Per septyniolika karjeros metų teatro scenoje aktorė Vitalija Mockevičiūtė (39) sukūrė ne vieną dramatišką vaidmenį. Tačiau plačiajai publikai ji labiausiai įstrigusi kaip „Dviračio šou" parodijų meistrė. Prezidento Božena, Kunigaikštienė, Žurnalistė „Tarp mūsų, mergaičių", dainininkė Natalija, ir, žinoma, nemirtingasis Paksiukas... Atrodo, kad komiko amplua turintis žmogus turi nesustodamas trykšti sąmoju, spinduliuoti energija ir suvaidinti kiekvieną žodį. Tačiau su Vitalija pokalbis buvo ramus, elegiškas, nudažytas už lango tvyrančios pilkumos ir lietaus.
Galbūt dėl to, kad sekmadienį įsiprašiau į svečius iškart po dieninio spektaklio ir dar nebuvo praėjęs nuovargis. O gal išties prislėgė niūrus oras, lyg garsą pritildydamas visas emocijas? „Laukdama jūsų galvojau: ir ką aš tam žurnalistui pasakysiu? Traktatą kokį filosofinį būčiau parašiusi ar sukūrusi TOOOKĮ vaidmenį, o čia - Paksą..." - pasitikdama droviai nusišypso aktorė ir skruostuose išryškėja duobutės.
Ak, tos „firminės" Vitalijos duobutės! Iškart jomis ir ryškiais komiškais televizijos vaidmenimis į akį krito prieš gerą dešimtmetį: Baltijos televizijos eteryje sukosi aktorės bendrakursio Rolando Kazlo linksmas šou „Aš su jumis". Ką ten šou, iš pradžių - pats tikriausias humoro serialas, kuriame vaidino Vitalija. Vėliau - humoro laida „Nekenčiu reklamos" su tuo pačiu Kazlu, situacijų komedija „Labas vakaras, brangioji", su Asta Stašaityte ir Robertu Aleksaičiu, „Tegyvuoja karalius" su Vytautu Šapranausku ir „Ragai" su nepraustaburniais „autošaltkalviais" - Algiu Ramanausku-Greitai ir Rimu Šapausku. O jau kitą sezoną Vitalija debiutuos kaip dramatinė daugiaserijinio televizijos filmo aktorė - kol kas atliko epizodinį vienos iš herojų - mamos vaidmenį šiuo metu kuriamame seriale „Nemylimi".
Legendinės režisierės Dalios Tamulevičiūtės auklėtinė studijas baigė teatrams išties sunkiu metu - 1991-aisiais. Su kurso draugais įsteigę „Šiaurės Atėnų teatrą" trejus metus lyg čigonai keliavo po Lietuvą. „Vilniuje patalpų neturėjome, tad gastroliuodavome be proto daug - kas savaitę po tris dienas, - prisimena. - Pinigų negaudavome, gyvenome pusbadžiu... Matyt, dėl to ir iširome..."
Išsiskirsčius „Šiaurės Atėnams", 1994-aisiais Jonas Vaitkus Vitaliją pakvietė į Akademinį dramos teatrą. Sunkmečiu, džiaugiasi, jai, kaip aktorei, sekėsi: „Nebuvo laikotarpių, kad nevaidinčiau. Žinoma, pasitaikydavo pauzių, kai nerepetuodavau premjerų. Bet spektakliuose būdavau užimta - ir prieš gimstant sūnui Kristijonui, ir jį paauginusi vėl greitai įsisukau. Esu laiminga, - triskart nusispjauna per kairį petį ir pabeldžia į medines grindis. - Duok Dieve. Visiško štilio su darbais nebuvo, o su pinigais - visaip pasitaikydavo. Bet taip myli teatrą ir aktorystę, kad ją ir renkiesi. Badaudamas..."
Vitalija su devynmečiu sūnumi Kristijonu gyvena Žirmūnuose. Prieš kelerius metus įsigytame standartiniame bute pati kūrė interjerą, į nedidelius plotus įsileido kuo daugiau erdvės. „Nors ką čia tame viename „kvadrate" prikursi?! - kvatojasi. - Pati remontą dariau - sienas, lubas dažiau. Duris įstatęs meistras pakelia galvą, nužiūri nelygiai padengtus paviršius: „Kiek mokėjai už lubas?" Sakau, pati dažiau. Tai tik supratingai galvą palingavo... Su seserimi tapetus klijavome."
Į talką seserys, brolis ateina, o draugas, draugai?
Tokio kaip „gyvenimo draugas" neturiu.
O Kristijono tėvas?
(Pauzė.) ...nebuvo tikros meilės istorijos...
Jis iš aktorių?
Ne, ne. Meniškas herojus, bet ne iš aktorių.
Ir nėra jam noro susitikti su sūnumi?
(Ilga ilga pauzė.) ...tiesą sakant, jo net nėra Lietuvoje. Gyvename sau su Kristijonu dviese ir gyvename. Trūksta jam tėčio. Daug kalbamės apie tai. Daug. Ir tik tiesą. Viena žinau - kad negalima sūnui meluoti: amžius toks. Sakau: „Sunku, Kristijonai, bet išgyventi reikia." Ir jis sutinka - turi neblogą humoro jausmą. Nepasisekė sūnui - dar ir senelis, mano tėtis, miręs. Kažkiek tėvo trūkumą kompensuoja mano brolis, draugės šeima...
Jautriai reagavau į naują šeimos įstatymą. Ne dėl savęs. Nejaučiu diskomforto, kad esu vieniša motina, ir laikai tam palankūs. Bet baisu, kad vaikui nebūtų kokių suvaržymų. Nesu „už", kad tokie dalykai būtų sprendžiami valstybės mastu. Darni šeima - mama, tėtis, vaikai - tūkstantį kartų geriau, kalbų nėra. Nė sekundės nesuabejojau, ar gimdyti. Viskas iš noro turėti savo šeimą. Bet kartais gyvenimas ne taip pasisuka. Likau viena. O gal atsisuks - bus ir vyras, ir Kristijonui tėtis. Dar nepraradau vilties, stebuklais tikiu. Gerai, kad turiu daug draugų. Nežinau, kas būtų, jei nebūčiau aktorė ir gyvenčiau tarp neįdomių žmonių...
Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Nenoriu meluoti, kurti. Nėra ką pasakoti. Todėl ir neduodu interviu apie asmeninį gyvenimą. Apie darbą - prašom. Esu iš tų, kurie net su artimiausiais žmonėmis nėra labai atviri. Pastebėjau, kad savo problemas sprendžiu klausydamasi to, ką man išsipasakoja draugai. Nebuvo, kad aš atsiverčiau ir palengvėtų. Esu labai uždaras žmogus.
Bet esate ta, kuri išklauso. Galite drąsiai sakyti, kad plati krūtinė ne vieną ašarą sugėrė?..
Išties labai daug kas man išsiliejo. Taip buvo ir yra. Išklausau ir neišduodu. Kartais juk ir netyčia išsipasakoja. Sugavau save, kad man to užtenka: gvildendama kito problemą išsprendžiu ir savąją... Esu uždara. Labai uždara. Tad manau, kad ir spaudoje galima pasakoti tik apie tokius asmeninius išgyvenimus, kurie padėtų kitiems žmonėms. O šiaip - kad visi žinotų, koks tu laimingas, o gal nelaimingas? Kam koks skirtumas?
Kai vieniša mama augina dukrą, viskas aišku: lėlės, suknelės, kaspinėliai ir pokalbiai „tarp mūsų, mergaičių". O berniuką? Sunku būti mama ir tėčiu?
Būnu ir tėčiu (kvatojasi)! Ką tik žaidžiau karatė, ir „mušamės", ir futbolo vartuose stoviu. Kristijono smūgiai jau stipresni darosi... Sportiškas vaikas. Labai jam reikia tėvo ir senelio. Mano šeima taip pat nepilna buvo - tėtis mirė, kai man buvo šešeri, mama liko viena su keturiais vaikais: dvi vyresnės mano seserys, aš ir jaunesnis brolis. Gal dėl to nesusiklostė mano šeimyninis gyvenimas, kad savyje šeimos modelio nesusidėliojau? Kiti klausinėja: negi nereikia normalios šeimos? Kristijonui reikia. Man - ne. Gal egoistiškai pasakiau?..
Nuolaidi mama esate?
Kartais nuolaidžiauju. Kartais ir labai griežta mama galiu būti. Bet sūnus protingas, neturi kvailų norų, su juo galima lengvai susiderėti ir susitarti. Labai stengiuosi nieko nedrausti, o išaiškinti, sukurti taisyklių. Ganėtinai savarankiškas berniukas - pats į mokyklą vaikšto ir vienas namuose pabūna. Žodžiu, atitinka vienišos mamos sūnaus statusą.
Kaip Kristijonas priima jus ekrane?
Jis - Roko Žilinsko gerbėjas (užsikvatoja)! Aš esu Žurnalistė ir turiu jį klausinėti, o jis Žilinsko balsu prisistato (kvatojasi). Man atrodo, ekrane manęs sūnus visiškai nesureikšmina. Jam tai - mamos darbas. Duok Dieve, nepages, nepradės keltis: „Va, čia mano mama - garsenybė." O kritika? Būna būna. Kai pirmą kartą buvusią kolegę, dabar - parlamentarę Astą Baukutę - parodijavau, pasakė: „Nejuokingai vaidinai. Kodėl?"
Iš „Dviračio" atrodo, kad esate linksmybe ir energija trykštanti moteris, o gyvenime?
Gyvenime - toli gražu. Atvirkščiai. Esu kiek į depresiją linkęs žmogus, truputėlį pesimistė, melancholikė... bet dedanti jėgų pozityviai žiūrėti į gyvenimą! Su artimais draugais galiu būti linksma, šmaikšti, bet nepažįstamųjų kompanijoje - nepastebima, ganėtinai kompleksuota: neprieisiu, nepaklausiu, greičiau patylėsiu ir „nusiplausiu". Geriau, kad manęs nepastebėtų... Kaip pelytė.
O iš kur tada ryžtas stoti į aktorinį?
Visada jutau... Na, perdedu sakydama apie save, kad pelytė. Taip banaliai pasakysiu! Tikrai nuo vaikystės norėjau būti aktore. Galbūt netikėjau, kad galiu, bet labai norėjau. Scena traukė: vyresnių seserų karnavaluose vaidindavau, improvizuodavau scenoje net maža būdama, parodijuodavau per giminių balius. Į vaidybą ir draugę įtraukiau: lėlių teatrą atidarėme, ėjome per žmones, ir nori nenori jie turėdavo žiūrėti mūsų spektaklius! Iš abiejų pusių aktoriškos prigimties paveldėjau: mama pasakojo, kad tėvas labai artistiškas buvo, gerą humoro jausmą turėjo, mamos brolis stojo į aktorinį, bet nepavyko. Pašaukimas. Gal ir duota buvo, kad taip norėjau? Na, ne tokio labai ryškaus talento kaip Eglė Gabrėnaitė ar Valentinas Masalskis esu... Man scenoje gerai. Ir katarsį esu patyrusi.
Pajutote, kad televizija pridėjo populiarumo?
Gimtajame kaime gal niekas ir nežinojo, kad aktoriniame studijavau. Mama pasakojo, visiems buvo šokas, kad mane per televizorių rodo: „Vajezau, kaip?! Kodėl? ! Kokiais būdais?!" Juk televizija - tai didžioji šlovė (užsikvatoja)!
Gatvėje atpažįsta?
Nelabai - juk vaidinu su perukais, grimu... Dabar gal daugiau. Būna, troleibuse žiūri žiūri: „Kur matyta? Ta ar ne ta? Ar kas nors panašaus?" Būna, pasibaksnoja alkūnėmis: „Va, žiūrėke, ta, TA iš „Dviračio"." Važinėju visuomeniniu transportu (triskart nusispjauna per kairį petį) ir dar nepajutau diskomforto, kad į mane spoksotų. Na, ne Ramūnas Rudokas juk važiuoja! Juntu, kad labiau atpažįsta. Nelabai malonu, smagiau ištirpti minioje. Bet dar nelaksto iš paskos, pirštais nebado. Kaip Vytautui Šapranauskui buvo, kai vaikai iš paskos sekiodavo šaukdami „Žiūrėk, Šinšilas!"
Gal ir gerai, kad taip yra? Teatras - pakylėtas menas. Kaip paprastam žmogui atrodytų - va, dvasingoji Nina Zarečnaja iš Antono Čechovo „Žuvėdros" dešrą krautuvėje perka?..
Man, kaip žiūrovui, geriau nematyti dešrą perkančios Ninos. Bet kaip žiūrovui. O kaip aktoriui - ką daryti be dešros?..
Buvo momentas, kai širdyje patikėjote: „Aš - žvaigždė?"
Ne. Nekoketuodama sakau. Būdavo, pasijunti labai laiminga dėl įvertinimo teatre, pagyrimų už televizijos personažus. Bet, kad aš įžymi, žvaigždė, - ne. Greičiau atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, labiau pajutau savo vertę, nebijau. O gal ir su amžiumi tai ateina? Atmeti nereikalingus dalykus ir dėl to jautiesi tvirtesnis?..
Kaip reaguojate į kritiką, ar skaitote komentarus?
Apie mane internete nerašo, o jei ir rašytų, neskaityčiau... net kai nemėgstamas žmogus „skalbiamas", nemalonu skaityti. O teatralų kritiką? Paskaitau, kaip vertina. Bet per daug nesistengiu. Anksčiau, kai nebuvo interneto, nepirkdavau laikraščių, kad specialiai recenziją pasiskaityčiau, pakakdavo išgirsti iš draugų - sukritikavo, pagyrė. Gavau labai gerą šaltą dušą iš šviesaus atminimo teatro kritiko Egmonto Jansono už tą pačią „Žuvėdrą". Tai buvo bene pirmasis straipsnis apie mane. Labai išgyvenau, bet įgavau imunitetą. Na, sudirbo tai sudirbo... Kritika labai nežeidžia - turiu storą odą. Geriau, kai kritikuoja pats režisierius, - tada jis išsako pastabas.
Dar išlikusi bohemiškų pasisėdėjimų po spektaklio, netikėtų užgriuvimų į namus tradicija?
Praeitas etapas. Net truputį gaila. Anksčiau taip ir būtų buvę - užgriūtų. Dabar... visi „gėrikai" išnyko kaip dinozaurai - savo, sako, jau atgėrę. Amžius nebe tas. Būna, kad pasėdime. Bet štai vaikas nelabai didelis, vienas pabūna, kol man spektaklis, sąžinė graužia ilgiau užsilikti. Kai jam atostogos, pas pusbrolius ar į kaimą išvažiuoja, pasisėdime grimo kambaryje porą valandų ir kalbam kalbam... bet jau retai. Matyt, amžius toks - jaunesnių tai reikalas...
Bet seniau visi aktoriai, nesvarbu amžius, po spektaklio būtinai į „aptarimą" rinkdavosi.
Laikai kiti dabar. Aktorių darbas buvo tik repeticijos ir spektaklis. Nereikėjo iš televizijos bėgti reklamos įgarsinti, dar į repeticiją, o paskui - į spektaklį. Pavargsta...
Vis amžių pabrėžiate, gal po Naujųjų driokstelėsiantis keturiasdešimtmetis gąsdina? Kokie jausmai apima?
Kol kas - jokie. Dar prieš kelerius metus susitaikiau, kad įžengsiu į penktąją dešimtį. Matyt, kai peržengsiu tą ribą, ir pajusiu. Jubiliejaus nešvęsiu, tik dovanas priimsiu (nusijuokia)! Pernai gerai atšvenčiau!
Paklausiu labai patetiškai: ar dabar, artėjant jubiliejui, kai pro akis prabėga pastarieji dvidešimt keleri metai, pasvarstote, kuo būtumėte tapusi, jei nebūtumėte sėkmingai įstojusi į aktorinį?
Dirigente. Simfoninio orkestro dirigente!
Kaip gimsta „Dviračio šou" personažai
„Labiausiai patinka personažą kurti - kaip Žurnalistę „Tarp mūsų, mergaičių", o ne parodijuoti konkretų asmenį. Kunigaikštienė (politikės Kazimieros Prunskienės prototipas - red. past.) iš pradžių sunkiai sekėsi, negalėjau laisvai jaustis. Sunku parodijuoti pažįstamą žmogų - aktorę Astą Baukutę: kaip čia daryti, juk kolegė? Kita vertus, kokia kolegė? Dabar ji - Seime! Juk nuo jos sprendimų priklauso, kaip gyvensiu! Paksiukas... gal per aštru buvo. Ar sunku jį kurti? Išvis nebuvo ką veikti: tuo metu vyko apkalta, elgėsi jis keistai, kaip ne šios planetos gyventojas, tad visai lengva buvo."
