Buvusio režisieriaus, aktoriaus Kęstučio Marčiulyno, kuris prieš dešimt metų bohemišką gyvenimą iškeitė į vienuolystę, Pietų Korėjoje vienuoliai nevadina lietuvišku vardu. Ten jis – Mu Sang Sa šventyklos vyriausiasis vienuolis Bo Haeng Sunim.
Kokie vėjai atpūtė į Lietuvą?
Pirmą kartą į Lietuvą iš Pietų Korėjos sugrįžau tik po septynerių metų. Dabar jau trejus metus atvykstu kasmet.
Vienuolyne gyvename pagal Mėnulio kalendorių. Po trijų mėnesių meditacijos, kuri truko nuo gegužės iki rugpjūčio, mokytojui leidus, užsieniečiai vienuoliai gali išvykti į savo gimtinę. Aplankau tėvų kapus, buvusią žmoną (gaila, dukra gyvena užsienyje, nepasimatėme), paragauju lietuviško maisto, važinėju skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus – skleisdamas zen budizmo mokymą.
Kokia zen budizmo mokymo esmė?
Kai po tiek metų atvykau į Lietuvą, nustebau, kiek daug dabar yra religinių judėjimų, net sunku susigaudyti. Mano galva, apie trys ar keturi tūkstančiai iš trijų milijonų lietuvių praktikuoja kokią nors religiją (sofizmą, budizmą, induizmą ir t. t.). Bet kokios dvasinės praktikos yra gerai. Bet net jei esi katalikas, į bažnyčią reikėtų vaikščioti kasdien, ne tik sekmadieniais. Malda, kaip ir kasdienė meditacija, apvalo ir išgrynina dvasią.
Aš pasirinkau vienuolystę, zen budizmą, kurio esmė yra pasiekti ypatingą dvasinę būseną – nušvitimą per meditacines praktikas. Net jei žinai, kad tas nušvitimas gali ateiti tik po dešimties tūkstančių metų, kažkelintame gyvenime, nes reinkarnacija yra begalinė. Pabaigos nėra. Lengviau gyventi, kai turi tikslą, net suvoki, kad dabar už tas dvasines kančias, pastangas nieko negausi. Gal net, kaip pasakė mokytojas, viską prarasi.
Ką turite omenyje sakydamas „už dvasines kančias“?
Kai išvykau su mokytoju į Pietų Korėją, pirmiausiai turėjau išmokti besąlygiško paklusnumo ir nuolankumo. Tik tada mokytojas sprendžia, ar mokinys tinkamas vienuolystei. Teko net vandenį šluoti baseinėlyje. Iš pradžių nesupranti absurdiškų reikalavimų prasmės, tik vėliau suvoki, kad nusižeminimas, gebėjimas būti paprastam yra kone svarbiausias dalykas. Tai – teisingas santykis su pasauliu. Kai suvoki, kad į viską turi žvelgti tik pasikliaudamas išmintimi ir intuicija, kuri išlavėja medituojant, tampa aiški ir mokymo esmė. Bėgant laikui ta būsena tampa natūrali ir nuoširdi. Tau nebereikia dirbtinai būti nuolankiam.
Dirbdamas su naujokais, jau žinau, kaip su jais elgtis, žinau, kad bus ašarų, dvasinių kančių, nes ir pats vienu metu norėjau grįžti. Maniau, neištversiu. Pagaliau ir fiziškai sunku išsėdėti ištisas valandas lotoso poza. Matai sapnus ir girdi balsus, nors nemiegi. Labai lengva kvaištelėti, todėl daugeliui netgi prireikia gydytojų pagalbos. Dvasinės praktikos be mokytojo pavojingos. Man prireikė penkerių metų (tiek skiriama laiko adaptacijai), kol pajutau, kad čia – mano vieta.
Buvote režisierius, aktorius, žurnalistas, o dabar – Mu Sang Sa šventyklos vyriausiasis vienuolis. Ar nebuvo sunku gyvenimą pradėti iš naujo?
Jei prieš dvidešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu vienuoliu, būčiau pamanęs, jog nevykusiai papokštavo. Vedžiau anksti, devyniolikos, ir ne iš reikalo, o iš meilės, kaip tada atrodė. Ir noro tapti suaugusiu, su cigarete burnoje. Studijų metais teko uždarbiauti, net pas mafiozus siūti džinsus ir megzti „Montana“ megztukus. Per dieną uždirbdavau dvidešimt rublių, o stipendijos už visą mėnesį gaudavau keturiasdešimt. Todėl net nesigilinau, ar tai legalus verslas. Dirbau ir gamykloje, ir korespondentu. Studijos, mažas vaikas, darbas – puikiai pažinau buities peripetijas, bet nesijaučiau laimingas. Norėjosi kažko daugiau.
Ir?..
Vieną dieną gerdamas alaus bokalą atsiverčiau laikraštį. Jame radau skelbimą, kad Garliavoje renkama aktorių grupė. Ta veikla teatriuke buvo visko pradžia. Vėliau, vaidinant Kauno pantomimos teatre, buvome susidomėję krišnaizmu, darėme jogos pratimus energijos tekėjimui sustiprinti ir t. t. Užvaldė teatras, bohemiški vakarėliai. Paskui sekė skyrybos. Tai buvo ne dvasinis, o fizinis išsiskyrimas, nes ir dabar su žmona gražiai bendraujame. Neįmanoma visko nubraukti. Ir nors dukros neauginau, ji mane labai myli.
Viename interviu sakėte, jog zen budizmą atradote patyręs didžiulį nuopuolį...
Spektakliai, po jų linksmi pasisėdėjimai, kurie neapsieidavo be alkoholio. Pamažu grimzdau į tą liūną, kol supratau, kad nebeliko jokios prasmės gyventi. Skaičiau A. Kamiu romanus ir mėginau apgaudinėti save, kad gyvenimas tėra absurdo teatras. Tada sutikau mokytoją. Iš pradžių mano sugedimo laipsnis buvo toks didelis, nuopuolis toks skausmingas, jog maniau, kad niekada nesugebėsiu pakilti. Juk negali gyventi vieną dieną blaivykloje, kitą – šventykloje. Supratau, kad tik išvažiavęs iš Lietuvos galėsiu viską pradėti iš naujo.
Aš ieškojau kelio, kuris leistų išlipti iš duobės. Ir jį radau, nors galbūt dėl to liko įskaudintų žmonių. Su žmona buvome jau išsiskyrę, bet sutarėme, kad išvažiuosiu į vienuolyną tik tada, kai dukra sulauks pilnametystės. Žodį tesėjau.
Kokios jūsų kasdienės pareigos vienuolyne?
Įgijau teisę mokyti meditacijos naujokus vienuolius, taip pat visus norinčiuosius, atklydusius į vienuolyną. Dvasinės ramybės ieškančiųjų atvyksta iš įvairiausių pasaulio kampelių. Nemažas pasiekimas ir tai, kad dabar turiu teisę medituoti su dvasiškai pažengusiais vienuoliais, kurių praktika siekia daugiau kaip keturiasdešimt metų. Atsiskyrimai, t. y. trijų mėnesių meditacijos, vyksta dusyk per metus po tris mėnesius (vasarą ir žiemą). Medituojama dešimt valandų per dieną. Ši tradicija gyvuoja nuo neatmenamų laikų, kai per tris mėnesius trunkantį liūčių sezoną vienuoliai atsiskirdavo ir tą laiką medituodavo, mokydavosi. Pasibaigus lietingajam sezonui, vienuoliai išsisklaidydavo po šalį ir skleisdavo savo mokymą bei išmintį.
Kokia vienuolių kasdienybė: ką valgote, apie ką kalbate, kiek miegate?
Miegame apie keturias valandas. Rytas prasideda meditacija. Yra tokia praktika, kai vienuolis medituoja be miego septynias paras. Tai esu išmėginęs tris kartus. Prasideda kažkas panašaus į haliucinacijas, kalbiesi su neegzistuojančiais žmonėmis, girdi balsus, verki, aimanuoji... Šis procesas yra stebimas mokytojų. Ir skirtas tam, kad išvalytume sielos užkaborius ir pasąmonę, kad atsikratytume dvasią nuodijančio sukaupto balasto. Budizmas tai vadina karmos sudeginimu.
Valgome dažniausiai ryžius, jūros gėrybes. Maistas paprastas, vegetariškas. Valgį ruošia samdomi žmonės, o mes tik padedame. Kasdien pasiskirstome, kurio eilė budėti valgykloje. Nors gali valgyti tada, kai tik pasijunti alkanas, jau sąmoningai nesinori prisikimšti, nes paskui apsunksti, ir tai trukdo medituoti. Mes, vienuoliai, valgymą vadiname medicina, nes organizmas turi gauti būtiniausių mineralų, antraip ims braškėti sąnariai, silpti kaulai, kurie ištisai medituojant sustingsta.
Darome specialias mankštas ir t. t. Kūnu turime rūpintis tiek, kad dvasia jame galėtų patogiai jaustis ir tobulėti. O ilgainiui išmoksti energijos pasisemti ne tik iš maisto, bet ir iš gamtos, kosmoso – yra vienuolių, kurie gali išbūti nevalgę labai ilgai. Va, su jumis šiandien geriu ir kavą, nes organizmas neprieštarauja. Reikia tiesiog išgirsti, ką mums sako vidinis balsas.
Kokie yra korėjiečiai? Ar bendraujate su pasauliečiais?
Aš esu uždaro būdo, kiti vienuoliai daugiau bendrauja. Korėjiečiai labai šilti, malonūs ir draugiški. Ypač juntama pagarba senoliams. Kuo vyresnis, tuo labiau gerbiamas. Net kreipiniai yra skirtingi. Vienas žodis yra skirtas kreiptis į vaiką, kitas į draugą, dar kitas į vyresnio amžiaus žmogų. Sumaišius (ypač dažnai šią klaidą daro turistai) korėjiečiams sukelia šoką, nes jiems tai skamba įžeidžiamai.
Žmonės religingi, remia vienuolynus, noriai aukoja. Iš tų aukų ir gyvename, išlaikome vienuolyną, sumokame už šildymą, nes žiemą būna dvidešimt ir daugiau laipsnių šalčio. Mūsų vienuolynas aukštai kalnuose, labai gražioje vietoje. Man pasisekė, buvau priimtas ir paaukštintas. Šiaip užsieniečiai čia nelaukiami išskėstomis rankomis. Daugelis išmokę dvasinių praktikų ir valdyti energiją (tai – galinga jėga) grįžta ir ją Vakaruose panaudoja blogiems tikslams, netgi žmonėms valdyti. Pasaulyje yra įvairiausių mokytojų, kurie rengia specialius kursus verslininkams, politikams. Ir ne visi, kurie medituoja ar praktikuoja jogą, tą sukauptą energiją naudoja kilniam tikslui. Deja.
Ar labai pasikeitė Lietuva per šiuos metus?
Pirmasis įspūdis po tiek laiko buvo labai stiprus. Pastebėjau, kad žmonės nemažai pakeliavę, pamatę pasaulio, todėl atsiranda daugiau tolerancijos. Plečiasi mąstymas, suvokimas.
Visiems linkėčiau dieviškumo, kuris yra natūrali kiekvieno būsena. Daugiau šypsotis ir gyventi čia ir dabar. Nes kiekvieno likimo scenarijus surašytas iš anksto, o priežastis ir pasekmė guli vienoje lentynoje... Linkiu, kad kiekvienas rastų savo kelią, visavertį gyvenimą.
„Jei pastebi pirmąjį krintantį lietaus lašą, vadinasi, esi čia. Jei tik po kelių minučių sušlapęs suvoki, kad prasidėjo lietus, tą akimirką čia tavęs nebuvo. Būti čia ir dabar reiškia gebėjimą džiaugtis būtimi ir gyvenimu. Tada savaime nekyla klausimo apie būties prasmę. Tu tiesiog žinai.“
Kokie vėjai atpūtė į Lietuvą?
Pirmą kartą į Lietuvą iš Pietų Korėjos sugrįžau tik po septynerių metų. Dabar jau trejus metus atvykstu kasmet.
Vienuolyne gyvename pagal Mėnulio kalendorių. Po trijų mėnesių meditacijos, kuri truko nuo gegužės iki rugpjūčio, mokytojui leidus, užsieniečiai vienuoliai gali išvykti į savo gimtinę. Aplankau tėvų kapus, buvusią žmoną (gaila, dukra gyvena užsienyje, nepasimatėme), paragauju lietuviško maisto, važinėju skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus – skleisdamas zen budizmo mokymą.
Kokia zen budizmo mokymo esmė?
Kai po tiek metų atvykau į Lietuvą, nustebau, kiek daug dabar yra religinių judėjimų, net sunku susigaudyti. Mano galva, apie trys ar keturi tūkstančiai iš trijų milijonų lietuvių praktikuoja kokią nors religiją (sofizmą, budizmą, induizmą ir t. t.). Bet kokios dvasinės praktikos yra gerai. Bet net jei esi katalikas, į bažnyčią reikėtų vaikščioti kasdien, ne tik sekmadieniais. Malda, kaip ir kasdienė meditacija, apvalo ir išgrynina dvasią.
Aš pasirinkau vienuolystę, zen budizmą, kurio esmė yra pasiekti ypatingą dvasinę būseną – nušvitimą per meditacines praktikas. Net jei žinai, kad tas nušvitimas gali ateiti tik po dešimties tūkstančių metų, kažkelintame gyvenime, nes reinkarnacija yra begalinė. Pabaigos nėra. Lengviau gyventi, kai turi tikslą, net suvoki, kad dabar už tas dvasines kančias, pastangas nieko negausi. Gal net, kaip pasakė mokytojas, viską prarasi.
Ką turite omenyje sakydamas „už dvasines kančias“?
Kai išvykau su mokytoju į Pietų Korėją, pirmiausiai turėjau išmokti besąlygiško paklusnumo ir nuolankumo. Tik tada mokytojas sprendžia, ar mokinys tinkamas vienuolystei. Teko net vandenį šluoti baseinėlyje. Iš pradžių nesupranti absurdiškų reikalavimų prasmės, tik vėliau suvoki, kad nusižeminimas, gebėjimas būti paprastam yra kone svarbiausias dalykas. Tai – teisingas santykis su pasauliu. Kai suvoki, kad į viską turi žvelgti tik pasikliaudamas išmintimi ir intuicija, kuri išlavėja medituojant, tampa aiški ir mokymo esmė. Bėgant laikui ta būsena tampa natūrali ir nuoširdi. Tau nebereikia dirbtinai būti nuolankiam.
Dirbdamas su naujokais, jau žinau, kaip su jais elgtis, žinau, kad bus ašarų, dvasinių kančių, nes ir pats vienu metu norėjau grįžti. Maniau, neištversiu. Pagaliau ir fiziškai sunku išsėdėti ištisas valandas lotoso poza. Matai sapnus ir girdi balsus, nors nemiegi. Labai lengva kvaištelėti, todėl daugeliui netgi prireikia gydytojų pagalbos. Dvasinės praktikos be mokytojo pavojingos. Man prireikė penkerių metų (tiek skiriama laiko adaptacijai), kol pajutau, kad čia – mano vieta.
Buvote režisierius, aktorius, žurnalistas, o dabar – Mu Sang Sa šventyklos vyriausiasis vienuolis. Ar nebuvo sunku gyvenimą pradėti iš naujo?
Jei prieš dvidešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu vienuoliu, būčiau pamanęs, jog nevykusiai papokštavo. Vedžiau anksti, devyniolikos, ir ne iš reikalo, o iš meilės, kaip tada atrodė. Ir noro tapti suaugusiu, su cigarete burnoje. Studijų metais teko uždarbiauti, net pas mafiozus siūti džinsus ir megzti „Montana“ megztukus. Per dieną uždirbdavau dvidešimt rublių, o stipendijos už visą mėnesį gaudavau keturiasdešimt. Todėl net nesigilinau, ar tai legalus verslas. Dirbau ir gamykloje, ir korespondentu. Studijos, mažas vaikas, darbas – puikiai pažinau buities peripetijas, bet nesijaučiau laimingas. Norėjosi kažko daugiau.
Ir?..
Vieną dieną gerdamas alaus bokalą atsiverčiau laikraštį. Jame radau skelbimą, kad Garliavoje renkama aktorių grupė. Ta veikla teatriuke buvo visko pradžia. Vėliau, vaidinant Kauno pantomimos teatre, buvome susidomėję krišnaizmu, darėme jogos pratimus energijos tekėjimui sustiprinti ir t. t. Užvaldė teatras, bohemiški vakarėliai. Paskui sekė skyrybos. Tai buvo ne dvasinis, o fizinis išsiskyrimas, nes ir dabar su žmona gražiai bendraujame. Neįmanoma visko nubraukti. Ir nors dukros neauginau, ji mane labai myli.
Viename interviu sakėte, jog zen budizmą atradote patyręs didžiulį nuopuolį...
Spektakliai, po jų linksmi pasisėdėjimai, kurie neapsieidavo be alkoholio. Pamažu grimzdau į tą liūną, kol supratau, kad nebeliko jokios prasmės gyventi. Skaičiau A. Kamiu romanus ir mėginau apgaudinėti save, kad gyvenimas tėra absurdo teatras. Tada sutikau mokytoją. Iš pradžių mano sugedimo laipsnis buvo toks didelis, nuopuolis toks skausmingas, jog maniau, kad niekada nesugebėsiu pakilti. Juk negali gyventi vieną dieną blaivykloje, kitą – šventykloje. Supratau, kad tik išvažiavęs iš Lietuvos galėsiu viską pradėti iš naujo.
Aš ieškojau kelio, kuris leistų išlipti iš duobės. Ir jį radau, nors galbūt dėl to liko įskaudintų žmonių. Su žmona buvome jau išsiskyrę, bet sutarėme, kad išvažiuosiu į vienuolyną tik tada, kai dukra sulauks pilnametystės. Žodį tesėjau.
Kokios jūsų kasdienės pareigos vienuolyne?
Įgijau teisę mokyti meditacijos naujokus vienuolius, taip pat visus norinčiuosius, atklydusius į vienuolyną. Dvasinės ramybės ieškančiųjų atvyksta iš įvairiausių pasaulio kampelių. Nemažas pasiekimas ir tai, kad dabar turiu teisę medituoti su dvasiškai pažengusiais vienuoliais, kurių praktika siekia daugiau kaip keturiasdešimt metų. Atsiskyrimai, t. y. trijų mėnesių meditacijos, vyksta dusyk per metus po tris mėnesius (vasarą ir žiemą). Medituojama dešimt valandų per dieną. Ši tradicija gyvuoja nuo neatmenamų laikų, kai per tris mėnesius trunkantį liūčių sezoną vienuoliai atsiskirdavo ir tą laiką medituodavo, mokydavosi. Pasibaigus lietingajam sezonui, vienuoliai išsisklaidydavo po šalį ir skleisdavo savo mokymą bei išmintį.
Kokia vienuolių kasdienybė: ką valgote, apie ką kalbate, kiek miegate?
Miegame apie keturias valandas. Rytas prasideda meditacija. Yra tokia praktika, kai vienuolis medituoja be miego septynias paras. Tai esu išmėginęs tris kartus. Prasideda kažkas panašaus į haliucinacijas, kalbiesi su neegzistuojančiais žmonėmis, girdi balsus, verki, aimanuoji... Šis procesas yra stebimas mokytojų. Ir skirtas tam, kad išvalytume sielos užkaborius ir pasąmonę, kad atsikratytume dvasią nuodijančio sukaupto balasto. Budizmas tai vadina karmos sudeginimu.
Valgome dažniausiai ryžius, jūros gėrybes. Maistas paprastas, vegetariškas. Valgį ruošia samdomi žmonės, o mes tik padedame. Kasdien pasiskirstome, kurio eilė budėti valgykloje. Nors gali valgyti tada, kai tik pasijunti alkanas, jau sąmoningai nesinori prisikimšti, nes paskui apsunksti, ir tai trukdo medituoti. Mes, vienuoliai, valgymą vadiname medicina, nes organizmas turi gauti būtiniausių mineralų, antraip ims braškėti sąnariai, silpti kaulai, kurie ištisai medituojant sustingsta.
Darome specialias mankštas ir t. t. Kūnu turime rūpintis tiek, kad dvasia jame galėtų patogiai jaustis ir tobulėti. O ilgainiui išmoksti energijos pasisemti ne tik iš maisto, bet ir iš gamtos, kosmoso – yra vienuolių, kurie gali išbūti nevalgę labai ilgai. Va, su jumis šiandien geriu ir kavą, nes organizmas neprieštarauja. Reikia tiesiog išgirsti, ką mums sako vidinis balsas.
Kokie yra korėjiečiai? Ar bendraujate su pasauliečiais?
Aš esu uždaro būdo, kiti vienuoliai daugiau bendrauja. Korėjiečiai labai šilti, malonūs ir draugiški. Ypač juntama pagarba senoliams. Kuo vyresnis, tuo labiau gerbiamas. Net kreipiniai yra skirtingi. Vienas žodis yra skirtas kreiptis į vaiką, kitas į draugą, dar kitas į vyresnio amžiaus žmogų. Sumaišius (ypač dažnai šią klaidą daro turistai) korėjiečiams sukelia šoką, nes jiems tai skamba įžeidžiamai.
Žmonės religingi, remia vienuolynus, noriai aukoja. Iš tų aukų ir gyvename, išlaikome vienuolyną, sumokame už šildymą, nes žiemą būna dvidešimt ir daugiau laipsnių šalčio. Mūsų vienuolynas aukštai kalnuose, labai gražioje vietoje. Man pasisekė, buvau priimtas ir paaukštintas. Šiaip užsieniečiai čia nelaukiami išskėstomis rankomis. Daugelis išmokę dvasinių praktikų ir valdyti energiją (tai – galinga jėga) grįžta ir ją Vakaruose panaudoja blogiems tikslams, netgi žmonėms valdyti. Pasaulyje yra įvairiausių mokytojų, kurie rengia specialius kursus verslininkams, politikams. Ir ne visi, kurie medituoja ar praktikuoja jogą, tą sukauptą energiją naudoja kilniam tikslui. Deja.
Ar labai pasikeitė Lietuva per šiuos metus?
Pirmasis įspūdis po tiek laiko buvo labai stiprus. Pastebėjau, kad žmonės nemažai pakeliavę, pamatę pasaulio, todėl atsiranda daugiau tolerancijos. Plečiasi mąstymas, suvokimas.
Visiems linkėčiau dieviškumo, kuris yra natūrali kiekvieno būsena. Daugiau šypsotis ir gyventi čia ir dabar. Nes kiekvieno likimo scenarijus surašytas iš anksto, o priežastis ir pasekmė guli vienoje lentynoje... Linkiu, kad kiekvienas rastų savo kelią, visavertį gyvenimą.
„Jei pastebi pirmąjį krintantį lietaus lašą, vadinasi, esi čia. Jei tik po kelių minučių sušlapęs suvoki, kad prasidėjo lietus, tą akimirką čia tavęs nebuvo. Būti čia ir dabar reiškia gebėjimą džiaugtis būtimi ir gyvenimu. Tada savaime nekyla klausimo apie būties prasmę. Tu tiesiog žinai.“
