Siauromis senamiesčio gatvelėmis aktorė Žemyna Ašmontaitė palydi iki jaukios kavinukės kiemelio. „Čia akių mažiau, labiau saugomas lankytojų privatumas“, – lyg su palengvėjimu atsikvepia buvusio TV projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ dalyvė.
Panašu, kad vengiate viešumo. Vis dar bandote atgauti jėgas po TV projekto?
Aktorystė – vieša profesija. O jis, kaip žinia, nepastovus. Žiūrėk, po kokio serialo ar premjeros didesnė banga ir atsirita (šypsosi). Mane dėmesys vargina, apie save kalbėti sunku. Man tai – labai jautrus ir intymus dalykas.
Belgų kinematografininkai pasirinko jus serialui „Matrioškos“, vaidinote ne viename spektaklyje, dalyvavote muzikiniame televizijos projekte... Kaip visur spėjate?
Studijas baigiau prieš septynerius metus. Nuo tada visos mano svajonės pildosi. Norėjau tapti aktore ir tapau. Regis, gavau, ką panorėjusi. Esu laiminga. Gyvenimas visada pateikia naujų iššūkių, posūkių. Kita vertus, žinau, kad jo nesuplanuosi.
Kokią Žemyną pažįsta artimieji?
Na, nesu iš vakarėlių liūčių. Esu rami, mėgstu bendrauti, bet ir gana uždara – į savo erdvę įsileidžiu nedaug žmonių. Masėms jaučiu užslėptą fobiją – minioje man tikrai baisu. Visai kas kita kamerinė aplinka, joje jaučiuosi saugi.
Minėjote, kad esate sostinės senamiesčio gerbėja...
Kadangi čia pat gyvenu, senamiestis – mėgstamiausia vieta. Pažįstu visas slaptas gatveles, mielas nedidukes kavinukes, į kurias dažnai užbėgu puodelio kavos ar natūralių sulčių stiklinės. Mėgstu jose pasėdėti viena, pamąstyti. Kompanijos man reikia tiek, kiek reikia darbui. Tenka susitikti su daugybe naujų veidų. Be abejo, gyvenimo sąlygas diktuoja pasirinkta profesija: naujas filmas ar naujas spektaklis suteikia ir naujų pažinčių. Po bendravimo norisi vienatvės, laiko sau – vis stengiuosi savęs nenuskriausti.
Ar daug dėmesio skiriate grožio procedūroms?
Nežinau, kiek dėmesio tam skiria kitos moterys, bet aš, rodos, visai nedaug. Kai nebūna fotosesijų ar filmavimų, makiažo visai nenaudoju. Na, nebent tik blakstienas paryškinu. Nesu ta, kuri negali ryte išeiti iš namų „nenusipiešusi“ veido.
Kaip reaguojate į kolegas, kurie populiarumo ir dėmesio siekia pernelyg save reklamuodami?
Kiekvienas žmogus jaučia, kas tik reklamą darosi, o kas iš tiesų dirba mėgstamą darbą ir už tai yra visų vertinamas. Manau, kad pigus populiarumas laikinas.
Mokate atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje?
Kartais žmogus tarsi pats „pritraukia“ tokias situacijas ir aplinkybes. Buvo laikas, kai nespėdavau – vienu metu tekdavo būti keliose vietose. Paskui viskas nurimdavo, įsivyraudavo tarsi štilis. Gyvenimas labai banguotas, esama ir pakilimų, ir nuosmukių.
Jau žinote, kuo gyvensite rugsėjį?
Rugsėjį manęs laukia labai graži kelionė – gastrolės Brazilijoje. Po jų drauge su scenos partneriu Ramūnu Difertu žadame surengti keletą koncertų, bet iki tol ilsiuosi.
Pasidavėte atostogų tinguliui?
Taip, dabar visi rytai priklauso man. Jei reikia, galiu atsikelti anksti, bet galva neveiks... Yra tekę filmuotis nuo septintos ryto, bet filmavimai vyko tarsi „autopilotu“ (kaltai šypsosi). Esu „pelėda“, gal todėl ir tokią profesiją pasirinkau – pagal savo būdą.
Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasę, stojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos istorijos ir teorijos specialybę, o baigėte aktorinį. Kaip čia viskas susiklostė?
Didžiausi ir reikšmingiausi dalykai mano gyvenime atsitiko visiškai atsitiktinai. Kad ir darbas su režisieriumi E. Nekrošiumi arba dalyvavimas TV projekte „Iššūkis žvaigždėms“. Lygiagrečiai ir dainavau, ir vaidinau.
Po mokyklos svarsčiau, ką pasirinkti: muziką ar aktorystę? Aplinkybės lėmė, kad įstojau studijuoti muzikologijos. Po metų Vladas Bagdonas rinko kursą ir aš „perbėgau“.
Kaip įsivaizduojate save po dešimties metų?
Aš realistė. Niekada nesvaičioju apie tai, kas neįmanoma. Kad ir mano svajonė filmuotis kine. Realijos tokios, kad Lietuvoje filmų pastatoma labai nedaug. Situacija nepavydėtina. Teatras taip pat nebėra ta vieta, į kurią nusidriektų ilgiausios eilės... Ieškau savo vietos. Belieka tikėtis, kad darbų ir pasiūlymų netrūks kaip netrūko iki šiol.
Mane traukia televizija. Jaučiu, kad ji man kažkuo artima. Gal netolimoje ateityje kursiu autorinę laidą? Tokia mano svajonė. Bet jau spėjau įsitikinti, kad tai, ką suplanuoji, gali apvirsti aukštyn kojomis...
Ar yra jūsų gyvenime dalykų, kurie būtų pastovūs ir nekintantys?
Labai filosofinis klausimas. Sakoma, kad žmogus iš esmės nesikeičia. Laikas ir branda keičia tik jo požiūrį į tuos pačius dalykus. Gal anksčiau į kai ką reaguodavau karščiau ir emocingiau, o dabar į tuos pačius dalykus galiu žiūrėti atlaidžiau ir su šypsena. Aktorystė – nesibaigiantys pažinimo keliai. Aš savęs taip pat nesu dar iki galo „atradusi.“
Žiūrovai aktorius išlepina ir įpratina prie nuolatinio dėmesio, gėlių, komplimentų... Tikriausiai esate labai mylima?
Gyvenime dar nėra taip buvę kaip buvo per keturis TV projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ mėnesius – kasdien gaudavau gėlių. Moters savimeilę tai nepaprastai paglosto (juokiasi).
Kalbant apie komplimentus, man svarbesni tie, kuriuos išgirstu iš profesionalų lūpų. Jų žodis daug svaresnis. O komplimentai... Jie greitai užaugina sparnus.
Neketinate ko nors keisti?
Esu patenkinta savo pasirinkimu. Žmonės, supratę, kad yra ne ten, kur turėtų būti, paprastai keičia kryptį, o aš iki šiol nesigailiu. Jaučiuosi esanti savo vietoje.
Ar sudėtinga pelnyti jūsų pasitikėjimą?
Stengiuosi bendrauti su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Jausdama nenuoširdumą, bandau išvengti bet kokių reikalų. Esu linkusi pasitikėti aplinkiniais. Tik laikas patikrina parodydamas, ar neklydau.
Vadinasi, nukentėjusi taip pat esate?
Man nebe aštuoniolika. Nėra taip, kad į pasaulį žiūrėčiau pro rožinius akinius. Nemanau, kad mus supa tik geri ir man gero linkintys žmonės. Viskas, t. y. ką kuriu, ko noriu, priklauso nuo manęs pačios. Kritiką išklausau, komentarai man neįdomūs. Turiu savotišką apsauginį skydą, leidžiantį negirdėti ir neimti į širdį to, kas man neįdomu.
Sakoma, kad su metais žmogus tampa vis atsargesnis ir nepatiklesnis...
Nejau bėgant laikui tapsime visiški atsiskyrėliai? Niekuo nepasitikėsime, nieko nemylėsime, niekuo netikėsime? Gyvensime kiekvienas sau ir dėl savęs? Apgaulės ir nusivylimo išvengti sunku. Tačiau aš stengiuosi kurti pozityvų gyvenimą. Jame yra vietos pasitikėjimui, tikėjimui ir gėriui. Pasikliauju kuriančia minties galia.
Papasakokite apie tai daugiau...
Buvo metas, kai turėjau kiek mažiau darbų. Tuomet daviau valią mintimis ir svajojau apie tai, ko norėčiau, ir viskas išsipildė.
Atsimenate, kada paskutinį kartą buvote pasimatyme?
Reikia pagalvoti, kiek čia buvo tų užslėptų susitikimų (juokiasi). Gal pasikeitus laikams mes tą patį veiksmą kitaip vadiname? Einame į susitikimus, o iš tiesų tai – pasimatymas. Gal taip labiau save nuraminame, kad per daug neįsijaustume?
O gal vyrai pasikeitė? Gal jie tapo bailesni ir nelinkę vadinti daiktų tikraisiais jų vardais?
Taip, šiais laikais moterys vyrus į pasimatymus kviečia, peršasi... Nenorėčiau, kad moterys nustotų moteriškumo, o vyrai – vyriškumo.
Papasakokite, kur jus nuneša sapnai...
Net nežinau (susimąsto). Pastaruoju metu gal labai nuvargstu? Miegu kietai ir saldžiai, o nubudusi sapnų nepamenu. Gal per daug žmonių sutinku? O gal mano gyvenimo tempas labai intensyvus ir viskas labai greitai keičiasi? Kiekvienas šiokiadienis vis kitoks ir žmonių veidus kartais painioju. Manęs klausia, kaip išmokstu tekstus, kaip su monologais susitvarkau, jei paprasto vardo neatsimenu. Bet aš išmokstu (šypsosi).
Panašu, kad vengiate viešumo. Vis dar bandote atgauti jėgas po TV projekto?
Aktorystė – vieša profesija. O jis, kaip žinia, nepastovus. Žiūrėk, po kokio serialo ar premjeros didesnė banga ir atsirita (šypsosi). Mane dėmesys vargina, apie save kalbėti sunku. Man tai – labai jautrus ir intymus dalykas.
Belgų kinematografininkai pasirinko jus serialui „Matrioškos“, vaidinote ne viename spektaklyje, dalyvavote muzikiniame televizijos projekte... Kaip visur spėjate?
Studijas baigiau prieš septynerius metus. Nuo tada visos mano svajonės pildosi. Norėjau tapti aktore ir tapau. Regis, gavau, ką panorėjusi. Esu laiminga. Gyvenimas visada pateikia naujų iššūkių, posūkių. Kita vertus, žinau, kad jo nesuplanuosi.
Kokią Žemyną pažįsta artimieji?
Na, nesu iš vakarėlių liūčių. Esu rami, mėgstu bendrauti, bet ir gana uždara – į savo erdvę įsileidžiu nedaug žmonių. Masėms jaučiu užslėptą fobiją – minioje man tikrai baisu. Visai kas kita kamerinė aplinka, joje jaučiuosi saugi.
Minėjote, kad esate sostinės senamiesčio gerbėja...
Kadangi čia pat gyvenu, senamiestis – mėgstamiausia vieta. Pažįstu visas slaptas gatveles, mielas nedidukes kavinukes, į kurias dažnai užbėgu puodelio kavos ar natūralių sulčių stiklinės. Mėgstu jose pasėdėti viena, pamąstyti. Kompanijos man reikia tiek, kiek reikia darbui. Tenka susitikti su daugybe naujų veidų. Be abejo, gyvenimo sąlygas diktuoja pasirinkta profesija: naujas filmas ar naujas spektaklis suteikia ir naujų pažinčių. Po bendravimo norisi vienatvės, laiko sau – vis stengiuosi savęs nenuskriausti.
Ar daug dėmesio skiriate grožio procedūroms?
Nežinau, kiek dėmesio tam skiria kitos moterys, bet aš, rodos, visai nedaug. Kai nebūna fotosesijų ar filmavimų, makiažo visai nenaudoju. Na, nebent tik blakstienas paryškinu. Nesu ta, kuri negali ryte išeiti iš namų „nenusipiešusi“ veido.
Kaip reaguojate į kolegas, kurie populiarumo ir dėmesio siekia pernelyg save reklamuodami?
Kiekvienas žmogus jaučia, kas tik reklamą darosi, o kas iš tiesų dirba mėgstamą darbą ir už tai yra visų vertinamas. Manau, kad pigus populiarumas laikinas.
Mokate atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje?
Kartais žmogus tarsi pats „pritraukia“ tokias situacijas ir aplinkybes. Buvo laikas, kai nespėdavau – vienu metu tekdavo būti keliose vietose. Paskui viskas nurimdavo, įsivyraudavo tarsi štilis. Gyvenimas labai banguotas, esama ir pakilimų, ir nuosmukių.
Jau žinote, kuo gyvensite rugsėjį?
Rugsėjį manęs laukia labai graži kelionė – gastrolės Brazilijoje. Po jų drauge su scenos partneriu Ramūnu Difertu žadame surengti keletą koncertų, bet iki tol ilsiuosi.
Pasidavėte atostogų tinguliui?
Taip, dabar visi rytai priklauso man. Jei reikia, galiu atsikelti anksti, bet galva neveiks... Yra tekę filmuotis nuo septintos ryto, bet filmavimai vyko tarsi „autopilotu“ (kaltai šypsosi). Esu „pelėda“, gal todėl ir tokią profesiją pasirinkau – pagal savo būdą.
Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasę, stojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos istorijos ir teorijos specialybę, o baigėte aktorinį. Kaip čia viskas susiklostė?
Didžiausi ir reikšmingiausi dalykai mano gyvenime atsitiko visiškai atsitiktinai. Kad ir darbas su režisieriumi E. Nekrošiumi arba dalyvavimas TV projekte „Iššūkis žvaigždėms“. Lygiagrečiai ir dainavau, ir vaidinau.
Po mokyklos svarsčiau, ką pasirinkti: muziką ar aktorystę? Aplinkybės lėmė, kad įstojau studijuoti muzikologijos. Po metų Vladas Bagdonas rinko kursą ir aš „perbėgau“.
Kaip įsivaizduojate save po dešimties metų?
Aš realistė. Niekada nesvaičioju apie tai, kas neįmanoma. Kad ir mano svajonė filmuotis kine. Realijos tokios, kad Lietuvoje filmų pastatoma labai nedaug. Situacija nepavydėtina. Teatras taip pat nebėra ta vieta, į kurią nusidriektų ilgiausios eilės... Ieškau savo vietos. Belieka tikėtis, kad darbų ir pasiūlymų netrūks kaip netrūko iki šiol.
Mane traukia televizija. Jaučiu, kad ji man kažkuo artima. Gal netolimoje ateityje kursiu autorinę laidą? Tokia mano svajonė. Bet jau spėjau įsitikinti, kad tai, ką suplanuoji, gali apvirsti aukštyn kojomis...
Ar yra jūsų gyvenime dalykų, kurie būtų pastovūs ir nekintantys?
Labai filosofinis klausimas. Sakoma, kad žmogus iš esmės nesikeičia. Laikas ir branda keičia tik jo požiūrį į tuos pačius dalykus. Gal anksčiau į kai ką reaguodavau karščiau ir emocingiau, o dabar į tuos pačius dalykus galiu žiūrėti atlaidžiau ir su šypsena. Aktorystė – nesibaigiantys pažinimo keliai. Aš savęs taip pat nesu dar iki galo „atradusi.“
Žiūrovai aktorius išlepina ir įpratina prie nuolatinio dėmesio, gėlių, komplimentų... Tikriausiai esate labai mylima?
Gyvenime dar nėra taip buvę kaip buvo per keturis TV projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ mėnesius – kasdien gaudavau gėlių. Moters savimeilę tai nepaprastai paglosto (juokiasi).
Kalbant apie komplimentus, man svarbesni tie, kuriuos išgirstu iš profesionalų lūpų. Jų žodis daug svaresnis. O komplimentai... Jie greitai užaugina sparnus.
Neketinate ko nors keisti?
Esu patenkinta savo pasirinkimu. Žmonės, supratę, kad yra ne ten, kur turėtų būti, paprastai keičia kryptį, o aš iki šiol nesigailiu. Jaučiuosi esanti savo vietoje.
Ar sudėtinga pelnyti jūsų pasitikėjimą?
Stengiuosi bendrauti su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Jausdama nenuoširdumą, bandau išvengti bet kokių reikalų. Esu linkusi pasitikėti aplinkiniais. Tik laikas patikrina parodydamas, ar neklydau.
Vadinasi, nukentėjusi taip pat esate?
Man nebe aštuoniolika. Nėra taip, kad į pasaulį žiūrėčiau pro rožinius akinius. Nemanau, kad mus supa tik geri ir man gero linkintys žmonės. Viskas, t. y. ką kuriu, ko noriu, priklauso nuo manęs pačios. Kritiką išklausau, komentarai man neįdomūs. Turiu savotišką apsauginį skydą, leidžiantį negirdėti ir neimti į širdį to, kas man neįdomu.
Sakoma, kad su metais žmogus tampa vis atsargesnis ir nepatiklesnis...
Nejau bėgant laikui tapsime visiški atsiskyrėliai? Niekuo nepasitikėsime, nieko nemylėsime, niekuo netikėsime? Gyvensime kiekvienas sau ir dėl savęs? Apgaulės ir nusivylimo išvengti sunku. Tačiau aš stengiuosi kurti pozityvų gyvenimą. Jame yra vietos pasitikėjimui, tikėjimui ir gėriui. Pasikliauju kuriančia minties galia.
Papasakokite apie tai daugiau...
Buvo metas, kai turėjau kiek mažiau darbų. Tuomet daviau valią mintimis ir svajojau apie tai, ko norėčiau, ir viskas išsipildė.
Atsimenate, kada paskutinį kartą buvote pasimatyme?
Reikia pagalvoti, kiek čia buvo tų užslėptų susitikimų (juokiasi). Gal pasikeitus laikams mes tą patį veiksmą kitaip vadiname? Einame į susitikimus, o iš tiesų tai – pasimatymas. Gal taip labiau save nuraminame, kad per daug neįsijaustume?
O gal vyrai pasikeitė? Gal jie tapo bailesni ir nelinkę vadinti daiktų tikraisiais jų vardais?
Taip, šiais laikais moterys vyrus į pasimatymus kviečia, peršasi... Nenorėčiau, kad moterys nustotų moteriškumo, o vyrai – vyriškumo.
Papasakokite, kur jus nuneša sapnai...
Net nežinau (susimąsto). Pastaruoju metu gal labai nuvargstu? Miegu kietai ir saldžiai, o nubudusi sapnų nepamenu. Gal per daug žmonių sutinku? O gal mano gyvenimo tempas labai intensyvus ir viskas labai greitai keičiasi? Kiekvienas šiokiadienis vis kitoks ir žmonių veidus kartais painioju. Manęs klausia, kaip išmokstu tekstus, kaip su monologais susitvarkau, jei paprasto vardo neatsimenu. Bet aš išmokstu (šypsosi).
