Zitą Kelmickaitę galima išvysti per televiziją, Muzikos ir teatro akademijoje, parodose, konferencijose, išgirsti per radiją – jos pilna visur. „Greitai žmonės bijos įjungti šaldytuvą, nes manys, kad Kelmickaitė kalba“, – juokauja muzikologė, kuriai energijos ir entuziazmo galima tik pavydėti.
Jūs tiek daug visko veikiate, jog sunku suvokti, kaip visur spėjate. Iš kur semiatės energijos?
Energijos semiuosi iš žmonių. Kai bendrauji, daug atiduodi, bet mainais gauni dar daugiau. To man reikia kaip rytinio puodelio arbatos. Bendravimas – didelė vertybė, ypač šiais susvetimėjimo laikais, kai dėl pašėlusio gyvenimo ritmo su geriausiais draugais bendraujame elektroniniu paštu.
Ar tiesa, kad miegate po penkias valandas?
Būna, kad ir penkias, ir devynias valandas išmiegu. O štai vakar miegojau tik tris (juokiasi). Esu optimistė ir niekada nedejuoju. Nemėgstu nuolat bambančių žmonių, kurie turi ir rankas, ir kojas, neserga mirtina liga, gyvena viskuo pertekę, bet jiems vis negerai.
Esate veiksmo žmogus?
Kitiems nuo lėkimo ir tempo plaukai šiaušiasi, nervai nelaiko, o man, priešingai, adrenalino reikia kaip oro. Po paskaitų sėdu į taksi, lekiu į radiją, vedu laidą, po valandėlės jau skubu į televiziją ar kokį nors renginį. Gal tai nėra gerai, tačiau be adrenalino ir įtampos nemoku gyventi. Man reikia veiksmo, nuolat jausti tą botagą už nugaros, tarsi į pakaušį alsuotų ugnimi spjaudantis slibinas ar pūškuotų garvežys, kuris stumtų į priekį. Veikla – mano gyvenimo varikliukas. Jei tik tempas sulėtėja, tiesiog netveriu savo kailyje ir padarau daug mažiau nei versdamasi kūliais.
Vedate radijo ir TV laidas, skaitote paskaitas studentams, dalyvaujate kultūrinėje ir net politinėje veikloje. Muzikiniuose TV šou tampate šmaikščia kritike... Kuri iš veiklos sričių jums arčiausiai širdies?
Man patinka viskas, ką darau. Darbas radijuje, tiesioginiame eteryje, suteikia daug aštrių pojūčių: turi žaibiškai į viską reaguoti. Su studentais dirbti irgi be galo įdomu. Jei nedirbčiau tiek metų su jaunimu, gal būčiau pernelyg rimta, jautriai į viską reaguojanti sena „pelargonija“. Studentų jaunatviškumas ir polėkis įneša į mano gyvenimą naujų vėjų. Bet aš turiu tai, ko neturi jie – patirties. Taigi vieni iš kitų turime ko pasimokyti. Kaip smagu kartais jiems į galvą košės įkrėsti: „Nors jautiesi „kietas“, šioje vietoje susimovei. Reikėjo daryti taip, o ne kitaip.“ Žmogus visą gyvenimą turi mokytis. Kai jau niekas neįdomu, tada viskas, belieka gyvam lįsti į grabą (šypsosi). Jei turėčiau daugiau laiko, kurčiau vien kultūrines pažintines laidas apie Lietuvos žmones.
Tokias kaip jūsų vedama laida „Gyvenimo ratu“?
Kad jūs žinotumėte, kiek įdomių žmonių yra! Būna, man skambina iš rajono ir sako: atvažiuokite į mūsų kaimą, pamatysite, kaip „čiulkės“ gaminamos. Galvoju, kas tos „čiulkės“, pasirodo, panašiai kaip naginės. Baigiame pamiršti senuosius papročius, tradicijas – norisi surankioti išliekamąją vertę turinčius likučius. Po daugelio metų kam nors bus labai įdomu prisiminti, kaip senoliai kopūstus ar duoną raugė, vyžas pynė... Kokie šviesūs ir nesugadinti žmonės gyveno, jiems buvo svarbi pati idėja, o ne kaip iš to prasigyventi.
O dabar tokių idėjinių žmonių, manote, mažėja?
Vien lyginant dabartinius Muzikos ir teatro akademijos studentus su tais, kurie mokėsi prieš dvidešimt metų, toks skirtumas! Anais laikais į akademiją kai kurių tokio lygio net nebūtume priėmę. Ateina jaunų žmonių, kurie nė karto nebuvę operoje, o nori studijuoti Muzikos akademijoje! Paradoksas. Dabartinis gyvenimo pulsas verčia akademinį jaunimą mąstyti ir į viską žiūrėti pragmatiškai. Trūksta ryškių talentų. Aišku, vien iš idėjos ir meilės muzikai duonos nevalgysi, todėl visi talentingiausi buvę mūsų studentai seniai išsibarstę po pasaulį, uždirba gerus pinigus. Tai suprantama, bet liūdna, kad mūsų ekonominė situacija privertė gabiausiuosius sprukti, o likusiuosius perkainoti vertybes.
Tokius žmones kaip jūs, atsidavusius savo profesijai ir veiklai, galima suskaičiuoti ant pirštų. Ar etnomuzikologės specialybė visada buvo jūsų svajonė?
Apie kosmonautės ar gydytojos profesiją tikrai nesvajojau, bet labai norėjau tapti aktore. Deja, mano muzikos mokytojas nuo šios minties draugiškai atkalbėjo. Jis sakydavo: „Tu riestanosė mažiukė, kokia iš tavęs aktorė.“ O muzika visada buvo arčiausiai širdies.
Dabar tas manyje glūdintis teatrališkumas labai praverčia. Aš nebijau bendrauti su didele auditorija, man patinka viešumas. Kartais imu ir patikiu, kad mano pašaukimas – būti tarp žmonių.
Ar būna dienų, kai norisi pabėgti ir užsidaryti tarp keturių sienų? Kokia tampate užvėrusi namų duris?
Savo aktyvų gyvenimą pavadinčiau vaikščiojimu peilio ašmenimis. Bet tai man patinka. Tačiau būna akimirkų, kai noriu pabūti viena, pasiilgstu vienatvės. Kai uždarau namų duris, viliuosi, kad be išankstinio skambučio niekas neužsuks į svečius, nes gali mane rasti su pižama ir knyga rankose. Tokiomis retomis akimirkomis džiaugiuosi, kad man niekur nereikia eiti. Galiu laiką skirti tik sau. Nenusakomas malonumas!
Kas jums padeda atgauti dvasios pusiausvyrą?
Kaip ir daugelis moterų, lekiu į kirpyklą pasigražinti. Tai verčia pasitempti, išlipti iš purvabridžių batų ir apsiauti aukštakulnius, kurie tarsi pakylėja nuo žemės ir skatina pasitempti. O jei dar apsivelki kokį naują drabužį – visai smagu (juokiasi). Deja, vakarinių suknelių neturiu. Kai žmonės eina į teatrą kartą per pusmetį, tokia proga jie puošiasi. O kai man tai – kasdienybė, galima sakyti, darbas, nes smalsu ir tą ir aną pamatyti, kaip mano buvę studentai atlieka vieną ar kitą partiją, džiaugiuosi ruošdamasi į teatrą bent šalikėlį užsimetusi ar batelius persiavusi. Teatras – ne ta vieta, kur gali eiti su nudriskusiais džinsais.
Nepraktikuojate jogos, kuri dabar taip išpopuliarėjo?
Man įdomi Rytų kultūra, smagu ją pažinti, bet tas pasaulis man svetimas. Tai suvokiau lankydamasi Indijoje, Malaizijoje. Ne kartą keliaudamos apie tai diskutuodavome su amžiną atilsį Jurga Ivanauskaite. Jos klausdavau: kaip tu į Rytus atėjai tarsi į savastį? O manęs tai netraukia. Mane labiau vilioja Lotynų Amerikos šalys, spalvingi turgūs, kur daug veiksmo ir kunkuliuoja gyvybė.
Ar ponia Kelmickaitė turi silpnybių?
O... atimkite iš manęs gardų kąsnelį, tai pamatysite (kvatoja). Skanus šviežias maistas yra mano silpnybė. Jei neskaniai pavalgau, pykstu ant viso pasaulio. Galiu atsisakyti miego, bet tik ne gurmaniško maisto.
Mėgstate gaminti?
Jei kas nors prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad tam neturėsiu laiko, iškeisiu naminį maistą į sintetinius pusfabrikačius, būčiau akis iškabinusi. Nors man patinka sukiotis virtuvėje, deja, pastaruoju metu tai nutinka vis rečiau. O būdavo, savo studentams priverdu didžiausius puodus, susirenkame, kalbamės, smaguriaujame. Nors negaliu sakyti, kad dabar visai negaminu. Va, šaldytuve guli avienos, kurią ruošiu su džiovintomis slyvomis. Skanūs sultingi kepsniai ar farširuota žuvis – mano mėgstamiausi. Vegetare niekada nebuvau, manęs į tas gretas niekaip neįpaišysi – esu mėsėdė. Mano amžiaus reikėtų mažiau valgyti ir saldumynų, nes kepenys ir skrandis vis dažniau pasako „ne“.
Viename interviu sakėte, kad nors esate viena, bet ne vieniša. Jei nerandi savosios puselės, geriau nieko. Esate maksimalistė?
Turbūt. Kitam žmogui nepatogu vienam eiti į svečius, parodas ar teatrą. O man taip gyventi patogu, nes nereikia kaskart raportuoti, kur einu, kada grįšiu. Negalėčiau ištverti, jei kas nors mane varžytų. Galbūt esu egoistė?! Kita vertus, kiekvienas turime savo kryželį. Yra moterų, kurios jaučiasi vienišos turėdamos krūvą vaikų ir vyrą. Nepakęsčiau, jei vyras nepakeltų akių nuo savo knygų, kompiuterio ar televizoriaus ir net nepastebėtų, kaip iš laimės praskrendu pro šalį ar prasliūkinu nuliūdusi. Dviem žmonėms reikia turėti savo gyvenimus, bet pastebėti ir suprasti šalia esantį.
Kokie vyrai jums imponuoja?
Protingi, savarankiški, uždirbantys, kurie nesilaiko įsikibę moters sijono. Ypač nemėgstu „popadinių“ vyrų. Vertinu ryškias asmenybes. Deja, man nepavyko rasti tokios artimos sielos, kuri suprastų iš pusės žodžio ir leistų gyventi savo gyvenimą.
Jus dažnai galima išvysti muzikiniuose šou. Nesibodite ir tokių projektų?
Nesibaidau jokio žanro. Jei kviečia į šou, į žaidimą, ten atitinkamai ir elgiuosi – žaidžiu. Būna visai įdomu. Ir nereikia sniaukroti, kad čia ne lygis ir pan. Jei mane pakviečia į konferenciją, aišku, juokelių nelaidau, o tapus muzikinio šou komisijos nare smagu pašmaikštauti ir pajuokauti. Neverta gyvenimo įsprausti į siaurus rėmus.
Jūs tiek daug visko veikiate, jog sunku suvokti, kaip visur spėjate. Iš kur semiatės energijos?
Energijos semiuosi iš žmonių. Kai bendrauji, daug atiduodi, bet mainais gauni dar daugiau. To man reikia kaip rytinio puodelio arbatos. Bendravimas – didelė vertybė, ypač šiais susvetimėjimo laikais, kai dėl pašėlusio gyvenimo ritmo su geriausiais draugais bendraujame elektroniniu paštu.
Ar tiesa, kad miegate po penkias valandas?
Būna, kad ir penkias, ir devynias valandas išmiegu. O štai vakar miegojau tik tris (juokiasi). Esu optimistė ir niekada nedejuoju. Nemėgstu nuolat bambančių žmonių, kurie turi ir rankas, ir kojas, neserga mirtina liga, gyvena viskuo pertekę, bet jiems vis negerai.
Esate veiksmo žmogus?
Kitiems nuo lėkimo ir tempo plaukai šiaušiasi, nervai nelaiko, o man, priešingai, adrenalino reikia kaip oro. Po paskaitų sėdu į taksi, lekiu į radiją, vedu laidą, po valandėlės jau skubu į televiziją ar kokį nors renginį. Gal tai nėra gerai, tačiau be adrenalino ir įtampos nemoku gyventi. Man reikia veiksmo, nuolat jausti tą botagą už nugaros, tarsi į pakaušį alsuotų ugnimi spjaudantis slibinas ar pūškuotų garvežys, kuris stumtų į priekį. Veikla – mano gyvenimo varikliukas. Jei tik tempas sulėtėja, tiesiog netveriu savo kailyje ir padarau daug mažiau nei versdamasi kūliais.
Vedate radijo ir TV laidas, skaitote paskaitas studentams, dalyvaujate kultūrinėje ir net politinėje veikloje. Muzikiniuose TV šou tampate šmaikščia kritike... Kuri iš veiklos sričių jums arčiausiai širdies?
Man patinka viskas, ką darau. Darbas radijuje, tiesioginiame eteryje, suteikia daug aštrių pojūčių: turi žaibiškai į viską reaguoti. Su studentais dirbti irgi be galo įdomu. Jei nedirbčiau tiek metų su jaunimu, gal būčiau pernelyg rimta, jautriai į viską reaguojanti sena „pelargonija“. Studentų jaunatviškumas ir polėkis įneša į mano gyvenimą naujų vėjų. Bet aš turiu tai, ko neturi jie – patirties. Taigi vieni iš kitų turime ko pasimokyti. Kaip smagu kartais jiems į galvą košės įkrėsti: „Nors jautiesi „kietas“, šioje vietoje susimovei. Reikėjo daryti taip, o ne kitaip.“ Žmogus visą gyvenimą turi mokytis. Kai jau niekas neįdomu, tada viskas, belieka gyvam lįsti į grabą (šypsosi). Jei turėčiau daugiau laiko, kurčiau vien kultūrines pažintines laidas apie Lietuvos žmones.
Tokias kaip jūsų vedama laida „Gyvenimo ratu“?
Kad jūs žinotumėte, kiek įdomių žmonių yra! Būna, man skambina iš rajono ir sako: atvažiuokite į mūsų kaimą, pamatysite, kaip „čiulkės“ gaminamos. Galvoju, kas tos „čiulkės“, pasirodo, panašiai kaip naginės. Baigiame pamiršti senuosius papročius, tradicijas – norisi surankioti išliekamąją vertę turinčius likučius. Po daugelio metų kam nors bus labai įdomu prisiminti, kaip senoliai kopūstus ar duoną raugė, vyžas pynė... Kokie šviesūs ir nesugadinti žmonės gyveno, jiems buvo svarbi pati idėja, o ne kaip iš to prasigyventi.
O dabar tokių idėjinių žmonių, manote, mažėja?
Vien lyginant dabartinius Muzikos ir teatro akademijos studentus su tais, kurie mokėsi prieš dvidešimt metų, toks skirtumas! Anais laikais į akademiją kai kurių tokio lygio net nebūtume priėmę. Ateina jaunų žmonių, kurie nė karto nebuvę operoje, o nori studijuoti Muzikos akademijoje! Paradoksas. Dabartinis gyvenimo pulsas verčia akademinį jaunimą mąstyti ir į viską žiūrėti pragmatiškai. Trūksta ryškių talentų. Aišku, vien iš idėjos ir meilės muzikai duonos nevalgysi, todėl visi talentingiausi buvę mūsų studentai seniai išsibarstę po pasaulį, uždirba gerus pinigus. Tai suprantama, bet liūdna, kad mūsų ekonominė situacija privertė gabiausiuosius sprukti, o likusiuosius perkainoti vertybes.
Tokius žmones kaip jūs, atsidavusius savo profesijai ir veiklai, galima suskaičiuoti ant pirštų. Ar etnomuzikologės specialybė visada buvo jūsų svajonė?
Apie kosmonautės ar gydytojos profesiją tikrai nesvajojau, bet labai norėjau tapti aktore. Deja, mano muzikos mokytojas nuo šios minties draugiškai atkalbėjo. Jis sakydavo: „Tu riestanosė mažiukė, kokia iš tavęs aktorė.“ O muzika visada buvo arčiausiai širdies.
Dabar tas manyje glūdintis teatrališkumas labai praverčia. Aš nebijau bendrauti su didele auditorija, man patinka viešumas. Kartais imu ir patikiu, kad mano pašaukimas – būti tarp žmonių.
Ar būna dienų, kai norisi pabėgti ir užsidaryti tarp keturių sienų? Kokia tampate užvėrusi namų duris?
Savo aktyvų gyvenimą pavadinčiau vaikščiojimu peilio ašmenimis. Bet tai man patinka. Tačiau būna akimirkų, kai noriu pabūti viena, pasiilgstu vienatvės. Kai uždarau namų duris, viliuosi, kad be išankstinio skambučio niekas neužsuks į svečius, nes gali mane rasti su pižama ir knyga rankose. Tokiomis retomis akimirkomis džiaugiuosi, kad man niekur nereikia eiti. Galiu laiką skirti tik sau. Nenusakomas malonumas!
Kas jums padeda atgauti dvasios pusiausvyrą?
Kaip ir daugelis moterų, lekiu į kirpyklą pasigražinti. Tai verčia pasitempti, išlipti iš purvabridžių batų ir apsiauti aukštakulnius, kurie tarsi pakylėja nuo žemės ir skatina pasitempti. O jei dar apsivelki kokį naują drabužį – visai smagu (juokiasi). Deja, vakarinių suknelių neturiu. Kai žmonės eina į teatrą kartą per pusmetį, tokia proga jie puošiasi. O kai man tai – kasdienybė, galima sakyti, darbas, nes smalsu ir tą ir aną pamatyti, kaip mano buvę studentai atlieka vieną ar kitą partiją, džiaugiuosi ruošdamasi į teatrą bent šalikėlį užsimetusi ar batelius persiavusi. Teatras – ne ta vieta, kur gali eiti su nudriskusiais džinsais.
Nepraktikuojate jogos, kuri dabar taip išpopuliarėjo?
Man įdomi Rytų kultūra, smagu ją pažinti, bet tas pasaulis man svetimas. Tai suvokiau lankydamasi Indijoje, Malaizijoje. Ne kartą keliaudamos apie tai diskutuodavome su amžiną atilsį Jurga Ivanauskaite. Jos klausdavau: kaip tu į Rytus atėjai tarsi į savastį? O manęs tai netraukia. Mane labiau vilioja Lotynų Amerikos šalys, spalvingi turgūs, kur daug veiksmo ir kunkuliuoja gyvybė.
Ar ponia Kelmickaitė turi silpnybių?
O... atimkite iš manęs gardų kąsnelį, tai pamatysite (kvatoja). Skanus šviežias maistas yra mano silpnybė. Jei neskaniai pavalgau, pykstu ant viso pasaulio. Galiu atsisakyti miego, bet tik ne gurmaniško maisto.
Mėgstate gaminti?
Jei kas nors prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad tam neturėsiu laiko, iškeisiu naminį maistą į sintetinius pusfabrikačius, būčiau akis iškabinusi. Nors man patinka sukiotis virtuvėje, deja, pastaruoju metu tai nutinka vis rečiau. O būdavo, savo studentams priverdu didžiausius puodus, susirenkame, kalbamės, smaguriaujame. Nors negaliu sakyti, kad dabar visai negaminu. Va, šaldytuve guli avienos, kurią ruošiu su džiovintomis slyvomis. Skanūs sultingi kepsniai ar farširuota žuvis – mano mėgstamiausi. Vegetare niekada nebuvau, manęs į tas gretas niekaip neįpaišysi – esu mėsėdė. Mano amžiaus reikėtų mažiau valgyti ir saldumynų, nes kepenys ir skrandis vis dažniau pasako „ne“.
Viename interviu sakėte, kad nors esate viena, bet ne vieniša. Jei nerandi savosios puselės, geriau nieko. Esate maksimalistė?
Turbūt. Kitam žmogui nepatogu vienam eiti į svečius, parodas ar teatrą. O man taip gyventi patogu, nes nereikia kaskart raportuoti, kur einu, kada grįšiu. Negalėčiau ištverti, jei kas nors mane varžytų. Galbūt esu egoistė?! Kita vertus, kiekvienas turime savo kryželį. Yra moterų, kurios jaučiasi vienišos turėdamos krūvą vaikų ir vyrą. Nepakęsčiau, jei vyras nepakeltų akių nuo savo knygų, kompiuterio ar televizoriaus ir net nepastebėtų, kaip iš laimės praskrendu pro šalį ar prasliūkinu nuliūdusi. Dviem žmonėms reikia turėti savo gyvenimus, bet pastebėti ir suprasti šalia esantį.
Kokie vyrai jums imponuoja?
Protingi, savarankiški, uždirbantys, kurie nesilaiko įsikibę moters sijono. Ypač nemėgstu „popadinių“ vyrų. Vertinu ryškias asmenybes. Deja, man nepavyko rasti tokios artimos sielos, kuri suprastų iš pusės žodžio ir leistų gyventi savo gyvenimą.
Jus dažnai galima išvysti muzikiniuose šou. Nesibodite ir tokių projektų?
Nesibaidau jokio žanro. Jei kviečia į šou, į žaidimą, ten atitinkamai ir elgiuosi – žaidžiu. Būna visai įdomu. Ir nereikia sniaukroti, kad čia ne lygis ir pan. Jei mane pakviečia į konferenciją, aišku, juokelių nelaidau, o tapus muzikinio šou komisijos nare smagu pašmaikštauti ir pajuokauti. Neverta gyvenimo įsprausti į siaurus rėmus.
