Po trumpos viešnagės vėjo jėgainių ir dviratininkų šalyje Kopenhagoje atlikėja Viktorija Perminaitė juokauja svajojanti „atrasti save". „Va tada galėsiu judėti į priekį", - sako beveik prieš metus solinę karjerą pradėjusi buvusi grupės „Mango" narė.
Neseniai grįžote iš Danijos. Kokiais reikalais viešėjote?
Vienas iš mūsų kompanijos draugų prasitarė, jog išvažiuoja į Kopenhagą, o mes su draugėmis pajuokavome, kad važiuojame kartu. Taigi penktadienį vakare po mano koncerto per Lenkiją ir Vokietiją keturiese savaitei išvykome į Kopenhagą.
Ką ten veikėte?
Lankytinomis vietomis iš anksto nesidomėjome, o pasiekę kelionės tikslą pasivaikščiojome po centrą, aplankėme už miesto esančią pilį, nepamiršome ir garsiosios Undinėlės skulptūros. Bandėme ir dviračiais pasivažinėti, bet nepavyko, nes dviračiai, ant kurių sėdome, buvo techniškai netvarkingi ir iš vietos nejudėjo. Nepaisant to, praminiau Kopenhagą dviratininkų rojumi.
Ten dviratinkai turi savo takus, šviesoforus... Labai nustebino tai, kad moterys mina pedalus avėdamos aukštakulnius, vilkėdamos kostiumėlius.
Ar savaitėlės užteko atsikvėpti?
Kadangi vasara nebuvo labai įtempta, pavargti nespėjau. Ištrūkti šiltuoju metų laiku nepavyko, nes vieni draugai dirbo, kiti neturėjo pinigų. Taigi išėjo improvizuota rudeninė išvyka.
Rodos, ekspromtų jūsų gyvenime netrūksta?
O taip, mėgstu ekspromtus. Jie kasdienybei suteikia labai daug žavesio. Kiekviena diena dėl improvizacijos gali tapti tikru iššūkiu.
Važinėtis dviračiu pamėgote viešėdama Danijoje?
Ne, dviračius „atradau" šią vasarą. Pajutau, kad važinėdama labai gerai pailsiu ir nusiraminu.
Minate pedalus tik savo malonumui?
Dviračiu dažnai važiuoju į repeticijas, į susitikimą su draugais ir pan. Tik kai vėsesnė diena, stengiuosi sparčiau minti pedalus, kad sušilčiau (gyvenu šiek tiek už miesto).
Kokie jūsų planai šį rudenį?
Manau, ruoduo nebus labai įtemptas. Laukia filmavimai, koncertai, bet nepasakyčiau, kad leipstu iš nuovargio.
Kaip laisvalaikį koreguoja atvėsę orai?
Negaliu pakęsti lindėjimo namuose, todėl net jei už lango ir labai šalta, stengiuosi ištrūkti su draugais prie jūros, pasiėmusi termosą karštos arbatos ar vyno. Prisigalvojame visokiausios veiklos: einame į kiną, žaidžiame boulingą, organizuojame teminius vakarėlius. Sėdėjimas namuose mane labai slegia. Anksčiau kiekvieną sekmadienį su tėčiu važiuodavau į pirtį, tik per vasarą tie dalykai prisimiršo.
Panašu, kad jums nelabai patiktų namų šeimininkės dalia...
Mano gyvenimas palengva darosi sėslesnis, bet nenorėčiu būti ta, kuri sėdi namuose, mezga, gamina valgį ir tvarko kambarius. Man patinka veikla ir intensyvus gyvenimo tempas.
Noras ištrūkti iš asmeninės erdvės ir aktyviai gyventi įgimtas?
Visada tokia buvau. Mokykloje lankiau daugybę būrelių, manęs visur būdavo pilna. Nuo mažens aš tokia - netelpanti savyje ir norinti tuo pasidalyti su aplinkiniais.
Bet uogienę esate virusi?
Ne, neviriau, bet esu konservavusi pačios surinktus grybus.
O dietos? Teko išbandyti?
Esu laikiusis dietų, jų visų principas tas pats: valgyti mažai, neriebiai, be padažų, be bulvių, batonų ir saldainių. Būdama namuose, dažniausiai valgau košes, vaisius, daržoves - visa tai, kas neperdirbta.
Ar sunkmetis nebaugina?
Ne, man reikia labai nedaug pinigų, t. y. tik būtiniausiems dalykams. Valgau ne karbonadus, moku rasti nebrangių ir sveikų patiekalų. Man pakanka tiek, kiek uždirbu.
O kaip grožio salonai?
Veido ir plaukų kaukes pasidarau namuose, nei aprangai, nei išvaizdai neskiriu daug dėmesio. Man svarbu, kad drabužiai būtų tvarkingi, švarūs ir patogūs.
Kaip geriausiai atsipalaiduojate?
Važinėdama dviračiu ir miegodama. Ačiū Dievui, galiu sau tai leisti tiek, kiek noriu. Na, bet daugiau negu dešimt valandų neišmiegu.
Vis dar išlikę ryšiai su grupės „Mango" merginomis?
Mūsų ryšiai nenutrūko (šypsosi). Kaip tik šiandien skambino Asta. Neseniai buvo jos gimtadienis, kurį paminėjome labai simboliškai.
Esate užsiminusi, kad sutikusi mylimą žmogų apie jį viešai nepasakosite...
Kai draugavome su Edgaru (Amberlife‘u), vienas kitą taip mylėjome, kad norėjosi apie tai rėkti visam pasauliui. Bet kai santykiuose atsirado debesų, norėjosi užsisklęsti ir nekalbėti apie tai.
Išsiskyrę su Edgaru likote draugais?
Taip.
Ar jau matėtės po to, kai jis sugrįžo iš Skandinavijos?
Ne, nes jis užsivertęs koncertais, kur jau ten.
Gal domėjotės savo vardo reikšme?
Taip, Viktorija tai - pergalė.
Ar daug jų jūsų pačios gyvenime?
Tų pergalių gali būti ir kasdien. Pavyzdžiui, pilti ant avižinės košės riebų padažą ar nepilti? Padažas labai skanus, o avižinė košė beveik be skonio... Tai čia irgi mažytė pergalė. Manau, kiekvienas žmogus kasdien išgyvena kažką panašaus, o jeigu kalbėsime apie dideles pergales... Sunkiausia - nugalėti save. Bet tokios kovos ir pačios sunkiausios (šypsosi).
Viena iš tokių kovų - atsisakyti mėsos?
Taip, jau daugiau nei metai nevalgau mėsos. Tiesiog pradėjau žiūrėti, ką dedu į burną. Tiesa, vadintis vegetare kol kas negaliu: valgau žuvį. Bet nesveiko maisto vengiame kartu su draugais.
Paminėjote draugus. Ar daug jų turite?
Tikrų draugų nėra, gal vienas... Daugelis jų nuolat kinta: vieni atsiranda, kiti dingsta. Jie nėra geriausi draugai, bet ir pažįstamais nepavadinsi: tie žmonės žino visas mano paslaptis, visus skausmus ir džiaugsmus.
Sakoma, kad suaugusiam žmogui susirasti draugų ne taip paprasta...
Suprantama. Kiekvienas brangina jau esamas draugystes, o įsileisti naują žmogų labai sunku. Atsiranda pažįstamų, kurie tam tikru gyvenimo tarpsniu pasirodo, bet paskui jie išnyksta. Nežinau, ar galėčiau iškeisti naują žmogų į draugę, su kuria esu pažįstama jau dešimt metų...
Daugelis mano amžiaus žmonių jau turi susiformavusį pažįstamų ir draugų ratą, kurio nelinkę keisti.
Ar esate laiminga?
Esu, bet jei pasakyčiau, kad jausčiausi laimingesnė turėdama vyrą ir šeimą, jūs taip pavadintumėte visą straipsnį, o tai tebūtų vienas pastebėjimas... Normalu, kad tokio amžiaus apie šeimą pagalvoji, bet kol kas nerandu tinkamo žmogaus. Ar aš jo nesutinku, ar jis nepasitaiko mano gyvenimo kelyje... Specialiai neieškau, bet tikiu, kad vieną dieną tikrai sutiksiu. Esu kažkada sakiusi, jog mano ieškojimas lygus tikėjimui, kad tas žmogus manęs laukia.
Tikriausiai vis pagalvojate, kokia mama būtumėte?
Nebūčiau labai pasyvi, kartu su vaikeliu visur keliaučiau.
Kokie jūsų lūkesčiai?
Noriu „atrasti" save, o kai tai įvyks, viskas ims kryptingai judėti į priekį. Norėčiau lankyti dekupažo kursus. Niekada nesvajojau būti direktore, savininke ar valdytoja, netroškau užsidirbti ir daug pinigų. Norėjau gyventi iš širdžiai mielų dalykų. Man svarbiausia, kad pakaktų pinigų kirpyklai ir benzinui.
Dažnai savęs paklausiate, kas bus toliau?
Taip, tas klausimas kyla gana dažnai, bet jis manęs negąsdina. Gal todėl, kad giliai širdyje žinau, jog viskas bus gerai.
