Numetusi net 63 kg svorio, dainininkė Vitalija Katunskytė tvirtina, kad tai tikrai ne pabaiga - norėtų sublogti dar labiau. Ir visus ilgaliežuvius skuba nuraminti, jog tokie pokyčiai tikrai ne dėl kokio nors vyriškio.
Ar tikrai šalia jūsų neišvysime gyvenimo draugo?
(Juokiasi.) Žinokite sunku su tais vyrais. Tinkamo kandidato niekur nematau. Man nereikia kokio nors alfonso, su kuriuo rodyčiausi viešumoje ar kaimynams - štai, žiūrėkite, aš ne viena. Nereikia vyro ir tam, kad naktį tik atliktų vyriškas pareigas ir rytą kažkur dingtų. Geriau jau vienai nei su bet kokiu.
Nejaugi Lietuvoje nėra jūsų verto vyriškio?
Ne (juokiasi). Visi geri jau vedę. Deja, pastaruoju metu labai „vyriška" tapo būti vedusiam ir turėti dar kokias penkias jaunutes drauges. Nenorėčiau būti nei ta, kurią apgaudinėja, nei ta, su kuria apgaudinėja. Jau turėjau tokios patirties...
Turite omenyje savo santuokas?
Buvau du kartus ištekėjusi ir abu kartus nesėkmingai. Niekam nelinkėčiau tiek skausmo, nervų, nerimo naktų, kiek man teko iškentėti dėl abiejų vyrų išdavystės. Nesiseka man su tais vyrais...
O gal ieškote ne ten, kur reikia?
Kad aš išvis neieškau (juokiasi). Nevaikštau į jokius klubus, šokius „kam per 30" ir pan. Nors minties, kada nors turėti širdies draugą, neišsižadu - kartais likimas mėgsta papokštauti. Ką čia gali žinoti, gal kokią dieną kaktomuša susidursiu su šauniu vyriškiu ir įsimylėsiu, jei bus lemta. Bet kol kas ramu...
Kaipgi gerbėjai, juk turite jų daugybę?
Štai čia ir bėda, kad jie - mano gerbėjai. Gal kuris ir pamano: „Kaip „faina" būtų su ja kur nors nueiti", bet, matyt, nedrįsta prieiti ir paprašyti mano telefono numerio. O aš juk irgi negaliu nuo scenos šaukti: „Esu laisva, turiu keturių kambarių butą, ateikite į svečius, mano telefono numeris toks ir toks!" (šypsosi).
Žodžiu, laiką leidžiate viena?
Kodėl viena? Tikrai nesu vieniša, turiu gražią šeimą - sūnų, dukrą, žentą, anūkėlį, taip pat puikių draugių, su kuriomis galiu išgerti kavos, „šampės", truputį brendžiuko (juokiasi).
O šiaip mano namai - mano tvirtovė, puikiai juose jaučiuosi ir viena, žiūriu televizorių, paskaitau kokį gerą žurnalą. Tikrai nesiskundžiu. Tuo labiau dabar, kai susitvarkė mano sveikata ir pamažu krinta tiek metų nešiotas svoris.
Kada ir kodėl nusprendėte atsikratyti antsvorio?
Su antsvoriu kovojau labai ilgai, nuolat stengiausi laikytis visokiausių dietų. Tik bėda ta, kad neturiu valios. Pasilaikydavau dvi savaitės ir daugiau nebegalėdavau, alkis nugalėdavo ir vėl pradėdavau kimšti.
Sportuoti nebandėte?
Penkerius metus žaidžiau tenisą, nukrito apie 20 kilogramų, bet jie grįžo su kaupu. Dar teko gulėti ligoninėje, man taikė badavimo dietą, bet išėjusi vėl pradėjau valgyti ir svoris vis augo... Galiausiai pašlijo sveikata.
Kas nutiko?
Labai smarkiai „sustreikavo" širdis, siaubingai skaudėjo stuburą, sąnarius. Gydytojai jau pradėjo gąsdinti, kad teks sėstis į invalido vežimėlį. Tada supratau, kad reikia griebtis rimtų priemonių ir tuoj pat.
Kodėl pasirinkote būtent skrandžio mažinimo procedūrą?
Tariausi su plastikos chirurgijos specialistais. Iš pradžių svarsčiau, gal darytis riebalų nusiurbimą, bet gydytojas sakė, kad tai neįmanoma. Ši operacija padeda tada, kai riebalais apaugusios viena ar dvi kūno dalys, tarkim, pilvas ir šlaunys. O mano - ir pilvas, šlaunys, rankos, pagurklis, žodžiu, tokios operacijos būčiau neatlaikiusi. Be to, žinojau, B. Dambrauskaitės sėkmingai tirpstančių kilogramų istoriją, taigi ryžausi.
Niekada nesigailėjote?
Tik džiaugiausi, džiaugiuosi ir džiaugsiuosi.
Kiek kilogramų pavyko numesti?
Šiandien esu atsikračiusi 63 kilogramų.
Ar neketinate sustoti?
Dar ne, noriu sverti 90, o šiuo metu sveriu 123 kg, bet ketinu pasiekti savo „svajonių svorį". Žinodama skrandžio žiedo efektyvumą (prieš dvejus metus svėriau 190 kg), neabejoju, kad greitai būsiu normalaus svorio.
Kas pasikeitė jūsų gyvenime atsikračius antsvorio?
Pirmiausiai pagerėjo sveikata - nebeskauda nugaros, sąnarių, nesiplečia kojų venos, nebėra tokios apkrovos širdžiai, todėl taip smarkiai neprakaituoju. O anksčiau, būdavo, paeinu kelis žingsnius ir visa šlapia, net plaukai. Kaip moteriai būdavo labai nemalonu.
Nesibaiminate, kad svoris gali grįžti?
Tai neįmanoma, kol žiedas bus. Matote, skrandžio talpa dabar labai nedidelė, net ir norėdama negaliu persivalgyti. Kartais, būna, akys mato ir nori, suvalgau vieną kotletuką, na, labai skanu, manau, dar vieną sušlamšiu. Ogi niekaip! Jei suvalgau daugiau, tiesiog kaip lėliukas atpilu.
?..
Ne, man nereikia kišti piršto į burną - pasijutusi prastai, nueinu į tualetą, pasilenkiu ir viskas įvyksta natūraliai. Štai kodėl nėra jokios galimybės priaugti svorio persivalgius. Skrandis tiesiog daugiau maisto nepriima, tik tiek, kiek būtina, ir svoris krinta.
Smagu stebėti krintantį svorį?
Labai (juokiasi). Mano drabužių dydis sumažėjo nuo 62 iki 54. Jau galiu nusipirkti drabužių firminėse parduotuvėse - puikus jausmas! Paskutinis pirkinys - juoda suknelė su petnešėlėmis ir baltais kailiukais (šypsosi).
Tikriausiai jūsų siuvėjos neteks darbo?
Iš tiesų ketinu atsisakyti jų paslaugų. Dabar, kai galiu lengvai nusipirkti parduotuvėje, kam vargti ir sukti galvą, kokį čia modelį pasirinkus. Pasimatuoju, ar tinka, ir kabinu atgal arba perku. Anksčiau, kai į nieką netilpau, vienintelė išeitis buvo siūdintis „palapines" (juokiasi). Truputį parauki, pablizgini ir... į sceną. Galėdama pirkti drabužius, jaučiuosi kaip ant sparnų.
Nekilo kokių nesklandumų dėl mažėjančio svorio?
Rimtų problemų tikrai nekilo. Tiesa, neseniai nutiko toks pokštas. Pirkau Romoje sijoną. Matuodamasi netilpau į jį net per rankas, bet sakau pardavėjai: imu. Ji žiūri išsprogdinusi akis ir netiki. Vis tiek nusipirkau aš tą sijoną ir dabar, po dviejų mėnesių, laisvai į jį telpu. Po mėnesio jau reikės siaurinti (šypsosi).
Daug išleidžiate drabužiams?
Žinote, kaip ir visos moterys mėgstu pirkti drabužius. Dvi mano draugės turi drabužių parduotuves, tai aš - nuolatinė jų lankytoja (šypsosi). Rodos, ir tokią jau turiu palaidinukę, ir tokią, bet va gal dar tą reikia paimti. Tiesa, dabar, per krizę, stengiuosi save stabdyti.
Ar smarkiai pajutote ekonominę krizę?
Kol kas nelabai smarkiai. Ačiū Dievui, žmonės dar mielai eina į mano koncertus, todėl nesiskundžiu. Bet stengiuosi per daug neišlaidauti. Nusiperku kelias sukneles ir jas kaitalioju. Bet nesinori, kad gerbėjai matytų vis taip pat pasipuošusią.
Esame įpratę jus matyti su suknelėmis, sijonais. Ar išaus ta diena, kai išvysime su džinsais?
(Juokiasi.) Na, nežinau. Džinsai man labiau jaunimo drabužis, be to, neišsioperavau kojų venų. Jei mūvėčiau prigludusius džinsus, matytųsi, kad viena koja „bajavesnė" už kitą, taigi dar teks palaukti. Nes aš kaip ir daugelis lietuvių pradedu rūpintis sveikata tik tada, kai jau skauda, vis atidėlioju šią operaciją. Bet ką gali žinoti, gal visai greitai pamatysite mane aptemptomis juodomis kelnėmis su blizgančia emblema ant užpakalio (juokiasi).
Jei abejojantis, ar ryžtis skrandžio mažinimo operacijai, žmogus paklaustų jūsų nuomonės, ką patartumėte?
Žinokite, aš kone kasdien ir patarinėju. Mano interneto svetainėje nuolat lankosi žmonės prašydami patarimo, o aš visiems sakau, kokia dabar esu laiminga, ir patariu operuotis. Mane operavusiam gydytojui klientūrą renku, reikės tuoj procentus imti (juokiasi). Juk atėjus krizei dauguma atlikėjų pasuka į vienokį ar kitokį verslą.
Jūs apie tai nemąstėte?
Norint pradėti verslą, reikia kapitalo, banko paskolų ir t. t. Bet jei reikėtų užsiimti kita veikla, tikriausiai būčiau taksi vairuotoja, nes labai mėgstu vairuoti automobilį (juokiasi).
Esate tokia linksma. Ar yra dalykų, kurie jus sunervina?
Negaliu pakęsti liežuvautojų, neteisingų žmonių, veltėdžių, tinginių, netvarkingų, grubių, geriančių. Pamenu, turėjau tokių draugių, kurios labai taurelę pamėgo, tai teko jas iš savo draugų rato išbraukti. Dabar mane supa tik geri, nuoširdūs draugai, kurie mane puikiai pažįsta.
Kaip jie jus apibūdintų?
Jie žino, kad esu paprasta, nuoširdi, atvira, linksmų plaučių moteriškė (juokiasi).
Kas jus daro laimingą?
Didžiausias mano džiaugsmas yra scena. Patiriu euforiją kiekvieną kartą, kai į ją įžengiu. Matydama žiūrovų emocijas, jaučiuosi pakylėta. Be galo gerbiu sceną ir žiūrovus. Niekada neišeičiau apsirengusi bet kaip, išgėrusi ar neišmokusi teksto ir pan. Atvirai kalbant, norėčiau ir numirti scenoje... Tokią pat meilę ir pagarbą scenai įskiepijau ir dukrai Monikai.
