Keli danų menininkai, Vilniuje važiuodami troleibusu į parodą „ArtVilnius“, jaunai pakeleivei prasitarė ketinantys aplankyti jų krašte labai vertinamą dailininką Vilmantą Marcinkevičių (39). Ir išgirdo detalų pasakojimą apie šio menininko šeimą, interjerus kuriančią žmoną Indrą (40), spalvingus namus, net šunį! „Danai buvo labai nustebinti“, – šypsosi tapytojas.
Anksčiau mielai kviesdavotės į namus, dabar susitinkame meno ir interjero galerijoje. Ta vieta jau spėjo tapti antraisiais jūsų namais?
Indra: Mano – tai tikrai. Vilniuje daug meno galerijų ir interjero salonų. Šis – unikalus, nes įsikūrėme po krištoliniais XVI amžiaus skliautais, kur kadaise buvo benediktinių vienuolynas. Dirbu beprotiškai gražioje erdvėje! „Interjerus be saiko“ kūrėme dviese – Audrius Kačėnas ir aš. Kodėl galerija taip vadinasi? Manau, kad įspūdingas interjeras yra meno kūrinys, o mene saiko nėra... Bandome pateikti idėją, kad ir nuo meno kūrinio galima pradėti kurti namus. Mano galva, menas yra vienas svarbiausių interjero elementų, gali būti net jo ašis, o visa kita – priedai. Mūsų galerijoje yra ir jų... Norime parodyti, kad net labai skirtingi dalykai, daiktai vienoje didelėje erdvėje gali puikiai derėti, draugauti, kad būdami šalia jie dar labiau atskleidžia savo išskirtinumą.
Vilmantas: Tai – Indros svajonių vieta. Kas dirba prie interjerų, tikrai norėtų būti čia. Užeina menininkai – irgi džiaugiasi. Tačiau dabar tokie laikai, kad žmonės nieko naujo nepradeda, didžiausios kompanijos užsidaro. Šios galerijos veikla – puota maro laiku. Jei sunkmetis dar užsitęs, gali tekti pradėti naują versliuką: „Laidotuvės be saiko“...
Mes ir gyvename šalia Juodojo kelio: kadaise juo iš Vilniaus buvo vežamos maro aukos. Iš vienuolynų, ligoninių – į kapines…
Indra: Tačiau mūsų namas – Džiaugsmo gatvėje! Gatvės pavadinimas tikrai geras. Mums ten labai smagu gyventi. Didelė erdvė, kiemas, laksto vaikai. Malonu priimti svečius.
Vilmantas: Man šie metai – lyg pusiaukelė: gruodį sukaks keturiasdešimt metų. Dvidešimt iš jų gyvenau Kaune, tiek pat – Vilniuje. Antras dvidešimtmetis buvo brandesnis. Viskas, kas įdomiausia, įvyko per jį. Kas bus toliau, nežinia.
Keturiolika metų esate kartu.
Indra: Vyrą nervinu jau keturiolika metų, o jis vis gyvena su manimi ir kuria (juokiasi).
Vilmantas: Susipažinome, kai buvau bebaigiantis Dailės akademiją. Indros dukrą Gabrielę gavau kaip diplomo priedą (juokiasi).
Kokie jums buvo tie metai?
Indra: Pažiūrėkite į Vilmanto paveikslus. Jie kaip dienoraštis…
Vilmantas: Man tai buvo kūrybingas laikas. Iki šiol vis kas nors keičiasi. Bendras mūsų gyvenimas prasidėjo nuo visiško nežinojimo, kur eiti baigus akademiją, nuo kelionių per nuomojamus būstus. Pas dailininką Liną Cicėną dirbtuvėje su visais darbais kelis mėnesius gyvenome, paskui – pas kitą kolegą Audrių Gražį, jo jau parduotame bute. Tačiau nesijautėme blogai. Buvome jauni, ir tai atrodė natūralu. Buvo Rusijos krizė, bet jos nejutome. Judi į priekį, ir tiek... Pamažu kažkas lipdosi lipdosi… Pirmas mūsų nuosavas būstas buvo Užupyje, Polocko gatvėje. Kinematografiška vieta… Taip ir atrodė, ir iš tiesų ten buvo sukami filmai. Tai buvo dėkingas periodas, gyvenome arti Senamiesčio. Psichologiškai arti jo… Ten praėjo ir mano studijų, ir pirmieji šeimyninio gyvenimo metai. Ir dabar nelabai pažįstu naujojo Vilniaus, tolimų gyvenamųjų rajonų.
Ar namas rodo, kad tampate ramesni, solidesni?
Indra: Namas – patogus dalykas, bet to nereikia sureikšminti. Mes buvome laimingi ir Užupyje, bet bute pritrūko vietos. Auginant tris vaikus reikėjo galvoti apie didesnę erdvę. Taigi paėmėme paskolą ir pradėjome statybas. Tai buvo natūralus gyvenamosios vietos pakeitimas.
Vilmantas: O dėl ramybės… Kai savo veiklai paskiri dvidešimt metų, nori nenori užsimezga ryšiai, ilgalaikiai ryšiai, atsiranda planų. Viskas dėliojasi dėliojasi, tada pamatai, kad ateitis netuščia. Mažiau chaoso nei kūrybinio ir šeimyninio gyvenimo pradžioje.
Erdviuose namuose karaliauja mažėlės?
Vilmantas: Teodorai – šešeri, Martynai – ketveri. Jos erdves greitai užima... Iš pradžių metras dirbtuvėje, paskui – antras, trečias ir jau, žiūrėk, įvažiuoja dviračiais. Vėliau ir drobes išsitraukia.
Augau ne menininkų šeimoje. Man visuomet buvo įdomu, kaip gyvena tie, kurie atėję iš meno pasaulio, ką jiems duoda ta aplinka. Dukros kataloge atpažįsta mano paveikslus. Jei pakuoju, klausia, kur vešiu, prašo palikti joms. Įdomu, ar mergaitės užaugs kitokios, kai aplink jas tiek daug meno. Svarstau, menui priešinsis ar dar labiau jį mėgs.
Indra: Norėčiau, kad mūsų vaikai pasirinktų tokias specialybes, kurios kiekvieną jų darbo dieną paverstų atradimu, nuotykiu. Tada tai būtų ne darbas, o malonumas, gyvenimo būdas.
Vyriausiajai Gabrielei – aštuoniolika. Ji dar paiso jūsų nuomonės?
Indra: Ji mūsų neklauso. Kai dukrai suėjo aštuoniolika, pasakiau, kad nuo šiol už savo veiksmus turi atsakyti pati, o gyventi privalo taip, kad nebūtų gėda. Ji mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje ir, mūsų nuostabai, ketina studijuoti ne menus. Tai – Gabrielės apsisprendimas.
Į ką linksta Teodora ir Martyna?
Indra: Teodoros plaukai banguoti, kaip ir mano. Kartais ji verkia, kodėl jie tokie, nori tiesių. Tuomet prisimenu save vaikystėje, kai lygintuvu garbanas tiesinau. Šukuoju ją ir kartoju: „Teodora, čia priedas prie tavo ateities…“
Vilmantas: Pavilnyje atidarė kirpyklą. Teodora klausia, ar nuvesiu ją ten kada nors tiesinti plaukų (juokiasi).
Indra: Mergaitės lanko prancūzų darželį. Tuo labai džiaugiamės. Vaikai išmoksta kalbą be jokio vargo. Ten jie daug dainuoja, žaidžia ir labai gražiai taria prancūziškus žodžius. Aš tos kalbos nemoku, todėl mergaičių atliekamos dainelės, kai važiuojame mašina, man skamba kaip poezija. Kol kas Martyna – pritariamasis balsas, o Teodora traukia jau tvirtai.
Vilmantas: Iš pradžių manėme, gal nereikėtų jų išskirti iš aplinkos. Teodora lankė „valdišką“ darželį. Tačiau kai namuose pradėjo žaisti parduotuvę ir pardavinėti „pivo“, pradėjome svarstyti, ar ne per anksti prasidėjo tas jos socialinimas. Juk tai dar vyks gatvėje, mokykloje. Dabar mergaitės tokio amžiaus, kai formuojasi jų supratimas apie režimą, tvarką. Prancūzų darželis netoli, jį lankė draugų vaikai, todėl ir jas ten nuvedėme. Po pirmos ten praleistos dienos Teodora jau žaidė mokyklą.
Judu ne tik savo vaikams galėtumėte būti pavyzdys, kad jei nori, gali pasiekti daug ką.
Vilmantas: Dabar mano kūrybinė veikla įsibėgėjusi – rengiu dvi tris parodas per metus. Šiemet viena vyko Farerų salų nacionaliniame meno muziejuje. Ją organizavo danai, bet mane vis tiek pristatė kaip lietuvių autorių. Štai kaip kitos tautos dirba už mus! Šiuo metu mano personalinė paroda vyksta Danijoje. Kai esi ne tik Lietuvoje, lengviau, tai atpalaiduoja.
Atsigręžęs atgal galėčiau braižyti kreivę, žymėti: čia, ten buvo paroda, kažkas pamatė, kažkur parodė... Tačiau ką nors patarti kitiems, pradedantiems, labai sudėtinga.
Indra: Vilniaus dailės akademijoje norėjau studijuoti drabužių modeliavimą. Gal ir gerai, kad ten nepatekau: baigiau teatro grimo dizainą, šioje srityje dirbau daug metų ir buvau laiminga. Bet mane visuomet domino namų dekoravimas. Radau Lietuvoje savo darbų nišą ir bandau ją užpildyti. Gyvenu spalvų pasaulyje, ryškūs ir mano kuriami interjerai. Yra žmonių, kuriems tai patinka. Jei niekam nereikėtų, nekurčiau. Neslėpsiu, smagu, kai atpažįstamas mano braižas.
Vilmantas: Tas vidinis degimas – amžinas. Dėl to ir būna paradoksų: žmonės įstoja, bet tuo visai negyvena. Vadinasi, užima kieno nors vietą. Tai aukštosios mokyklos problema: kaip atpažinti jaunuolį, kuris vertas ten būti, o kuris – ne. Indra – pavyzdys: jei nori, sieki, atrasi savo kelią.
Indra: Kai pasistatėme namą, architektę samdėme tik techniniams darbams atlikti. Vidaus dekoravimo tikrai negalėjau patikėti niekam kitam: juk tai – mūsų šeimos namai! Gyvai įsivaizdavau, ko noriu. Sename bute buvome prikaupę daug mielų daiktų, vežėmės juos ir turėjome atrasti vietą naujoje erdvėje.
Mūsų namas buvo pastebėtas ir įvertintas apdovanojimais. Atsirado žmonių, kurie pradėjo domėtis mano darbais, skoniu, stiliumi. Atsirado užsakovų. Šiandien jau turiu subūrusi puikią komandą – menininkų, architektų, baldininkų, apšvietimo dizainerių.
Ne paslaptis, kad statant namą patirti rūpesčiai virto Vilmanto paveikslais.
Vilmantas: Menininkas bet kokią patirtį gali paversti menine. Aš nutapiau paveikslą „Odė prarabui Egidijui“ (juokiasi). Dabar plečiu temą: šalia šios drobės atsirado dar dvi – su tikrais ir suklastotais mano parašais. Jose pinasi menas, laikotarpis, psichologinė būsena ir teisėsaugos sistema. Šis darbas eksponuojamas Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje.
Indra: Kartą pas mus svečiavosi šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Priėjo prie Vilmanto ir sako: „Turiu vieną nerealią svajonę: labai norėčiau nusifotografuoti prie TO paveikslo.“
Vilmantas: Pasirodo, Vytautas, buvo išsiplėšęs iš žurnalo puslapį su nuotrauka, kurioje aš prie „prarabo“ paveikslo, ir jį prilipdęs prie šaldytuvo. Sakė, žiūrėdamas į tą paveikslą supratęs, kas jo gali laukti, kai statysis namą. Mes surengėme fotosesiją, apsikeitėme autografais: „Geriausiam prarabų portretų tapytojui – nuo geriausio dainos apie santechniką autoriaus“ (juokiasi).
Indra: Vytautas turėjo ypatingą humoro jausmą. Vilmanto darbą įvertino taikliai…
Ar kiekviename tavo kurtame interjere randa vietą vyro tapybos darbas?
Vilmantas: Gal net kiti interjerų kūrėjai daugiau juos panaudoja. Taip atsitinka natūraliai.
Indra: Būtų neetiška kiekvienam primygtinai siūlyti Vilmantą. Pažįstu daug menininkų, su jais bendraujame, draugaujame daug metų. Žmonėms galiu rekomenduoti daugelį autorių. Lietuvių kūrėjų darbų turi būti ir privačiose erdvėse! Tai negali būti vien muziejų eksponatai.
Vilmantas: Išvis manau, kad Lietuvoje kažkas ne taip. Turėtų būti parengtas specialus kursas būsimiems architektams ir kunigams apie meną interjere ir eksterjere. Nes tie, kurie turėtų būti arčiausiai meno, šiandien yra galbūt labiausiai nutolę.
Indra, ar tau tenka konkuruoti su kitais Vilmanto kūrybos gerbėjais?
Vilmantas: Su meno kolekcininku Denniu Nande (juokiasi).
Indra: Su nieku nekonkuruoju. Su Vilmantu seniai gyvenu – normalu, kad iš arti matau jo darbus. Vieni patinka labiau, kiti – mažiau. Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad mane žavi absoliučiai viskas, ką jis sukuria. Tačiau viena aišku: nors ir kuriame pasaulio kampelyje jis pristatytų savo kūrybą, ji yra atpažįstama, išsiskiria spalvomis, siužetais. Kartu esame keturiolika metų. Su Vilmantu labai įdomu gyventi. Jo tobulas humoro jausmas. Jis ir yra mano mokytojas.
Žmonai savo tapybos darbų esi dovanojęs?
Indra: Vieną paveikslą mūsų pažinties pradžioje dovanojo, bet jis man labai nepatiko…
Vilmantas: Tai buvo toks labai „tulūzlotrekiškas“ darbas – atvirai seksualus. Jai tai pasirodė keista, nepriimtina.
Indra: Buvau šokiruota – kaip galima tokį darbą teikti mylimai merginai! Kartą pas mus svečiavosi architektas Alvydas Šeibokas. Jam tas kūrinys labai patiko, ir aš padovanojau.
Atrodote labai skirtingi: Indra – kunkuliuojančio charakterio, Vilmantas – santūresnis, ramus.
Indra: Mes ir esame skirtingi! Aš – emocionalesnė. Jei būtume panašūs, per tuos metus būtume visai suvienodėję. Kai aš su savo svajonėmis pakylu į kosmosą, jis mane capt už kojos ir nuleidžia ant žemės.
Vilmantas: Tapydamas turi būti labai atviras sau. Kuriant išliejama daug emocijų: ir agresijos, nostalgijos, ir meilės. Piešdamas kalbu apie viską, todėl kasdieniame gyvenime galbūt elgiuosi ramiau.
Indra: Matai, kokia svarbi mano užduotis: Vilmantą turiu nuolat kurstyti. Jei būsiu tyli, nuolanki, jis pradės tapyti peizažus. To nenorėčiau!
Anksčiau mielai kviesdavotės į namus, dabar susitinkame meno ir interjero galerijoje. Ta vieta jau spėjo tapti antraisiais jūsų namais?
Indra: Mano – tai tikrai. Vilniuje daug meno galerijų ir interjero salonų. Šis – unikalus, nes įsikūrėme po krištoliniais XVI amžiaus skliautais, kur kadaise buvo benediktinių vienuolynas. Dirbu beprotiškai gražioje erdvėje! „Interjerus be saiko“ kūrėme dviese – Audrius Kačėnas ir aš. Kodėl galerija taip vadinasi? Manau, kad įspūdingas interjeras yra meno kūrinys, o mene saiko nėra... Bandome pateikti idėją, kad ir nuo meno kūrinio galima pradėti kurti namus. Mano galva, menas yra vienas svarbiausių interjero elementų, gali būti net jo ašis, o visa kita – priedai. Mūsų galerijoje yra ir jų... Norime parodyti, kad net labai skirtingi dalykai, daiktai vienoje didelėje erdvėje gali puikiai derėti, draugauti, kad būdami šalia jie dar labiau atskleidžia savo išskirtinumą.
Vilmantas: Tai – Indros svajonių vieta. Kas dirba prie interjerų, tikrai norėtų būti čia. Užeina menininkai – irgi džiaugiasi. Tačiau dabar tokie laikai, kad žmonės nieko naujo nepradeda, didžiausios kompanijos užsidaro. Šios galerijos veikla – puota maro laiku. Jei sunkmetis dar užsitęs, gali tekti pradėti naują versliuką: „Laidotuvės be saiko“...
Mes ir gyvename šalia Juodojo kelio: kadaise juo iš Vilniaus buvo vežamos maro aukos. Iš vienuolynų, ligoninių – į kapines…
Indra: Tačiau mūsų namas – Džiaugsmo gatvėje! Gatvės pavadinimas tikrai geras. Mums ten labai smagu gyventi. Didelė erdvė, kiemas, laksto vaikai. Malonu priimti svečius.
Vilmantas: Man šie metai – lyg pusiaukelė: gruodį sukaks keturiasdešimt metų. Dvidešimt iš jų gyvenau Kaune, tiek pat – Vilniuje. Antras dvidešimtmetis buvo brandesnis. Viskas, kas įdomiausia, įvyko per jį. Kas bus toliau, nežinia.
Keturiolika metų esate kartu.
Indra: Vyrą nervinu jau keturiolika metų, o jis vis gyvena su manimi ir kuria (juokiasi).
Vilmantas: Susipažinome, kai buvau bebaigiantis Dailės akademiją. Indros dukrą Gabrielę gavau kaip diplomo priedą (juokiasi).
Kokie jums buvo tie metai?
Indra: Pažiūrėkite į Vilmanto paveikslus. Jie kaip dienoraštis…
Vilmantas: Man tai buvo kūrybingas laikas. Iki šiol vis kas nors keičiasi. Bendras mūsų gyvenimas prasidėjo nuo visiško nežinojimo, kur eiti baigus akademiją, nuo kelionių per nuomojamus būstus. Pas dailininką Liną Cicėną dirbtuvėje su visais darbais kelis mėnesius gyvenome, paskui – pas kitą kolegą Audrių Gražį, jo jau parduotame bute. Tačiau nesijautėme blogai. Buvome jauni, ir tai atrodė natūralu. Buvo Rusijos krizė, bet jos nejutome. Judi į priekį, ir tiek... Pamažu kažkas lipdosi lipdosi… Pirmas mūsų nuosavas būstas buvo Užupyje, Polocko gatvėje. Kinematografiška vieta… Taip ir atrodė, ir iš tiesų ten buvo sukami filmai. Tai buvo dėkingas periodas, gyvenome arti Senamiesčio. Psichologiškai arti jo… Ten praėjo ir mano studijų, ir pirmieji šeimyninio gyvenimo metai. Ir dabar nelabai pažįstu naujojo Vilniaus, tolimų gyvenamųjų rajonų.
Ar namas rodo, kad tampate ramesni, solidesni?
Indra: Namas – patogus dalykas, bet to nereikia sureikšminti. Mes buvome laimingi ir Užupyje, bet bute pritrūko vietos. Auginant tris vaikus reikėjo galvoti apie didesnę erdvę. Taigi paėmėme paskolą ir pradėjome statybas. Tai buvo natūralus gyvenamosios vietos pakeitimas.
Vilmantas: O dėl ramybės… Kai savo veiklai paskiri dvidešimt metų, nori nenori užsimezga ryšiai, ilgalaikiai ryšiai, atsiranda planų. Viskas dėliojasi dėliojasi, tada pamatai, kad ateitis netuščia. Mažiau chaoso nei kūrybinio ir šeimyninio gyvenimo pradžioje.
Erdviuose namuose karaliauja mažėlės?
Vilmantas: Teodorai – šešeri, Martynai – ketveri. Jos erdves greitai užima... Iš pradžių metras dirbtuvėje, paskui – antras, trečias ir jau, žiūrėk, įvažiuoja dviračiais. Vėliau ir drobes išsitraukia.
Augau ne menininkų šeimoje. Man visuomet buvo įdomu, kaip gyvena tie, kurie atėję iš meno pasaulio, ką jiems duoda ta aplinka. Dukros kataloge atpažįsta mano paveikslus. Jei pakuoju, klausia, kur vešiu, prašo palikti joms. Įdomu, ar mergaitės užaugs kitokios, kai aplink jas tiek daug meno. Svarstau, menui priešinsis ar dar labiau jį mėgs.
Indra: Norėčiau, kad mūsų vaikai pasirinktų tokias specialybes, kurios kiekvieną jų darbo dieną paverstų atradimu, nuotykiu. Tada tai būtų ne darbas, o malonumas, gyvenimo būdas.
Vyriausiajai Gabrielei – aštuoniolika. Ji dar paiso jūsų nuomonės?
Indra: Ji mūsų neklauso. Kai dukrai suėjo aštuoniolika, pasakiau, kad nuo šiol už savo veiksmus turi atsakyti pati, o gyventi privalo taip, kad nebūtų gėda. Ji mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje ir, mūsų nuostabai, ketina studijuoti ne menus. Tai – Gabrielės apsisprendimas.
Į ką linksta Teodora ir Martyna?
Indra: Teodoros plaukai banguoti, kaip ir mano. Kartais ji verkia, kodėl jie tokie, nori tiesių. Tuomet prisimenu save vaikystėje, kai lygintuvu garbanas tiesinau. Šukuoju ją ir kartoju: „Teodora, čia priedas prie tavo ateities…“
Vilmantas: Pavilnyje atidarė kirpyklą. Teodora klausia, ar nuvesiu ją ten kada nors tiesinti plaukų (juokiasi).
Indra: Mergaitės lanko prancūzų darželį. Tuo labai džiaugiamės. Vaikai išmoksta kalbą be jokio vargo. Ten jie daug dainuoja, žaidžia ir labai gražiai taria prancūziškus žodžius. Aš tos kalbos nemoku, todėl mergaičių atliekamos dainelės, kai važiuojame mašina, man skamba kaip poezija. Kol kas Martyna – pritariamasis balsas, o Teodora traukia jau tvirtai.
Vilmantas: Iš pradžių manėme, gal nereikėtų jų išskirti iš aplinkos. Teodora lankė „valdišką“ darželį. Tačiau kai namuose pradėjo žaisti parduotuvę ir pardavinėti „pivo“, pradėjome svarstyti, ar ne per anksti prasidėjo tas jos socialinimas. Juk tai dar vyks gatvėje, mokykloje. Dabar mergaitės tokio amžiaus, kai formuojasi jų supratimas apie režimą, tvarką. Prancūzų darželis netoli, jį lankė draugų vaikai, todėl ir jas ten nuvedėme. Po pirmos ten praleistos dienos Teodora jau žaidė mokyklą.
Judu ne tik savo vaikams galėtumėte būti pavyzdys, kad jei nori, gali pasiekti daug ką.
Vilmantas: Dabar mano kūrybinė veikla įsibėgėjusi – rengiu dvi tris parodas per metus. Šiemet viena vyko Farerų salų nacionaliniame meno muziejuje. Ją organizavo danai, bet mane vis tiek pristatė kaip lietuvių autorių. Štai kaip kitos tautos dirba už mus! Šiuo metu mano personalinė paroda vyksta Danijoje. Kai esi ne tik Lietuvoje, lengviau, tai atpalaiduoja.
Atsigręžęs atgal galėčiau braižyti kreivę, žymėti: čia, ten buvo paroda, kažkas pamatė, kažkur parodė... Tačiau ką nors patarti kitiems, pradedantiems, labai sudėtinga.
Indra: Vilniaus dailės akademijoje norėjau studijuoti drabužių modeliavimą. Gal ir gerai, kad ten nepatekau: baigiau teatro grimo dizainą, šioje srityje dirbau daug metų ir buvau laiminga. Bet mane visuomet domino namų dekoravimas. Radau Lietuvoje savo darbų nišą ir bandau ją užpildyti. Gyvenu spalvų pasaulyje, ryškūs ir mano kuriami interjerai. Yra žmonių, kuriems tai patinka. Jei niekam nereikėtų, nekurčiau. Neslėpsiu, smagu, kai atpažįstamas mano braižas.
Vilmantas: Tas vidinis degimas – amžinas. Dėl to ir būna paradoksų: žmonės įstoja, bet tuo visai negyvena. Vadinasi, užima kieno nors vietą. Tai aukštosios mokyklos problema: kaip atpažinti jaunuolį, kuris vertas ten būti, o kuris – ne. Indra – pavyzdys: jei nori, sieki, atrasi savo kelią.
Indra: Kai pasistatėme namą, architektę samdėme tik techniniams darbams atlikti. Vidaus dekoravimo tikrai negalėjau patikėti niekam kitam: juk tai – mūsų šeimos namai! Gyvai įsivaizdavau, ko noriu. Sename bute buvome prikaupę daug mielų daiktų, vežėmės juos ir turėjome atrasti vietą naujoje erdvėje.
Mūsų namas buvo pastebėtas ir įvertintas apdovanojimais. Atsirado žmonių, kurie pradėjo domėtis mano darbais, skoniu, stiliumi. Atsirado užsakovų. Šiandien jau turiu subūrusi puikią komandą – menininkų, architektų, baldininkų, apšvietimo dizainerių.
Ne paslaptis, kad statant namą patirti rūpesčiai virto Vilmanto paveikslais.
Vilmantas: Menininkas bet kokią patirtį gali paversti menine. Aš nutapiau paveikslą „Odė prarabui Egidijui“ (juokiasi). Dabar plečiu temą: šalia šios drobės atsirado dar dvi – su tikrais ir suklastotais mano parašais. Jose pinasi menas, laikotarpis, psichologinė būsena ir teisėsaugos sistema. Šis darbas eksponuojamas Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje.
Indra: Kartą pas mus svečiavosi šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Priėjo prie Vilmanto ir sako: „Turiu vieną nerealią svajonę: labai norėčiau nusifotografuoti prie TO paveikslo.“
Vilmantas: Pasirodo, Vytautas, buvo išsiplėšęs iš žurnalo puslapį su nuotrauka, kurioje aš prie „prarabo“ paveikslo, ir jį prilipdęs prie šaldytuvo. Sakė, žiūrėdamas į tą paveikslą supratęs, kas jo gali laukti, kai statysis namą. Mes surengėme fotosesiją, apsikeitėme autografais: „Geriausiam prarabų portretų tapytojui – nuo geriausio dainos apie santechniką autoriaus“ (juokiasi).
Indra: Vytautas turėjo ypatingą humoro jausmą. Vilmanto darbą įvertino taikliai…
Ar kiekviename tavo kurtame interjere randa vietą vyro tapybos darbas?
Vilmantas: Gal net kiti interjerų kūrėjai daugiau juos panaudoja. Taip atsitinka natūraliai.
Indra: Būtų neetiška kiekvienam primygtinai siūlyti Vilmantą. Pažįstu daug menininkų, su jais bendraujame, draugaujame daug metų. Žmonėms galiu rekomenduoti daugelį autorių. Lietuvių kūrėjų darbų turi būti ir privačiose erdvėse! Tai negali būti vien muziejų eksponatai.
Vilmantas: Išvis manau, kad Lietuvoje kažkas ne taip. Turėtų būti parengtas specialus kursas būsimiems architektams ir kunigams apie meną interjere ir eksterjere. Nes tie, kurie turėtų būti arčiausiai meno, šiandien yra galbūt labiausiai nutolę.
Indra, ar tau tenka konkuruoti su kitais Vilmanto kūrybos gerbėjais?
Vilmantas: Su meno kolekcininku Denniu Nande (juokiasi).
Indra: Su nieku nekonkuruoju. Su Vilmantu seniai gyvenu – normalu, kad iš arti matau jo darbus. Vieni patinka labiau, kiti – mažiau. Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad mane žavi absoliučiai viskas, ką jis sukuria. Tačiau viena aišku: nors ir kuriame pasaulio kampelyje jis pristatytų savo kūrybą, ji yra atpažįstama, išsiskiria spalvomis, siužetais. Kartu esame keturiolika metų. Su Vilmantu labai įdomu gyventi. Jo tobulas humoro jausmas. Jis ir yra mano mokytojas.
Žmonai savo tapybos darbų esi dovanojęs?
Indra: Vieną paveikslą mūsų pažinties pradžioje dovanojo, bet jis man labai nepatiko…
Vilmantas: Tai buvo toks labai „tulūzlotrekiškas“ darbas – atvirai seksualus. Jai tai pasirodė keista, nepriimtina.
Indra: Buvau šokiruota – kaip galima tokį darbą teikti mylimai merginai! Kartą pas mus svečiavosi architektas Alvydas Šeibokas. Jam tas kūrinys labai patiko, ir aš padovanojau.
Atrodote labai skirtingi: Indra – kunkuliuojančio charakterio, Vilmantas – santūresnis, ramus.
Indra: Mes ir esame skirtingi! Aš – emocionalesnė. Jei būtume panašūs, per tuos metus būtume visai suvienodėję. Kai aš su savo svajonėmis pakylu į kosmosą, jis mane capt už kojos ir nuleidžia ant žemės.
Vilmantas: Tapydamas turi būti labai atviras sau. Kuriant išliejama daug emocijų: ir agresijos, nostalgijos, ir meilės. Piešdamas kalbu apie viską, todėl kasdieniame gyvenime galbūt elgiuosi ramiau.
Indra: Matai, kokia svarbi mano užduotis: Vilmantą turiu nuolat kurstyti. Jei būsiu tyli, nuolanki, jis pradės tapyti peizažus. To nenorėčiau!
