Žygimantas Augustinas sako žinąs, kodėl norėjau jį pamatyti. Neva tautą domina tik du dalykai. Pirmas – rimtas ir net pagrįstas dokumentais: vyras studijavo Amerikoje. Antras – ginčytinas (kaip ir visa, kas siejasi su tapyba). Tai Augustino paveikslų personažai, turintys autoriaus bruožų: tikri šlykštukai, ignoruojantys sveiką, padorų ir gražų gyvenimo būdą. Aišku, kad tautai rūpi, ar panašumas vien išorinis, ar dailininkas simpatizuoja savo herojams. Rūpi ir mums, nors viliamės tuo neapsiriboti.
Kaip atsitiko, kad naujagimis Augustinas gavo Žygimanto vardą?
Ilga istorija. Ir daug visokių nesusipratimų. Būna, kad per parodą mane pristato, teisingai pasako vardą, pavardę, o paskui staiga pasitaiso: „Oi, atsiprašau, Žygimantas Augustas.“ Patikslina, kas esu iš tikrųjų… Kartą skambinu į ministeriją, prisistatau: „Žygimantas Augustinas kalba.“ Ir girdžiu, kaip sekretorė, ranka pridengusi ragelį, šnypščia kolegoms: „Tyliau, čia Žygimantas Augustas kalba...“
Tiesiog gyvas įrodymas, kad lietuviai žino savo istoriją.
Taip, iškart suvokia, su kokiu garsiu vyru bendrauja… Šiaip man tas vardas per ilgas, su užsieniečiais patiriu daug keblumų. Visiems jis atrodo labai paslaptingas, visiems rūpi išmokti jį tarti. O tie mokslai didelis vargas. Jau nekalbant apie svetimšaliams nežinomą „ž“ raidę. Kai kurie įsigudrina atspausti kažką panašaus ant mano plakatų, bet ne visi. Ne kiekvienas kompiuteris rodo tokį ženklą.
Jei kas nors kviestų žiūrėti Jono Jonaičio portretų, kažin ar susidomėčiau. Kas kita, kai autorius – Žygimantas Augustinas. Iškart pakvimpa karališku stotu, valdovų rūmais ir jų intrigomis. Gal juokdarius tapote kaip tik dėl to, kad visi tikisi ko nors karališko?
Sąmoningai to tikrai nedarau. Be to, ne save tapau.
Bet tik aklas nepastebėtų, kokie jūs panašūs.
Nei aš stengiuosi pakartoti save, nei vengiu panašumo. Esu nutapęs kelis autoportretus, kurie taip ir vadinasi, bet kiti darbai neturėtų būti siejami su manimi. Kažkada menininkai vaizdavo save su palete, prie molberto; buvo visiškai aišku, ką jie tapo. Bet esama ir kitų pavyzdžių, kai dailininkas susitapatindavo su Kristumi, Judu ar dar kuo nors. Aš laikausi šios tradicijos. Renkuosi vaidmenį, kuo nors apsimetu.
Vadinasi, neturite nieko bendro su savo herojumi, kuris nemandagus, nepatrauklus, nenualintas intelekto… Esate gerai išauklėtas, perėjose praleidžiate senutes?
Taip. Kartais.
Nesivaipote, nerodote nepadorių gestų, rūpinatės išvaizda, vos spuogui išdygus skuodžiate pas gydytoją?
Manau, šitai, apie ką kalbate, siejasi su įvaizdžio kultu. Kai kas nors save tapatina su tuo, kaip atrodo, be abejo, išdygus spuogui vertė smarkiai krinta. Tuomet spuogą reikia skubiai naikinti. Tai padeda kremų, sporto klubų industrijai ir t. t. Jei žmogus įtikėjo, kad yra reikšmingas ir reikalingas tik turėdamas gražų kūną, jam baisi tragedija, kone pasaulio pabaiga, kai ima senti ar atsiranda pleiskanų… Kiekvienas laisvas rinktis, kiek jam to reikia. Savo kūno labai nepuoselėju. Bet šiek tiek dėmesio jam skiriu, kitaip atsiranda ligų, kurios trukdo dirbti.
Kokią industriją remiate jūs?
Lankausi baseine, nes namie jo neturiu. Ir neturėsiu, nes man ilgo reikia. Bet aš stengiuosi neįsijausti į tuos dalykus, jie pagalbiniai.
Atrodote gana flegmatiškas.
Pagal tipus esu melancholikas. Bet turiu draugų flegmatikų. Palyginti su jais, aš labai žvitrus ir greitas. Nepasakyčiau, kad daug gestikuliuoju ar mėgstu gyvai bendrauti. Tačiau mano ramybė išorinė. Viduje aš itin neramus. Kitas reikalas, kad nesu šnekus. Vienoje rekomendacijoje buvau apibūdintas „not talkative at all“
(„visiškai nešnekus“). Nors kartais galiu labai daug kalbėti.
Sugebate pakelti balsą?
Sugebu, bet retai prireikia. Geriau kaip nors baisiai pažiūrėti negu rėkauti.
Komplimentus sakyti mokate?
Nelabai. Mano socialiniai gebėjimai ne itin dideli, tai suvokiau būdamas užsienyje. Trūksta diplomatiškumo. Pajutau, kad kartais žmones stebinu ne tik paveikslais, bet ir bendravimu. Mano kalba nėra konkreti. Visuomenės grietinėlei ji gali atrodyti keista, o žemesnio luomo žmonėms – tiesiog nesuprantama. Esu patyręs situacijų, kai nesusikalbu su žmonėmis nepriklausomai nuo to, koks jų išsilavinimas… Pavyzdžiui, santechnikas, kuris taisė čiaupus, manęs visiškai nesuprato. Pamatęs su darbo chalatu, paklausė, ar remontuoju namus? Išgirdęs neigiamą atsakymą, pakrapštė galvą: „A... tai sienas dažote.“
Ar su santechnikais pakalbate apie meną?
Na, jei namie yra paveikslas, kurį mato, tai kartais ir pastabą duoda. Atranda klaidų. Pasako, kad pirštas neteisingai nupieštas. Kojos ne tokios.
Dėl santechnikų viskas aišku. Kiek neaiškiau dėl luomų. Turbūt kalbėjote apie užsienį?
Taip. Ten koks nors aukštuomenės atstovas, išgirdęs plebėjišką žodį, net krūpteli… Amerikiečiai išvis bendrauja kitaip; jų pasaulėžiūrą reikia pažinti. Tarkim, šnekiesi su Holivudo prodiuseriu, kuris sako: „Važiuojam dabar pat į mano vilą.“ Arba: „Atvažiuok į mano vilą.“ Bet tai visai nereiškia, kad jis iš tikrųjų nori tave ten matyti. Tai tiesiog kitokie santykiai: be įtampos, be atsakomybės… Nesu sociologas, bet man pasirodė, kad amerikiečiai bendrauja nepalyginti lengviau, paprasčiau nei europiečiai. Mes, kad ir ką darytume (kalbėtume, tapytume, rašytume), turime labai daug šalutinių minčių. Daug bagažo, kuris atsispindi pauzėse, žvilgsnyje, tarp eilučių. Nemažai visko nutylime. Bendraujame sudėtingai. Imkime tą pačią vilą. Europiečiui iškart kyla aibė klausimų: ką iš to gausiu, kodėl mane kviečia, gal nori suvilioti, nužudyti ar dar ką nors… O ten viskas labai paprasta.
Niujorko, Vašingtono, Londono dailės konkursuose esate laimėjęs garbingų vietų. Kas nors sakė, už ką?
Tie konkursai – kaip teleloto. Tai nėra labai rimtas dalykas. Dažniausiai renka ne vienas žmogus, balsai sumuojami, sumaišomi, išvedamas vidurkis… Sunku į tai rimtai žiūrėti. Kuo esu geras, galiu sužinoti iš draugų, kolegų.
Tiesiog įdomu, kuo iščiustytam užsieniečiui porceliano dantimis gali imponuoti jūsų netašyti herojai?
Kai kurie, esu girdėjęs, aptinka būtent to dirbtinio pasaulio kritiką. Nemanau, kad tapydamas ką nors kritikuoju, bet yra užsieniečių, įžvelgiančių holivudinio pasaulio alternatyvą. Pasaulio, kur klesti plastinė chirurgija, kur viskas gražu, nesvarbu, kad dirbtina. Tai aš, atseit, užimu opozicinę padėtį… Ir šiaip jie negaili komplimentų. Labiausiai visus žavi, kad moku nupiešti žmogų. Ne fotografiją apvedžioju, o pats piešiu. Dėl to daugiausia aikčiojama ir stulbstama. Jei piešta ne iš nuotraukos, jau stebuklas… Nors tie jų komplimentai – pasako ir pamiršta. Juose daugiau mandagumo nei vertinimo.
Kas nors ryžtasi užsakyti jums savo portretą?
Ryžtasi. Nors pageidaujančių eilės nestovi. Ne visi nori pamatyti save Augustino akimis. Mano fotografijos žmonėms labiau patinka nei portretai. Kai nutapau, tai būna šiek tiek nusivylimo.
Domitės savo paveikslų komentarais?
Man įdomiau kitkas. Esu matęs, kaip paveikslą stebintis žmogus bando atsistoti tokia poza kaip mano personažas arba ima raukytis, stengdamasis pakartoti jo mimiką. Tai vyksta pusiau nesąmoningai. Štai tokiais atvejais būnu tikras, kad įstengiau paveikti žiūrovą. O tos Freudo pasąmonės analizės, kritikų komentarai – jie ne man... Kita vertus, kartais tikrai reikia balso iš šalies. Tada kviečiu žmoną. Turiu žinoti, kaip tą mano tapomą žmogų vertina kiti, ar jis labai baisus. Tarkim, tapau portretą ir noriu, kad mano herojus šypsotųsi. Pats aiškiai matau, kad jis šypsosi, bet pasirodo, kad, be manęs, niekas to neįžiūri. Tada būnu priverstas į tai atsižvelgti, puse milimetro pakeliu lūpų kampučius, kad ir kiti suprastų.
Kodėl tapyboje ironizuojate tik save? Bijote, kad pozuotojai išsibėgios, jei paveiksluose atrodys negražūs?
Iš tikrųjų jais naudojuosi daug santūriau nei savimi. Kažkas stabdo, drausmina. Man visai nesinori įskaudinti ar įžeisti žmogaus. Atrodo, dirbi su profesionalais, kurie visko matę, bet jauti jų reakciją. Jei tapytum kažkaip neaiškiai, gal dar būtų nieko. Bet kai dirbi realistiškai, jie išvysta, kokie yra seni, negražūs. Pastebiu, kaip nusimena… Nesu karvedys, siunčiantis minią mirti; negaliu taip atsiriboti, kad žmogus man visai nebeegzistuotų.
Jei esate toks jautrus, kodėl renkatės negražius kūnus?
Jie įdomesni. Sudėtingesnis, labiau įkvepiantis dėmių ir linijų ritmas. Dažniausiai „gerieji“ kūnai būna matę daug gyvenimo… Kaip pušys. Ta, kuri pasodinta miškelyje, išauga tiesi, paprasta, tinka lentoms, statyboms. O toji, kuri auga laukymėje, viena, būna visa susisukusi, jokioms lentoms netinkama, bet stebėti ją nepalyginti smagiau. Taip ir žmonės. Man patinka žiūrėti į veidus. Gatvėje, kavinėje gali pamatyti labai įdomių. Gal tik „Stiliaus“ žurnale jų sunku rasti.
Dabar yra daugybė kūno tobulinimo būdų. Ar žmogus, kuris save prižiūri, jums panašus į tą nepatrauklią miško pušį?
Nesu nusiteikęs prieš kremus ar plastinę chirurgiją. Nors negalvoju, kad žmogus gali labai rinktis ir tapti idealus vien dėl to, kad taip sumanė. Michaelas Jacksonas gali operuotis kiek nori, bet galiausiai jam nupūva nosis. Nemanau, kad sportas ar dietos ką nors keičia iš esmės. Padeda koreguoti, taip, bet yra genų, tam tikrų pradinių duomenų, su kuriais nepakovosi…
Jūsų žmona graži?
Man graži.
Matuojant įprastais grožio standartais?
Matyt. Vaizdas daug ką lemia. Bet dar daugiau charakteris.
Kuo geras žmonos charakteris?
Man patinka, kad ji paniškai nereikalauja daug dėmesio sau. Nesekioja iš paskos. Netikrina, kur esu ir ką darau, neskambina kas penkios minutės. Aišku, jai nelengva ištverti mano profesiją ir gyvenimo stilių.
O jūs netikrinate, nesekate, neskambinate?
Kas penkias minutes neskambinu, rečiau. O ir nėra reikalo – esu visur prikaišiojęs stebėjimo kamerų.
Žmona pasakytų, kad jūs – geras vyras?
Abejočiau. Bet geriau klausti jos.
Dažnai jus mato?
Ji mano, kad retokai. Man atrodo, kad normaliai.
Žinote vaikų gimimo metus, dienas?
Kai skaičiuoju, atsimenu. Vienai trylika, kitai… dabar šešeri, bus septyneri.
Randate dukroms laiko?
Retokai. Kartais kažkur išsiruošiame drauge, bet dažniausiai šį malonumą perleidžiu žmonai...
Kuri nieko neveikia? Ar vis dėlto nėra vien namų šeimininkė?
Ji turi savo verslą.
Tarkim, gavote didelį honorarą. Ką perkate?
Fototechniką. Mėgstu fotografuoti, todėl kai reikia kur nors išleisti pinigus, nebūna problemos. Tiesa, guodžiuosi, kad tai nėra savęs lepinimas, nes fotografija – ne vien pomėgis, ji šiek tiek siejasi su mano profesija. Nors turbūt jau seniai peržengiau būtinumo ribą: turima technika skirta labiau profesionaliam fotografui nei dailininkui… Anksčiau buriavau. Tada pirkdavau bures ir burlentes. Paskui gavau nugaros traumą… Dar turiu pasilikęs keletą burių, tikiuosi, kad jų prireiks.
Kada nors kyla šviesi mintis ką nors dovanoti žmonai?
Kyla. Bet nedažnai.
Užsienio stažuotės, mokslai, darbai. Šeimai tarsi nelabai turite laiko. O draugams?
Iš tikrųjų, jei tenka padėti žmonai ar atsiranda nenumatytų reikalų, laiką atimi iš darbų. Turiu mažiausiai tris darbovietes: dėstau Dailės akademijoje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dirbu sau. Neatsimenu, kada sėdėjau rankas sudėjęs ar atostogavau, labai seniai to nebuvo. Nors šiaip nesijaučiu visai asocialus. Turiu draugų, nevengiu bendrauti. Tik pastaruoju metu gyvenu ramiai. Nesu toks pašėlęs, kad kažkur dingčiau, tris paras negrįžčiau namo. Tas pusmetis Amerikoje prilygo dešimčiai metų. Įvykių intensyvumas, informacijos kiekis, didžiulis tempas. Paskui savaime norėjosi aprimti.
Dabar dažnas lietuvis sako mokęsis Niujorke, tik stokoja įrodymų. Jūsų duomenys konkretesni: studijavote labai senoje ir garsioje Niujorko meno studentų lygoje. Kaip ten patekote?
Ieškojau sau tinkamos vietos. Rinkti pinigus prestižinei mokyklai man pasirodė per daug beprasmiškas ir nykus darbas, nes jų reikia daug, apie 50 tūkstančių per metus. Supratau, kad tuomet nuo ryto iki vakaro rašysiu paraiškas ir imsiu paskolas vien tam, kad gaučiau magistro diplomą, kurį jau turiu Lietuvoje. Taigi susiradau mokyklą, kuri man padarė vizą ir pasirūpino, kad mokslas beveik nekainuotų. Tai iš tikrųjų seniausia Amerikos dailės mokykla, kurioje studijavo labai daug garsenybių (Andy Warholas, Robertas Rauschenbergas, Normanas Rockwellas) ir dar daugiau niekam nežinomų... O gyvenau iš Elizabeth Greenshield fondo stipendijos ir keleto smulkesnių stipendijėlių. Lietuviui išsilaikyti Niujorke nėra paprasta. Be to, tada dar doleris buvo brangus.
Vašingtone irgi gyvenote?
Ten buvo galerija, kuri mane prezentavo, rodydavo mano darbus. Buvau porą kartų į ją nuvažiavęs, bet šiaip mieste negyvenau. Nelabai mane Vašingtonas sužavėjo. Skirtumas tarp Niujorko ir jo – kaip tarp Vilniaus ir, tarkim, Molėtų. Kone ant kiekvienos kavinės durų kabo draudimai: negalima eiti su suplyšusiais džinsais, su marškinėliais, ant kurių yra ką nors įžeidžiančių užrašų, to negalima, ano – labai ilgi sąrašai. Užėjęs į vidų matai, kad beveik kiekvienam staliukui skirta po televizorių, nes liaudis renkasi žiūrėti beisbolo varžybų. Bet su beisbolo kepurėle į kavinę neleidžiama… Dar pastebėjau, kad Vašingtone žmonės daug storesni. Niujorke itin didelė sankaupa intelektualų ir studentų: arba jie neturi už ką daug valgyti, arba jiems tai neįdomu. O vos tik pradedi tolti nuo Niujorko gilyn į Ameriką, iškart pastebi, kaip žmonės didėja, tampa panašūs.
Kas nors pasikeitė grįžus?
Man atrodo, kad į mane imta žiūrėti kažkaip atsargiai: atseit, grįžo Augustinas suamerikonėjęs, kaip čia dabar su juo elgtis? Nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų, bet patyriau tokį jausmą.
O statusas, honorarai, priedai prie atlyginimo?
Šiuo požiūriu niekas nepasikeitė. Nebent padaugėjo manimi besidominčių; kažkodėl žmogus, gyvenęs Niujorke, visuomenei rūpi labiau už ten negyvenusį... Nelabai ir tikėjausi didelių permainų. Svarbu, kad pats praplėčiau akiratį, mąstymas pakito. Ir pažymą turiu, kad ten mokiausi.
Stalčiuje laikote?
Kol kas stalčiuje. Bet gal reikėtų pasikabinti ant sienos?
Paskutinis klausimas: ar dar galioja mitas apie „paplaukusį“ menininką?
Man jis netiktų. Išvis šiuolaikiniai menininkai nebėra tokie „paplaukę“, su nudrengtais megztiniais. Kiek jų mačiau, visi buvo labai pasitempę. Ir šukavosi, ir „Armani“ vilkėjo, ir veikiausiai lankėsi sporto klubuose… Ne tik užsienyje. Čia irgi vienas kitas atsirastų. Žinau tokių, kurie mankštinasi ir vaikšto pasikvepinę. Bet nesakysiu, kas. Deja, pats nepriklausau nei tiems pavyzdingiems, nei „paplaukusiems“.
Kaip atsitiko, kad naujagimis Augustinas gavo Žygimanto vardą?
Ilga istorija. Ir daug visokių nesusipratimų. Būna, kad per parodą mane pristato, teisingai pasako vardą, pavardę, o paskui staiga pasitaiso: „Oi, atsiprašau, Žygimantas Augustas.“ Patikslina, kas esu iš tikrųjų… Kartą skambinu į ministeriją, prisistatau: „Žygimantas Augustinas kalba.“ Ir girdžiu, kaip sekretorė, ranka pridengusi ragelį, šnypščia kolegoms: „Tyliau, čia Žygimantas Augustas kalba...“
Tiesiog gyvas įrodymas, kad lietuviai žino savo istoriją.
Taip, iškart suvokia, su kokiu garsiu vyru bendrauja… Šiaip man tas vardas per ilgas, su užsieniečiais patiriu daug keblumų. Visiems jis atrodo labai paslaptingas, visiems rūpi išmokti jį tarti. O tie mokslai didelis vargas. Jau nekalbant apie svetimšaliams nežinomą „ž“ raidę. Kai kurie įsigudrina atspausti kažką panašaus ant mano plakatų, bet ne visi. Ne kiekvienas kompiuteris rodo tokį ženklą.
Jei kas nors kviestų žiūrėti Jono Jonaičio portretų, kažin ar susidomėčiau. Kas kita, kai autorius – Žygimantas Augustinas. Iškart pakvimpa karališku stotu, valdovų rūmais ir jų intrigomis. Gal juokdarius tapote kaip tik dėl to, kad visi tikisi ko nors karališko?
Sąmoningai to tikrai nedarau. Be to, ne save tapau.
Bet tik aklas nepastebėtų, kokie jūs panašūs.
Nei aš stengiuosi pakartoti save, nei vengiu panašumo. Esu nutapęs kelis autoportretus, kurie taip ir vadinasi, bet kiti darbai neturėtų būti siejami su manimi. Kažkada menininkai vaizdavo save su palete, prie molberto; buvo visiškai aišku, ką jie tapo. Bet esama ir kitų pavyzdžių, kai dailininkas susitapatindavo su Kristumi, Judu ar dar kuo nors. Aš laikausi šios tradicijos. Renkuosi vaidmenį, kuo nors apsimetu.
Vadinasi, neturite nieko bendro su savo herojumi, kuris nemandagus, nepatrauklus, nenualintas intelekto… Esate gerai išauklėtas, perėjose praleidžiate senutes?
Taip. Kartais.
Nesivaipote, nerodote nepadorių gestų, rūpinatės išvaizda, vos spuogui išdygus skuodžiate pas gydytoją?
Manau, šitai, apie ką kalbate, siejasi su įvaizdžio kultu. Kai kas nors save tapatina su tuo, kaip atrodo, be abejo, išdygus spuogui vertė smarkiai krinta. Tuomet spuogą reikia skubiai naikinti. Tai padeda kremų, sporto klubų industrijai ir t. t. Jei žmogus įtikėjo, kad yra reikšmingas ir reikalingas tik turėdamas gražų kūną, jam baisi tragedija, kone pasaulio pabaiga, kai ima senti ar atsiranda pleiskanų… Kiekvienas laisvas rinktis, kiek jam to reikia. Savo kūno labai nepuoselėju. Bet šiek tiek dėmesio jam skiriu, kitaip atsiranda ligų, kurios trukdo dirbti.
Kokią industriją remiate jūs?
Lankausi baseine, nes namie jo neturiu. Ir neturėsiu, nes man ilgo reikia. Bet aš stengiuosi neįsijausti į tuos dalykus, jie pagalbiniai.
Atrodote gana flegmatiškas.
Pagal tipus esu melancholikas. Bet turiu draugų flegmatikų. Palyginti su jais, aš labai žvitrus ir greitas. Nepasakyčiau, kad daug gestikuliuoju ar mėgstu gyvai bendrauti. Tačiau mano ramybė išorinė. Viduje aš itin neramus. Kitas reikalas, kad nesu šnekus. Vienoje rekomendacijoje buvau apibūdintas „not talkative at all“
(„visiškai nešnekus“). Nors kartais galiu labai daug kalbėti.
Sugebate pakelti balsą?
Sugebu, bet retai prireikia. Geriau kaip nors baisiai pažiūrėti negu rėkauti.
Komplimentus sakyti mokate?
Nelabai. Mano socialiniai gebėjimai ne itin dideli, tai suvokiau būdamas užsienyje. Trūksta diplomatiškumo. Pajutau, kad kartais žmones stebinu ne tik paveikslais, bet ir bendravimu. Mano kalba nėra konkreti. Visuomenės grietinėlei ji gali atrodyti keista, o žemesnio luomo žmonėms – tiesiog nesuprantama. Esu patyręs situacijų, kai nesusikalbu su žmonėmis nepriklausomai nuo to, koks jų išsilavinimas… Pavyzdžiui, santechnikas, kuris taisė čiaupus, manęs visiškai nesuprato. Pamatęs su darbo chalatu, paklausė, ar remontuoju namus? Išgirdęs neigiamą atsakymą, pakrapštė galvą: „A... tai sienas dažote.“
Ar su santechnikais pakalbate apie meną?
Na, jei namie yra paveikslas, kurį mato, tai kartais ir pastabą duoda. Atranda klaidų. Pasako, kad pirštas neteisingai nupieštas. Kojos ne tokios.
Dėl santechnikų viskas aišku. Kiek neaiškiau dėl luomų. Turbūt kalbėjote apie užsienį?
Taip. Ten koks nors aukštuomenės atstovas, išgirdęs plebėjišką žodį, net krūpteli… Amerikiečiai išvis bendrauja kitaip; jų pasaulėžiūrą reikia pažinti. Tarkim, šnekiesi su Holivudo prodiuseriu, kuris sako: „Važiuojam dabar pat į mano vilą.“ Arba: „Atvažiuok į mano vilą.“ Bet tai visai nereiškia, kad jis iš tikrųjų nori tave ten matyti. Tai tiesiog kitokie santykiai: be įtampos, be atsakomybės… Nesu sociologas, bet man pasirodė, kad amerikiečiai bendrauja nepalyginti lengviau, paprasčiau nei europiečiai. Mes, kad ir ką darytume (kalbėtume, tapytume, rašytume), turime labai daug šalutinių minčių. Daug bagažo, kuris atsispindi pauzėse, žvilgsnyje, tarp eilučių. Nemažai visko nutylime. Bendraujame sudėtingai. Imkime tą pačią vilą. Europiečiui iškart kyla aibė klausimų: ką iš to gausiu, kodėl mane kviečia, gal nori suvilioti, nužudyti ar dar ką nors… O ten viskas labai paprasta.
Niujorko, Vašingtono, Londono dailės konkursuose esate laimėjęs garbingų vietų. Kas nors sakė, už ką?
Tie konkursai – kaip teleloto. Tai nėra labai rimtas dalykas. Dažniausiai renka ne vienas žmogus, balsai sumuojami, sumaišomi, išvedamas vidurkis… Sunku į tai rimtai žiūrėti. Kuo esu geras, galiu sužinoti iš draugų, kolegų.
Tiesiog įdomu, kuo iščiustytam užsieniečiui porceliano dantimis gali imponuoti jūsų netašyti herojai?
Kai kurie, esu girdėjęs, aptinka būtent to dirbtinio pasaulio kritiką. Nemanau, kad tapydamas ką nors kritikuoju, bet yra užsieniečių, įžvelgiančių holivudinio pasaulio alternatyvą. Pasaulio, kur klesti plastinė chirurgija, kur viskas gražu, nesvarbu, kad dirbtina. Tai aš, atseit, užimu opozicinę padėtį… Ir šiaip jie negaili komplimentų. Labiausiai visus žavi, kad moku nupiešti žmogų. Ne fotografiją apvedžioju, o pats piešiu. Dėl to daugiausia aikčiojama ir stulbstama. Jei piešta ne iš nuotraukos, jau stebuklas… Nors tie jų komplimentai – pasako ir pamiršta. Juose daugiau mandagumo nei vertinimo.
Kas nors ryžtasi užsakyti jums savo portretą?
Ryžtasi. Nors pageidaujančių eilės nestovi. Ne visi nori pamatyti save Augustino akimis. Mano fotografijos žmonėms labiau patinka nei portretai. Kai nutapau, tai būna šiek tiek nusivylimo.
Domitės savo paveikslų komentarais?
Man įdomiau kitkas. Esu matęs, kaip paveikslą stebintis žmogus bando atsistoti tokia poza kaip mano personažas arba ima raukytis, stengdamasis pakartoti jo mimiką. Tai vyksta pusiau nesąmoningai. Štai tokiais atvejais būnu tikras, kad įstengiau paveikti žiūrovą. O tos Freudo pasąmonės analizės, kritikų komentarai – jie ne man... Kita vertus, kartais tikrai reikia balso iš šalies. Tada kviečiu žmoną. Turiu žinoti, kaip tą mano tapomą žmogų vertina kiti, ar jis labai baisus. Tarkim, tapau portretą ir noriu, kad mano herojus šypsotųsi. Pats aiškiai matau, kad jis šypsosi, bet pasirodo, kad, be manęs, niekas to neįžiūri. Tada būnu priverstas į tai atsižvelgti, puse milimetro pakeliu lūpų kampučius, kad ir kiti suprastų.
Kodėl tapyboje ironizuojate tik save? Bijote, kad pozuotojai išsibėgios, jei paveiksluose atrodys negražūs?
Iš tikrųjų jais naudojuosi daug santūriau nei savimi. Kažkas stabdo, drausmina. Man visai nesinori įskaudinti ar įžeisti žmogaus. Atrodo, dirbi su profesionalais, kurie visko matę, bet jauti jų reakciją. Jei tapytum kažkaip neaiškiai, gal dar būtų nieko. Bet kai dirbi realistiškai, jie išvysta, kokie yra seni, negražūs. Pastebiu, kaip nusimena… Nesu karvedys, siunčiantis minią mirti; negaliu taip atsiriboti, kad žmogus man visai nebeegzistuotų.
Jei esate toks jautrus, kodėl renkatės negražius kūnus?
Jie įdomesni. Sudėtingesnis, labiau įkvepiantis dėmių ir linijų ritmas. Dažniausiai „gerieji“ kūnai būna matę daug gyvenimo… Kaip pušys. Ta, kuri pasodinta miškelyje, išauga tiesi, paprasta, tinka lentoms, statyboms. O toji, kuri auga laukymėje, viena, būna visa susisukusi, jokioms lentoms netinkama, bet stebėti ją nepalyginti smagiau. Taip ir žmonės. Man patinka žiūrėti į veidus. Gatvėje, kavinėje gali pamatyti labai įdomių. Gal tik „Stiliaus“ žurnale jų sunku rasti.
Dabar yra daugybė kūno tobulinimo būdų. Ar žmogus, kuris save prižiūri, jums panašus į tą nepatrauklią miško pušį?
Nesu nusiteikęs prieš kremus ar plastinę chirurgiją. Nors negalvoju, kad žmogus gali labai rinktis ir tapti idealus vien dėl to, kad taip sumanė. Michaelas Jacksonas gali operuotis kiek nori, bet galiausiai jam nupūva nosis. Nemanau, kad sportas ar dietos ką nors keičia iš esmės. Padeda koreguoti, taip, bet yra genų, tam tikrų pradinių duomenų, su kuriais nepakovosi…
Jūsų žmona graži?
Man graži.
Matuojant įprastais grožio standartais?
Matyt. Vaizdas daug ką lemia. Bet dar daugiau charakteris.
Kuo geras žmonos charakteris?
Man patinka, kad ji paniškai nereikalauja daug dėmesio sau. Nesekioja iš paskos. Netikrina, kur esu ir ką darau, neskambina kas penkios minutės. Aišku, jai nelengva ištverti mano profesiją ir gyvenimo stilių.
O jūs netikrinate, nesekate, neskambinate?
Kas penkias minutes neskambinu, rečiau. O ir nėra reikalo – esu visur prikaišiojęs stebėjimo kamerų.
Žmona pasakytų, kad jūs – geras vyras?
Abejočiau. Bet geriau klausti jos.
Dažnai jus mato?
Ji mano, kad retokai. Man atrodo, kad normaliai.
Žinote vaikų gimimo metus, dienas?
Kai skaičiuoju, atsimenu. Vienai trylika, kitai… dabar šešeri, bus septyneri.
Randate dukroms laiko?
Retokai. Kartais kažkur išsiruošiame drauge, bet dažniausiai šį malonumą perleidžiu žmonai...
Kuri nieko neveikia? Ar vis dėlto nėra vien namų šeimininkė?
Ji turi savo verslą.
Tarkim, gavote didelį honorarą. Ką perkate?
Fototechniką. Mėgstu fotografuoti, todėl kai reikia kur nors išleisti pinigus, nebūna problemos. Tiesa, guodžiuosi, kad tai nėra savęs lepinimas, nes fotografija – ne vien pomėgis, ji šiek tiek siejasi su mano profesija. Nors turbūt jau seniai peržengiau būtinumo ribą: turima technika skirta labiau profesionaliam fotografui nei dailininkui… Anksčiau buriavau. Tada pirkdavau bures ir burlentes. Paskui gavau nugaros traumą… Dar turiu pasilikęs keletą burių, tikiuosi, kad jų prireiks.
Kada nors kyla šviesi mintis ką nors dovanoti žmonai?
Kyla. Bet nedažnai.
Užsienio stažuotės, mokslai, darbai. Šeimai tarsi nelabai turite laiko. O draugams?
Iš tikrųjų, jei tenka padėti žmonai ar atsiranda nenumatytų reikalų, laiką atimi iš darbų. Turiu mažiausiai tris darbovietes: dėstau Dailės akademijoje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dirbu sau. Neatsimenu, kada sėdėjau rankas sudėjęs ar atostogavau, labai seniai to nebuvo. Nors šiaip nesijaučiu visai asocialus. Turiu draugų, nevengiu bendrauti. Tik pastaruoju metu gyvenu ramiai. Nesu toks pašėlęs, kad kažkur dingčiau, tris paras negrįžčiau namo. Tas pusmetis Amerikoje prilygo dešimčiai metų. Įvykių intensyvumas, informacijos kiekis, didžiulis tempas. Paskui savaime norėjosi aprimti.
Dabar dažnas lietuvis sako mokęsis Niujorke, tik stokoja įrodymų. Jūsų duomenys konkretesni: studijavote labai senoje ir garsioje Niujorko meno studentų lygoje. Kaip ten patekote?
Ieškojau sau tinkamos vietos. Rinkti pinigus prestižinei mokyklai man pasirodė per daug beprasmiškas ir nykus darbas, nes jų reikia daug, apie 50 tūkstančių per metus. Supratau, kad tuomet nuo ryto iki vakaro rašysiu paraiškas ir imsiu paskolas vien tam, kad gaučiau magistro diplomą, kurį jau turiu Lietuvoje. Taigi susiradau mokyklą, kuri man padarė vizą ir pasirūpino, kad mokslas beveik nekainuotų. Tai iš tikrųjų seniausia Amerikos dailės mokykla, kurioje studijavo labai daug garsenybių (Andy Warholas, Robertas Rauschenbergas, Normanas Rockwellas) ir dar daugiau niekam nežinomų... O gyvenau iš Elizabeth Greenshield fondo stipendijos ir keleto smulkesnių stipendijėlių. Lietuviui išsilaikyti Niujorke nėra paprasta. Be to, tada dar doleris buvo brangus.
Vašingtone irgi gyvenote?
Ten buvo galerija, kuri mane prezentavo, rodydavo mano darbus. Buvau porą kartų į ją nuvažiavęs, bet šiaip mieste negyvenau. Nelabai mane Vašingtonas sužavėjo. Skirtumas tarp Niujorko ir jo – kaip tarp Vilniaus ir, tarkim, Molėtų. Kone ant kiekvienos kavinės durų kabo draudimai: negalima eiti su suplyšusiais džinsais, su marškinėliais, ant kurių yra ką nors įžeidžiančių užrašų, to negalima, ano – labai ilgi sąrašai. Užėjęs į vidų matai, kad beveik kiekvienam staliukui skirta po televizorių, nes liaudis renkasi žiūrėti beisbolo varžybų. Bet su beisbolo kepurėle į kavinę neleidžiama… Dar pastebėjau, kad Vašingtone žmonės daug storesni. Niujorke itin didelė sankaupa intelektualų ir studentų: arba jie neturi už ką daug valgyti, arba jiems tai neįdomu. O vos tik pradedi tolti nuo Niujorko gilyn į Ameriką, iškart pastebi, kaip žmonės didėja, tampa panašūs.
Kas nors pasikeitė grįžus?
Man atrodo, kad į mane imta žiūrėti kažkaip atsargiai: atseit, grįžo Augustinas suamerikonėjęs, kaip čia dabar su juo elgtis? Nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų, bet patyriau tokį jausmą.
O statusas, honorarai, priedai prie atlyginimo?
Šiuo požiūriu niekas nepasikeitė. Nebent padaugėjo manimi besidominčių; kažkodėl žmogus, gyvenęs Niujorke, visuomenei rūpi labiau už ten negyvenusį... Nelabai ir tikėjausi didelių permainų. Svarbu, kad pats praplėčiau akiratį, mąstymas pakito. Ir pažymą turiu, kad ten mokiausi.
Stalčiuje laikote?
Kol kas stalčiuje. Bet gal reikėtų pasikabinti ant sienos?
Paskutinis klausimas: ar dar galioja mitas apie „paplaukusį“ menininką?
Man jis netiktų. Išvis šiuolaikiniai menininkai nebėra tokie „paplaukę“, su nudrengtais megztiniais. Kiek jų mačiau, visi buvo labai pasitempę. Ir šukavosi, ir „Armani“ vilkėjo, ir veikiausiai lankėsi sporto klubuose… Ne tik užsienyje. Čia irgi vienas kitas atsirastų. Žinau tokių, kurie mankštinasi ir vaikšto pasikvepinę. Bet nesakysiu, kas. Deja, pats nepriklausau nei tiems pavyzdingiems, nei „paplaukusiems“.
