Vytautas Grigaravičius: pensija palauks!

Jis galėtų ramiai ilsėtis Alytaus priemiestyje esančiuose namuose, kurie dar kvepia naujumu. Su knyga medituoti prie židinio stovinčiame supamajame krėsle, šerti tvenkinyje šalia namo tūnantį šamą, su anūku žaisti šachmatais ir mėgautis ramybe, apie kurią svajojo dirbdamas Lietuvos policijos generaliniu komisaru. Tačiau Vytautui Grigaravičiui (51) taip gyventi – dar per anksti. Pavasarį jis pradėjo vadovauti teisines paslaugas teikiančiai Alytaus bendrovei, o praėjusią savaitę debiutavo televizijoje: šį sezoną bus vienas iš TV3 laidos „Kriminaliniai tyrimai“ vedėjų ir ekspertų.

Netikėta jus matyti televizijos laidos vedėjo amplua. Kaip reagavote pats sulaukęs tokio pasiūlymo?

Pasakiau: „Kodėl gi ne!“ Man patiko laidos tema, kad tai – ne šiaip beletristika, o susiję su darbu, kuriam skyriau daugiau kaip trisdešimt metų. Mane iš karto suintrigavo. Ir galbūt tai vienintelis televizijos projektas, kuris neieško blogų policijos sprendimų, nepadarytų darbų, neturi išankstinės nuostatos kritikuoti prokurorų darbo. Paprasčiausiai norime išjudinti bylas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių įstrigo, atsidūrė aklavietėje. Kai visos versijos jau patikrintos ir daugiau nėra kur eiti, gali atrodyti, kad atnaujinti tyrimą – utopija, bet mes tikimės, jog su kai kuriomis bylomis tai padaryti pavyks.

Prieš pirmąją laidą labai jaudinotės?

Ne, aš jau pripratęs (juokiasi). Jaudulio būdavo pirmus kartus, kai dar vadovavau Alytaus policijos komisariatui ir mane kviesdavo į vietos televizijos laidą. Ji buvo tiesioginė, žmonės galėjo skambinti ir klausti. Tuomet labai išgyvendavau, burna džiūdavo, nugara būdavo šlapia. Tai ir dabar prisimenu… Bet pamažu įpratau. „Kriminaliniai tyrimai“ – tiesioginė laida, antro dublio nebus, reikia susikaupti. Tačiau dalykai, apie kuriuos ten kalbama, man žinomi, galėčiau dalyvauti ir ekspromtu…

Kodėl pasirinkote ne kitą viešą tribūną – politiką?

Ne, politikos nenoriu… Gal tam dar per anksti, gal apskritai niekada neisiu. Politika, dauguma ten esančių žmonių nusivyliau. Žinoma, yra ir puikių asmenybių, tikrų politikų, bet, deja, mažuma, o kiti, susidaro įspūdis, ten eina turėdami asmeninių interesų. Dirbdamas generaliniu komisaru labai dažnai būdavau šalia politikos. Manęs tai neįkvėpė. Ir dabar vilioja įvairios partijos, bet įgijau imunitetą. Gal ateityje nuomonė pasikeis, tačiau kol kas net žiūrėti į tą pusę nenoriu.

Kodėl detektyvo žanras Lietuvoje toks populiarus? Kriminalinių laidų yra kiekvienoje televizijoje...

Matyt, kalta žmonių psichologija. Net šviesaus atminimo mano mama, prisimenu, labai mėgdavo klausytis per radiją ir žiūrėti per televiziją kriminalines laidas. Gyveno viena ir paskui bijodavo net namų duris atrakinti. Sakydavau nežiūrėti tokių baimę keliančių laidų, o ji aiškindavo, kad įdomu. Intriguoja aštrūs siužetai, galvosūkis, kas kaltas, ar jis bus išaiškintas. Todėl žmonės ir žiūri.

Jūsų patirtis praverčia televizijoje. Galbūt galėtumėte panaudoti ir rašydamas autobiografinę knygą ar detektyvinį romaną?

Minčių turiu, bet turi ateiti įkvėpimas. Yra posakis: „Niekada nesakyk „niekada“.“ Kadaise, dirbdamas Alytaus policijoje, rašinėjau į vietos laikraštį. Buvau nusiteikęs, kad išėjęs į pensiją rašysiu memuarus. Mėgstu knygas. Namuose jas ne tik laikau lentynose, bet ir skaitau. Pastebėjau, kad pastaruoju metu atsirado daug memuarų. Tai mane sustabdė: galbūt dar ne laikas, o gal būtų galima pagalvoti ir apie detektyvo žanrą.

Negalite pamiršti policijoje praleistų metų?

Ten dirbau nuo 1976-ųjų. Tai paliko pėdsaką gyvenimo būdui. Matyt, gyvenimą aš bei į mane panašūs žmonės ir baigs širdyje būdami policininkais. Tai įaugę į kraują. Šiandien mieste vijausi per greitai lekiantį automobilį. Vairuotoją įspėjau. Paskui pagalvojau: kokio velnio, juk aš jau ne pareigūnas (juokiasi).

Taip nutinka dažnai?

Esu skambinęs į policiją pasakyti, kad kažkur netvarka, kad pažiūrėtų, patikrintų. Pro šalį niekada nepraeinu… Manau, taip turėtų elgtis kiekvienas. Normaliose, senas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse – Kanadoje, Vokietijoje – žmonės tam skiria daug dėmesio. Jei kaimynas išvažiavęs, o aplink jo namus sukiojasi nematyti asmenys, iš sykio skambina policijai. Ten – natūralu. Manau, pamažu tokios tradicijos susiformuos ir Lietuvoje. Tai – joks skundimas ar šnipinėjimas, kaip kažkas mėgina sakyti, o paprasčiausias noras būti saugiam ir apsaugoti kaimyną.

Šiuo metu derinate du darbus, o galėtumėte būti tiesiog pensininkas ir atsidėti malonumams, kuriems tiek metų stigo laiko…

Galėjau! Mėginau tai daryti! Tačiau kažko trūko – gal veiksmo. Norėjau nedirbti metus. Planavau pagyventi sau: išsimiegoti, žvejoti, medžioti, knygas skaityti... Žodžiu, tinginiauti. Tačiau ištvėriau tris mėnesius ir pamačiau, kad bus negerai.
Sausio keturioliktąją kaip vidaus reikalų sistemos pareigūnas tapau pensininku, o balandžio dvidešimt trečią dieną – „As Double Išvest“ direktoriumi. Bendrovė konsultuoja asmens, verslo, šeimos, turto saugumo klausimais. Taip pat teikiame finansines konsultacijas. Kartais žmonės nenori kreiptis į policiją, nenori viešumos, dėmesio, todėl pagalbos prašo mūsų. Tyrimų imuosi ir pats, bėgioju pasiėmęs užrašus… Mes dirbame visoje Lietuvoje, dažnai tenka būti Vilniuje, Kaune. Veiklos netrūksta.

Laisvalaikio pomėgiai – žvejyba, medžioklė – vėl ne patys svarbiausi?

Būna, ir karpių, ir šamų, ir kitokių žuvų išsiruošiame gaudyti… Tačiau aš ne profesionalas – tik žvejys mėgėjas. Dažnai su pavydu žiūriu laidą „Vienam gale kablys“. Medžiotojas taip pat esu tik mėgėjas, kaip ir žvejas. Šiemet medžioti buvau gal tik kokius tris kartus. Tai labai mažai…
Išėjęs į pensiją turėjau mintį pasimokyti kulinarijos. Tačiau žiūriu, kad tam laiko vėl nelieka (juokiasi).

Metų pradžioje į Alytų iš sostinės grįžote po labai ilgo laikotarpio.

Po dešimties metų! Iš pradžių ten vadovavau Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybai, paskui – visai kriminalinei policijai, sykiu buvau Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas, vėliau – generalinis komisaras. Visi darbeliai susidarė per dešimt metų…

Nenorėjote likti Vilniuje?

Siūlymų turėjau daug. Su šeima tarėmės, galvojome, kaip elgtis. Ir artimųjų, ir mano nuomonė sutapo: geriau likti Alytuje. Gal todėl, kad yra tikra kaunietė, užaugusi Laisvės alėjoje, žmona nenorėjo važiuoti į Vilnių. O manęs irgi į sostinę nebetraukė. Kol ten dirbau, buvo geriau, kad šeima gyvena atskirai: ir saugiau, ir šeimyniniai rūpesčiai kiekvieną dieną netrukdo, namiškiai neskambina, jog grįždamas iš darbo užsukčiau į parduotuvę nupirkti pieno. Visą savo laiką atiduodavau darbui.

O savaitgaliais lėkdavote pas namiškius?

Taip, jei jų būdavo. Juk ir laisvomis dienomis tekdavo važiuoti į komandiruotes, dirbti.

Praėjus tiek metų vėl reikėjo įprasti gyventi po vienu stogu su šeima?

Dabar šiek tiek keista, kad nebevaržo rėmai. Daug reiškia trisdešimt metų atiduoti statutinei organizacijai, gyventi pagal statutinį režimą. Ten ir elgesys, ir bendravimo normos sudėtos į tam tikras lentynėles. Tai palieka antspaudą. Todėl išėjus į civilinį gyvenimą apėmė įdomus jausmas: laisvė! Jau galiu savęs nevaržyti. Tai kiek neįprasta. Atsirado daug privalumų. Svarbiausia, kad dabar kiekvieną dieną būnu su šeima, bendrauju su vaikais. Per tą laiką, kol buvau Vilniuje, jie užaugo, turi savo gyvenimus. Tai, ko tuo metu jiems nedaviau, galiu duoti anūkui. Matą pirmadienį lydėjau į pirmą klasę. Jau laukiame netrukus gimsiančio antro anūko.

Grįžtant iš darbo dabar, matyt, tenka užsukti į parduotuvę nupirkti trūkstamų produktų?

Tenka! Pats skambinu žmonai ir klausiu, gal ko reikia. Dabar tai malonu, nebetrukdo: nėra skubos ir tokios didžiulės atsakomybės, kaip dirbant policijoje, nepatiriu didelės nervinės įtampos. Atsigulęs iš karto užmiegu. O dirbant policijoje, būdavo, negali sumerkti akių: guli, galva dirba, kokį sprendimą reikės priimti, ką pasakyti – nepavykdavo atsipalaiduoti.

Pasiekti tokių karjeros aukštumų – tapti generaliniu komisaru – kiekvieno policininko svajonė. Tačiau jūsų artimiesiems, matyt, tai buvo patys sunkiausi metai?

Aišku, jie daug prarado bendravimo prasme. Atrodo, vyrą, tėvą turėjo, bet sykiu jo kaip ir nebuvo. Kartais parvažiavus į Alytų nesinorėdavo nieko, tik pabūti vienam, pailsėti, o namiškiai norėdavo bendrauti. Jie kentėjo...

Be to, buvote viešas žmogus…

Taip, nuolatos dėmesio centre.

Turėjote prisiimti atsakomybę už kiekvieną policininką…

Vadovas už viską atsako… Sistemoje – penkiolika tūkstančių pareigūnų. Tarp jų yra visokių žmonių, kaip ir kiekvienoje šeimoje, visko pasitaikydavo. Tačiau nesigailiu ten dirbęs. Beveik trisdešimt dveji metai buvo sunkūs, bet šis mano gyvenimo etapas – įdomus.

Kiek policininko darbe romantiškų momentų?

Manau, romantikos, jei sugebi įžvelgti, galima rasti daugelyje sričių. Yra žmonių, kurie mato tik konvejerį. Man romantika buvo tai, kad galėdavau padėti kitiems. Tirdamas nusikaltimus lyg ir rungdavausi su nusikaltėliais: jie daro viską, kad nebūtų susekti, neatsidurtų teisiamųjų suole, o policininkas stengiasi juos sugauti. Menas yra susekti, kai nusikaltėliai patys to nejaučia. Tuomet užlieja šiluma, kad nugalėjai, kad jie pakliuvo į mano paspęstus spąstus. Į tą patį dalyką gali žiūrėti ir romantiškai, ir kasdieniškai. Aš žiūrėdavau romantiškai.

Policininkai Lietuvoje nėra mėgstami. Kodėl jūs patinkate žmonėms?

Nežinau, reikia jų klausti (juokiasi). Ir pats svarstydavau, kodėl taip yra. Tai pastebėjau dar dirbdamas Alytuje. Maniau, kad galbūt susiję su mano tėvuku, kuris čia dirbo tuometėje milicijoje, buvo paprastas darbuotojas – viršila. Žmonės jį pažinojo ir gerai atsiliepdavo. Tėvas man buvo pavyzdys. Būdavo džiugu, kai kas nors susistabdydavo, pakalbindavo, prisipažindavo pažinojęs mano tėvą, kokią nors istoriją papasakodavo. Maniau, gal ir į mane teigiamas požiūris dėl jo. Tačiau išvažiavau į Vilnių, žiūriu, kad ir visoje Lietuvoje jis panašus… Visą laiką stengiausi būti atviras, nuoširdus, nebėgti į krūmus, bendrauti, nepermesti atsakomybės ar kaltės ant kito pečių. Gal dėl to…

Vyresnysis sūnus Egidijus – trečioji jūsų šeimos karta policijoje.

Nuo policininko darbo jo neatkalbinėjau, bet ir nesiūliau. Man buvo staigmena, kai sūnus pranešė, kad stos į Policijos akademiją. Mažas kalbėdavo, kad eis dirbti ten, kur moka daug pinigų – tada namuose jautėme jų stygių… O kai baigęs vidurinę mokyklą pasakė, kad mėgins stoti į Policijos akademiją, buvo malonu, bet kartu ir galvosūkis, ar gerai: juk darbas sunkus, įtemptas, rizikingas ir tinkamas toli gražu ne kiekvienam. Atrodo, jam normaliai sekasi.
Ir žmona Jolanta dirba policijoje… Taip atsitiko, kad dėl mano pareigų ji turėjo palikti vieną įmonę, paskui – kitą. Tuomet buvome jauna šeima, reikėjo dirbti abiem. Ji gavo leidimą darbuotis vidaus reikalų sistemoje. Buvau aktyvus, daug dirbau. Jolanta kartais per mane kentėdavo… Ir sūnui Egidijui dėl žinomos pavardės kliūdavo… Jaunesniajam Rolandui – dvidešimt septyneri. Jis domisi kitokia veikla – fotografija, kompiuteriais.

Sūnūs jau suaugę. Ar trise traukiate į žvejybą, medžioti?

Taip, būna. Rytoj su Egidijumi pasiimsime meškeres, šautuvus ir važiuosime į sodybą pas draugus, sykiu praleisime dieną.
Su sūnumis mano santykiai puikūs. Jie geri vaikai. Dabar jau vyrai, aišku... Net ir kai augo, jokių problemų neturėjome. Nereikėjo apribojimų, griežtumo – bendravome kaip su lygiais. Žiūrime, kad ir užaugo padorūs, dori žmonės…

Su anūku Matu tenka žaisti policininkus?

Ne, su juo žaidžiame kompiuterinius žaidimus – strateginius, karinius. Tiksliau, jis žaidžia, o aš sėdžiu šalia ir konsultuoju (juokiasi).

Neatrodote griežtas vadovas, tėvas, šeimos galva…

Ir nenoriu toks būti. Man dažnai priekaištaudavo, kad esu per geras, per švelnus… Ir darbe, kai buvau generalinis komisaras, tai girdėdavau, ir žmona užsimindavo, kad esu per švelnus vaikams. Tačiau kai reikia, būnu ir griežtas. Aišku, neilgai (juokiasi).

Po dešimtmečio grįžus į šeimą daugiau dėmesio skiriate žmonai?

Su Jolanta buvome išvažiavę į Ispaniją, ketiname vykti į Londoną. Dabar turiu daugiau galimybių keliauti. Anksčiau norėdamas vykti į užsienį turėdavau gauti leidimą. O dabar esu pats sau šeimininkas: galiu susiplanuoti darbus ir atostogauti.

Kiek laiko judu kartu?

Rugsėjo devintąją sueis trisdešimt metų, kai susituokėme. Prieš tai vienus metus draugavome. Tiek žmonės negyvena (juokiasi)!

Kaip judviem pavyko išsaugoti jausmus?

Vienas kitą vertiname, branginame, mylime, todėl ir pavyko. Aišku, būdavo ir nesutarimų, bet tai – smulkmena. Greitai viską išspręsdavome, kuris nors nusileisdavome. Gal tai padėjo. Kai dėl mano darbo pradėjome matytis rečiau, barniai ir nesutarimai baigėsi. Ėmėme branginti kiekvieną valandą, kurią galime kartu praleisti namuose.