„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vytenis Urba: vienas aš tikrai nebūsiu

„Laukiu pavasario. Tada čiupsiu kastuvą ir imsiuosi mėgstamiausio darbo - vartyti akmenis. Turiu tokią silpnybę. Iš gražiausių paskui sodyboje grindžiu takelius ir mūriju laiptus", - pasakoja „Marceliukės klėties" savininkas, verslininkas ir lietuviškumo puoselėtojas Vytenis Urba (54).
Foto naujienai: Vytenis Urba: vienas aš tikrai nebūsiu
Gretos Skaraitienės nuotrauka / zmones24.lt

„Laukiu pavasario. Tada čiupsiu kastuvą ir imsiuosi mėgstamiausio darbo - vartyti akmenis. Turiu tokią silpnybę. Iš gražiausių paskui sodyboje grindžiu takelius ir mūriju laiptus", - pasakoja „Marceliukės klėties" savininkas, verslininkas ir lietuviškumo puoselėtojas Vytenis Urba (54). Aukštas, tvirtas vyras yra pakėlęs dešimtis kilogramų sveriančius riedulius, tik štai vienas kol kas jam neįveikiamas: verslininko širdį jau beveik metus slegia tris dešimtmečius kurtos šeimos griūtis.


Stebėjau jus kelias minutes: po savo kavinę sukatės kaip reikalą išmanantis šeimininkas - keli žodžiai padavėjoms, pasisveikinimas su nuolatiniais klientais, šypsena pažįstamoms damoms... Jūs visas čia!


Tenka, tenka... Kai ilgiau nebūni, apleidi, matai, kaip viskas keičiasi. Paslaugų srityje smagratį nuolat turi sukti pats.

Prieš keturiolika metų lietuviško maisto restoraną įkūriau, ko gero, pirmas. Ne centre ir ne Senamiestyje, kaip buvo įprasta, o tarp daugiabučių. Paskui norėjau ir kitur keltis, ir plėstis, bet vis nesisekė. Galvojau išsinuomoti „Baltėją", jau buvau visus parašus ir leidimus surinkęs, bet paaiškėjo, kad ji bus kapitaliai restauruojama, o kas paskui - nežinia. Dar po kurio laiko lyg ir Pilies gatvėje buvau sutaręs patalpas, bet ir vėl nepavyko. Tiesą sakant, daug laiko mane vis tos Kaziuko mugės stabdė. Aštuonerius metus visas lėšas ir jėgas dėjau į jas, o ne į plėtrą kaip dažnas verslininkas.


Nesigailite, kad šiemet atsisakėte rengti populiariąją mugę?


Šiek tiek gailiuosi. Galiu tik pasidžiaugti, kad šios šventės įdirbis, populiarumas - mano nuopelnas. O šiemet taip jau išėjo... Dėl tos krizės suabejojau, ar atsipirks atrakcijos. O be jų aš negaliu: rengti šventę ir nieko neparodyti - ne man. Net nemiga prieš šią Kaziuko mugę kankino, išgyvenau: va, šitą galėjau padaryti ir tą parodyti...

Šventėms rengdavausi ypatingai, nes norėjau, kad žmonės ateitų ne tik apsipirkti, bet ir pasižiūrėti nematytų dalykų: keistų, būtinai važiuojančių agregatų. Pernai paskelbiau konkursą, kas norėtų juos eksponuoti ar sandėliuoti, bet nė vieno skambučio taip ir nesulaukiau. Kol kas kavinės kieme, sodyboje stovi išbarstyti...


Iš kur semiatės idėjų kurti tuos savo „išmislus": važinėjančią krosnį, pintinę ant ratų, keliolikos metrų ilgio vikšriuką Tauškaliuką. Su kuo tariatės, galvojate, dirbate?


Važiuoju mašina ir sugalvoju. Kelyje labai gerai galvojasi. Ypač greitkelyje Vilnius-Panevėžys. Aš ten vienu metu labai dažnai važiuodavau... Ne, ne pas gerbėją, ne! Vis darbo reikalais. Apskritai Aukštaitiją išmaišiau kaip reikiant. Pats esu iš Kėdainių rajono, Krakių miestelio, bet kažkodėl Aukštaitija mane labai traukė. Net sodybą ten buvau nusipirkęs, restauravimo dirbtuves iki šiol turiu. Gal kokių dešimt metų gana aktyviai važinėjau po tuos kraštus, išmaišiau ieškodamas senienų.


Tai gal vis dėlto buvo ten kokia simpatija...


Buvo buvo (juokiasi)... Kaip jums atrodo, kur rasti įdomių daiktų? Į pirmą pasitaikiusią gryčią nenueisi ar gatvėje sutikto klausinėti nepulsi. O aš atvažiuodavau į miestelį, užeidavau į alubarį ir vyrams pastatydavau alaus. Visi supuldavo pažindintis, klausinėti, kas toks. Po antro bokalo - žiūrėk, jau visi draugai, stengiasi prisiminti, kas kur kokių senienų matė, turi... Viename kaimelyje, atsimenu, pats išsikasiau senovinius ratus, kitame dar kai ką radau. Į vieną vietą trylika kartų važiavau, tie patys žmonės jau be skambučio laukdavo manęs alubaryje... O vieno miestelio, atrodo, Utenos rajone, kavinukėje buvo labai draugiška „bufetava". Atvažiuodavau, pasisveikindavome, draugiškai pasibučiuodavome. Kai jau kokį penktą kartą pasirodžiau, kaimo žmonės šaukdavo jai iš toli: „Taviškis atvažiavo..." (juokiasi).


Ar yra koks senovinis daiktas, kurio neturėtumėte?


Turbūt ne. Bent jau buities rakandus, prietaisus tikrai turiu visus, kai kurie - tiesiog muziejinės vertės. Turiu ir senovinių traktorių, ir kuliamųjų... Aš įsigyti galiu, o parduoti - niekaip, man nelengva atsisveikinti su savo daiktu. Taip ir susikaupė visa kolekcija. Dabar jau būtų sunku ką nors originalaus kaimuose rasti, nebėra tokių klodų kaip seniau.

Oi, kokių tik kuriozų nebuvo: vienas žmogus papasakojo, kad už šieno turi kuliamąją pakavojęs. Dirbome visą dieną, kol tą šieną nukasėme, o ten - mažutė, gal kokių keturių šimtų litų teverta. O šeimininkas užsispyrė: „Tūkstantis, ir viskas." Viename kaime radau unikalių medinių batsiuvio kurpių, bet savininkas pareiškė: „Geriau sudeginsiu, nei pigiai parduosiu."


Aš, ko gero, apskritai turėjau ne itin gero žmogaus įvaizdį: didelis, aukštas, trumpai kirptas - banditas, ir tiek. O jei dar paklausi, ar turite ką vertingo ir įdomaus ant aukšto, šeimininkai tuoj puola gintis: „Ne ne, nieko neturime..." Prireikdavo nemažai laiko pašnekėti apie orą, šunį ar bites, pralaužti ledus... Beje, su išgirtuoju lietuvišku svetingumu taip ir neteko susidurti: tik kartą per visas tas savo ekspedicijas buvau pavaišintas arbata.


Jūs vienas per tuos kaimus traukdavote ar su šeimyna?


Vienas, nes nelabai kas su manimi norėdavo važiuoti. Gaila, kad žmona tada sūnaus dar neleisdavo.


Namiškiai jūsų pomėgį suprato?


Žmona iš pradžių lyg ir suprato, bet vėliau prasidėjo nesutarimai. Ir pirkdavau, atrodo, kur kas mažiau, bet paskutiniais metais vis girdėdavau: „Iki šiol tu leidai pinigus, o dabar aš leisiu." Keistai nuskambėjo man tie žodžiai... O aš tikiu, kad ta mano kolekcija dar atneš naudos. Jau seniai svajojau įkurti savo muziejų, bet dėl krizės teks atidėti. Ir šiaip muziejai Lietuvoje nėra verslo šaka. Iš pradžių turi sukaupti didelį kapitalą, kad paskui išdidžiai mosuotum ranka: „Pažiūrėkite, čia - pirmasis medinis dviratis, čia - senovinis traktorius..."


Apie šeimą kalbate gana niūriai. Vadinasi, kalbos apie tai, kad skiriatės - tiesa?


Na, taip. Nieko nenoriu kaltinti ar per daug pasakoti, bet taip jau išėjo... Ir kvaila, ir apmaudu tokių metų sulaukus skirtis... Aišku, reikėjo anksčiau taip padaryti, prieš gerą dešimtmetį apsispręsti... dabar viskas kitaip būtų. Bet aš nesu labai greitas, viską iš lėto darau, apgalvoju. Apmąstymai truko ne vienus metus ir dabar dar tęsiasi... Sunku tokius svarbius sprendimus priimti.


O gal tiesiog dar nepribrendote dėti paskutinio taško?


Vis dėlto turbūt jau taškas.


Na, yra ir gera šio dalyko pusė: būsite svajonių jaunikis!


Kad ir dabar draugai man moteris perša! Bet ne, jau yra vienas svajonių jaunikis, o kiti Marijonui - ne konkurentai.


Kokie jūsų reikalavimai moterims?


Nedideli, nes, kaip sako, negražių moterų nėra. Man iš tiesų dauguma - gražios. Aš ir komplimentų joms negailiu. Pagiriu, ypač jeigu matau su skrybėlaite. Čia - mano silpnybė...

O ką daryti? Reikės judėti į priekį... Tiesiog viską iš pradžių pradėti ne taip paprasta. Ir negali skirstyti, kam lengviau - vyrams ar moterims. Ir tiems, ir tiems sunku. Gali dalyti tik pagal tai, kad vieniems čia - verslas, kitiems - nuoskaudos. Skyrybos - labai sudėtingas procesas. Vienam pažįstamam guodžiausi: „Kai namą pasistatėme, tai ir ..." „A, - sako, - namą pasistatėte! Tada viskas aišku!" Nežinau, ar reikalavimai žmonių staiga išauga, ar mistika kokia, bet kol gyvenome paprastame butelyje Šeškinėje, tikrai nebuvo tokių rūpesčių. Namui atsiradus viskas pasikeitė... Atrodo, vaikai užauginti, verslas sukasi, namas pastatytas, sodyba yra... Gyvenk ir džiaukis. O, va, tada ir prasideda...


Toks jausmas, kad daug metų gyvenote pagal labai tvarkingos šeimos nuostatas: jauni susituokėte, susilaukėte dviejų vaikų - mergaitės ir berniuko, įsirengėte būstą, užveisėte sodą... Kuriuo metu gyvenimas pradėjo prieštarauti toms taisyklėms?


Net sunku pasakyti, kada tie lūžiai, krizės įvyko. Matyt, kai daugiau vargo, žmonės draugiškiau gyvena. O vos tik bagočiau... Turtas gadina žmones.


Finansų krizė, nerimas dėl verslo, šeimos griūtis... Ar ne per daug vienam žmogui?


Nieko, aš - stiprus. Paimsiu kastuvą, padirbėsiu kaip reikiant, ir viskas bus gerai. Laikausi, kaip sugebu: einu sportuoti, krepšinį su Veteranų lyga lošiame.


Jūs - didelis, iš pažiūros stiprus žmogus. Ar esate dėl ko nors verkęs?


Oi, man ašarą lengva išspausti, jautrus esu. Va, šnekėdamas galiu pradėti verkti.


O gal vis dėlto jūsų širdis jau užimta?


Ne, nepuolu aš taip staiga... Mačiau ne vieną pavyzdį, kai skuba, keičia, vadovaujasi tik emocijomis - nieko gero iš to neišeina. Ir apskritai nesu labai greitas. Nepaprasta man keisti gyvenimą. Nudegęs žmogus su amžiumi tik atsargesnis tampa... Ir laikai dabar kitokie - meilė ar vedybos nebe taip svarbu, kaip vedybų sutartis ir panašiai. Mes jaunystėje apie tokius dalykus net nežinojome, nes visi vienodai buvome turtingi arba vienodai biedni. Anksčiau buvo paprasčiau gyventi...


Aš iš namų išėjau tikrai ne dėl kokios moters. Patikėkite, tokio amžiaus žmonės jau ne dėl malonumo ryžtasi pokyčiams. Greičiau dantis sukandę bando iš naujo kurti gyvenimą. Bet kol kas man tai nepavyksta...


Nenoriu tikėti, kad ilgai būsite vienišas...


Ne, vienas aš tikrai nebūsiu. Bent jau šunį ar katę turėsiu (juokiasi).


Pagalvojate, kad kada nors pasitrauksite iš verslo?


Taip, ir išvažiuosiu gyventi į kaimą! Turiu sodybą Kernavės pusėje, įrengiu. Noriu ir pats ten gyventi, ir gal kaimo turizmu verstis. Minčių, idėjų, planų - begalė. Ir visai realių, ir sunkiai įvykdomų. Kažkuriame leidinyje mane yra pavadinę ne verslininku, o menininku. Patiko man, nes būtent taip ir jaučiuosi. Jeigu rengiu šventę ar kuriu kokį keistą agregatą, neskaičiuoju kiekvienos kapeikos. Idėja patiko - ir darau.


O štai verslas man niekada lengvai nesisekė. Per keturiolika metų pajutau, kaip sunku puoselėti būtent lietuvišką virtuvę: darbuotojų daug reikia, juk čia tau - ne pica, kurią pavoliojai, apibarstei bet kuo ir iškepei per kelias minutes.


O gal tiesiog nenorite pripažinti, kad lietuviško maisto restoranų ir kavinių mada jau praėjo?


Čia kaip jūra banguojanti: dabar viršuje - picos ir kinų maistas, bet, tikiu, lietuviška banga vėl atsiris. Gal paskutiniu metu buvo per daug cepelinų antireklamos, nors, keisčiausia, jų vis tiek vis dar daugiausia suvalgoma.


Jūs pats ką mėgstate?


Lašinius, kur mažai kūdos mėsos ir riebaliuko daugiau. Sparnelius keptus mėgstu ir kopūstus. O cepelinų valgau kartais, kai reikia patikrinti, ar kokybė vis dar gera. Cepelinas - lietuviško restorano barometras.


Jums niekada netrūko idėjų. Tačiau ko šiuo metu norėtumėte turėti daugiau nei minčių ar svajonių?


Dabar verslininkams labiausiai trūksta pinigų ir gerų darbuotojų. Dar norėčiau daugiau laiko skirti toms idėjoms, kurios dar neįgyvendintos.


Maniau, sakysite, kad trūksta šeimos ar bent jau artimo žmogaus šilumos...


(Juokiasi.) Dar turiu pagalvoti, ar man to trūksta... Gegužę bus metai, kaip galvoju. Ilgokai... Matyt, labai galvotas vyras esu! O gal tiesiog neryžtingas.

Moterų vyrui niekada negana (juokiasi). Niekas nežino, kas gyvenime dar gali nutikti... Juk pavasaris ateina...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs