Smalsu, ką apie staigų dainininko Vytauto Šiškausko (50) populiarumo šuolį iš žvaigždžių išskaitytų astrologai? Atlikėjas sako sėkmės recepto neturintis. O gal subtiliai slepia?
„Kūrybinis mano kelias pakankamai ilgas ir, atrodo, populiarumo banga atsirado pagal klasikinius dėsnius. Juk sakoma, kad iki penkiasdešimties turi dirbti vardui, o vėliau jis tau dirba. Pastarieji pora metų kūrybine prasme yra itin intensyvūs ir patys brandžiausi. Kodėl taip atsitiko? Kartais pagalvoju, kad tai visai natūralus procesas. Pirmą kompaktinę plokštelę „Vasaros prisiminimai" išleidau prieš trylika metų. Ji buvo nekomercinė, tačiau man labai artima. Ten yra dainų, primenančių balades, kurias dainuoju septynias aštuonias minutes. Aišku, tos dainos nelabai kokybiškai įrašytos, nes tai dariau savo miegamajame įrengtoje mažytėje studijoje (šypsosi). Tačiau gerbėjams rekomenduoju: jeigu norite mano širdies ir išgyvenimų muzikos, įsigykite pirmąjį albumą. Kartais iš žmonių išgirstu, neva kodėl dabar nekuriu tokios muzikos. Bet darau tai, kas patinka mano klausytojams. Kiekvienam malonu koncertuoti pilnoje žiūrovų salėje. Akivaizdu, kad supratau, ko jie nori", - sako ponas Vytautas, išleidęs dvi kasetes ir penkias kompaktines plokšteles.
Pradžia - „Ąžuoliuke"
Muzikuoti jis pradėjo šešerių, kai mama nuvedė į „Ąžuoliuko" chorą. Pripažįsta, kad ne pats tai rinkosi. Jo mama Albina labai muzikali. Ji dainuoja moterų asociacijos ansamblyje „Prie ugnelės". Berniukas „Ąžuoliuke" dainavo dešimt metų ir septynerius grojo smuiku. Tuometis choro vadovas Hermanas Perelšteinas pažvelgė į jo pirštus ir patarė rinktis šį instrumentą. „Tas pats mokyklinis smuikelis kabo namuose ant sienos. Nudažiau jį raudonai (juokiasi). Nežinau kodėl. Gal piktas buvau. O kiek smičių esu sudraskęs! Turiu dar vieną smuiką, parsivežtą iš Amerikos. Radau jį žmonių, pas kuriuos dirbau, namo palėpėje. Supratau, kad jis nepaprastas. Paklausiau, ar galėčiau pasiimti kaip uždarbį. Jie patikino, kad vis tiek seną instrumentą išmes, todėl padovanojo. Tačiau už darbą sumokėjo. Sąžiningi. Tam smuikui daugiau nei šimtas metų. Korpusas vienoje vietoje įtrūkęs, todėl garsas nelabai kokybiškas. Reikėtų atiduoti geram meistrui suklijuoti, bet vis nerandu tokio auksarankio", - netikėtai rasta vertybe džiaugiasi dainininkas.
Vaikystė nebuvo soti ir lengva
Dainavimas ir grojimas - ne vieninteliai pono Vytauto talentai. Nuo vaikystės drožinėjo, o jo sodas, esantis netoli Vilniaus, išpuoštas paties sukurtomis medžio skulptūromis. Vyriškis prisipažįsta ir dabar vis pagalvojantis apie drožybą, bet jai sunku rasti laisvo laiko. „Kiek save prisimenu, nebuvau iš tų vaikų, kuriems su draugais reikėjo šėlti ir krėsti išdaigas. Mama sakydavo: „Eik, Vytuk, į kiemą pažaisti", o aš geriau ką nors namuose drožinėju. Nepatikdavo man tokie draugai, kurie už kasų mergaites tampydavo. Visada būdavau jų pusėje, gindavau. Todėl berniukai kartais mane mergaite vadindavo. Matyt, todėl man jų draugystė nebuvo miela. Jau vėliau, kai paaugome, tie draugai prašydavo užkalbinti mergaites, neva jiems taip gerai neišeina kaip man (juokiasi).
Nežinau, iš kur toks buvau. Greičiausiai mama taip auklėjo, įskiepijo pagarbą moterims. Ir tėtis buvo jautrus žmogus. Bet tėvai išsiskyrė, kai buvau trejų. Augino mane mama, bet ir su tėčiu palaikiau ryšius. Pamenu, nubėgdavau pas jį į darbą tuometiniame Centro komitete. Duodavo keturiasdešimt kapeikų, o aš mamai sakydavau, koks geras tėvelis. Suprantu, kaip jai širdį skaudėdavo. Niekada nesmerkiau tėvų, kad išsiskyrė. Man jie abu brangūs. Bet gyventi atskirai turbūt buvo geriau. Pritariu minčiai, kad du nebesutariantys žmonės neturi po vienu stogu gyventi vien dėl vaikų.
Mano vaikystė nebuvo soti ir lengva. Dvylikos pradėjau dirbti. Vasarą su dviem draugais per tėvų pažįstamus visokių darbelių gaudavome. Vieną vasarą Trakų Vokėje krovėme lentas. Buvo smagūs laikai. Užsidirbau šešiasdešimt rublių! Su „Ąžuoliuko" choru daug koncertavome užsienyje. Pamenu, draugai už gautus pinigėlius prisipirkdavo modeliukų, kramtomosios gumos, o aš mamai ieškodavau lūpdažio, kartą nupirkau rankinę. Vadovas pamatė, kad trūksta keleto zlotų, - pridėjo iš savų. Kai mamai įteikiau lauktuves, ji net apsiverkė. Man visada buvo svarbu pasirūpinti savo moterimis - mama ir vyresne seserimi Virginija", - senus laikus mena žinomas atlikėjas.
Pirmoji santuoka iširo
Klausausi atviros jo kalbos ir susimąstau: toks vyras - tikra dovana kiekvienai moteriai. Kodėl jis išsiskyręs ir vienišas? Prieš septyniolika metų ponas Vytautas su žmona Evalda Šiškauskiene, dabartine Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidente, nusprendė pasukti skirtingais keliais. Kodėl? Tikėjausi tradicinio atsakymo: nesutapo charakteriai. Dainininkas buvo atviresnis: „Evaldos tikslas buvo karjera. Nenorėjau trukdyti žmonos norams. Jai tai pasiekti pavyko. Sūnui Mariukui buvo šešeri, kai nusprendėme skirtis. Evaldą mylėjau, ji nuostabi, graži moteris. Tikiuosi, dabar laiminga. Džiaugiuosi, kad su sūnumi išliko puikūs santykiai, bendraujame bemaž kasdien. Dabar jam dvidešimt ketveri, baigė mokslus ir nori važiuoti pasidairyti į Ameriką. Tegul mėgina, netrukdysiu norams."
Bet grįžkime prie moterų - širdies draugės ir gerbėjų, nuo kurių dėmesio žinomi atlikėjai neretai kaip reikiant kenčia. „Su paskutine drauge kartu buvome septynerius metus. Sudėtinga su moterimi, kuri kiekviename žingsnyje reiškia pavydą. Dar tada, kai nekoncertavau, ji lygioje vietoje sugebėdavo iškelti sceną. Tokį elgesį bandžiau pateisinti, nors dėl mano elgesio taip daryti ji neturėjo jokio pagrindo. Jei draugauju su moterimi, tai tik su viena. Jei atsiranda kita, iškart apie tai pasakau. Jaunystėje išsilaksčiau, - nuoširdžiai juokiasi dainininkas. - Todėl dabar norisi tikrų, pagarbių santykių. Kai su žmogumi gera, kodėl reikia dairytis aplink? Man rekordų nereikia. Dėl tos draugės elgesio ne kartą iš namų krausčiausi, bet po savaitės vėl grįždavau. Mane lengva įkalbėti. Pastarieji dveji metai buvo kupini santykių aiškinimosi, draskymosi. Kai pradėjau intensyviai koncertuoti, supratau, kad jos elgesys tik paaštrės. Tai jau buvo prasidėję, todėl viską galutinai nutraukiau.
Tikiu, kad yra moteris, kuri bus skirta man. Laikas parodys. Dabar atsidaviau darbui. Tiesiog toks gyvenimo etapas. Bet kai jau trenks žaibas, tada kalbėk, ką nori, o bus pasielgta, kaip širdis lieps", - atvirauja garsus atlikėjas.
Geriausia draugė ir patarėja - mama
Po išsiskyrimo su drauge, jis grįžo gyventi pas mamą, į tą patį butą, kur prabėgo vaikystė. „Kita vertus, mamos sveikata jau silpna, todėl man ramiau, kai galiu būti šalia. Jeigu dieną neatsiliepia telefonu, metu visus darbus ir lekiu žiūrėti. Tikiuosi, kad Dievulis man dar ją pasaugos. Bet, žinoma, savo būsto po truputį dairausi.
Klausėte apie gerbėjus. Jų turiu daug. Jie mandagūs ir reiškia didelę pagarbą man ir mano kūrybai. Gal tai paskatina tinkamas, pagarbus mano elgesys. Dėl dėmesio man kartais net nejauku būna. Ypač kai vyresni žmonės prašo: „Duokite bent jūsų švarko skverną paliesti." Nesmagu pasidaro. Toks elgesys mane skatina dar daugiau dirbti ir kurti", - atvirauja ponas Vytautas.
Paprastai po tokių garbinimų ir aukštinimų su dainininkais būna nebeįmanoma susikalbėti. Diagnozė aiški: žvaigždžių liga. „Jau man tai tikrai negresia. Ne tas amžius, o ir protas jau kitaip dirba. To, ką turiu, ilgai ir sunkiai siekiau. Gal vadinamosios žvaigždės, kurias gabūs prodiuseriai sukuria per kelis mėnesius, yra neatsparios išskirtiniam dėmesiui, todėl apsėda jas visokios ligos", - juokiasi dainininkas.
Sunkiai dirbo Amerikoje
Vytauto karjeroje buvo laikas, kai teko atsisakyti kūrybos ir išvažiuoti už Atlanto. Apie tai jis kalba atvirai, nieko nutyli. „Jokio darbo nebijau. Amerikoje valiau baseinus, tvarkiau sandėlius, garažus ir palėpes. Pirma anapus Atlanto pas gimines išvažiavo mama. Mes su sesute išvykome 1991-aisiais. Manėme, mamai ten bus geriau. Juk pensininkų dalia Lietuvoje apgailėtina. Bet lengva nebuvo. Amerikoje doleriai ant medžių neauga. Mama buvo kaip tarnaitė. Dirbo pas aklą vyriškį, prie kurio reikėjo nuolatos sėdėti. Pamenu, pasikvietė mus ji ir sako: „Tik tyliai tyliai sėdėkit." Bet šeimininkas pajuto, jog namuose dar kažkas yra: „Kas čia vaikšto?" O mama atsakė, kad kaimynas praėjo. Taip mes kokį mėnesį pas ją pavalgyti eidavome. Susimąstydavau: Dieve Dieve, atvažiavome pas mamą ir negalime kaip žmonės pabūti. Ir kur ta pažadėtoji Amerika? Taip norėjau namo, kad net širdį sopėjo. Bet prieš išvykdamas susipažinau su Jungtinėse Valstijose gimusiais lietuviais. Kokie malonūs žmonės! Taip susidraugavome, kad vėliau pas juos kelis kartus važiavau. Surasdavo jie man darbo. Vykau ten septynis kartus ir kiekvieną sykį prabūdavau po pusmetį ar ilgiau. Norėjau užsidirbti, grįžti į Lietuvą ir atsidėti kūrybai. Supratau, kad gimtinėje to padaryti negalėsiu", - nepastovaus gyvenimo priežastį paaiškina ponas Vytautas.
Dainininkas kartą užsiminė, kad ir vėl kokiam pusmečiui norėtų nulėkti į Jungtines Valstijas, bet dabar, kai yra toks populiarus, šis sprendimas būtų neprotingas. „Mano dienotvarkėje pilna koncertų iki lapkričio mėnesio. Važiuoju per visą Lietuvą, neaplenkiu mažiausių miestelių ir kaimų. Jaučiu, kad jau reikia naują programą rengti, - kiek galima su tomis pačiomis dainomis. Bet nėra kada atsidėti kūrybai. Turiu sukūręs keturias naujas dainas, kol kas laikau užslėpęs (juokiasi). Tik vieną - „Vaikystės žemę" - kartais padainuoju. Tai - naujas mano arkliukas. Kai užtraukiu, matau, kaip žiūrovų akyse kaupiasi ašaros. Tenka po kelis sykius kartoti. Tada sakau: „Paskutinį kartą dainuoju, kitaip liksiu pas jus nakvoti. Pas ką galėčiau?" Pakyla miškas moterų rankų (juokiasi). Gal toks paprastas bendravimas publikai patinka, kad taip mane myli? Kartais pagalvoju: kaip man pasisekė, kad Dievulis davė sveikatos ir tokių nuostabių žmonių. Anksčiau į koncertus daugiau ateidavo senjorų, o dabar ir paaugliai po pirmų dviejų veržiasi prie scenos", - su šypsena atsidūsta publikos numylėtinis, per mėnesį neapsiimantis surengti daugiau nei dešimt koncertų.
Vasaros pabaigoje pasisvečiuoti į Lietuvą žada atvažiuoti septyneriais metais vyresnė pono Vytauto sesuo Virginija, kuri dešimt metų gyvena Amerikoje ir jau turi šios šalies pilietybę. Ji taip pat daininga, todėl brolis planuoja įkalbėti ją likti gimtinėje ir sukurti šeimyninį duetą. „Kadangi savo pavardę jau esu įsukęs, manau, ir sesutei galėčiau padėti. Amerikoje iki šiol ji dirba ne savo darbą. Virginija yra drabužių dizainerė, bet anapus Atlanto savo verslo nedrįsta pradėti. Dirba ten kaip tarnaitė ir dėl to aš labai pykstu. Jeigu jai dabar čia patiks, tikiuosi, gims puikus duetas", - svajoja atlikėjas.
