Tik akys beliko iš Živilės Balčiūnaitės (28). Tai akivaizdu vos pažvelgus į smulkutę, prieš Pekino olimpines žaidynes dar daugiau besitreniruojančią ir dar labiau sulieknėjusią bėgikę. Trenerį ir gerbėjus netikėtomis vedybomis per šias Kalėdas gerokai išgąsdinusi sportininkė patikina: už išrinktojo bendraamžio Andriaus Žebuolio tekėjo iš meilės, kūdikio nesilaukia ir naujas gyvenimas jai nesutrukdys iš visų jėgų stengtis olimpiadoje pasirodyti tarp pačių geriausių.
Visai mažutė, smulkutė lyg mergaičiukė...
Ne jūs viena taip sakote. Lyg ir nemažėju, bet visiems atrodo, kad manęs visai nebeliko.
Treneris spaudoje paskelbė, jog tikisi, kad pakliūsite bent jau į pirmąjį aštuntuką! O pačiai kaip atrodo?
Aš taip nesvarstau. Bus matyti, juk norai – viena, reikės žiūrėti, kas išeina. Dabar daug svarbiau ne svajoti, o kuo greičiau susigrąžinti fizinę formą – vis dar turiu rūpesčių dėl traumuotų kojų. Net skridau pas gydytoją į Maskvą ir dar, matyt, teks, nes rezultatą pajutau jau po pirmo karto: daugiau nei dvi valandas taisė mano pėdas. Pernai vienuolika mėnesių dėl traumuotų pėdų jaučiau nuolatinį skausmą: ne vieną, tai kitą skaudėjo.
Nors šiek tiek virpa širdis, kai pagalvojate apie olimpiadą?
Virpa, tik ne taip baisiai, kaip jums atrodo. Kai buvau vaikas, atrodė: „Oi, olimpiada!“ Iš tiesų tai atsakingos, bet tokios pat varžybos kaip dauguma kitų. Ketverių metų mano darbo ataskaita. Negalvoju nei kad pavyks, nei kad nepavyks – rengiuosi, ir viskas. Kaip bus, taip. Viską lems mano ištvermė sunkiomis oro sąlygomis: kai bėgsiu, bus 90 procentų drėgmės ir 24–27 laipsniai šilumos.
Bėgti trukdo ir vestuvinis žiedas? Nematau jo ant rankos...
Krinta nuo piršto, todėl saugiai padedu, kad nepamesčiau. Žiedas – sunkus, masyvus, mosteliu ranka ir lekia. Užsimaunu tik eidama į kokias šventes, kai žinau, kad emocingai neteks elgtis. Antraip gali būti kaip mamos bendradarbei: net nuotrauka yra, kaip per vieną balių dvidešimt žmonių pievoje prie ežeriuko keturpėsti ieško pamesto vestuvinio žiedo. Bijau netekti, todėl ir laikau namie.
Paskutinis jūsų sakinys labai tinka ir kalbant apie vyrą: paslapčia, netikėtai ištekate, sutuoktinio visuomenėje nerodote...
Būtų išvis niekas nežinojęs, jeigu netyčia Katedros aikštėje nebūtų pasipainiojęs fotografas. Tik pamatė mus, gobtuvą ant galvos užsitempė, fotoaparato „linzes“ pakeitė ir dirbti pradėjo... Iš tolo jį pamačiau... Labai supykau. Pagalvokite, specialiai darai šventę tokią dieną – gruodžio dvidešimt penktąją, kai žurnalistai ilsisi, bet vis tiek nepavyksta pasislėpti.
Ir vestuvės netikėtos, ir suknelė netradicinė. Ilgai rengėtės šiai šventei?
Tikrai daug kas sakė, kad suknelė – baisi, kažkokia suraizgyta iš siūlų... Gal iš pavydo taip kalbėjo. Man dizainerės Žydrūnės Grigonytės drabužiai labai patinka. Mes susipažinome po Atėnų olimpiados, kai vienam žurnalui mane fotografavo su jos drabužiais. Įdomiausia, kad Žydrūnė mane pažinojo, nes pro jos namus vis prabėgdavau krosiuką. Ji galvodavo, kokia esu ištverminga ir sportiška. O dabar pati mano trasa bėgioja.
Prieš kelerius metus interviu „Žmonėms“ pasakojote, kad treneriai sportininko gyvenimą reguliuoja ne tik aikštelėje. Jiems ypač nepatinka, kai geriausios auklėtinės įsimyli, draugauja su vaikinais ar juo labiau – išteka...
Matote, treneriai bijo, kad vyras sportininkę tuoj pastatys prie puodų, iškart vaikais apkraus... O iš tikrųjų niekas nesikeičia. Nebe po šešiolika metų mums, vyras juk ne katę maiše ėmė... Maniškis dėl vaikų ir puodų sakė: „Kaip pasakysi, taip ir bus. Kada norėsi didesnės šeimos, tada ir turėsime. Tavo toks darbas, kad negaliu per daug jo reguliuoti.“
Interviu dosniai nedalijate, todėl mažai žinoma, kas gi tas jūsų išrinktasis? Praslydo žinia, kad lyg ir jis susijęs su sportu.
Ne, su šia sritimi jis nieko bendra neturi, išskyrus, kad sportas jam patinka, mėgsta žiūrėti varžybas. Juokėmės: jeigu jau žurnalistai sportininku pavadino, gal reikės pradėti ir jam daugiau treniruotis. Vyras – paprastas valstybės tarnautojas.
Tradiciškai sportininkui turbūt lengviau draugauti ir gyventi su sportininku: vienas kitą geriau supranta, užjaučia, palaiko...
Tas pats galioja ir menininkams, ir šou žmonėms... Aišku, lengviau, kai žmogus domisi ir supranta tavo gyvenimo būdą.
Kas gi bendra tarp jūsų?
Mes – Avinai, tarp mūsų – tik vienos dienos skirtumas. Aš gimiau balandžio trečiąją, jis – balandžio ketvirtąją.
Vadinasi, abu užsispyrę, aršūs, ambicingi... Turėtų būti sunkoka.
O dėl ko pyktis, jei abu vienodi? Pamenu, rudenį sėdėjome kavinėje, atnešė desertą su braške. Klausiu: „Gal nori braškės? Beje, kokie tavo mėgstamiausi vaisiai?“ „Braškės, bet labiausiai – žemuogės...“– išgirdau. Aš lygiai taip pat atsakau! Tiek daug tarp mūsų panašumų, kad nėra dėl ko pyktis. Kartą vienas Avinas nusileidžia, kitą – kitas. Be to, aš kur kas baisesnis Avinas, nes Avino metais gimusi.
Ar seniai judu pažįstami?
Kai tuokėmės, buvome pažįstami keturis mėnesius. Ir per tą laiką jis manęs beveik nematė, nes ištisai važinėjau: Vengrija, Tokijas... Tik lapkričio pabaigoje į Lietuvą jau ilgesniam laikui grįžau.
Meilė per atstumą ir greitos vedybos – kaip iš romano...
Aš vestuvių turbūt bijojau taip, kaip vaikinai, o jis iškart pasiryžo: nusprendė, kad mažai mane matys, todėl turi ką nors daryti. Ir kad mane prie savęs išlaikytų, ir kad paties gyvenime atsirastų atsakomybė. Kito laiko tuoktis net fiziškai nebūtume radę.
O kas trukdė palaukti, kol baigsis Pekino olimpiada? Per metus su trupučiu gal būtumėte geriau jausmus patikrinę...
Kitos Kalėdos atrodė per toli. O abu norėjome tuoktis būtent per Kalėdas. Ir man laisvesnis tik gruodis. Tada mums draugai daug padėjo: kas makiažą darė, kas drabužius siuvo, kas mašiną puošė, kas vestuves fotografavo... Šventėme restorane, jokios didelės, kelias dienas trunkančios puotos užmiestyje specialiai nedarėme. O kam? Visos jaunosios dejuoja, kiek rūpesčių turi, kaip nuvargsta. O aš jokio rūpestėlio neturėjau. Man tik šešis kartus reikėjo pasimatuoti suknelę, ir viskas.
O nuotakos jaudulys?!
Nieko nejaučiau! Buvo tiesiog geros Kalėdos su savais žmonėmis.
Ir net ašara dėl prarastos laisvės nenuriedėjo?
Laisvė labai priklauso nuo to, kokį žmogų pasirenki. Mano gyvenimas niekuo nepasikeitė, jokių suvaržymų neatsirado.
Taip ir neišgirdau, kur tokių protingų ir supratingų vyrų galima sutikti.
Vienoje gražioje romantiškoje vietoje... Ir pačiai ieškoti nereikia: kam bus skirta – susiras.
Skaičiuoju, kad piršlybos įvyko labai greitai...
Pasipiršo gal po mėnesio, manęs beveik nematęs. Ar iškart pasakiau „taip“? Iškart, nors vos puodelio neatkandau iš nuostabos. Pavalgėme, gėriau arbatą, o jis sugalvojo pasipiršti. Nesitikėjau tokio posūkio, nes paprastai moterys užsimano taip greitai tekėti, ne vyrai vesti. O jis sako iškart supratęs, kad esu jo žmogus.
Kodėl vestuves suplanavote tokiu ypatingu metu – pirmąją Kalėdų dieną?
Nuo vaikystės apie tai svajojau, nes man didžiausia gyvenimo šventė – Kalėdos. Tačiau tokią dieną norint susituokti bažnyčioje reikia vyskupo leidimo. Kunigai patys nustebo, kai jį atsinešėme. Katedros istorijoje pirmąją Kalėdų dieną vestuvių iki tol niekada nėra buvę. Gal vyskupui pagailo tokios mažos svajotojos, o gal matė, kad nesame jauni kvailiotojai, nesuprantantys, ką daro... Šalia buvę kunigai dar kažką kalbėjo, bet vyskupas nutraukė visus ginčus: „Su Dievo leidimu.“
Jaudulio sakote nejautusi, svajonės pildėsi. Ar buvo smagu tekėti?
Nesupratau, kas įvyko... Jausmas buvo, lyg ne kokį reikšmingą įvykį išgyvenčiau, o tiesiog džiaugčiausi švente, į kurią pagaliau susirinko dauguma savų, artimų žmonių.
Nuotraukomis iš medaus mėnesio ir povestuvinės kelionės pradžiuginsite?
Koks medus ir kelionės olimpiniais metais?! Gal šiemet per Kalėdas kur nors ir išjudėsime.
Galbūt po olimpiados ir šeimos pagausėjimo galima tikėtis?
Nežinau ir apie tai dar negalvoju. Aišku, norisi. Jeigu būčiau vyras sportininkas, jau seniai turėčiau žmoną ir būrį vaikų. O moteriai sportininkei pirma reikia geriausią akimirką nutaikyti, kad galėtų pagimdyti ir vėl grįžti į sportą. Daugelis, ko gero, galvojo: jeigu taip staiga teka, su pilvu turbūt. Bet ne paaugliai juk, kad negalvotume, ką darome. Be to, labai patogu taip greitai ištekėti: žurnalistai nespėja sumedžioti, nerašinėja, kad matė su tuo ar kitu... Nors neįsivaizduoju, kaip mūsų galėjo nepastebėti: juk vaikščiojome ir į viešus didžiulius koncertus, ir po parduotuves. Matyt, svarbu provokuojamai nesielgti.
Vyras į varžybas nelydi?
Tik iki oro uosto. „Ne, – sako, – aš netrukdysiu, dirbk savo darbą. Žinai, kad sergu už tave namie. Trenerio darbas yra kartu vykti.“ Jis apskritai nesikiša ir nereguliuoja, tik pamatęs, kaip gyvenu, pripažino: „Numirčiau nuo tokio tempo.“ Vakarais beveik niekur neiname, norisi tik pavalgyti ir greičiau užmigti. Vyras manęs ir netempia, žino, kad pavargstu, kad turiu pagyti po visų ligų ir traumų. Romantika gerai per atostogas, o kai reikia dirbti, svarbiausia – lova su pagalve.
Vyras kartu su jumis maratonų nebėgioja?
Pabėgioja, dviračiu pavažinėja, šiek tiek pasportuoja. Žiemą sykiu eidavome į treniruoklių salę. Kartą bandė su manimi bėgti, bet po penkių kilometrų pareiškė: „Tuoj numirsiu... Geriau jau dviratį minti“
Pačios ūgis – metras penkiasdešimt aštuoni centimetrai. Nenuostabu, kad jus dažnas Coliuke šaukdavo, o kaip vyras vadina?
Turbūt turėtų jis pusseserei už autorystę sumokėti, nes ji mane pirmoji pavadino Žiuželiu. Vyras išgirdo ir jam patiko.
Pavardės po santuokos nekeitėte?
Ir nekeisiu! Įsivaizduokite: būna moteris Uoga, o virsta Uogiene ir vyras uždaro ją į stiklainį. Kam man to reikia?! Jeigu aš vyro pavardę imsiu, tegu ir jis ima manąją. Kad kitos moterys žinotų, jog šitas jau užimtas. Tada bus sąžininga. Man vyras pasakė: „Su kokia pavarde iškilai, su tokia ir liksi. Kuo čia dėta mano pavardė?“ Ar ištekėjus gyvenimas pasikeitė? Vargu ar smarkiai. Valio, nereikia eiti į pasimatymus! Jiems laiko apskritai nebūtų. Bet kiekgi aš čia spėjau to santuokinio gyvenimo pamatyti? Paklauskite apie tai po kokių dešimties metų.
Visai mažutė, smulkutė lyg mergaičiukė...
Ne jūs viena taip sakote. Lyg ir nemažėju, bet visiems atrodo, kad manęs visai nebeliko.
Treneris spaudoje paskelbė, jog tikisi, kad pakliūsite bent jau į pirmąjį aštuntuką! O pačiai kaip atrodo?
Aš taip nesvarstau. Bus matyti, juk norai – viena, reikės žiūrėti, kas išeina. Dabar daug svarbiau ne svajoti, o kuo greičiau susigrąžinti fizinę formą – vis dar turiu rūpesčių dėl traumuotų kojų. Net skridau pas gydytoją į Maskvą ir dar, matyt, teks, nes rezultatą pajutau jau po pirmo karto: daugiau nei dvi valandas taisė mano pėdas. Pernai vienuolika mėnesių dėl traumuotų pėdų jaučiau nuolatinį skausmą: ne vieną, tai kitą skaudėjo.
Nors šiek tiek virpa širdis, kai pagalvojate apie olimpiadą?
Virpa, tik ne taip baisiai, kaip jums atrodo. Kai buvau vaikas, atrodė: „Oi, olimpiada!“ Iš tiesų tai atsakingos, bet tokios pat varžybos kaip dauguma kitų. Ketverių metų mano darbo ataskaita. Negalvoju nei kad pavyks, nei kad nepavyks – rengiuosi, ir viskas. Kaip bus, taip. Viską lems mano ištvermė sunkiomis oro sąlygomis: kai bėgsiu, bus 90 procentų drėgmės ir 24–27 laipsniai šilumos.
Bėgti trukdo ir vestuvinis žiedas? Nematau jo ant rankos...
Krinta nuo piršto, todėl saugiai padedu, kad nepamesčiau. Žiedas – sunkus, masyvus, mosteliu ranka ir lekia. Užsimaunu tik eidama į kokias šventes, kai žinau, kad emocingai neteks elgtis. Antraip gali būti kaip mamos bendradarbei: net nuotrauka yra, kaip per vieną balių dvidešimt žmonių pievoje prie ežeriuko keturpėsti ieško pamesto vestuvinio žiedo. Bijau netekti, todėl ir laikau namie.
Paskutinis jūsų sakinys labai tinka ir kalbant apie vyrą: paslapčia, netikėtai ištekate, sutuoktinio visuomenėje nerodote...
Būtų išvis niekas nežinojęs, jeigu netyčia Katedros aikštėje nebūtų pasipainiojęs fotografas. Tik pamatė mus, gobtuvą ant galvos užsitempė, fotoaparato „linzes“ pakeitė ir dirbti pradėjo... Iš tolo jį pamačiau... Labai supykau. Pagalvokite, specialiai darai šventę tokią dieną – gruodžio dvidešimt penktąją, kai žurnalistai ilsisi, bet vis tiek nepavyksta pasislėpti.
Ir vestuvės netikėtos, ir suknelė netradicinė. Ilgai rengėtės šiai šventei?
Tikrai daug kas sakė, kad suknelė – baisi, kažkokia suraizgyta iš siūlų... Gal iš pavydo taip kalbėjo. Man dizainerės Žydrūnės Grigonytės drabužiai labai patinka. Mes susipažinome po Atėnų olimpiados, kai vienam žurnalui mane fotografavo su jos drabužiais. Įdomiausia, kad Žydrūnė mane pažinojo, nes pro jos namus vis prabėgdavau krosiuką. Ji galvodavo, kokia esu ištverminga ir sportiška. O dabar pati mano trasa bėgioja.
Prieš kelerius metus interviu „Žmonėms“ pasakojote, kad treneriai sportininko gyvenimą reguliuoja ne tik aikštelėje. Jiems ypač nepatinka, kai geriausios auklėtinės įsimyli, draugauja su vaikinais ar juo labiau – išteka...
Matote, treneriai bijo, kad vyras sportininkę tuoj pastatys prie puodų, iškart vaikais apkraus... O iš tikrųjų niekas nesikeičia. Nebe po šešiolika metų mums, vyras juk ne katę maiše ėmė... Maniškis dėl vaikų ir puodų sakė: „Kaip pasakysi, taip ir bus. Kada norėsi didesnės šeimos, tada ir turėsime. Tavo toks darbas, kad negaliu per daug jo reguliuoti.“
Interviu dosniai nedalijate, todėl mažai žinoma, kas gi tas jūsų išrinktasis? Praslydo žinia, kad lyg ir jis susijęs su sportu.
Ne, su šia sritimi jis nieko bendra neturi, išskyrus, kad sportas jam patinka, mėgsta žiūrėti varžybas. Juokėmės: jeigu jau žurnalistai sportininku pavadino, gal reikės pradėti ir jam daugiau treniruotis. Vyras – paprastas valstybės tarnautojas.
Tradiciškai sportininkui turbūt lengviau draugauti ir gyventi su sportininku: vienas kitą geriau supranta, užjaučia, palaiko...
Tas pats galioja ir menininkams, ir šou žmonėms... Aišku, lengviau, kai žmogus domisi ir supranta tavo gyvenimo būdą.
Kas gi bendra tarp jūsų?
Mes – Avinai, tarp mūsų – tik vienos dienos skirtumas. Aš gimiau balandžio trečiąją, jis – balandžio ketvirtąją.
Vadinasi, abu užsispyrę, aršūs, ambicingi... Turėtų būti sunkoka.
O dėl ko pyktis, jei abu vienodi? Pamenu, rudenį sėdėjome kavinėje, atnešė desertą su braške. Klausiu: „Gal nori braškės? Beje, kokie tavo mėgstamiausi vaisiai?“ „Braškės, bet labiausiai – žemuogės...“– išgirdau. Aš lygiai taip pat atsakau! Tiek daug tarp mūsų panašumų, kad nėra dėl ko pyktis. Kartą vienas Avinas nusileidžia, kitą – kitas. Be to, aš kur kas baisesnis Avinas, nes Avino metais gimusi.
Ar seniai judu pažįstami?
Kai tuokėmės, buvome pažįstami keturis mėnesius. Ir per tą laiką jis manęs beveik nematė, nes ištisai važinėjau: Vengrija, Tokijas... Tik lapkričio pabaigoje į Lietuvą jau ilgesniam laikui grįžau.
Meilė per atstumą ir greitos vedybos – kaip iš romano...
Aš vestuvių turbūt bijojau taip, kaip vaikinai, o jis iškart pasiryžo: nusprendė, kad mažai mane matys, todėl turi ką nors daryti. Ir kad mane prie savęs išlaikytų, ir kad paties gyvenime atsirastų atsakomybė. Kito laiko tuoktis net fiziškai nebūtume radę.
O kas trukdė palaukti, kol baigsis Pekino olimpiada? Per metus su trupučiu gal būtumėte geriau jausmus patikrinę...
Kitos Kalėdos atrodė per toli. O abu norėjome tuoktis būtent per Kalėdas. Ir man laisvesnis tik gruodis. Tada mums draugai daug padėjo: kas makiažą darė, kas drabužius siuvo, kas mašiną puošė, kas vestuves fotografavo... Šventėme restorane, jokios didelės, kelias dienas trunkančios puotos užmiestyje specialiai nedarėme. O kam? Visos jaunosios dejuoja, kiek rūpesčių turi, kaip nuvargsta. O aš jokio rūpestėlio neturėjau. Man tik šešis kartus reikėjo pasimatuoti suknelę, ir viskas.
O nuotakos jaudulys?!
Nieko nejaučiau! Buvo tiesiog geros Kalėdos su savais žmonėmis.
Ir net ašara dėl prarastos laisvės nenuriedėjo?
Laisvė labai priklauso nuo to, kokį žmogų pasirenki. Mano gyvenimas niekuo nepasikeitė, jokių suvaržymų neatsirado.
Taip ir neišgirdau, kur tokių protingų ir supratingų vyrų galima sutikti.
Vienoje gražioje romantiškoje vietoje... Ir pačiai ieškoti nereikia: kam bus skirta – susiras.
Skaičiuoju, kad piršlybos įvyko labai greitai...
Pasipiršo gal po mėnesio, manęs beveik nematęs. Ar iškart pasakiau „taip“? Iškart, nors vos puodelio neatkandau iš nuostabos. Pavalgėme, gėriau arbatą, o jis sugalvojo pasipiršti. Nesitikėjau tokio posūkio, nes paprastai moterys užsimano taip greitai tekėti, ne vyrai vesti. O jis sako iškart supratęs, kad esu jo žmogus.
Kodėl vestuves suplanavote tokiu ypatingu metu – pirmąją Kalėdų dieną?
Nuo vaikystės apie tai svajojau, nes man didžiausia gyvenimo šventė – Kalėdos. Tačiau tokią dieną norint susituokti bažnyčioje reikia vyskupo leidimo. Kunigai patys nustebo, kai jį atsinešėme. Katedros istorijoje pirmąją Kalėdų dieną vestuvių iki tol niekada nėra buvę. Gal vyskupui pagailo tokios mažos svajotojos, o gal matė, kad nesame jauni kvailiotojai, nesuprantantys, ką daro... Šalia buvę kunigai dar kažką kalbėjo, bet vyskupas nutraukė visus ginčus: „Su Dievo leidimu.“
Jaudulio sakote nejautusi, svajonės pildėsi. Ar buvo smagu tekėti?
Nesupratau, kas įvyko... Jausmas buvo, lyg ne kokį reikšmingą įvykį išgyvenčiau, o tiesiog džiaugčiausi švente, į kurią pagaliau susirinko dauguma savų, artimų žmonių.
Nuotraukomis iš medaus mėnesio ir povestuvinės kelionės pradžiuginsite?
Koks medus ir kelionės olimpiniais metais?! Gal šiemet per Kalėdas kur nors ir išjudėsime.
Galbūt po olimpiados ir šeimos pagausėjimo galima tikėtis?
Nežinau ir apie tai dar negalvoju. Aišku, norisi. Jeigu būčiau vyras sportininkas, jau seniai turėčiau žmoną ir būrį vaikų. O moteriai sportininkei pirma reikia geriausią akimirką nutaikyti, kad galėtų pagimdyti ir vėl grįžti į sportą. Daugelis, ko gero, galvojo: jeigu taip staiga teka, su pilvu turbūt. Bet ne paaugliai juk, kad negalvotume, ką darome. Be to, labai patogu taip greitai ištekėti: žurnalistai nespėja sumedžioti, nerašinėja, kad matė su tuo ar kitu... Nors neįsivaizduoju, kaip mūsų galėjo nepastebėti: juk vaikščiojome ir į viešus didžiulius koncertus, ir po parduotuves. Matyt, svarbu provokuojamai nesielgti.
Vyras į varžybas nelydi?
Tik iki oro uosto. „Ne, – sako, – aš netrukdysiu, dirbk savo darbą. Žinai, kad sergu už tave namie. Trenerio darbas yra kartu vykti.“ Jis apskritai nesikiša ir nereguliuoja, tik pamatęs, kaip gyvenu, pripažino: „Numirčiau nuo tokio tempo.“ Vakarais beveik niekur neiname, norisi tik pavalgyti ir greičiau užmigti. Vyras manęs ir netempia, žino, kad pavargstu, kad turiu pagyti po visų ligų ir traumų. Romantika gerai per atostogas, o kai reikia dirbti, svarbiausia – lova su pagalve.
Vyras kartu su jumis maratonų nebėgioja?
Pabėgioja, dviračiu pavažinėja, šiek tiek pasportuoja. Žiemą sykiu eidavome į treniruoklių salę. Kartą bandė su manimi bėgti, bet po penkių kilometrų pareiškė: „Tuoj numirsiu... Geriau jau dviratį minti“
Pačios ūgis – metras penkiasdešimt aštuoni centimetrai. Nenuostabu, kad jus dažnas Coliuke šaukdavo, o kaip vyras vadina?
Turbūt turėtų jis pusseserei už autorystę sumokėti, nes ji mane pirmoji pavadino Žiuželiu. Vyras išgirdo ir jam patiko.
Pavardės po santuokos nekeitėte?
Ir nekeisiu! Įsivaizduokite: būna moteris Uoga, o virsta Uogiene ir vyras uždaro ją į stiklainį. Kam man to reikia?! Jeigu aš vyro pavardę imsiu, tegu ir jis ima manąją. Kad kitos moterys žinotų, jog šitas jau užimtas. Tada bus sąžininga. Man vyras pasakė: „Su kokia pavarde iškilai, su tokia ir liksi. Kuo čia dėta mano pavardė?“ Ar ištekėjus gyvenimas pasikeitė? Vargu ar smarkiai. Valio, nereikia eiti į pasimatymus! Jiems laiko apskritai nebūtų. Bet kiekgi aš čia spėjau to santuokinio gyvenimo pamatyti? Paklauskite apie tai po kokių dešimties metų.
