„Kur Tado Blindos vila?" - klausia į Ignalinos nacionaliniame parke esantį etnografinį Šuminų kaimą atplaukę ar atvažiavę žmonės. Suglumsta aktorių Vytautą Tomkų (68) su žmona aktore Lilija Mulevičiūte (69) radę vasarojančius mažytėje pirtelėje ant Baluošo ežero kranto.
„Tado Blindos „vilą" parodys kiekvienas Šuminų gyventojas. Tiesa, prieš keletą metų susigrąžinus bei pardavus žemę ir taip kaimą suskaldžius rėžiais, čia tikrų vietinių, kurių ir pavardė būtų Šuminai, likę, kaip patys įvardija, „pusantros trobos" - penki žmonės. Visi kiti - vasarą kaimelį užplūstantys miestiečiai, jame paveldėję ar įsigiję sodybas, pasistatę gyvenamuosius vagonėlius ar palapines. Neįprasta ir nesuprantama ta žmonių erzelynė Tomkų šeimai, čia vasarojančiai daugiau kaip trisdešimt metų ir vis dar prisimenančiai tuščią, ramią ežero pakrantę.
Visai ant Baluošo kranto vėjų pagairėje stovinti Tomkų pirtelė tikrai mažutė: po jos stogu telpa tik priemenėje įrengta virtuvėlė ir du miegamieji. Sulaukę iš Vilniaus atlekiančių dukters grafikės Dovilės Tomkutės, šiuo metu vadovaujančios sostinės meno galerijai „Arka", ir anūkės Elenos, jie mėgsta nakvoti antrame namelio aukšte, „kur daugiau oro". „Didžiuodavausi, kad čia gyvename taip - be miestietiškų patogumų. Kad mūsų vonia - ežeras, o svetainė - laukas, - prisipažįsta Dovilė. - Tačiau su metais norisi patobulinti buitį, įsileisti daugiau civilizacijos teikiamų patogumų."
„Kankinuosi Šuminuose" - byloja užrašas ant Vytauto kepuraitės. Jis su Lilija čia „kankinasi" jau daugiau kaip trisdešimt metų. Viskas prasidėjo nuo televizijos filmo „Tadas Blinda", kuris 1972-aisiais buvo filmuojamas šiame etnografiniame kaime. Juostoje pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius visam gyvenimui tapo Tadu Blinda ir atrado vietą, kur nori leisti vasaras. „Esu gimęs ir užaugęs Radviliškyje prie gelžkelio bėgių. Vandens telkinio, išskyrus durpyną, - jokio. Todėl mane ir patraukė ši vieta - kad vanduo čia pat", - Vytautas aiškina, kodėl panoro kurtis ant ežero kranto.
Prisimena pirmais metais gyvenę kamaraitėje pas Aldoną Šuminienę. Šią moterį Tomkų šeima šiltai vadina Aldone. Šviesaus atminimo jos vyras Vytautas negalėjo žiūrėti, kaip keletą metų Tomkų šeima vasaras leisdavo palapinėje, todėl patarė statytis namelį. Aktorius prisimena mėginęs rasti ką nors tinkamo, bet trobų aplinkui niekas nepardavė. Netoliese esančiame Kazitiškyje aptiko parduodamą didžiulį lenkų dvarą. „Nuvažiavę į parduotuvėlę „ant durniaus" užkalbinome vietinius - paaiškėjo, kad parduoda ir pirtį. Už kelis šimtus rublių įsigijau, išardėme ir atsigabenome, - Vytautas prisimena pirtelės atsiradimo istoriją. - Ją pervežti ir statyti padėjo vietos meistras Povilas Šuminas, kiti kaimo žmonės. Su jais taip susidraugavome, kad pradėjome bendrauti kaip su giminėmis."
Kadangi šuminiškiai, pasiūlę aktorių šeimai įsikurti šalia, turėjo dviejų galų trobą, galėjo turėti ir dvi pirteles. Atvažiavęs Ignalinos nacionalinio parko atstovas bedė pirštu, kur galima statyti, nes tos vietos šeimininkas buvo seniai miręs ir be vaikų. „Vietiniai manė, kad Tomkus „budinką" pasistatęs užsimanys čia nuolatos gyventi, dar gyvulių užsiveis - reikės ir daržų, šieno. Kai kurie skersai žiūrėjo", - prisimindamas šypsosi aktorius. Tačiau apskritai su šuminiškiais jie visada sutarė draugiškai. „Po žiemos čia atvažiavus vykdavo „registracija": tėvas pereidavo per kaimą su kiekvienu namu pasisveikinti, sugerdavo butelį, - prisimena Dovilė. - Vakarodavo romantiškai: lauko virtuvėse prie žvakių ar žibalinių lempų. Pirmąją savaitę arba net dvi tęsdavosi tie pasisveikinimo vakarai." „Ir būtinai dainuodavome", - praeities ilgesį jaučia poetiškos sielos Lilija.
Šeima prisimena, kad nusipirktos pirtelės vidus buvo juodas nuo suodžių. Iš filmavimų kino juostoje „Jūros vartai" Vytautas parsivežė tinklų - pirmiausia jais apdangstė vidų. „Paskui pirtelę po truputį pradėjome tobulinti, - juokiasi. - Iš draugo gavau kartono - iškaliau juo sienas. Paskui pirkau lentelių, keičiau grindis." Vytautas prisimena, kad tik 1982 metais pirtelėje atsirado elektra. Atsinešti vandens iki šiol jis eina iš šulinio, kuris yra ant kalniuko. Bendras su kaimynais tualetas - tolumoje miškelyje. Tačiau tai - įprastas gyvenimas ir miela kasdienybė, kurios Tomkų šeima visai nenorėtų keisti.
„Čia antrieji mūsų namai, - prisipažįsta Lilija, į gaivų Baluošo vandenį panyranti bet kokiu oru. - Grįžus į Vilnių man trūksta oro." „Visame kaime būna karšta, o mes, kai duoda tas šiaurės vakarų vėjas, su „fufaikėm" sėdime", - juokiasi Vytautas.
Į Aukštaitiją atvažiavę gegužę, į sostinę jie grįžta rudeniop. Per tiek metų Tomkai ir Šuminų kaimas tapo neatsiejami. Dovilė primena, kad kai jie čia atvažiuodavo atostogauti pirmomis vasaromis, kaime gyveno devynios šeimos ir visų pavardė buvo viena - Šuminai. „Čia prabėgo gražiausios mūsų vasaros, lauke pakabintame lopšyje iš tinklų užaugo mano dukra. Per tiek metų esu nupaišiusi beveik kiekvieną kaimo kampelį - namus, medžius, ežerą, daugelio vietinių portretus, - pasakoja grafikė. - Skaudu matyti, kaip griaunami ir perstatomi senoviniai pastatai, plikai nuskutamos retų gėlių ir augalų pievos, kertamas miškas, sužinoti, kaip kažkas iš senųjų kaimo gyventojų išeina anapus." „Visi jie buvo ypatingi, su savo istorijomis, charakteriais ir gyvenimo filosofija. Pavyzdžiui, Malvina ir Povilas Šuminai: jis buvo kalvis ir statybininkas, o Malvina žiemą ausdavo nuostabias drobes, vasarą meškeriodavo, - dukters užuomina Vytautui prikelia vieną istoriją. - Balta skarele, juodai apsirengusi, ji meškeriodavo valtyje stovėdama. O jei valtį kam nors paskolindavo, žvejodavo iki pusės įsibridusi į vandenį. Ir taip visą dieną. Kaip ji nesušaldavo..." Pasak aktoriaus, tais laikais kiekvienas žioplys į ežerą įmerkęs valą su prikabintu kokiu gelžgaliu traukdavo žuvis. Didžiausias jo laimikis Baluoše - dešimties kilogramų lydeka. Neslepia apmaudo, kad jau antri metai nėra žvejybos: ežere neliko žuvų, o ir sveikata nebe ta - skauda nugarą, sunku irkluoti...
Kaip dabar teka Lilijos ir Vytauto dienos? „Su laikraščiais ir „Blindos" alumi, - kvatoja Vytautas. - Esu aludario sūnus. Alaus gyvenime esu išgėręs daugiau negu pieno." Įsitaisęs ant suoliuko prie pirtelės durų jis stebi kaimelio gyvenimą, viską komentuoja, iš tolo sveikinasi ir susišūkauja su praeiviais. „Mūsų radijo taškas", - juokdamosi Vytautą vadina žmona su dukra. Nors net tris dienas per savaitę į Šuminus užsuka parduotuvė ant ratų, aktorius neiškenčia vienoje vietoje: į Ignaliną ar Ginučius važiuoja pirkti tai laikraščio, tai maisto ar alaus. Į mišką grybauti arba uogauti, kai geri metai, traukia Lilija. „Aš nepažįstu grybų: ant gelžkelio jie neauga, - šmaikštauja legendinis aktorius. - Jei prigrybauju, ji pusę išmeta. O man gražu, tai ir renku. Lilija, jei nepažįsta, grybą pakramto, pauosto ir atseit jis geras." Aktorius juokiasi: dėl grybų - kaip ir dėl žuvų. Žvejoti patinka, bet dėl valgymo jų gali ir nebūti. „Man svarbu procesas", - aiškina.
Ramią kasdienę būtį vertinantis aktorius sako nemokantis ir šienauti - dalgiu, jei prireikia, mojuoja Lilija. „Anksčiau statydavau šiltadaržiuką. Tačiau visi jau valgydavo agurkus ir pomidorus, o pas mane jie tik pradėdavo žydėti. Kai užderėdavo pirmasis ir dažnai vienintelis agurkas, būdavo tikra derliaus nuėmimo šventė!" - kvatoja pasakodamas apie nepavykusius daržininkystės bandymus. Lilija - kitokia, nenustygsta be darbo. Būdama aktorė, ji visą gyvenimą užsiėmė ir taikomaisiais menais: audė, rišo kilimus, mezgė. Kurdavo paveikslus iš džiovintų augalų; pabodo - pradėjo juos komponuoti iš paukščių plunksnų. Ir dabar kartais pro šalį baidarėmis plaukiantys iškylautojai sustoja nusipirkti jos kūrinių. Tačiau ši vasara yra labai vėjuota: prie pirtelės dėlioti plunksnas nėra galimybių - išpusto vėjas.
Monotonijos dviese toli nuo miesto šurmulio jie nepatiria. „Niekada negali būti tikras, kad kitą akimirką neturėsi svečių, - juokiasi Lilija. - Kiekvieną dieną pas mus šventė. Tai tie atplaukė, tai kiti užsuko." Daugelis nori paspausti garsiam aktoriui ranką, su juo nusifotografuoti. „Kartais, kai pamatau, kad nuo kalno ateina būrys ekskursantų, ant aukšto slepiuosi arba - į valtį ir į ežerą išplaukiu", - prasitaria Vytautas. Pajutęs, kad gali apgulti iš ežero pusės, kai kada patraukia į mišką. Nuolatos būti gyvu eksponatu aktorius pavargo. Pastaraisiais metais trankiai nebešvenčia ir savo gimtadienių. O būdavo, kad į Šuminus ta proga susirinkdavo ir pusšimtis svečių.
„Šis kaimas mums - gražiausia Lietuvos vieta, - sako Dovilė. - Kai kas nors pataria parduoti trobelę ir ką nors pirkti ramesnėje Lietuvos vietoje, tik susižvalgome - skamba kaip įžeidimas. Šuminai mums - lyg antra tėvynė. Neįsivaizduojame be jų gyvenimo."
