis pagaliau mes sportą ir pradės rūpintis mokslais. „Susėdome, rimtai pasikalbėjome, susitarėme, kad sporto nemesiu, bet daugiau laiko skirsiu mokslams. Tada pasakiau mamai: „Tu pamatysi, mama, po trejų metų aš būsiu Europos čempionas.“ Šie žodžiai buvo pranašiški“, - prisimena Valdemaras, po trejų su puse metų tapęs Europos jaunimo čempionu.
1976 m. Valdemaras gavo Lietuvos jaunimo čempionato geriausio puolėjo prizą. Vaikinu susidomėjo Lietuvos jaunių rinktinės treneris Vladas Garastas, vėliau krepšininkas buvo pakviestas į „Žalgirio“ dublerių sudėtį, žaidęs su „Žalgiriu“ tik dvejose rungtynėse, tapo TSRS čempionato bronzos medalio laimėtoju, o netrukus jį pakvietė ir į nacionalinę rinktinę.
„Tai, ką pasiekė Valdas, yra tik 20 procentų talento, o visa kita - atkaklus darbas. Savo galimybėmis jis pasinaudojo visu 150 procentų“, - apie savo auklėtinį sakė Vladas Janiūnas.
Pasimatymas su nepažįstamąja
Valdemaras šventai tiki, kad sutikti būsimą žmoną Dianą jam buvo lemta. „Vienas draugas man užsiminė, kad „atsargoj“ turi vieną puikią merginą. Užrašė jos vardą ir telefono numerį ant popieriaus lapelio ir padavė man. Aš įsidėjau lapelį į piniginę ir beveik mėnesį apie jį negalvojau - paprasčiausiai užmiršau. Su rinktine turėjau išvykti į Ameriką, tad apie merginas nė negalvojau. Kai grįžau į Lietuvą, nebeištvėriau, nes ta nepažįstamoji labai jau audrino mano vaizduotę. Paskambinau, prisistačiau, kad esu krepšininkas ir norėčiau susipažinti. O ji atšovė, jog krepšiniu visiškai nesidomi ir apie tokį Chomičių net girdėjo. Man net dvidešimt minučių teko įtikinėti, kol pagaliau išgirdau „taip“, - pasakoja Valdas.
Krepšininkas susitikimui ruošėsi labai atsakingai: apsirengė iš Amerikos atsivežtais puskailiniais, apsiavė ypač madingais aukštais aulinukais, užėjęs į kavinę, atsisėdo nugara į duris, užsisakė kavos ir torto. „Staiga pajutau, kad mane pervėrė kažkokia srovė, ir supratau, jog turiu atsigręžti. Pamačiau iš kavinės jau išeinančią merginą. Iš karto suvokiau - tai ji“, - sako Valdemaras.
Vaikinas Dianą pasivijo ir... nebepaleido, o 1981-ųjų metų sausio pabaigoje jai pasipiršo.
„Ši istorija verta išskirtinio dėmesio. Sugrįžau iš eilinės kelionės, mudu susitikome, pasivaikščiojome, užsukome į kavinę, paskui Dianą nuvežiau į darbą. Atsisveikinęs staiga pajutau, kad vėl trokštu pamatyti tą merginą. Nupirkau dvi didžiules rožių puokštes, paėmiau šampano ir saldainių. Vieną puokštę įteikiau Dianai, kitą - jos viršininkui, šampaną ir saldainius atidaviau kolegoms, su Diana nuvažiavome prie rotušės ir aš jai pasakiau: „Diana, nežinau, kaip tai daroma... Bet aš prašau tavęs už manęs tekėti!“
Diana labai sutriko, tačiau ištarė „taip“. Valdemaras su Diana užėjo į rotušę, užsiėmė ilgiausią eilę ir tik įėję į kabinetą suprato, kad ten priimami pareiškimai skyryboms. Bet šio nesusipratimo jie nepalaikė jokiu likimo ženklu. Vestuvių puotai Valdemaras išnuomojo visą pionierių stovyklą. Po vestuvių prasidėjo kasdienis gyvenimas: jauna šeima savo buto neturėjo - jie gyveno pas Dianos tėvus.
Tarp Rusijos, Ispanijos ir Lietuvos
„Diana buvo mano pagalbininkė: ji važiuodavo su manimi į salę ir būdavo mano asistentė treniruotėse, ištisas valandas padavinėdavo man kamuolius, o aš mėčiau į krepšį. Ji taip pat buvo labai užimta - dirbo, be to, mokėsi. Tačiau visą laisvalaikį ji skirdavo man“, - savo žmona didžiuojasi Valdemaras.
Kai Valdemaras su Diana įsigijo nuosavą būstą, 1983-iaisiais gimė pirmoji dukrelė Aistė. Vėliau Chomičių šeima susilaukė dar dviejų dukterų: Rasos ir Linos. Šiandien krepšinio Kazanės „Unics“ jaunimo komandos vyriausiasis treneris su šeima matosi retai: Valdemaras gyvena Rusijoje, o žmona ir trys dukterys - Ispanijoje. Laisvo laiko jis turi ypač mažai, nes krepšinis - visas jo gyvenimas. „Kai tik turiu nors laisvą pusvalandį, įsimetu į automobilį slides ir važiuoju paslidinėti, o paskui vėl grįžtu į aikštelę“, - sako Valdemaras Chomičius.
Nors Vilniuje garsus krepšininkas jau įsigijo butą, kurį šiuo metu įrenginėja, tai nereiškia, kad krepšininką gimtinėje matysime dažniau. „Juk aš gyvenu Lietuvoje, o užsienyje tik dirbu. Deja, darbas užimą didžiausią mano gyvenimo dalį. Kol dar jausiuosi reikalingas kitiems, tol iš krepšinio aikštelės nesitrauksiu“, - sako Valdemaras Chomičius.
Žmona Diana: jau ruošėmės laidotuvėms
Valdemaro žmonai Dianai teko išgyventi tikrą siaubą. Buvo 1982 m. SSRS rinktinė išskrido į Ameriką, į tradicinį turnė. „Kadangi Valdas yra labai dėmesingas vyras, jis man skambindavo beveik kiekvieną kelionės dieną. Ši istorija prasidėjo antrą diena po jo paskutinio skambučio. Vėliau paaiškėjo, kad rinktinė sugrįžo į Maskvą. Tikriausiai Valdas nutarė daugiau nebeskambinti, o gal jis neturėjo tokios galimybės.
Kažkoks kaunietis per užsienio radijo stotį išgirdo pranešimą, kad Amerikoje sudužo lėktuvas su SSRS sportininkais. Visas Kaunas žinojo, kad SSRS krepšinio komanda tuo metu buvo Amerikoje, todėl ir nusprendė - tragedija ištiko krepšininkus. Baisus gandas akimirksniu pasklido po Lietuvą. Mūsų telefonas įkaito nuo skambučių: nepažįstami žmonės reiškė užuojautą, paskui aistruoliai ėmė lankytis mūsų namuose, norėdami pasidalyti su mumis skausmu. Po trijų dienų sulaukiau Valdo skambučio. Pasirodo, lėktuvas tikrai sudužo ir tikrai juo skrido kažkokie sportininkai“, - pasakoja Diana.
