Buvusi grupės „Mango" narė Viktorija Perminaitė (26) švyti: nuo pirmadienio ji - radijo stoties laidų vedėja, netrukus ją išvys ir realybės šou „Gelbėtojų stotis" žiūrovai, kartkartėmis su buvusiais prodiuseriais svarsto apie galimybes pradėti solinę karjerą. Kiek kitokia nuotaika merginą apninka, kai kalba pasisuka apie asmeninius išgyvenimus. Nutrūkus draugystei su dainininku Amberlife, vietos džiaugsmui jos širdyje liko kur kas mažiau. „Visuomet maniau, kad poroje vienas kuris nors gali prisitaikyti, kad surasti kompromisą tikrai įmanoma. Bet galbūt su Edgaru per ilgai tų kompromisų ieškojome", - liūdnai šypteli dainininkė.
Šią savaitę pradėjai dirbti radijo stotyje „Laluna", o susitinkame po pirmojo tavo susirinkimo. Kaip jautiesi? Rodos, pirmąsyk turėsi darbą kaip visi „normalūs" žmonės: dirbsi nuo pirmadienio iki penktadienio tam tikromis valandomis už tam tikrą atlyginimą.
Labai nesijaudinu, tačiau nekantrauju ir nerimauju, ar viskas pasiseks, ar pateisinsiu lūkesčius žmonių, kurie manimi tikėjo ir pakvietė kartu dirbti. Štai šiandien pirmą kartą įrašinėjome šaukinius - manai, žinau, kaip tai reikia daryti? Kai su „Mango" merginomis įrašėme reklamas, buvo vienaip, dabar - viskas kitaip.
Su kolega Skirmantu Jutkoniu iš grupės „Exem" vedi laidą „Vasaros banga". Kokia ji?
Tai pramoginė laida, kurioje apie politiką tikrai nekalbėsime, nebent atsitiktų kas nors labai juokinga. Žaidimai, prizai, pašnekesiai... Kalbėsime, žinoma, ir aktualiomis temomis, tokiomis kaip futbolas.
Esi viena iš tų, kurios neabejingos aistringiems vyriškiems pomėgiams?
Tiesą sakant, nesu futbolo mėgėja. Štai apie krepšinį nusimanau kur kas daugiau - klauskite, ko norite. Apie futbolą žinau tik tiek, kad vienoje komandoje yra vienuolika žaidėjų ir aikštelėje stovi vartai (juokiasi). Todėl praėjusią savaitę netgi žiūrėjau draugiškas „Atlanto" rungtynes su čekais. Galiu pasakyti: visai neprastas žaidimas.
Spėju, artimiausių kelių savaičių vakarai jau suplanuoti - Europos futbolo čempionato juk nepraleisi. Gal žinai, už ką sirgsi?
Pažiūrėsiu, kur gražesni vyrai laksto (juokiasi). Žinau, moterys dažnai su draugais futbolą žiūri vien todėl, kad po aikštę gražūs vyrai bėgioja. Bet, manau, laidoje su futbolo tema susitvarkysiu - juk neketinu tapti eksperte, stengsimės kalbėti paprastai ir linksmai.
Užsiminei, kad bijai nuvilti darbdavius, o juk, rodos, veltui jaudiniesi - kuo jau kuo, bet iškalba skųstis lyg ir neturėtum...
Bet juk žinai, kaip moterims būna: kartais net sakinio suregzti negali. Gal kažkam ir mano balsas užklius - žinau, maniškis nėra iš pačių maloniausiųjų.
Savikritikos tau netrūksta...
Kuo puikiausiai suprantu savo klaidas, kita vertus, esu tokia, kokia esu. Juk nenueisiu ir nepersipjausiu sau gerklės norėdama pakeisti balsą. Negaliu pakęsti, kai žmonės kritikuojami už tai, ko negali pakeisti. Kai kas sako, kad esu hiperaktyvi, per daug energinga - atseit staipausi, kraipausi. Bet ką man daryti, jei esu tokia!
O kalbant apie pelnytą kritiką: savas klaidas sunku pripažinti?
Ne, nesunku. Aš matau netgi daugiau nei kiti. Kartais žmonės sako, kad nebūčiau tokia savikritiška. Ir išties: kam patinku, patiksiu, kad ir kaip atrodysiu nuotraukoje, o kam nepatinku, tam nepatiksiu, jei iš manęs ir nerealią gražuolę padarys...
Gavusi pasiūlymą dirbti radijuje ilgai svarstei, ar priimti? Juk vėl parduota vasara, kaip ir „Mango" laikais...
Ir gerai! Prieš susitikdama su tavimi užlėkiau pas Bendžius į studiją atiduoti lauktuvių iš Londono. Jie pastebėjo, kad atrodau šiek tiek pavargusi. Atsakiau: „Kėliausi septintą, nuo devynių - fotosesija, paskui lėkiau į „Laluną", užbėgau trumpam pas jus, vėliau - į interviu, vakare turiu susitikti su draugais, kuriems seniai žadėjau pasimatyti..." Dieve, kaip džiaugiuosi, kad nereikia sėdėti namie. Esu pavargusi, bet tas nuovargis malonus. Man patinka toks gyvenimo tempas, noriu taip gyventi!
Ar nuo tada, kai išsiskirstė „Mango", buvo dienų, kai pritrūkai veiklos?
Kol buvo „Padainuokim!", vis atsirasdavo reikalų tai Klaipėdoje, tai Vilniuje, o paskui, kai grįžo senieji laidos vedėjai, viskas baigėsi. Tiesą sakant, pastarąjį mėnesį nebuvo lengva, todėl staigiai sugalvojau, kad reikia kur nors išvažiuoti - su drauge nulėkėme į Londoną.
O ką veikti?! Namus tiek, kiek buvo per kokius pastaruosius metus apleisti, iščiustijau, draugus pamačiau. Kas toliau? Tiesą sakant, dabar sėdžiu ir svarstau, kad net negaliu prisiminti, ką veikiau visą mėnesį. Važiuodavau į Vilnių lyg ir su reikalais, bet kokiais? Rodos, visko buvo, tačiau ko, įvardyti net negaliu. Rankų sudėjusi lyg ir nesėdėjau, o ką veikiau, nežinau.
Rodos, buvai tas žmogus, kuris dėl „Mango" išsiskyrimo išgyveno labiausiai: ašarų pakalnės...
Nebuvo jokių pakalnių! Susigraudinau per vieną interviu, kuriame pirmą kartą paskelbėme apie grupės iširimą - tik išgirdusi garsiai ištartus žodžius supratau, kad „Mango" išties nebebus. Pasidarė labai graudu... Paskui apsiverkiau per atsisveikinimo turo koncertą Mažeikiuose. Ir viskas! Tiesa, dar pats paskutinis koncertas Klaipėdoje... Bet jame jau verkė visos - štai ten ir buvo ašarų pakalnės. Juk skaudu atsisveikinti su tuo, ką mylėjai ir kuo gyvenai pastaruosius dešimt metų.
Galbūt prisidėjo dar ir nežinomybė, kuri visada atrodo baisesnė, nei yra iš tiesų?
Dabar niekas nebekelia baimės, viskas išties gerai. Taip, man iki šiol sunku kalbėti apie „Mango" būtuoju laiku, taip, aš vis dar pasakodama apie grupę kalbu kaip apie dabartį, bet taip yra tik dėl pripratimo.
Beje, kai šiandien kartu važiavome automobiliu, sulaukei dar vieno įdomaus pasiūlymo - dalyvauti šokių „Eurovizijoje"...
Taip, deja, nieko neišeis. Andrius (šokių partneris Andrius Butkus - red. past.) vasarai išvažiuoja į užsienį, tad nespėsime. Bet dalyvauti labai norėčiau.
Intriguojančių pasiūlymų tau tikrai netrūksta. Kaip manai, kodėl būtent tu iš „Mango" trijulės sulauki daugiausia pramogų pasaulio žmonių skambučių?
Manau, viskas dėl „Ledo žvaigždžių". Žurnalistai manęs vienos pradėjo prašyti interviu. Po „Šok su žvaigžde!" - vėl tas pat. Visai tai mane gerokai išviešino, o pasekmė ir yra tai, kas vyksta dabar.
Vadinasi, eidama į „Ledo žvaigždes" klaidos nepadarei?
Atrodo, ne (juokiasi). Be to, man tai buvo didelis iššūkis - juk sutikusi dalyvauti projekte mokėjau tik truputį čiuožti į priekį ir vos vos atgal. Kol vyko „Ledo žvaigždės", persirgau visomis ligomis, kokiomis tik įmanoma: bronchitai, tarpšonkaulinių nervų uždegimai, anginos, slogos, pūslelinės, išsekimai, ką jau kalbėti apie traumas - keliai iki šiol atrodo tragiškai (juokiasi). Tačiau nesigailiu nė dėl vienos minutės, praleistos projekte.
Taigi patirtis, kurios prisirinkai dalyvaudama televizijos projektuose, ir vėl tave atvedė į televiziją - netrukus TV3 eteryje prasidės realybės šou „Gelbėtojų stotis", kuriame po trumpos pertraukėlės vėl tapsi vedėja. Nebijai, kad žmonės ims sakyti, jog į televiziją nuolat grįžti vien dėl noro išlikti žinomai ir populiariai?
Bet juk kvaila taip galvoti! Jei būčiau gavusi pasiūlymą dirbti ne eteryje, lygiai taip pat būčiau apsvarsčiusi. Nuo kada žmonės nepriima gerų ir įdomių pasiūlymų? Kodėl man neišbandžius to, ką siūlo?
O viešumas? Man jo nereikia, juolab kad gyvendama Klaipėdoje ypatingo dėmesio tikrai nejaučiu. Čia mes gyvename labai paprastai - niekas mūsų nesekioja, niekas nepaparacina. Gyvendamas Klaipėdoje gali pamiršti, kad esi kiek nors žinomas.
Šis realybės šou, kaip ir darbas radijuje, truks tik vasarą. Laikinumo jausmas neapima?
Taip, tai gąsdina. Puikiai suprantu, kad atsidursiu tame pačiame taške, kaip ir išsiskirsčius „Mango". Vėl teks gyvenimą pradėti nuo nulio. Panašu, vis dar ieškau savojo kelio. Visko gali būti, kad nuo rudens pradėsiu galvoti apie solinę karjerą - taip bent jau esame kalbėję su Gintaru ir Mindaugu (buvusiais „Mango" prodiuseriais broliais Bendžiais - red. past.). Bet galiu prisipažinti: nors scenai jaučiu begalinę trauką, bijau - juk dešimt metų dainavome trise. Buvome kaip vienas kumštis - prireikus visada galėdavau sulaukti kolegių pagalbos. Dainuoti vienai - visai kas kita.
Tačiau bendraudamas su grupėmis neretai tarp eilučių gali įžvelgti jų narių norą tapti vieninteliam ir nepakeičiamam. Juk tai, rodos, taip pat buvo viena iš jūsų su Rima apsipykimo priežasčių - dviem lyderėms ne visada užtenka vietos po saule...
Niekada nekovojau, kad būčiau svarbiausia ir ryškiausia, tiesiog po „Ledo žvaigždžių" taip jau išėjo, jog daugiausia dėmesio sulaukdavau būtent aš. Nuo pat „Mango" pradžios Rima buvo grupės veidas, daugiausia dainavo. Vėliau mūsų vokalinės partijos susilygino, tačiau tapti lydere tikrai niekada nenorėjau.
Tad kokia juoda katė tarp jūsų prabėgo?
Kad niekas tarp mūsų neprabėgo! Tiesiog dabar nebendraujame, ir tiek. Rima visada buvo šiek tiek atsiskyrusi, turėjo savo draugų. Sakoma, jei reikia, žmogus ima ir paskambina, o jei nereikia, tiesiog neskambina. Nepaisant visko, Rimos labai pasiilgau (juokiasi). Daugiau nebežinau, ką pasakyti - ši situacija dabar ir man pačiai atrodo gana kvailai.
Pameni save prieš dešimt metų?
Pamenu, kokia buvau naivi, kai atėjau pas Bendžius į atranką! Maniau, kad pasaulis yra gražus, visi - be galo faini, visi - draugai, visi - geri. Maniau, kad žmogus gali viską daryti taip, kaip nori, kaip pačiam patinka. Gyvenau užsidėjusi rožinius akinius ir džiaugiausi gyvenimu. Tik pradėjusi dainuoti „Mango" pamačiau, kokie žiaurūs kartais gali būti žmonės.
Kas privertė nusimesti rožinius akinius?
Matyt, laikas. Nedaug yra žmonių, kurie visą gyvenimą nugyvena su rožiniais akiniais. Reikia būti realistu: ne visada viskas sekasi, ne visada viskas ant lėkštutės būna atnešta.
Bet juk, rodos, neturėtum dėl ko skųstis - per dešimt metų „Mango" išties neprastai sekėsi: didelių krizių lyg ir nebuvo, jums nuolat pavyko išsilaikyti populiarumo viršūnėje...
Juk kalbu ir apie asmeninius išgyvenimus - šioje srityje taip pat jau užsigrūdinau. Jei kas nors atsitinka, sugebu tai išgyventi savyje, o juk anksčiau dėl kai kurių dalykų, matyt, būčiau mėnesį žliumbusi ir gal net ligoninėje dėl nervinio išsekimo atsidūrusi (juokiasi). Dabar į viską žiūriu kur kas paprasčiau - puikiai žinau, jog gali būti ir blogiau.
Ar gyvenime pasitaikė daug žmonių, privertusių nuoširdžiai nubraukti ašarą?
Žinoma, jų buvo. Antrosios pusės neretai priverčia apsiverkti. Mylėjau dukart ir abu kartus verkiau, bet juk kuri moteris neverkia dėl vyro?! Būna dienų, kai norisi apsiverkti vien dėl to, kad nepaskambino ar nenuėjome ten, kur buvome suplanavę. Žinoma, buvo ir kur kas skaudesnių momentų...
„Mango" iširo, geriausia draugė išvažiavo gyventi svetur, o dar ir su mylimuoju išsiskyrei... Praėjusiais metais kaip niekas kitas galėjai įsitikinti, kad nelaimė viena nevaikšto...
O taip...
Apie išsiskyrimą su atlikėju Amberlife iki šiol nesi kalbėjusi. Ir vis dėlto kodėl po daugiau nei ketverius metus trukusios draugystės nusprendėte pasukti skirtingais keliais?
Mūsų poroje pažinau posakį, jog kartais du vienas kitą mylintys žmonės negali būti kartu. Visada sakiau, kad tai nesąmonė, visuomet maniau, kad poroje vienas kuris nors gali prisitaikyti, kad surasti kompromisą tikrai įmanoma. Bet galbūt su Edgaru per ilgai ieškojome tų kompromisų. Tiesą sakant, net neatsimenu, nuo ko viskas prasidėjo. Negalėčiau įvardyti priežasties, dėl ko nesame kartu.
Galėtum pasakyti, kad tau gaila dėl iširusių judviejų santykių?
Taip.
O sulipdyti šukių jau neįmanoma?
Nežinau, ar verta. Kažkada tai, kad esame labai skirtingi, įvardijau kaip privalumą, tačiau dabar galiu pasakyti, jog tai greičiau yra trūkumas. Su Edgaru esame visiškai skirtingi žmonės. Kartais atrodydavo, kad nors ir esame pora, žiūrime į visiškai skirtingas puses. Kartais būdavo taip, kad kalbame apie tą patį, tačiau kaip apie du visiškai skirtingus dalykus.
Ir kas gali išgydyti tavo širdies skausmus - kita meilė?
Ne, ne, nieko neieškau, nieko nenoriu. Nors moteriški instinktai sako ką kita: pastaruoju metu pro mažus vaikus sunkiai ramiai bepraeinu (juokiasi)...
Tačiau geriausiai gydo laikas - jis stipriausias vaistas, viską sustatantis į vietas. Jei bus lemta, su Edgaru dar susieisime, o jei ne, vadinasi, ne.
Amberis kažkada gerai pasakė: „Mūsų istorijoje nededu taško, dedu daugtaškį." Aš irgi šioje vietoje norėčiau padėti daugtaškį... Išties sunku kalbėti ką nors konkrečiai, kai viduje viskas sujaukta.
Per tuos metus, kol draugavai su Amberiu, nuolat spaudoje praslysdavo abejonių, ar jūs išties esate pora, ar tai nėra tik reklaminis triukas. Kaip manai, kodėl žmonėms buvo sunku patikėti jūsų jausmų nuoširdumu?
Nežinau! Jei atvirai, jau pavargau aiškintis ir įrodinėti... Kiti galbūt kuria sensacijas, skandalus, todėl žmonės ir nebetiki? Tačiau niekaip nesuprantu, kaip galima žaisti jausmais. Paaiškinkite man: kokia tai reklama?!
Tau kada nors teko gailėtis, kad su Amberiu garsiai prakalbote apie savo meilę?
Taip. Ir ne kada nors - gailiuosi iki šiol. Net negaliu pasakyti kodėl. Žinau tik tiek, kad viešumas mums nedavė jokios naudos. Nežinau, ar kada nors ateityje dar taip elgsiuosi. Jei su Edgaru kada nors tapsime pora ar jei abu susirasime naujus žmones, manau, nė vienas apie tai nebekalbėsime.
Daug kalbų sulaukė ir tavo bičiulystė su šokių partneriu Andriumi. Jos kaip visada iš piršto laužtos?
Tos kalbos jau buvo nejuokingos. Turėjau teisintis ir įrodinėti net mamai, močiutei, kad tarp mūsų su Andriumi iš tiesų nieko nėra. Kartais tekdavo pasiaiškinti ir Edgarui - juk su Andriumi praleisdavau ištisas dienas. Andrius - vienas geriausių draugų, bet ne daugiau. Esame per daug vienodi, kad galėtume būti pora. Buvo daugybė situacijų, kurios baigdavosi ginčais ir durų trankymu.
Tokio žmogaus šalia savęs neįsivaizduoji?
Ne.
O kokį?
Ramų. Priešingu atveju namai, matyt, sugriūtų (juokiasi). Šalia savęs įsivaizduoju visišką savo priešingybę.
