„Seniai supratau, kad kiekvienam žiūrovui neįtiksiu, todėl internete komentarų neskaitau. Kokia prasmė gadintis nuotaiką? Man užtenka kolegų ir artimųjų pastabų, kuriose yra racionalus grūdas", - sako buvusi LTV laidos „Labas rytas" vedėja Živilė Vaškytė (27). Tačiau netrukus žavią juodaplaukę vėl užgrius komentarų lavina - nuo rudens ją matysime naujame LNK projekte „Auksinė savaitės blykstė".
Kalba apie negailestingą kritiką pasisuko, kai Živilės paklausiau, ar dėl pelningo darbo pasiūlymo ryžtųsi plastinei operacijai. „Manau, tokį pasiūlymą iškart atmesčiau. Juk laidos vedėjo išvaizda neturi atitikti modelių katalogo. Svarbu, kad ji neerzintų, o svarbiausia - asmenybė. Jos nesukurs joks plastinės chirurgijos specialistas, - tikina šiaip gyvenime pokyčių nebijanti televizijos žurnalistė. - Pasitaiko laiškų, kai žiūrovai piktinasi, neva „Labas rytas" tokia solidi laida, o ją veda žurnalistė su tokia didele krūtine. Kartą net juokavau: gerai, rytoj prieš eterį pasidėsiu ją ant lentynos, o po laidos vėl užsidėsiu. Tačiau panašių priekaištų paprastai pasigirsta per pilnatį. Kai visą gyvenimą turi didelę krūtinę, pripranti prie tokių komentarų. Mano krūtinė - mano privalumas. Juk tiek moterų ją didinasi!"
Eterio nepramiegojo nė karto
Grynakraujė žemaitė, kilusi iš Skuodo, po vidurinės mokyklos stojo į žurnalistiką, nors galvojo apie teisės studijas. Mat giminėje yra nemažai teisininkų. Tačiau Živilei gyvenimo kelio pasirinkimą lėmė tai, kad puikiai sekėsi kurti rašinius, ji nuolatos dalyvaudavo skaitovų konkursuose, o svarbiausia - norėjo komunikabilaus ir komandinio darbo.
„Atvažiavau į stojamuosius, o ten susirinkę mano bendraamžiai klausinėjo: „Skuodas - kas čia per miestas? Jis Lietuvoje?" Net supykau: kaip jie gali būti žurnalistais, jei net savo gimtinės geografijos nežino. Kol mokiausi Skuode, neretai latviškas televizijos laidas matydavome geriau nei lietuviškas. Žinoma, laikai ir techninės galimybės pasikeitė. Dabar, kai skambinu tėvams ir guodžiuosi, kad labai pasiilgau, jie pokštauja: „Mes su tavimi pasisveikinome šįryt", - pasakoja su dviem seserimis tolimame Žemaitijos mieste užaugusi tamsiaplaukė.
Kas antrą savaitę ankstų rytą su žiūrovais tiesioginiame eteryje ji sveikinosi pusantrų metų. Tiek laiko gyveno ypatingu ritmu. Būtent tą savaitę, kai dirbdavo, vakarais eidavo miegoti gerokai anksčiau, tekdavo atsisakyti ilgų pasisėdėjimų su draugais: jeigu pažeisdavo režimą, kitą dieną organizmas primindavo, ką ji veikė praeitą vakarą. „Bet nė karto nepramiegojau tiesioginio eterio. Yra buvę, kad į grimo kambarį pavėluoju dešimt-penkiolika minučių. Iš tiesų tiesioginis eteris nėra toks sunkus, kaip pasirengimas kitos dienos laidai, kai galvoji reportažų temas, ieškai pašnekovų, tariesi, derini laiką. Tai, ką ankstyvą rytą mato žiūrovai, tėra ledkalnio viršūnė. Didžioji dalis darbo atliekama už kadro", - atsidūsta žurnalistė.
Dirbti ji pradėjo dar studijuodama trečiame kurse. Pirmąją praktiką atliko spaudoje, paskui nuėjo į televiziją ir suprato, kad būtent ten geriausiai jaučiasi. „Man tiko tempas, judesys ir komandinis darbas. Pirmoji televizijos praktika buvo LNK laidoje „Ryto ratas", kai joje dirbo Audrius Giržadas. Kartą jam sakiau, jog mane išmokė dirbti, todėl po kurio laido tapau rytinės laidos vedėja. Bet iki to ėjau per kanalus, prodiuserių kompanijas. Gal todėl man nebaisu palikti „Labą rytą" ir išeiti į kitą televiziją. Nors kai kurie kolegos stebisi, kaip šitaip paprastai ar net neatsakingai galiu keisti darbą. O aš sudėjau pliusus, minusus ir neradau priežasties, kodėl turėčiau nepriimti naujo pasiūlymo. Žinau, kad tai bus pramoginė laida, todėl prodiuseriui pasakiau: „Jeigu jums reikia „blondinės", ieškokite kitos vedėjos, nes į tokį amplua tikrai neketinu įsijausti." Man mirtinai nereikia darbo, todėl galiu rinktis ir svarstyti pasiūlymus, - ramiai sako Živilė ir priduria, kad nenorėtų vesti ir kurti kriminalinių laidų. - Kartą teko pakeisti kolegą ir parengti reportažą apie netyčia susisprogdinusį berniuką. Reikėjo kalbinti nelaimės prislėgtus tėvus. Kaip sunku smeigti šakute tiesiai į žaizdą! Grįžau į televiziją, o mano kolegos džiūgavo: kaip gerai, laidos anonse bus ašarų. Supratau, kad iš svetimo skausmo negalėčiau uždirbti pinigų. Nebent vaikai mirtų iš bado ir tai būtų paskutinis langelis, prie kurio išduoda darbo lapelius."
Išmoko norvegų kalbą
Pokyčiai gyvenime Živilei nėra naujiena. Dar studijuodama žurnalistiką ji sugalvojo išvykti pasimokyti į Norvegiją. Ir nesvarbu, kad Vilniaus universitete tais metais reikėjo rašyti bakalauro darbą.
„Viena vertus, Norvegija gyvenime atsirado netikėtai. Kita vertus, dėl to kaltas mano užsispyrimas (juokiasi). Pasitaikė proga nuvykti pas šioje šalyje dirbantį draugą. Susipažinau su vietiniais. Sėdėdavau tarp jų, klausydavausi, kaip čiauška, gaudydavau žodžius, kurie primena tarptautinius, ir mėgindavau suprasti, apie ką šneka. Pagalvojau: būtų neblogai išmokti šitą kalbą. Grįžau į Lietuvą ir iš pasirenkamųjų dalykų universitete išsirinkau norvegų kalbą. Žinoma, išmokau pasisveikinti, atsisveikinti ir dar keletą frazių. Mūsų dėstytoja buvo norvegė. Kartą pas ją atvyko bičiulis dėstytojas. Užsiminė, kad jo koledže yra kursas užsieniečių, kuriems dėstoma radijo, televizijos, spaudos žurnalistika, muzikos leidyba. Nusprendžiau dalyvauti konkurse, jį laimėjau ir tuomet kelio atgal nebebuvo. Metams išvažiavau į Norvegiją. Maniau, kaip nors susikalbėsiu, juk bus tame koledže ne tik vietinių, bet ir užsieniečių. Tačiau jau pirmą savaitę kilo minčių susikrauti daiktus ir važiuoti namo. Sėdėdavau paskaitose, ausimis karpydavau ir nieko nesuprasdavau. Bet pagalvojau: ką grįžusi pasakysiu? Nesugebėjau išmokti kalbos? Gėda! Matyt, prasiveržė žemaitiškas užsispyrimas.
Kiekvieną vakarą bibliotekoje mokydavausi iki sutemų. Kurso draugams griežtai uždraudžiau su manimi kalbėtis angliškai. Bet pridūriau: nebent šokčiau nuo tilto. Daugelis padėjo, tačiau buvo tokių, kurie pasitaikius progai pasityčiodavo iš mano tarties. Tai buvo turtingų tėvelių vaikai. Kartą man trūko kantrybė ir vienam jų išrėžiau: „Klausyk, kai tu suprasi, ką aš sakau lietuviškai, tada galėsi mane traukti per dantį. Ar supranti, kad mūsų jėgos ne vienodos? Aš stengiuosi išmokti tavo kalbą, o tu maniškės net nemanai mokytis ir nė vieno žodžio nesupranti lietuviškai." Nuo to karto tas vaikinas tapo geru mano draugu. Pirmas pusmetis Norvegijoje buvo sunkus, nes reikėjo išmokti kalbą, tačiau ir likusį buvo nė kiek ne lengviau. Paaiškėjo, kad Lietuvoje nebus įskaitytos mano studijos užsienyje, todėl teko mokytis dviem frontais. Žinoma, galėjau bakalaurą baigti kitąmet, bet taip nesinorėjo prarasti vienų metų. Susikaupiau, ir viskas pavyko", - džiaugiasi jauna žavi moteris, magistrantūros studijoms pasirinkusi Mykolo Romerio universitetą, kur baigė elektroninės valdžios administravimo studijas.
Lietuvoje laukė mylimasis
Ar nekilo minčių likti Norvegijoje? Živilė prisipažįsta apie tai galvojusi, bet prisiminusi, kad dėl biurokratinių kliūčių paskirtą stipendiją gavo tik po pusmečio, suprato, jog kur kas sudėtingiau bus įsidarbinti. Žinoma, jeigu labai būtų norėjusi, ir tai būtų įveikusi. Tačiau per tuos metus ją mirtinai kankino artimųjų ilgesys. Todėl suprato, kad gyventi taip toli nuo jų būtų nepakeliamai sunku. „Jauniausia sesutė už mane jaunesnė trylika metų. Pamenu, kaip buvo sunku, kai negalėjau matyti jos augančios. Kai grįždavau į Lietuvą, pirmiausia lėkdavau į Vilnių, kur reikėjo rūpintis studijomis. Tai buvo metai, kai prirašiau tiek laiškų, kiek turbūt per visą likusį gyvenimą nebeprirašysiu", - įtemptas dienas prisimena Živilė.
Ir ne tik seserų ji ilgėjosi. Tuo metu Lietuvoje jos laukė draugas Tomas. „Susipažinome prieš pat man išvykstant į Norvegiją. Sakiau, nieko iš mūsų santykių nebus, nes visus metus nesimatysime, bet Tomas nepasidavė. Net mano mama buvo susirūpinusi, ar ne per greitai viskas vyksta. Sakoma, išsiskyrimas poras arba suartina, arba išskiria, o aš manau, kad geriausias santykių indikatorius - buitis. Atstumas suteikia romantikos. Tada būna labai gražūs laiškai, ilgesingi skambučiai... Atrodo, kad visus pinigus Norvegijoje išleisdavau šokoladui ir pašto ženklams (juokiasi). Reikėjo labai taupyti, nes tuo metu nedirbau, mane išlaikė tėvai. Tačiau prieš šokoladą niekada negaliu atsilaikyti. Taip, Norvegijoje jis labai brangus, bet ir labai labai skanus. Viena pažįstama lietuvė, kuri ištekėjo ir gyveno Norvegijoje, tada man sakė, kad šokolado norisi tuomet, kai kankina ilgesys. Šitas jausmas tuomet man buvo labai artimas (šypsosi)."
Apie jausmus bijo kalbėti
Išbandymas išsiskyrimu pasitvirtino. Živilė su Tomu, kurio pavardės dėl bendro jųdviejų susitarimo nesako, šešti metai kartu. Susipažino, anot jos, labai banaliai: naktiniame klube, todėl romantiškos istorijos neturi. Tačiau panašu, kad net ir buitis kol kas netampa skyrybų priežastimi. O kaip dėl vestuvių? Živilė juokiasi: „Kokios vestuvės! Artimiausiuose planuose jų bent kol kas nėra. Kuo toliau, tuo mažiau norisi to jaudulio ir šurmulio. Galbūt bendras gyvenimas, buitis nutolina tokius planus. Pripranti ir apie tai nebegalvoji. Bijau apie jausmus kalbėti. Čia geriau liežuvį palaikyti už dantų. Žiūrėk, žmonės džiaugiasi, kalba apie pakilius jausmus, o vieną dieną nusprendžia eiti skirtingais keliais. Pastebiu, kad kai kurios mano draugės santykiuose pripažįsta tik baltą arba juodą spalvą. Jokių pustonių. Sako, bus tų vyrų, kam žemintis ir derintis. O taip pasišvaisčiusios pradeda guostis, kad nėra gerų. Aš linkusi į kompromisus. Pagaliau niekada nebuvau viena. Kartais net juokdavausi: gal laikas nuo vyrų pailsėti. Bet ir vėl kažkas atsirasdavo šalia. Vadinasi, yra gerų vyrų.
O dabar man gera, kad turiu savo namus. Erdvę, kuri priklauso tik mums. Namelis nedidukas, ant ežero kranto, bet savas. Čia norisi tvarkyti gėlynus, bet šiemet aptingau. Parsivežiau gėlių, sustačiau su vazonėliais, jie ir liko stovėti. Kartais taip gera sėdėti terasoje, žiūrėti į tolį ir nieko neveikti. Atrodo, net tingėti tingisi (juokiasi)."
Laisvą laiką skirs kinų tapybai
Galvodama apie naują darbą Živilė tiki, kad dabar turės daugiau laisvo laiko ir skirs jį savo pomėgiams. Pavyzdžiui, kinų tapybai, kuria susižavėjo prieš kelerius metus, kai nueiti į Elenos Voverienės studiją pasiūlė draugai. „Ten tvyro neįtikėtina ramybės, gerumo ir atsipalaidavimo aura. Kinų tapybos technika sunki, tačiau mokytoja geba nuraminti viena fraze: nieko neįmanoma sugadinti. Kol kas tapyti galiu tik studijoje, nors visas priemones esu įsigijusi ir galėčiau kurti namuose, bet dar nesiryžtu. Ir vėl dėl to kaltas laiko stygius.
Taip pat yra ir dėl norvegų kalbos. Jos dabar beveik nevartoju. Kalbėtis nėra su kuo. Galėčiau skaityti knygas. Viliuosi, kad tai daryti pradėsiu rudenį (šypsosi). Žinau, kad situacija nėra visai beviltiška. „Kino pavasaryje" žiūrėjau norvegų filmą. Subtitrų skaityti nereikėjo: viską supratau", - pasidžiaugia Živilė.
Kai pokalbis vėl pakrypo apie Norvegiją, žurnalistė prisiminė vieno dėstytojo frazę: „Ar pas jus yra daugiau tokių gražių moterų?" „Atsakiau: pilna, ir dar gražesnių. Norvegės išties blankios ir visiškai neskiria dėmesio savo išvaizdai. Vaikšto apsivilkusios treningus, nutrintus apsmukusius džinsus, susivėlusios. Koledže turbūt buvau vienintelė moteris, nešiojusi aukštakulnius ir sijonus. Dėmesio man netrūko, - juokiasi smulkaus sudėjimo tamsiaplaukė. Iš kur tie jos nelabai lietuviški gražūs bruožai: juodi banguojantys plaukai, didelės akys? - Koks grožis?! Juokaujate. Bet šiaip esu labiau panaši į tėtį. Tikriausiai jam ir mamai turėčiau už visa tai dėkoti (šypsosi). Gatvėje sutikę žmonės kartais nusistebi nedideliu mano ūgiu. Bet, atrodo, nesu jau tokia maža: šimtas šešiasdešimt penki centimetrai. Kai tapau laidos vedėja, supratau, kad vertinimų neišvengsiu. Būna, parduotuvėje už nugaros girdžiu šnabždesius: „Čia šita, šita..." Bet turbūt labiausiai netikėta buvo, kai naktiniame klube prie manęs priėjo vyriškis ir ištarė: „Ačiū, kad žadini rytais", - šypsena pražysta ne tik Živilės lūpose, bet ir akyse.
